Vieno palydėjimo istorija. Bangos liudijimas
Banga yra 46 m. gydytoja, 4 metus serganti sunkia žarnyno vėžio forma. Šalia įprasto vėžio gydymo ieškanti džiaugsmo, atramos ir kančios prasmės katalikų tikėjime, besirūpinanti kitais susirgusiais.
Bangos laiškai buvo siųsti dvasios tėvui kunigui ir bendraminčiams iš Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės, kuriai priklauso ir pati Banga.
Kalėdos
2012 gruodžio 25
Brangieji broliai ir seserys, draugai Jėzuje Kristuje!
Belaukiant mūsų Gelbėtojo gimimo šventės aš noriu su jumis pasidalinti, kaip jis gelbsti mane šiandien mano ligoje. Su nuoširdžiausiu dėkingumu už jūsų maldas aš noriu liudyti, kaip bendruomenė man tapo jo rankomis ir kojomis, akimis ir širdimi.
Kai sužinojau diagnozę – vėžys, III stadija – nenustebau ir net apsidžiaugiau: juk tie 100 atsivertimų, širdies atvėrimų Dievo meilei per mėnesį, ypač musulmonų kraštuose, kurių meldžiau per Švenčiausiąją Mergelę Mariją, turi savo kainą. Ir aš norėjau ją sumokėti. O Jėzus iš meilės man leido.
Čia norėjau neišsiplėsti, bet dvasios tėvas paprašė parašyti aiškiau. Jūs žinoma suprantate, kad tokiam troškimui Dievas ruošė mane ilgai- bent jau 1,5 metų. Pirmiausia Jėzus siuntė savo Motiną. Nazarete po atleidimo tėvams maldos kunigo paprašyta išnešioti mane iš naujo kaip mylimą ir laukiamą kūdikį Marija džiaugsmingai priėmė mane po savo širdimi. Visus devynis mėnesius jutau jos nesudrumsčiamą džiaugsmą, pasigėrėjimą savo Dievu. Tai užgydė visas mano kūdikystės ir gyvenimo žaizdas, kad patikėčiau esanti verta meilės. Nusileidusi į Šv. Kapą Jeruzalėje, aš supratau, kad tai ne Jėzaus, bet Jo nugalėtos piktosios dvasios, Kaltintojo kapas. Po šio kapo akmeniu aš palikau visas Kaltintojo man primestas tikras ir įsivaizduojamas kaltes, savigraužą, priekaištus sau dėl netobulumo, skrupulus ir iš Šv. Kapo išėjau džiaugsmingas žmogus – juk Jėzus norėjo kad „jie patirtų manojo džiaugsmo pilnatvę”. Supratau, kad dažnai matome tik kryžių – kančią ir auką, nematydami už jo atsiveriančio begalinio Prisikėlimo džiaugsmo. Džiaugsmas turėtų nepalikti krikščionio bet kokioje gyvenimo situacijoje, nes Dievas nieko neleidžia įvykti be priežasties. Jei nėra džiaugsmo – ieškok piktosios dvasios spąstų ir tikriausiai rasi.
Penktą mėnesį po kelionės į Šv. Žemę dalyvavau tylos rekolekcijose. Čia Marija man leido pažinti savo dalyvavimą pasaulio varge: „Ir Tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.” Dievas dažniausiai įsikiša į žmogaus gyvenimą tik jei žmogus to prašo. Bet, esant labai užkietėjusioms širdims ar nerandant kelio, gali įsikišti ir paprašius Marijai, kaip buvo Kanos vestuvėse. Tada Marija kreipėsi į Jėzų vietoj nesusigaudančių jaunavedžių. Ir nors dar nebuvo „atėjęs laikas”, Jėzus atliko stebuklą dėl Marijos prašymo. Po aštrios dvasinės kovos, per artimą ryšį su asmeniu, mačiusiu visus baisiausius karo nusikaltimus Arabijos pusiasalyje prieš 18 metų, aš susigyvenau su Marijos širdį veriančiu kalaviju savo širdyje. Tai mane įgalino nebeužsimerkti prieš baisiausius dalykus, vykstančius pasaulyje, jie manęs nebegniuždė, nes siunčiau juos Jėzui per pervertą Marijos širdį. Ypač karštai meldžiausi už musulmonų kraštus, kad į juos ateitų taika. Visgi daugiausia meldžiausi už taiką savo širdyje, už savo nuodėmes…Šiais metais rekolekcijų metu vyko Šv.Kryžiaus adoracija. Supratau, kad kelias į išsigelbėjimą nuo blogio jau atvertas, tik taip mažai norinčių juo eiti. Kryžius – nesuvokiama paslaptis, bet man užtenka žinoti: Jėzus trokšta, kad kuo daugiau žmonių žengtų tą vieną žingsnį link Kryžiaus, vieną žingsnį iš „Netikiu” į „Tikiu”. Nieko daugiau nereikia – nei pasiaukojimo, nei žygdarbių, nei revoliucijų – tik vieno mažo žingsnelio į „Tikiu, Dieve, Tavo meile!”. Visa kita už mus ir per mus padarys pats Dievas. Daugeliui šis Kelias atrodo per paprastas, neteisingas, kvailas, suvaržantis laisvę. Pradėjau melstis už atsivertimus: Dieve užtvindyk savo meile daugiau sielų taip, kaip užtvindei manąją. Tą dieną net du kartus per Marijos radiją girdėjau kariškio iš JAV liudijimą. Jis meldė Mariją parūpinti afganų kariams 100 stingerių (kovinių raketų, kurios vienintelės įveikia šarvuotus sovietų malūnsparnius) per mėnesį. Jo prašymas, kad ir koks atrodytų „nekrikščioniškas”, buvo patenkintas, o stebuklingas Marijos įsikišimas ir kitais būdais šiame kare išgelbėjo daug gyvybių ir galėjo būti labai svarbus politiniams poslinkiams iš totalitarizmo į demokratiją. Nustebau ir apsisprendžiau: jeigu galima melsti „100 stingerių per mėnesį”, tai aš melsiu Mariją „100 atsivertimų per mėnesį” bet kuriame pasaulio kampelyje, kur tik Marija pasirinks. Bet nemanau, kad tai tiesioginė mano ligos priežastis: jau dabar matau, kaip stipriai į pilnatvę, santarvę keičiasi mano ir mano artimųjų gyvenimas, gal tikroji malonė yra dar giliau, asmeniškiau. Mano vaikai pagaliau turi mamą, kuri nebedirba vakarais ir naktimis, gali pasikalbėti, galiu pabandyti užglaistyti savo nebuvimo šalia pasekmes, pripildyti jų gyvenimus motiniškų patarnavimų ir šilumos…
Ligonių patepimo sakramentą bendruomenės dėka gavau jau po kelių valandų, kai paaiškėjo liga. Ir išgyvenau jį kaip Sužadėtuves. Kaip visus sakramentus vienu metu: krikštas – piktosios dvasios atsižadėjimas; sutvirtinimas – delnų patepimas Šv. Dvasios aliejumi, jos apsauga; atgaila – savo trapumo, silpnumo, netobulumo suvokimas; santuoka – tai sąjunga su Jėzumi, tokia intensyvi ir intymi kaip giesmių giesmėje; netgi kunigystė – kunigo rankos ant galvos kaip per šventimus. Palendrių vienuolyne gavau patvirtinimą: esame kunigiška tauta, kiekvienas yra kunigas, kuris aukoja auką ir užtaria kitus prieš Dievo teismą. Net galima pasakyti, kad krikščionio gyvenimas – tai alchemija, kai iš menkaverčių, sunkių dalykų (kančia, baimė, praradimas, netgi mirtis) išlydomas auksas – išpirka už sielas. O perlydo Meilės, Džiaugsmo, Pasitikėjimo Dievo gailestingumu ugnis…
Kitą dieną – asmeninė adoracija Kulautuvos rekolekcijų namuose. Čia pasitaikė proga įvykdyti palydėtojo patarimą per rekolekcijas prieš porą mėnesių. Tuomet maldoje ilgai laukiau atsakymo į klausimą: „Į kokią gilumą Tu, Jėzau, mane kvieti irtis?” Nesulaukusi atsakymo ir pasilikusi viena koplyčioje, prisislinkau prie pat tabernakulio, arti arti, ir išgirdau tylų, nedrąsų „Į meilę”. Palydėtojas pajuokavo: „Vadinasi, tau reikia melstis įkišus galvą į tabernakulį…” Tada aš to neišdrįsau padaryti, bet dabar neabejojau- tai būtina. Ten buvo dangiškai šviesu, tai priminė man, kad mirtis nėra tamsa, tai perėjimas į šviesą. Tos Šviesos prisiminimas kartu su strėline malda per kelias minutes išsklaidė klaikią, gyvulišką mirties baimę iki pykinimo, užklupusią kitą vakarą. Ten, tabernakulyje, Jėzus man pažadėjo: „Aš būsiu su tavim.” Mane tai labai guodė, nes bijojau, kaip susitvarkysiu su pooperaciniu laikotarpiu: šeimoje nebuvo laisvo žmogaus, kuris galėtų nuolat būti šalia. Ir Jėzus savo pažadą išpildė su kaupu per bendruomenę. Esu iki ašarų dėkinga savo sesėms Kristuje, kurios visą savaitę budėjo prie mano lovos, nei minutei nepaliko manęs vienos, miegojo ant ratukų, virė sultinį, kalbėjo ryto, vakaro maldas ir dar daug daug savo bendrystės dovanų man dovanojo… Kad pajėgčiau priimti šiuos patarnavimus nesijausdama skolinga, Jėzus mane paruošė. Paskutinį vakarą prieš operaciją nuėjau į adoraciją, norėjau paprašyti Jėzaus būti mano širdies Karaliumi. Po kiek laiko išvydau prieš save besišypsantį Jėzų: „Gerai, aš būsiu tavo Karaliumi, o dabar leisk man nuplauti tau kojas.” Aš, žinoma, sureagavau kaip Šv. Petras: „Ne, Karalius negali plauti kojų…” O Jėzus šypsojosi toliau: „Bet aš noriu, nejaugi tu neleisi?” Beliko susigraibyti nuolankumo, nurimti ir džiaugtis tuo krištoliniu vandeniu, kurį Jėzus pylė iš savo delnų… Supratau, kad meilė kuriama ne tik duodant, bet ir priimant.
Bet dar labiau jaučiau Jėzaus ištikimybę per jo norą kasdien mane aplankyti regimu būdu – per Šv. Komuniją. Kai būdavau per silpna patekti į mišias, jis neįtikėtinais būdais atrasdavo žmones, sudėliodavo aplinkybes, laužydavo visus stereotipus, kad tas susitikimas įvyktų. Esu labai dėkinga Jėzaus mylimiems kunigams, kurie patikėjo KG bendruomenės nariams atnešti man Švenčiausiąjį Sakramentą, ir tiems žmonėms, kurie dėl to net nemažai kilometrų turėjo nuvažiuoti. Ką Jėzus veikė pakeliui, kaip guodė, gydė ir pripildė meilės nešančias širdis, liko tų širdžių šilta paslaptis, bet aš žinau, kad tos paslaptys yra. Man Eucharistija – tai mano valios, mano gyvenimo užantspaudavimas Jėzaus valia, kad nebe aš gyvenčiau, mylėčiau, kentėčiau, sveikčiau, bet Jėzus manyje. Kartais patiriu didelę Šviesą, kartais net tikrą Jėzaus nešimą ant rankų, kaip jaunikis neša jaunąją, tik jo žingsniai tokie dideli, kad nuo jų supa ir truputį pykina (taip Jėzus mane ruošė chemoterapijai), bet dažniausiai Šv. Komunija tik įgalina mane pasakyti: “Tikiu Tavo meile.”
Taigi, jei jaučiate bent mažiausią paraginimą, lankykite savo ligonius, būkite švelnūs, patarnaukite, drąsiai kalbėkite apie Jėzų, dar drąsiau, gal net „įžūlokai drąsiai”, kaip moko tėvai jėzuitai, belskitės pas kunigus ir vienuolius, aukokite savo laiką, kad Eucharistija dažniau atkeliautų į ligonio namus. Jėzus trokšta ateiti pas ligonius, trokšta pašvęsti, įprasminti jų kančią, trokšta pasakyti, kokie jie svarbūs užtarimo maldoje, koks svarbus jų kentėjimas visam pasauliui, jei sujungia juos su Kristaus kančia už sielas! „Gyvenime kaltė neišperkama jokia kančia, tiesiog kenčiant, bet išperkama kenčiant kantriai, noriai, su meile ir širdies atgaila. Vertinga ne pati kančia, bet sielos troškimas… sekti Kristų.”
Taip Amžinoji Tiesa kalbėjo Kotrynai Sienietei. O aš galėčiau dar dešimt puslapių parašyti apie tai, kaip Jėzus padeda šį troškimą įgyvendinti nekantriesiems, kaip Jėzus pasiima skausmą, kai nebegali kentėti. Ne kartą patyriau, kaip maldoje tarsi pasitraukiu iš kenčiančio kūno. Skeptiškas protas vis vertė abejoti – juk ir nuskausminamųjų išgerdavau greta maldos. Tada vieną naktį užklupo toks baisus skausmas nugaroje, kad net neturėjau jėgų ieškoti tabletės. Dejavau ir šaukiausi Jėzaus: “Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk!” Po keliolikos minučių skausmas atlėgo. Taip Dievas įtikino mane, kad jis šalia ir nori padėti.
„Sieloms, kaip ir sportininkams, reikia jų vertų priešininkų, kad šie jas išmėgintų, išplėstų, priverstų iki galo panaudoti visas turimas galias ir apdovanotų už jas,” – mąstė vienuolis trapistas Thomas Merton, žvelgdamas į savo vėžiu sergantį tėvą. Šia prasme nesijaučiu labai „sportiška”, bet dovanų Jėzus negaili 🙂 Tik perskaičiusi šią mintį išdrįsau prisiminti savo maldą prieš operaciją: „ Na gerai, Dieve, duok man tą vėžį ir piktą vėžį, nes aš noriu pereiti šią šiuolaikinę Golgotą, nukryžiavimą ant operacinio stalo, nužengimą į pragarus su chemoterapija, noriu atrasti čia šviesos.“ Netikiu, kad tai tik bausmė už nuodėmes, neteisingą mitybą ar slaptą savigraužą. Turi būti kažkokia gilesnė, pilnesnė meilės Dievo mintis ir aš jos ieškosiu.
Taip ir gyvenu – su sparnais. Ne baltais, bet nuaustais iš skausmingų naktų ir gelbstinčių Mylimojo rankų, ištikimybės iki suklupimo ir šuolių į Pasitikėjimo, Meilės bedugnę… O jūs, mano bendruomeniškiai, ypač grupelės sesės, esate tie angelai, kurie mano sparnus pakedenate ir pakylėjate, kai labai reikia… Tiesą sakant, manau, kad mes visi tokius sparnus turime, ir Dievas mus visus moko skraidyti, tik kiekvieną kitu būdu.
Dar kartą nuoširdžiausiai dėkoju, kad esate, meldžiatės, mylite, stengiatės pažinti Dievą ir nešti jo meilę, gerumą kitiems. Ramaus advento laukimo ir tyro Kalėdinio džiaugsmo!
„Aš esu vynmedis, o tu – šakelė”
2013 m. sausio 3 d.
Garbė Jėzui Kristui! Atleiskite, kad vėl trukdau, bet labai nenoriu pražiopsoti kokios nors Dievo malonės kaip buvo per rekolekcijas, todėl labai prašau peržvelgti šio ryto meditaciją, ar nepaklydau? Vakar vakare girdėjau nuostabų nuncijaus mokymą apie tai, kad krikščionio gyvenime svarbiausia ne daryti tikėjimo darbus, kurie patiktų Dievui, bet PRIIMTI Dievo meilę, LEISTI Jam mus mylėti. Tikėjimas – tai tik atsakas į patirtą meilę, gautą dovaną (tai girdėjau ir pagrindo rekolekcijose, bet, matyt, girdėjau kaip žirafa :). Labai palietė nuncijaus asmeninis pokalbis su Dievu maldoje. Kai jis kiek nuliūdęs klausė Jėzaus, ką šiandien galėtų dėl Jo padaryti, Jėzus atsakė: „Ar tai tu kažką dėl manęs darai? Atverk akis ir pamatyk, ką aš dėl tavęs darau.” Tai pakeitė jo nuotaiką daugeliui metų. Tą patį Dievas pasakė ir Mozei, ir Šv. Petrui. Tą patį jis sakė ir man, tik nesupratau. Šiąnakt suvokiau, kad svarbiausia meditacija buvo „Aš esu vynmedis, o tu – šakelė.” Man buvo labai sunku tai priimti. Kaip visada norėjau aukotis, norėjau kad Jėzus įsišaknytų manyje, mano meilė norėjo atiduoti jam visus savo syvus. Bet jis sakė: „Ne, tai aš noriu atiduoti tau savo syvus!” Jūs irgi pajutote, kad čia kažką praleidžiu, todėl liepėt nekalbėti apie vaisius, o tiesiog priimti Dievo meilę, leisti Jam ilsėtis mano širdyje. Tada buvau laimingiausia. Šiąnakt, nuncijaus dėka, aš supratau, kad GELBSČIU sielas ir pasaulį ne tada, kai „AUKOJU” savo ligą ir chemoterapiją, bet tada, kai PRIIMU Dievo meilę, kai suprantu, kaip Dievas „serga meile” man nuo pat mano gimimo, netgi dar anksčiau! Iš asmeninės patirties puikiai suprantu, kaip sunku, kai kažkas nepriima tavo meilės, nes nepasitiki.
Kai birželį per Kryžiaus adoraciją suvokiau, kaip Dievui sunku ir skaudu, kai mes nepriimame Jo meilės, apsisprendžiau melsti Mariją, kad per mėnesį 100 sielų atsivertų, priimtų Dievo meilę. Pirminė intencija buvo būtent tokia: ne „atsivertimas”, ką mes dažniausiai suprantame kaip tapimą krikščioniu, bažnyčios lankymą, gerus darbus artimui ir t.t., bet kad priimtų Dievo meilę (to ir man pačiai labiausiai reikia). Mes tik „šakelės”- nei šaknys, nei vaisiai nėra mūsų. Mes duodame tokius vaisius, kokiame medyje mes esame. Ir šaknys, ir vaisiai yra Jėzaus, jei mes esame Jo vynmedyje. Mes galime būti tik Jo syvų, jo meilės nešėjai, laidininkai. Jei mes pradėsime tuos vaisius savintis, galvoti, kad be mūsų vynmedis negali tokių vaisių sunokinti, tai labai suklysime. Nes vynmedis visada gali išsprogdinti naują šakelę su dar daugiau vaisių.
„Viskas ir visada yra Dievo meilė mums. Mes manome, kad kai kurie įvykiai nėra Dievo meilė, bet viskas visada yra.”- sako nuncijus. Vėžys – tai toks Dievo meilės potvynis, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes skęstame, žūvame. Bet jei nustotume blaškytis, griebtis bet kokio šiaudo, kad tik iškeltume galvą „virš vandens”, nurimtume ir priimtume tokią „skandinančią” Dievo meilę, mes taptume tarsi „amfibijomis”, kurios gyvena, juda Dievo meilėje, kvėpuoja ja! Tokiems žmonėms norisi bučiuoti rankas. Jie yra „niekas”, „nenaudingi” pasauliui, bet jų širdyje Dievas gali ilsėtis: čia priimtas kiekvienas Jo meilės lašelis, kiekvienas širdies kampelis jau „apsemtas” Dievo meilės, čia gydoma Dievo meilės žmogui liga. „Stiprink mane razinų tešlainiu, atgaivink mane obuoliais, nes aš sergu meile.” (Gg 2,5) Gal dėl to Atono kalno vienuoliai vėžį vadina palaiminimu ir meldžia Dievą šios ligos kaip didžiausios malonės, kaip „greitkelio” į šventumą.
Šventumas – tai ne auka, tai didžiausia laimė priimti visas Dievo meilės dovanas. Ir būsima chemoterapija – tai ne mano auka už taiką Jeruzalėje, tai mano širdies praplatinimas, kad joje tilptų dar daugiau Dievo meilės. Gal tai patrauks ir širdis arabų šalyse, gal nuo to ten pražys atleidimo žiedai ir liausis kankinimai?
Kiekvienas kūdikis – tarsi vėžys. Visi žinome, kad nėštumo metu dingsta apetitas, silpna ir pykina (kaip chemoterapijos metu), daug nepatogumų ir skausmų sukelia užaugęs pilvas ir gimdymas, kūdikis reikalauja pastovaus dėmesio, moteris negali nieko dirbti, tarsi iškrenta iš visuomenės, o ką bekalbėti apie bemieges naktis, nuovargį ir liūdesį, kai kūdikis suserga! Taigi pasaulio akimis, kūdikis yra tarsi vėžys: kvailystė ir vargas, nesėkmė, ypač jei tai jau antras, trečias ar septintas kūdikis šeimoje. Bet mylinčios motinos akimis, tai nuostabiausia Dievo dovana, didžiausia laimė, praplatinanti širdį ir vedanti į šventumą.
Gal kai mes nepriimame kūdikių per kontracepciją ir abortus, vėžys yra kitas būdas Dievui pasibelsti į mūsų širdis, pakviesti į šventumą? Tie, kurie atviri Dievo meilei ir dovanoms, su vienodu džiaugsmu priima ir kūdikį, ir vėžį. Vėžys – tai mano šiandieninis kūdikis, ir aš mylėsiu jį visa širdimi kaip tikrą Dievo dovaną, kaip perlą. Man buvo labai baisu, kol chemoterapiją priėmiau kaip grėsmę, o ne turtą. Dabar esu laiminga.
Geroji naujiena mano gyvenime
2013 m. balandžio 21-oji
Brangieji broliai ir seserys, bičiuliai Kristuje! Gerojo Ganytojo sekmadienį noriu su jumis pasidalinti džiaugsmu, po kokias žalias pievas Viešpats mane gano ir kaip ten nieko nestinga!
„Viešpatie, girdėjau apie tavo gyrių,
esu apstulbintas, Viešpatie, tavo veikimo.
Atnaujink jį mūsų amžiui,
padaryk žinomą mūsų laikui!“ (Hab 3, 2)
„Dievo žodis gyvas, veiksmingas…“ (Hebr 4, 12) Bažnyčia moko, kad Dievo žodis yra toks pat tikras, pilnas ir gyvas Dievo Buvimas šalia mūsų kaip ir Jo Buvimas Šv. Eucharistijoje. Patyriau tai savo kailiu kaip ir turbūt visi jūs! Kartais adoracijos, maldos metu ateina žodis, simbolis, vaizdinys, nukreipiantys į tam tikrą Šv. Rašto vietą ar visą istoriją, kurią suradusi ir skaitydama ar tiesiog giedant psalmes suprantu, kad tai realiai vyksta mano gyvenime. Ypatingu būdu Viešpats kuria mano psalmę savo psalmyne.
„Šaukis manęs nelaimės dieną – išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi.“ (Ps 50, 15). „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte…“ (Iš 3, 7). Mano liga – tai lyg izraelitų išėjimas iš Egipto. „Mat egiptiečiai, kurių priespaudą kentė Dievo tauta ir kurie laikomi tamsybių ir kančios įvaizdžiu, taikliai simbolizuoja mus persekiojančias, bet krikštu panaikintas nuodėmes Izraelio tauta avinėlio krauju buvo atpirkta iš Egipto vergovės.“ (Šv. Beda Garbingasis). Avinėlio kraujas atbaidė Angelą naikintoją, pasiglemžusį visus Egipto pirmagimius.
Kaip egiptiečiai ir izraelitai matė per Mozę ir Aaroną Dievo daromus stebuklus, taip ir aš stebėjau savo gyvenime Dievo veikimą, stebuklus, kvietimą pamilti save su visomis savo ribomis. Tačiau kaip Egipto faraonas „užkietinta širdimi“ laikė nelaisvėje Dievo tautą ir ją engė, taip ir aš smerkiau save už netobulumą, slėpiausi po gerais darbais, dusau nuo užsikrautų kalčių, nepajėgiau sutraukyti įvairių prisirišimų (pvz., priklausomybės nuo kitų geros nuomonės apie mane), daug juokiausi, bet ilgėjausi ir nepatyriau tikro, paprasto, gilaus džiaugsmo, troškau tikros, nesavanaudiškos, vienijančios meilės, bet buvau tikra, kad nesugebėsiu taip mylėti.
Tada Dievas siuntė Angelą naikintoją – labai rimtą ligą. Per vieną naktį teko pamiršti visus skrupulus ir savo nevertumą, susiruošti ir pakilti į kelią – per dykumą, paskui tą, kuris vienintelis gali išgelbėti. Nustebau, kiek daug jūsų, bendruomeniškių ir Bažnyčios žmonių, aš čia sutikau. Kiekvienas, eidamas per savo naktį, kęsdamas alkį bei troškulį savo dykumoje, vis dėlto sugebėjo palaikyti ir mane – tyliu supratimu, užtarimo malda, o kai kas net realiai, kūniškai valandų valandas leido kartu, maitino šaukšteliu, meldėsi ir adoravo kryžių prie mano lovos, vadavo iš piktosios dvasios spąstų, o svarbiausia, padėjo neišleisti iš akių kelią rodančio ir nušviečiančio ugnies stulpo – Šventosios Eucharistijos. „Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi…“ (Iz 43, 2)
Brangieji, mano Nendrių jūra perbrista – Didįjį Ketvirtadienį gavau gydytojų patvirtinimą: liga atsitraukė. Visas Velykas giedu ir būgniju su Mirjama būgneliu:
„Nemirsiu aš, o gyvensiu
ir skelbsiu Viešpaties darbus!“ (Ps 118, 17)
Kelionė į „pažadėtąją žemę“, į Dievo Karalystę tęsiasi. Ji nebus lengva, gal net labai sunki, pilna sielvarto audrų ir naujų išbandymų, parklupimų ir troškulio, gal net murmėjimo, bet tikrą džiaugsmą teikia žinojimas – Dievas duoda dangiškosios manos! Nors tik vienai dienai, bet kasdien!
Liga man buvo ne tik Golgota, bet ir Taboro kalnas, ne tik nusileidimas į pragarus, bet ir prisikėlimas nauju, perkeistu žmogumi. „Duosiu jums naują širdį.“ (Ez 26, 36). Vienos adoracijos metu mąsčiau apie apaštalą Tomą, kuris įkišo ranką į prisikėlusio Jėzaus šono žaizdą, kaip jis pasijuto, ką išgyveno. Tada išvydau tą išdrąskytą, nelygią, plačią Kristaus šono žaizdą, kurioje bolavo… šonkaulis. Prisiminiau moters sukūrimą iš Adomo šonkaulio. Sukurta iš vyro šono ji trokšta ir turi misiją būti prie to šono, iš kurio yra sukurta, kad papildytų, praturtintų ir užlipdytų žaizdas… Staiga suvokiau, kad per kasdienę Šv. Komuniją Kristus tarsi perkuria mane iš savo šonkaulio, ir aš vis labiau trokštu būti prie to šono, iš kurio esu perkuriama! Tai vyksta su kiekvienu iš mūsų! Pamažu mes visi kartu ir kiekvienas atskirai tampame Kristaus sužadėtine…
„Tu esi Matymo Dievas“, – taip Hagara, Saros vergė, pagimdžiusi Abraomui Izmaelį, pavadino su ja prie šaltinio dykumoje kalbėjusį Viešpatį. Nes Dievas mato viską, visas mūsų mintis ir troškimus. Kai penktąją chemoterapiją paskyriau už musulmonus, už taiką jų šalyse ir meilę jų širdyse, po kelių dienų sužinojau, kad pasaulio jaunimo organizacijos tą dieną pakvietė visus melstis už taiką Šventojoje Žemėje. Per paskutinę ir sunkiausią chemoterapiją meldžiau Dievą gelbėti negimusius kūdikius nuo aborto: po mėnesio LR Seime buvo įregistruotas LR gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos projektas. Gal tai tik sutapimai, bet kokie jie iškalbingi!
Jėzus vis labiau tampa mano gyvenimo Viešpačiu. Jo vardas reiškia „Dievas gelbsti.“ Jis ne tik gelbės mane paskutinio teismo dieną, bet Jo meilė jau dabar gelbsti mane nuo visko, nuo ko tik gali būti išgelbėtas žmogus: nuo baimės numirti, nuo baimės gyventi, nuo baimės suklysti, nuo baimės mylėti, kentėti ir aukoti („nesveikai“, „be proto“, „be saiko“, „neteisingai“), nuo baimės būti nesuprastai, pažemintai, išjuoktai, nuo sąžinės priekaištų ir skrupulų, nuo vienišumo, nuo nusiminimo matant netobulą pasaulį, nuo džiaugsmo trūkumo!
Esu tuo tikra, nes parašyta: „Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ (Apr 7, 16-17)
„Viešpats ištikimas visais savo žodžiais, o visais darbais maloningas.“ (Ps 145, 13)
Dėl Jėzaus žvilgsnio
2013 m. spalio 30 d.
Dažnai girdžiu, kad esu labai stipri, kad nepasiduodu kovoje su vėžiu. Todėl jaučiu, kad turiu paaiškinti, kodėl mano nusiminimas sužinojus apie ligos paūmėjimą truko taip trumpai. Tai dėl Jėzaus žvilgsnio! Tai dėl to, ką Jėzus daro dėl manęs, kokia meile apgaubia ir stiprina kiekvieną dieną, bet labiausiai dėl tų trijų žvilgsnių, kuriuos sutikau gilioje maldoje, kurie guodžia širdį iki pat gelmės, netgi begaliniam sielvarte…
Evangelijos pilnos Jėzaus žvilgsnių, pasakančių daugiau, nei geba pasakyti žodžiai, perduodančių visa atperkančią meilę:
„Pažvelgęs aukštyn Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn…“(Lk 19, 5); „Atsigręžęs į minią paklausė…“ (Mk 5, 30); „Atsitiesęs Jėzus paklausė…“(Jn 8, 10); „Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos…“ (Lk 7, 13); „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį…“ (Jn 19, 26). Koks turėjo būti Jėzaus žvilgsnis į pirmuosius mokinius, kai atsigręžęs jų paklausė: „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38) ir jie liko su juo? Arba į apsukrų pinigų gerbėją muitininką Matą, kad šis radikaliai pakeitė savo gyvenimą?
Žodžiai bejėgiai aprašyti Jėzaus žvilgsnį. Gal todėl Šv. Rašte jis taip retai apibūdinamas, niekur neaprašomi Jėzaus veido bruožai. Vis dėlto būtent Jėzaus žvilgsnio ir veido kontempliacija įkvepia visų laikų šventųjų džiaugsmą, meilę ir tarnystę. „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Jėzaus žvilgsnio šviesa laimėjo Sauliaus širdį kelyje į Damaską. „Siela, kuri nuolankiai atsidavė Dievo valiai, kas akimirką neregimai regi Dievą. Viso to ji negali išreikšti, negali papasakoti apie tai, o tik patyrimu pažįsta Dievo Gailestingumą ir žino, kada Viešpats yra su ja.“ (šv. Siluanas). „Dieviškojo Veido žvilgsnis jos sieloje pažadindavo ugningą troškimą būti kaip Jis. Apie tai ji man nuolat kalbėdavo. Ji didžiavosi nešiodama šį vardą“, – apie šv. Kūdikėlio Jėzaus ir švč. Jėzaus Veido Teresę liudija viena jos naujokių. „Kas jums trukdo bent akimirką žvelgti į Viešpatį savo sielos akimis? Jis juk nuo jūsų niekada nenuleidžia akių. Vien tik jūsų žvilgsnio Jis laukia“, – tikina šv. Teresė Avilietė.
Ispanijos karmelitas tėvas Marcelino taip apibūdino mistikus: „Mistikas yra tas, kuris leidžia Šventajai Dvasiai valdyti jo gyvenimą. Gyvenimas nėra kupinas mistinių malonių, tačiau jame būtinai yra atidus ir intymus Dievo žvilgsnis.“
Nesu tvirta nei gyvenime, nei tikėjime, bet mane palaiko keli sutikti Jėzaus žvilgsniai.
Tai žvilgsnis nuo kryžiaus: „Pagaliau tu atiduodi man savo naštą, kaip ilgai aš to laukiau!“ Tuomet, prieš šešerius metus, atėjau į šv. Mišias visiškai nusivylusi savimi, pasibaisėjusi savo nesugebėjimu mylėti ir pasakiau, kad neturiu ką atiduoti, tik savo nesėkmes.
Kitą žvilgsnį sutikau rekolekcijose prieš metus, į kurias atvykau su neištikimybės nuodėme. Tai žvilgsnis į nusidėjėlę Simono namuose, pravirkdęs ją taip, kad galėjo ašarom nuplauti Jo kojas (Lk 7, 36-50). Visada maniau, kad evangelistas čia perdeda – kaip įmanoma taip verkti, kad kojos būtų šlapios? O tada iš Jėzaus žvilgsnio supratau – Jis žino apie mane visą tiesą, bet vis tiek švelniausiai myli. Ir ne tik myli, bet dar ir leidžia man, tokiai nevertai, jį mylėti, jį liesti! Ašaros tekėjo upeliais…)
Paskutinis žvilgsnis – tai žvilgsnis į minioje jį palietusią moterį (Mk 5, 25-34) – „Priimu tavo meilę, tavo švelnų prisilietimą, tavo pasitikėjimą, jie man svarbūs, ateik į mano šviesą, į mano veido šviesą, į mano romumą ir nuolankumą, aš myliu tave ir… bučiuoju!..“ Tai nutiko po paskutinės, sunkiausios chemoterapijos. Jau žinojau, kad esu saugi, nes Jėzus miega mano valtyje. Nenorėjau dėl nieko Jo žadinti. Norėjau, kad jaustųsi mylimas. Kad žinotų kaip visiškai juo pasitikiu. Net tokiame bejėgiškume, kuriame „įstrigau“ dviem savaitėm. Net jausdamasi ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Tuomet adoracijos metu žvelgiau į Jėzaus apsiaustą minioje ir troškau jį paliesti, iš tikrųjų „paliesti…“ Nes skirtumas tarp lietimo ir spaudimo labai nedidelis, bet esminis. Galvojau – jei paliesiu švelniai švelniai – paliudysiu savo meilę. Norėjau tik tiek, tik paliudyti savo meilę, be jokio prašymo pasveikti, be maldavimo, be reikalavimo. Ir man pavyko – aš liečiau, kaip liečia… drugelis. O tada Jėzus atsisuko… Šviesa iš Jo veido lyg vėjas, lyg vanduo užliejo mane, kūnas vienu metu ir prisispaudė prie lovos ir tapo besvoris… Jis buvo taip arti, kad sulenkta ranka galėjau perbraukti Jo kaktą, skruostą… Visa kita buvo tik šviesa… „Tačiau ateina momentas, kai Jis pats ieško mūsų savo žvilgsniu, atkreipia į mus savo veidą ir mes esame išgelbėti.“ (Silvano Fausti) .
Dėl to žvilgsnio galiu ir šiandien „visa pakelti, visa tikėti, viskuo viltis ,visa ištverti“ (pgl. Kor 13, 7). Dėl to žvilgsnio tikiu, kad „Viešpaties sprendimai tikri, visi aliai vieno teisingi. Daug brangesni jie už auksą, už tyriausiąjį auksą, saldesni jie už medų, tą korio skystį“ (Ps 19, 10-11).
Dėl to Jėzaus žvilgsnio aš nenusimenu, net kai vėl ir vėl nesugebu tobulai, nesavanaudiškai mylėti, kai suklumpu po NEMEILĖS, t.y., nuodėmės svoriu, ypač santykyje su vaikais… Dėl to žvilgsnio, kuris niekuomet manimi nenusivilia, keliuosi, bėgu išpažinties, ir mano silpnumas tampa proga vėl patirti Dievo Gailestingumą, skatina vėl iš naujo mokytis mylėti.
Dėl to žvilgsnio širdyje nedingsta džiaugsmas, nors gyvenimas (ar piktasis) sukuria vis daugiau progų jį prarasti. Dėl to žvilgsnio netapau šventa, bet galiu ir noriu vis dažniau atleisti ir mylėti. Netgi sau ir save. Prieš kelias dienas buvau gundoma nerašyti šito laiško: pagalvok, tu matei Dievo Veidą, o tavo gyvenimas nepatvirtina tikrumo to, ką matei, neatspindi meilės, kurią pažinai. Bet dėl Jėzaus žvilgsnio į nusidėjėlę žinau, kad pralaimėtas mūšis – dar ne pralaimėtas karas.
Todėl keliuosi ir einu toliau. Netgi rašau. „Juk ne kalaviju jie užvaldė kraštą, ne jų ranka jiems pergalę davė, o tavo dešinioji – tavo petys ir ŠVIESA TAVO VEIDO, nes tu juos mylėjai“ (Ps 44, 4).
Galima sakyti, kad tai tik pasivaidenimai, laki vaizduotė, haliucinacijos, bet dėl jų galėčiau su džiaugsmu gyventi, net jei viskas žmogiškai atrodo prarasta, ar net numirti, jei tokia bus švelnioji Dievo valia. Jei Visagalis visa matantis gailestingiausiai mylintis Viešpats apreikštų jums savo meilę tiesiogiai, leisdamas paliesti Jo veidą ir jus pabučiuodamas, taip pat netiesiogiai daug kartų atsakydamas į jūsų mintis, kad Jis yra su jumis, ar jūs galėtumėte suabejoti, kad Jis trokšta jums geriausio? Ar dar manytumėt, kad reikia prašyti išgydymo? Todėl prašau tik už kitus. „Melstis už žmones – tai lieti širdies kraują“, – sako Šv. Siluanas.
Dėl to žvilgsnio neabejoju – Viešpatie, jei apsireiškei man, pilkai pelytei, neištikimai mokinei, kai buvau išdavusi Tave, tai gali apsireikšti kaip Meilė net ir dėl Dievo gyvenančių ir besiaukojančių Alkaidos ekstremistų širdims… Meldžiuosi už savo vaikus – tuos, kuriems iš Dievo malonės tapau Gyvenimo vartais, už tuos, prie kurių iš tos pačios malonės tuose vartuose prisiliečiau, už tuos, kurie miršta dar motinos įsčiose dėl aborto, už tuos, kurie miršta suklaidinti politikų ar ideologų, kad karas yra vienintelė išeitis, už tuos, kurie merdi savo vienatvėje, nes nepažįsta Dievo kaip MEILĖS.
Dėl manęs, jei galite, pasinešiokite maldoje – kad būčiau geresnė mama, kad mano meilė Jėzui būtų maloni…
Dėkoju už tai, kad esate, kad trokštate pažinti Dievo meilę, kad glaudžiatės prie Jėzaus, kad stengiatės mylėti taip, kaip Jis, kad nešiojate vieni kitų naštas… Dėkoju ir laiminu taip, kaip Viešpats liepė laiminti:
„Viešpats telaimina ir tesaugo jus!
Viešpats tenušviečia jus savo VEIDU ir tebūna jums maloningas!
Viešpats TEPAŽVELGIA į jus maloniai ir tesuteikia jums ramybę!“ (Sk 6, 22-27)
Tyros širdies įžadas
2014.04.10
GJK!
Ryt metai nuo gražiosios Pietos patirties. Prieš metus Jėzus leido juo pasirūpinti, kai buvo silpniausias – numiręs ir nužengęs į pragarus. Laikiau Jo negyvą, kruviną, žaizdotą, iškankintą kūną glėbyje ir … džiaugiausi. Kad viskas „atlikta“. Kad Jis tobulai įvykdė savo paslaptingą Meilės misiją. Kad nuėjo numirti už mus visus. Kad Jis ištvėrė. Ištvėrė viską kantriai, nemurmėdamas, nes matė prasmę, pasitikėjo Tėvo sumanymu, gerumu ir visagalybe. Kad tapo mirties mirtimi. O aš glėbyje turėjau visą Jo žemišką istoriją – vaikystę ant motinos kelių, lopšines, švelnumą…
Galėjau Jį glostyti, bučiuoti Jo žaizdas. Galėjau Jį mylėti taip, kaip motina, taip kaip sugebu stipriausiai, Jis viską priėmė. Tai buvo šviesiausias atsisveikinimas – nesisavinant. Pasitikint Tėvu taip, kaip Jis norėjo, kad pasitikėtume.
O, kokia didelė malonė ir išaukštinimas žmogui yra Marija! Jos buvimas šalia Jėzaus kryžiaus yra paguoda kiekvienam – Gailestingajam atstumtajam Dievui mirštant ant kryžiaus kažkas iš žmonių Jį tuo metu mylėjo!
Ir aš trokštu Jį taip mylėti kaip Marija! Ir Jonas!
Jau esu visa save, savo gyvenimą, troškimus, turtus, meilę paaukojusi Marijai, kad Ji įteiktų tai Jėzui per savo tobulas rankas, kurioms Jėzus nieko negali atsakyti.
Ko prašau sau? Kad išmokytų mane taip mylėti Jėzų, kaip Ji mylėjo.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė „troško paties švenčiausio gyvenimo ir tvirtai pažadėjo neatsakyti Dievui nieko, ko Jis jos paprašytų. Tai apsisprendimas, kurio ji siekė iki pat mirties.”
32m. Motina Teresė, 11 m. po amžinųjų įžadų, ieškodama naujų būdų savo karštai meilei Jėzui išreikšti, davė išskirtinį asmeninį įžadą: „Mirtinos nuodėmės sąskaita daviau Dievui įžadą padaryti viską, ko tik Jis paprašytų, „nieko Jam neatsakyti“.
„Kodėl turime visiškai save atiduoti Dievui? Todėl, kad Dievas atidavė save mums. Visiškai save atiduoti Dievui – tai būdas priimti Pati Dievą, Aš Dievui ir Dievas man.(…) Norėdami turėti Dievą, turime leisti Jam turėti mūsų sielą.” Motina Teresė
Ar tai įmanoma pasaulietiniame gyvenime? Kodėl aš trokštu Skaistumo įžado? Nes trokštu „daugiau nebenusidėti”, kaip prašė Jėzus moters, kurią išgelbėjo nuo užmušimo akmenimis už svetimavimą.
Aš trokštu būti tik Dievo Sužadėtine, kaip Jis kvietė prieš metus nuostabioje vizijoje, kurioje Jėzus paguldė mane savo valtyje su balta, šilkine, karališka, deimantais išsiuvinėta suknele. Be to, man reikia konkretesnio orientyro gyvenimui, kuris būtų pašvęstas Dievui.
Jėzus trokšta mano šventumo ir šis įžadas ( Angeliško Skaistumo įžadas pagal Motiną Teresę) man padės atsiliepti į šį Jėzaus troškimą, numalšinti bent menku savo lašeliu Jo „šventų sielų ilgesį, troškulį“.
„Su plačia šypsena imkite visa, ką Jis duoda, ir atiduokite visa, ką atima.“ „Palikite Jėzui laisvas rankas ir leiskite Jam naudotis jumis, jūsų neatsiklausus.“ Motina Teresė
Iš Motinos Teresės MC regulos:
„Angeliškas Tyrumas privalo būti kiekvienos Sesers siekiu. Kad jį išsaugotų, seserys privalo asmeniškai mylėti Tyriausią Marijos Širdį ir saugoti savo širdis nuo bet kokio, kad ir mažiausio, prisirišimo jausmo. Nes tyra širdis nesunkiai matys Dievą Jo vargšuose ir pamirš save.“
Tyra širdis – tai neturėti jokiu pretenzijų: niekas man nieko neskolingas, niekas man nieko neprivalo, viskas yra Dievo Meilės Dovana!!!
Taigi rytojaus įžadą aš pavadinčiau „Tyros Širdies įžadu“. Tai yra:
- neprisirišimas
- neturėjimas jokiu pretenzijų bet kokiame santykyje
- vienybė su Marijos širdim maldoje (tyla, nuošalumas, ištikimybe, užtarimas)
- vienybė su Jėzaus širdimi gyvenime (jautrumas kitų poreikiams, skausmui)
- skaistumas iki santuokos arba mirties.
„Sergėk mano kojas, neprašau matyti toli – man gana vieno žingsnio”. John Henry Newman
„Kojas man davė eiklias kaip stirnų,
į saugias aukštumas jisai mane vedė.
Jis mano rankas taip išlavino kovai,
kad įtempti galiu net stipriausią lanką“. Ps 18, 35
Drįstu tik todėl, kad tikiu, jog Jis mane išlavins…
Ačiū už palaiminimą!
J. B. M.
„Atgaila, nepaguoda ir malonė”
2014 m. rugpjūtis, laiškas dvasios tėvui
Ama Sara sakė: „Jei melsčiau Dievo, kad visi pritartų tam, ką aš darau, atsidurčiau kaip atgailautoja prie kiekvieno iš jų durų, bet aš verčiau melsiuosi, kad mano širdis būtų visiems tyra.”
Suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Atsigavusi po pirmojo chemoterapijos seanso (jo labai išsigandau, buvo klaikiai bloga, nusivyliau savimi, nes prašiau Jėzų „pasiimk mane!!!”) gavau atgailos malonę – pirmos ašaros ir pirmi jausmai buvo nuoširdus atsiprašymas už tai, kas vyksta pasaulyje. Troškau verkti prie kiekvienų durų, už kurių vyksta smurtas, neapykanta, neteisybė, kankinimai ir žudymas. Tų dienų skaitiniai ištisai kalbėjo apie „…užsispyrusią tautą, kuri turi akis, kad matytų, bet nemato…”(Ez 12, 1), Izraelio Dievo šlovę ir paruoštas Dievo bausmes (teismą ir mirtį, tremtį ir gedulą) ( Ez 1, 2, 9, 10, 18 skyriai) ir atgailautojus („Pereik per Jeruzalės miestą ir raide „thau” (kryželiu) paženklink kaktas tų vyrų, kurie dejuoja ir sielvartauja dėl visų mieste pridarytų piktenybių.” (Ez 9, 4) Supratau, kad atgailauti svarbu, bet pasijutau labai maža prieš tą didelį pasaulio vargą, kurį reikia apverkti. Ir pamečiau iš akių Jėzų ir… Tėvą.
„Staiga tu pajusi, kad suakmenėjantis beviltiškumo veidas yra tik Dievo pasirodymas tavo sieloje, kad pasaulio tamsybės yra niekas kitas kaip spindesys Dievo, kuris neturi šešėlio, kad tariamas išeities nebuvimas yra tik neaprėpiamumas Dievo, kuriam nereikia kelių, nes Jis jau yra čia…Tačiau Jis, kuris yra viskas ir todėl atrodo lyg būtų niekas, Jis yra čia, ne nepaisant to, bet todėl, kad tu daugiau nieko neturi, net savęs.”- rašo Karlas Rahneris. Tai dykumos tėvų Dievo patirtis. Tai Dievo didybė ir nesuvokiamumas. Jis neišvengiamas, nes kitaip Dievas nebūtų Dievas. Tik aš buvau per silpna pažvelgti tokiai išmintingai „Dievo baimei” į akis. Per silpna ištvermingai atgailai ir… išsigandau. Išsigandau ir nebegalėjau sugrįžti į tą palaimingą Šv. Teresėlės kelią, kuriuo žygiavau tuos du metus: „Tas kelias – tai visiškas atsidavimas mažo vaikelio, kuris be baimės užmiega savo Tėvo glėbyje…”
„Jis tarė: „Nugręšiu nuo jų savo veidą ir pažiūrėsiu, tada kaip jiems klosis.”(Įst 32, 19) Nežinau, kodėl, bet įpuoliau į didžiulę nepaguodą: apėmė beviltiškumas ir kaltė galvojant apie vaikus (visąlaik juos skriaudžiau palikdama dėl gimdymų, o dabar dar paliksiu vienus numirdama, ar jie atsilaikys prieš pasaulio melą?), savo pasirinkimais ir klaidomis, nors ir iš meilės, bet nuvyliau močiutę, tėvus, mylimuosius. Apėmė klaikus nerimas ir baimė, kaip ištverti chemoterapiją ir mirtį. Viskas atrodė beprasmiška (argi gali ką nors pasaulyje pakeisti mano, tokios nevykėlės, tikėjimas ir auka, gyvenimas ir meilė???), negražu ir nepaguodžiama. Tas neįtikėtinos meilės tinklas, kurį Dievas sukūrė aplink mane iš dėkingų širdžių, tik dar labiau slėgė mane, nes bijojau nuvilti savo silpnumu. Nebepajėgiau net mylėti Jėzaus, o ką bekalbėti apie pasitikėjimą Jo meile… Nepajėgiau prisiminti Jo Veido…
Pradėjau nemiegoti naktimis, drebėti visu kūnu. Nebegalėjau džiaugtis. Supratau, kad Dievas traukia mane iš tos duobės, tik aš buvau per sunki… Žolinės išvakarėse gavau žinutę iš Rūtos, kuri man niekad taip nerašė: „Banga, mieloji Dukrele, Marija gaubia Tave, nė plyšiuko nepalieka, einam dabar pėstute į Pivašiūnus… Marija kvėpuoja tavo krūtinėje.” Padėjo tam vakarui… Per Žolinę kalbėjau su jumis, jūs puikiai parodėt, kad kol yra atstumas, gali matyti veidą, o kai prisiglaudi prie širdies – nebematai… Suprantu, kad tai Motinos Teresės kelias, bet ar aš pajėgsiu juo eiti ir šypsotis???
Ketvirtadienį sukrėtė Šv. Maksimiljano Kolbės meilės rizika ir kaip Dievas ją palaimino. Juk žmogus, už kurį jis numirė, galėjo mirti konclageryje už savaitės, o išgyveno 55 metus!!! Už ką aš sutikčiau numirti? Anksčiau žinojau, kad sutikčiau numirti dėl Jėzaus ir dėl mylimojo, dėl vaikų, bet dabar atrodė, kad privalau dėl jų gyventi… O Jėzus atrodė taip toli…
Sekmadienį, po iškentėtos nakties, supratau, kad reikia gintis, aiškiai vyksta Kaltintojo ir Pasaulio kunigaikščio „puolimas”. Pagalvojau vyti jį Jėzaus vardu. Rytmetinėje psalmėje Dievas mane drąsino:
„Priešiškos tautos mane apipuolė;
Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau!…
Apspito mane tarytum bitės,
suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne,
Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau.”(Ps 118, 10)
Tačiau tai nepadėjo.
Nešiau Švenčiausiąjį trims mamytėms, klinikose slaugančioms sergančius naujagimius. Jėzus aiškiai veikė tame: mačiau jų džiaugsmą, taip pat būtent tą valandą, kai aš atėjau, už vieną jų buvo laikomos Mišios Pažaislyje… Važiuojant glaudžiau Jėzų Švenčiausiame prie krūtinės, o širdis – šalta ir nerami. Niekad taip nebuvo. Tik kelionės pabaigoje staiga prisiminiau, kad rekolekcijose Adoracijos metu jaučiau, kaip Jo kraujas iš Ostijos lašėjo į mano širdį… O, lašėk, brangiausias Kraujau, lašėk, atgaivink mane, pastatyk ant kojų… Sukruto ir ėmė šilti širdis. Tik neilgam. Po pusvalandžio į Mišias Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto) bažnyčioje atėjau vėl sutrikusi ir be džiaugsmo.
Evangelija buvo apie kanaanietę, meldusią trupinių nuo šeimininko stalo. Bet labiausiai girdėjau: „Jėzus neatsiliepė.” Kunigas Kęstutis pripažino, jog sunku pamatyti, bet drąsino melsti, kad pamatytume Dievo gailestingumą. Po mišių nuėjau prie Marijos statulėlės. Čia tiek dėkodavau… O dabar tik išspaudžiau skundą kaip mažas vaikas: „Maaama, man blogai. Maaama, man skauda koją, aš užsigavau. Maaama, ir man leidžia tuos nuodus. Ir maaama, aš labai sergu!” Ašaros buvo karčios, bet pusvalandžiui palengvėjo. Norėjau prašyti kunigo maldos, supratau, kad tas, su kuo kovoju, mane visiškai pargriovė. Bet ten ruošėsi krikštynoms, taigi išėjau.
Grįžusi namo atsiguliau ir visiškai pasidaviau savigailai, kaltinimams, ašaroms, vienišumui ir baimei. „Viešpatie, atleisk man mano kaltes!!!” Bet atrodė, kad nėra jokių galimybių sulaukti pasigailėjimo. Drebėjau kaip drebulė (net pagalvojau, kad turiu temperatūros) ir tik šaukiau mintyse „Viešpatie, pasigailėk! Viešpatie, nesitrauksiu, kol nepadėsi!” Jaučiausi kaip tas elgetėlė Petka, nepastatoma ant kojų, nepaguodžiama niekuo. Bandžiau kišti tą Kaltintoją po Jėzaus kapo akmeniu, tai man padėjo 3 metus, bet dabar – ne. Po valandos tokio šauksmo ir drebėjimo staiga išgirdau kaip Bartimiejus: „Ko nori, kad tau padaryčiau?” Labai aiškiai ir ramiai Jėzus klausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?” Apstulbau ir nuščiuvau. Ko noriu?! Tikrai, ko gi aš noriu? Gal dabar turiu vienintelę galimybę gyvenime, kai mano noras bus išklausytas?… Bet aš noriu tiek daug! Ir eilinį kartą aš pradėjau ne nuo savęs: „Kad rusai pasitrauktų iš Ukrainos, kad Abu Bakras al Bagdadis apsiramintų, kad mano vaikai būtų laimingi ir… kad pasveikčiau!” Išpyliau greitakalbe ir net pradėjau juoktis iš savęs. Iš tiesų, ką Jėzui daryti su tokia keistuole įkyruole. Kurį laiką jaučiausi išklausyta, bet… meilės vis dar trūko.
Jūs pažadėjot pasimelsti už mane mišiose. Po kelių minučių gavau žinutę, kad Pivašiūnuose taip pat bus meldžiamasi už mane. Marija buvo vienintelė, kuri tą dieną man išliko „graži”. Po valandėlės nerimstančio nerimo nusprendžiau glaustis prie Jos – kalbėti rožinį. Garbės paslaptys. Šiltai užsiklojau ir… patyriau malonę. Medituodama Jėzaus žengimą į dangų, galvojau apie Jo žaizdas. Ką reiškia apaštalo žodžiai „Jo žaizdomis pagydyti esat?” Tuomet išvydau prisikėlusį ir visą spindintį Jėzų. Prieš 1,5 metų nuolat melsdavausi „ant kryžiaus”: glaudžiausi prie Jo krūtinės, o rankomis laikiausi už Jo vinių (už manęs dar būdavo Marija). Dabar Jėzus ėjo į Tėvo šviesą pakėlęs rankas, o aš buvau prieš Jį, mūsu rankos buvo susijungę ties Jo žaizdomis. Aš slėpiau savo veidą į Jo krūtinę, o Jis švelniai bandė atsukti mane į tą šiltą šiltą šviesą. Aš vis dar bijojau. Suvokiau, kad Jėzus nori man pasakyti, jog Dievas nėra bejausmis, nesuvokiamas, grėsmingas Tėvas, Jis yra meilės šviesa. Jėzaus Veidas buvo šviesa, bet turėjo kontūrus, o Tėvo šviesa buvo beribė… Kai meldžiausi Marijos karūnavimo slėpinį, žvaigždžių vainikas taip apšvietė jos veidą, kad jis pradėjo spindėti… Ta pačia Jėzaus šviesa!
Tačiau sutemo, ir aš vėl pradėjau bijoti kančios. Kalbėjausi su jumis, pasakojau apie patirtas malones, tačiau atrodė, kad tai vyksta ne su manimi. Vakarinėje Dievas aiškiai atliepė į mano skausmą:
„Jo žaizdomis pagydyti esat.”(1 Pt 2, 24)
„Laimingas, kas pagarbiai Viešpaties bijo,
Kas jo įsakymus nuoširdžiai vykdo.
Jo palikuoniai bus galingi,
Palaiminta KARTA TYRAŠIRDŽIŲ. (Čia aišku, kad mano vaikai nepražus, Dievas pasirūpins jų tyra širdimi.)
blogos žinios jo nebaugina,-
širdis jo tvirta, nes VIEŠPAČIU VILIAS,
patvari jo širdis, JIS NIEKO NEBIJO…” (Ps 112, 1, 2, 7)
Ir aš ŽINAU, kad tai tiesa, nes man taip buvo, aš turėjau tokią širdį ir tokį pasitikėjimą, nieko nebijojau prarasti!.. Bet dabar jaučiausi kaip Petras, iššokęs iš valties, ramiai paėjęs vandeniu, bet pamatęs vėjo smarkumą išsigandęs ir pradėjęs skęsti. Eiti toliau nepajėgiu, nors suprantu, kad, kaip Eglė rašė, yra vienintelis kelias – vandens paviršiumi. Jūs perskaitėt dar vieną eilutę: „Dosniai jis duoda BETURČIAMS…”(Ps 112, 9) Tada pradėjau suprasti, kad pasidariau per daug „turtinga” kažko, ką bijau prarasti… Gal tai žmonių meilė, kuri man tapo realesnė nei Jėzaus meilė? Gal myliu vaikus labiau nei Jėzų? Dar viena jūsų mintis mane įkvėpė ir nuramino tiek, kad galėjau užmigti. Žiūrėti į viską kaip į gimimą dangui. Čia tik sąrėmiai, kuriuos reikia prakentėti. O aš juk žinau, kaip tai daryti: kvėpuoti, dejuoti, išbūti, susikaupti, įsikibti į kieno nors ranką, o svarbiausia – juos pamilti, matyti prasmę, kad padedi savo vaikeliui…
Prabudau 4 valandą ir nerimas bei pasipriešinimas kančiai vėl pradėjo mane „semti”… „Kodėl tas gimimas turi vykti taip skausmingai? Kodėl negalima greičiau ir be skausmo – per Cezario pjūvį?” (Gražiausia – niekada nesupratau moterų, kurios, bijodamos gimdymo skausmo, susiorganizuodavo Cezario pjūvį!!! Tiesiog gėda…) Tik aš tokia pavargusi, be jausmų ir nieko nebenorinti… Net sutikti su jūsų pasiūlytomis mišiomis buvo labai sunku. Supratau, kad man jų būtinai reikia, bet tai mane slėgė dar labiau – juk niekad, o tuo labiau tokioj nepaguodoj, negalėsiu į tokia meilę atliepti ir padėkoti!…
Ačiū Dievui, kad Jėzus jus „aplenkė”. Nors tikėjausi drebėti iki ryto, pradėjau sapnuoti… Sapnavau, kad parduotuvėje, kurioje buvau antrą kartą, paprašiau pardavėjo, jauno vaikinuko, kažkokios detalės, bet jis neturėjo. Apsisukau išeiti, bet mano kūnas sukluso: kažkas ne taip, kažkoks mielas, seniai seniai girdėtas aidas suskambo jame. Tai panašu… į meilės magnetizmą, kuris toks malonus, kurio ilgisi kiekvienas, kiekviena… Ar gali būti? Na taip, jis paraudo ir buvo labai drovus kalbėdamas su manimi… Bet kaip? Ar gali būti? Protas negalėjo patikėti, bet mano kūnas, mano nugara buvo tikra – jis įsimylėjęs mane „iki ausų”!!! Neatsisukau, bet ir negalėjau išeiti, negalėjau atsispirti nepasimėgavusi tuo bent minutėlę… Atsisėdau fotelyje vidury kambario ir girdžiu, kaip jis alsuoja už manęs. Suprantu, kad jis tiesiog dūsta iš meilės man. Viskas aišku be žodžių,viskas labai pagarbu… Tik aš nieko nenoriu, ir mano širdis tokia pavargus. Jis nebeištveria ir tylėdamas paima mane už dešinės rankos… Aš prisipildau tos saldžios saldžios meilės vienybės ir palaimos, dar spėju pagalvoti, kad dabar galėsiu pailsėti, pamiegoti ir užmiegu… Sapnas tęsiasi, ir toliau sapnuoju, jog prabundu ir mąstau labai praktiškai bei skeptiškai: kam prie visų mano bėdų man dar romanas su jaunu vyru, aš juk mirštu ir tik įskaudinsiu jį. Pasiimu batus ir basa, nepasakius nei vieno žodžio, išbėgu. Gatvėje apsiaunu, namie atsisėdu į tokį patį fotelį ir… didžiausiai mano nuostabai vėl išgirstu jo alsavimą už nugaros! Jis tylėdamas paduoda man mano telefoną ir dokumentus, kuriuos palikau pas jį parduotuvėje. Tada visiškai ramus taip kasdieniškai susirango prieš mane ant sofos, pasiima kompiuterį ir kažkam sako, kad jis dabar čia gyvens. Aš rami, nes tuoj atvėsinsiu jo entuziazmą. Kažkodėl angliškai (manau, kad jis užsienietis) sakau nevyniodama į vatą: „Aš labai labai sergu.” O jis šiltai žvilgteli į mane ir sako labai paprastai: „Žinau. Man tinka.” Ir aš suprantu, kad kažkokiu būdu jis žino apie mane VISKĄ!!! Gal kokia super sekimo įranga, bet jis ŽINO apie mane daugiau nei aš galiu suprasti. Ir jam tinka. Jam tinka viskas. Net tai, ko aš savyje negaliu pakęsti, jam netrukdo manęs mylėti ir „eiti dėl manęs iš proto”!!! Jis skambina man ir šypsosi, nes jau įvedė man savo numerį. Mano telefone nušvinta užrašas: „Chef”. Kažkodėl nebenustembu. Šefas, tai šefas. Tada prabundu – jau rytas. Ir suprantu, kad sapnavau… Jėzų! Vargšas niekaip negalėjo pasiekti mano išsigandusios širdies per maldą, per Dievo Žodį, tai atėjo net į sapną!
Vis dėlto piktasis dar bandė pulti: nesąmonė, tau jau stogas važiuoja, ar galėsi tai kam nors papasakot, ar galėsi remtis sapnu? Pokalbis su jumis, jūsų supratimas buvo būtinas. Ypač dėkoju už visų nuodėmių nuo pat kūdikystės išrišimą, atleidimo maldą tėčiui, kuriam reikia įtikti, ir maldą iš Marijos knygelės, piktojo pririšimą prie kryžiaus…
To ryto psalmė buvo 73-ia ir ji kalbėjo apie viską, kas man buvo nutikę:
„Iš tikruju Dievas geras teisiesiems,-
visiems tyraširdžiams.
Bet man kojos beveik buvo pradėjusios pintis,
mano žingsniai bemaž slidinėjo,
kai ėmiau pavydėt pagyrūnams,
matydamas tų nedorėlių sėkmę.”
„O mano širdis juk buvo apkartus
ir jausmai sutrikę,
kvailas buvau ir nesupratingas-
tavo Artume lyg keturkojis.
Nuo šiol su tavimi visada aš būsiu,-
LAIKAI TU MANE UŽ DEŠINIOSIOS RANKOS.”
„Danguje argi ne tu man spindėsi?
Turėdamas tave, ko dar trokščiau ir žemėj?”
Suprantu ir kodėl ama Sara sakė: „…verčiau melsiu, kad mano širdis būtų visiems tyra.”
Su meile ir šypsena, nebesigraužianti, kad niekada jums tinkamai nepadėkosiu, nuolat maldoje už jus,
Banga
Banga Kulikauskaitė „Kai nebeieškai lengvo sprendimo…“
Banga Kulikauskaitė: „Kai nebeieškai lengvo sprendimo, gyvenimas tampa ne toks sunkus“
Jurga Žiugždienė
Banga Kulikauskaitė – gydytoja akušerė-ginekologė, garsėjanti savo gilia pagarba gyvybei – tiek dar negimusiai, tiek beateinančiai į šį pasaulį, tiek tos gyvybės davėjai – besilaukiančiajai ir gimdyvei. Deja, jau ne vienus metus Banga pati grumiasi su sunkia onkologine liga. Tačiau, paradoksalu, ji kupina džiaugsmo ir vilties, kuriuos, pasak jos, jai suteikiantis tvirtas tikėjimas. Šiame pokalbyje gydytoja Banga dalijasi savo pamąstymais apie pagarbą gyvybei, moraliai priimtiną kovą su nevaisingumu, eutanazijos klystkelį bei sunkios ligos prasmę ir joje glūdinčią šviesą.
Po truputį viešojoje erdvėje, kai kalbama apie kovą su nevaisingumu, tenka susidurti su naprotechnologijos terminu. Tai – nevaisingumo gydymo metodas, neprieštaraujantis krikščioniškajai moralei ir pamažu ateinantis į Lietuvą. Ką manote apie tai?
Naprotechnologija iš tiesų – viena sričių, kur galima su ypatinga pagarba gyvybei spręsti tokias skaudžias šeimų problemas kaip nevaisingumas. Todėl labai nuostabu ir aš džiaugiuosi, jog ir Lietuvoje esama gydytojų, besidominčių naprotechnologijos metodu, kuris tikrai yra veiksmingas – tą atskleidžia tiek Lenkijos, tiek Airijos patirtis – bei pagrįstas moksliškai, labai subtiliai atpažįstantis moters, šeimos, poros vaisingumo niuansus ir minimaliomis priemonėmis bandantis išspręsti nevaisingumo problemą, nerizikuojant embrionų gyvybėmis.
Kita vertus, aš manau, kad šeima, pasirenkanti ir dirbtinio apvaisinimo būdą, gali išlaikyti pagarbą gyvybei. Juk visada yra svarbu intencija: ar aš noriu tą vaikelį „nusipirkti“, kad tai išpildytų mano tam tikras svajones (pavyzdžiui, palikti savo turtą), ar tiesiog dėl to, kad noriu mylėti. Taigi, pirmiausia svarbu išlaikyti intencijos tyrumą, taip pat atkreipti dėmesį į Bažnyčios perspėjimą, kas gali nutikti, kai mes dirbtinio apvaisinimo metu žaidžiame su žmonių gyvybėmis, užšaldydami daug embrionų, kurie vėliau miršta, ir tai išties yra makabriškas užsiėmimas. Tačiau, manau, kad jei šeima užšaldė tris embrionus ir vėliau juos visus panaudojo, tada kaip ir nėra ko prikišti – jei jų intencija tyra ir jie neprisidėjo prie embrionų žūties. Tačiau čia galbūt tik mano asmeninė nuomonė.
Kokia Jūsų nuomonė apie pagalbinį apvaisinimą, juk Bažnyčia jį smerkia dėl to, kad jis, nors ir įvyksta moters kūne, tačiau yra atskirtas nuo meilės akto?
Nesu šiuo atveju labai įsigilinusi į Bažnyčios mokymą. Aišku, tai yra svarbus perspėjimas – išlikti meilėje – juk Bažnyčios tikslas yra padėti žmonėms išmokti mylėti ir mylėti vis tobuliau. Taigi motina Bažnyčia perspėja savo vaikus, kad čia kūdikio pradėjimas atskiriamas nuo meilės akto. Tai yra tiesa ir svarbu. Tačiau, manau, jog tai vis vien yra mažesnis blogis nei embrionų kūrimas bei eksperimentavimas su jais.
Taip pat aš manau, kad Bažnyčia neturėtų nurašyti ir atstumti žmonių, pradėjusių kūdikį „nenatūraliu“ būdu, nes kažin ar tai juos vestų į didesnę meilę bei šventumą. Ar toks kategoriškumas skatintų būti geresniu krikščionimi?
Kalbant apie dirbtinį ir pagalbini apvaisinimą svarbiausia turėtų būti naujos žmogaus gyvybės saugojimas ir pagarba jai. Būtent dėl to Bažnyčia labiausiai pasisako prieš šiuos metodus. Žinoma, svarbūs ir kiti niuansai, tačiau jie, manau, ne pirmaeiliai. Tiek dar negimę kūdikiai, tiek dirbtinai pradėti embrionai yra visiškai mūsų valioje, mes už juos atsakingi. Jų galimybė gyventi, mylėti, išsiskleisti kaip asmenybėms priklauso nuo mūsų sprendimų. O padaryti teisingą, išmintingą sprendimą gali tik dvasiškai brandus žmogus, kurio pagrindinis požymis – sugebėjimas atsižadėti, paaukoti dalį savęs tam, kad gimtų kažkas nauja.
Manau, kad tai labai svarbi žinia moteriai, svarstančiai apie nėštumo nutraukimą…
Aišku, atsižadėjimas visada yra skausmingas. Dėl to aš galiu suprasti moteris, kurioms neplanuotas nėštumas gali tapti didele tragedija, prilygstančia vos ne mirties nuosprendžiui. Nes iš tiesų tokiu atveju dalis manęs turi „numirti“. Tai visada kainuoja. Tačiau sprendimas nepriimti gyvybės taip pat numarina dalį manęs. Tai nereiškia, jog mes visiškai išvengsime kančios. Taigi brandus žmogus suvokia, kad gyvenimas yra sunkus, susidedantis iš nuolatinių nelengvų sprendimų – mes nuolat turime ko nors atsižadėti. Todėl galbūt labai svarbu moteriai, ištiktai krizinio nėštumo, patirti ir tokius pamąstymus, o ne tik galvoti, kaip pasirinkti man mažiausiai skausmingą sprendimą. Tačiau iš tiesų šioje situacijoje neskausmingo sprendimo nėra. Tiek vienas, tiek kitas kelias yra skausmingi, tačiau skirtumas tarp jų tas, kad, išlaikę pagarbą gyvybei, mes galime patirti ne tik atsižadėjimą, bet ir didžiulį, tikrą džiaugsmą ir prasmę bei tapti brandesniais žmonėmis, o ne įstrigusiais klaidingų sprendimų rate.
Labai apsidžiaugiau ir psichoterapeutų žodyne atradusi tai, ką jau seniai suprato Bažnyčia – kad gyvenimas yra sunkus. Kai tą suvoki, nebeturi pretenzijų ieškoti lengvu sprendimų, ir gyvenimas tampa nebe toks sunkus. Tai paradoksas, bet tiesa. Jei mes nenorime skausmingų sprendimų – iš viso neturime mylėti ir beveik negyventi. Galbūt tada jų ir išvengtume, tačiau nepatirtume nei džiaugsmo, nei meilės, nei to ypatingojo džiaugsmo.
Panaši situacija turbūt iškyla ir eutanazijos atveju?
Pasirinkimo skausimas lydi bet kurią gyvenimo situaciją. Manau, kad eutanazijos klausimu aš turiu teisę kalbėti, kadangi pačiai asmeniškai su šia pagunda teko susidurti. Kai po ketvirtos chemoterapijos jaučiausi taip blogai, kas iš esmės prilygo merdėjimo būsenai, atėjo mintis: gal geriau numirti vieną kartą, negu merdėti dešimt kartų ar daugiau. Tačiau, ačiū Dievui, tam tikri dvasinio gyvenimo įgūdžiai padėjo man tas pagundas bei tokių minčių tikslą atpažinti ir įveikti. Ir dabar galiu liudyti, jog, jei būčiau paklausiusi šio tarsi ir visai racionalaus balso, nebūčiau turėjusi dar dvejų nuostabių gyvenimo metų, patyrusi tokių gražių, kilnių, nepaprastai džiaugsmingų akimirkų. Tikrai esu labai dėkinga Dievui už kiekvieną dieną, kurią per pastaruosius dvejus metus patyriau su ypatingu skoniu, ir gavau didžiulių dovanų, net ir susijusių su mano vaikų gyvenimais. Iš tiesų esu labai laiminga, kad visa tai galėjau išgyventi, patirti, pamatyti.
Taigi kartais gydytojų pasakymai, kad esą liko gyventi tiek ir tiek laiko, iš tiesų visiškai nereiškia, jog tai – tiesa. Tačiau jie gali atimti žmogui viltį ir galimybę išgyventi tikrąjį džiaugsmą. Mano situacijoje taip pat buvo galima prognozuoti, jog išgyvensiu tik 2–3 metus, tačiau štai aš jau trejus metus išgyvenau ir įtariu, jog išgyvensiu ir daugiau (juokiasi). Gydytojų prognozės tikrai nėra šimtaprocentinės, ir vien jomis grįsti savo sprendimą būtų tikrai labai neteisinga bei pavojinga.
Iš tiesų liūdna, kad pasaulis eutanazijos ir panašiais atvejais mano atliekantis humanistinius sprendimus. Medicinoje jau seniai pastebėtas faktas, kad beveik visi žmonės, sergantys sunkiomis, mirtinomis ligomis, patiria ir depresiją, kuri gali būti palengvinta bei gydoma. Tačiau, pavyzdžiui, JAV, Oregono valstijoje, kur jau 10 metų veikia eutanazijos įstatymas, nustatyta, kad tik 6 proc. pacientų, prieš priimdami eutanazijos sprendimą, pateko pas psichiatrus dėl pagalbos depresijos atveju. Taigi visi likusieji tokių konsultacijų negavo, ir galbūt dalis jų nebūtų pasirinkę eutanazijos, jei jiems būtų buvusi suteikta atitinkama pagalba.
Plečiasi ir būklių, dėl kurių gali būti leidžiama eutanazija, sąrašas, į kurį įtraukiamos ne tik nepagydomos mirtinos ligos…
Taip. Pavyzdžiui, jauni žmonės, sergantys cukralige, kurie dar išgyventų 30 metų, renkasi negyventi, kadangi jų liga neišgydoma…
Eutanazija – vienareikšmiškai yra blogis, tačiau ką manote apie tai, kai, pavyzdžiui, senas, sunkiai sergantis ir jau mirštantis žmogus yra vis „gaivinamas“, jam neleidžiama ramiai išeiti, ar taip nėra be reikalo ilginamos ir didinamos žmogaus kančios?
Manau, kad šioje situacijoje reikalinga gyvenimiška išmintis ir lankstumas ir kad tai nebūtų prieš Dievo valią: jeigu žmogui ateina laikas mirti (o mirti mes turėsime visi. Ir, kaip sakė Seneka, visą gyvenimą turime mokytis tą daryti) ir jis iš tiesų tam pasiruošęs, o visi ženklai rodo, kad medicininė intervencija lemtų tik labai laikiną pagerėjimą. Aš visiškai suprantu tuos vaikus, kurie atsisako reanimuoti savo senus, ligotus tėvus, jei gydytojai jau tokią abejonę išreiškė. Tačiau, kita vertus, čia reikalingas požiūris iš kelių pusių, nes kartais gydytojai dar gali matyti galimybių ten, kur paprasti žmonės jų nemato. Ir tada galbūt iš tiesų tie laimėti gyvenimo metai ar pusmetis gali būti labai svarbūs. Taigi čia labai reikalinga išmintis.
Galbūt reikėtų atsižvelgti ir į išsakytą žmogaus valią, išreikštą, kai jis dar turėjo nuovoką, buvo sąmoningas, kad jo tam tikru atveju nebereanimuotų?
Taip. Visiškai suprantu devyniasdešimtmetes močiutes, kurios prašo jų nebevežti į ligoninę. Iš tiesų leidimas mirti savo namuose šiais laikais tapo prabanga. Pavyzdžiui, Vokietijoje tai netgi draudžiama. Žmogus bet kuriuo atveju privalo būti gabenamas į ligoninę – net ir 100 metų amžiaus, nes jei jis mirs savo namuose – tai bus kriminalas ir visada bus pradėtas policijos tyrimas. Tačiau aš pati jau nuo labai seniai turiu svajonę numirti namuose. (juokiasi)
Hospisų judėjimo pradininkė anglė C. Saunders buvo didelė eutanazijos priešininkė. Jos įsitikinimu, tas laikas, kuris lieka mirštančiam ligoniui yra labai svarbus – tada šis gali daug ką apmąstyti, susitaikyti, pasiruošti išėjimui, todėl iš jo negalima to atimti. Tačiau dauguma žmonių nori mirti staiga, o štai pati C. Saunders sakė, kad norėtų mirti nuo vėžio (beje, taip ir buvo, jai esant 87-erių), nes jis tau suteikia laiko pasiruošti išeiti…
Kadaise labai gražiai kalbėjo ir tėvas Stanislovas: kadangi šiuolaikiniai žmonės labai bijo mirti, nes mirtis jiems – tiesiog „įžeidimas“, dėl to ir daugėja vėžio, kad žmonės pagaliau išmoktų priimti mirtį, susigyventų su ja, su jos teikiamu gėriu ir prasme, bei neprarasti amžinojo gyvenimo, subręsti jam.
Labai gražiai liudijo viena moteris. Jai nustatė vėžį ir ji pagalvojo, kad gyvens galbūt ne daugiau kaip metus – taigi tai bus laikas atsiteisti už savo nuodėmes. Ji pradėjo atgailos praktikas. Tačiau to ėmėsi su džiaugsmu, nes tame matė didžiulę savo kentėjimo prasmę. Ir įvyko Dievo paradoksas – po metų ligos nebeliko. Moteris pasveiko ir džiaugsmingai gyvena toliau, tačiau jau visiškai kitaip matydama pasaulį, turėdama kitokį, daug brandesnį tikėjimą.