Malonė per gydytojus

Šiuolaikinių vėžio diagnostikos ir gydymo metodų sukūrimas labai pagerino vėžio gydymo rezultatus. Jei prieš 25 metus pasveikdavo tik apie 24 % susirgusiųjų, tai dabar net 50 %, o kai kurių tipų vėžys išgydomas net 98 %. Taip pat labai pailgėjo gyvenimo trukmė ir tų pacientų, kurie nepasveiksta, tačiau nuo diagnozės nustatymo nuolat gydant apie 10 metų išgyvena net 50 % ligonių.

Dainos liudijimas

Kai buvau paprašyta pasidalinti gyvenimo laikotarpiu, kuris pažymėtas žodžiu „vėžys“, atsukau laiką atgal ir nustebau – lygiai 10 metų!

2006 m. gegužės 30 d. Iš gydytojo hematologo lūpų išgirdau keistą, nesuprantamą žodį „Hodžkinas“. Tik vėliau išsiaiškinau, kad Hodžkino limfoma yra, liaudiškai tariant, vėžys, limfmazgių vėžys. Gydytojai iš karto skubėjo drąsinti, kad man „pasisekė“ – būtent Hodžkino limfoma yra „mažiau pikta“, palyginus su kitais piktybiniais navikais ir gana didelis procentas sergančių šia liga pasveiksta.

Galbūt patikėjau gydytojų žodžiais, galbūt tai, kad buvau tikinti ir žinojau, jog niekas neįvyksta be Dievo valios, galbūt, kad dar nebuvau sukūrusi savo šeimos – toji žinia man nebuvo smūgis, išmušantis žemę iš po kojų, neapėmė panika. Tiesiog širdy pasakiau: „Ką gi, Dieve, įžengiu su Tavimi į naują savo gyvenimo etapą“.

Aišku, baisu, nes nežinai, kas tavęs laukia, o tai, ką esi girdėjęs, toli gražu neguodžia. Ir kai pirmą kartą įėjau per Kauno klinikų hemoterapijos dienos stacionaro duris, kai pamačiau išblyškusius veidus, moteris, po skarutėmis slepiančias nuplikusias galvas, pervėrė mintis: „Štai ta paslaptinga vieta, kurioje viešpatauja VĖŽYS, kurioje tau į veną tekės „chemija“ ir ne tik gydys, bet ir nuodys tave, ir nuo dabar galėsi sakyti: „Mes  – vėžininkai“. Tačiau ramiai, be abejonių priėmiau paskirtą chemoterapijos kursą, neieškodama netradicinių gydymo būdų. Tiesiog tikėjau: Dievas veikia per gydytojus. Jei bus Jo valia – padės chemoterapija, jei ateis laikas keliauti iš šio pasaulio – nepadės ir alternatyvioji medicina. Chemoterapija truko 9 mėnesius. Buvo sunkių momentų, buvo fizinio skausmo, pykinimo, mirtino nuovargio ir bejėgiškumo ašarų. Tuos išgyvenimus žino tik tie, kurie susidūrė su gydymu „chemija“.

Tačiau atėjo diena, kai gydytoja pasveikino su remisija. O medicinos seselė, garsėjusi sugebėjimu pataikyti į „nematomas“ venas – o manosios būtent tokios ir buvo – pasakė: „Matai, aš gi tau sakiau – ateis laikas, kai šitą gyvenimo etapą prisiminsi tik kaip blogą sapną“. Ačiū Dievui, ačiū visiems mane gydžiusiems gydytojams ir seselėms – būtent taip ir yra. Aš pasveikau! Apkabinu visus, kurie tebekeliauja šią nelengvą kelionę ir iš visos širdies linkiu – drąsos, ramybės, vilties!

Naudingos nuorodos