Sutikime vėžį kaip šeima

Būti atviram kalbant apie vėžį ir jo grėsmę gyvybei yra sunku. Tačiau būtina apie tai kalbėtis tarpusavyje, nes šios ligos atveju jūs atsiduriate neįprastai keblioje situacijoje.

Žmogus, sergantis onkologine liga, susiduria su daugybe potencialių netekčių – jis realiai junta grėsmę prarasti buvusią gyvenimo gerovę, įprastą kūno išvaizdą, kuri gali keistis dėl ligos ar gydymo, ir netgi gyvybę. Šeima taip pat išgyvena netektis – mylimo žmogaus įprasto vaidmens šeimoje praradimą ar net gąsdinančią artimojo mirties galimybę. Mąstant apie tokius didelius praradimus, natūraliai gali apimti sielvartas, sumišęs su baime, o gal ir pykčiu, jog tai nutiko būtent jums.
Savęs neverskite kalbėti per jėgą, bet taip pat prisiminkite, jog vengdami kalbėtis apie onkologinę ligą ir savo jausmus galite sau pakenkti. Bandymai užgniaužti emocijas gali nualinti ir, daugelio žmonių įsitikinimu, netgi prislopina jūsų organizmo imuninį atsaką, t.y. susilpnina„gynybines pajėgas“, kovojančias prieš vėžį. Kovai su šia liga jums reikės daugybės fizinių ir psichologinių jėgų.

Nemanykite, jog išsakydami savo jausmus apsunkinate vienas kitą – priešingai, tokiu būdu jūs pasitarnaujate vienas kitam, nes kalbėjimas apie neigiamus jausmus padeda juos išsklaidyti. Nenuvertinkite vienas kito jausmų, atsižvelkite į juos. Tam, kad galėtumėte atvirai išsakyti ir išgirsti kito jausmus, gali prireikti rimtų šeimos narių pastangų, o kartais – ir pagalbos iš šalies.

Kai kurie žmonės siūlo vaikus apsaugoti slepiant žinią apie vėžį. Tačiau vaiko įsivaizdavimas, kas vyksta, gali būti daug baisesnis nei ši tikrovė. Kai vaikas klausia, paaiškinkite apie ligą jam suprantama kalba.

Užtikrinkite, jog jį mylite, ir kad juo ir toliau bus rūpinamasi. Padėkite vaikui atvirai kalbėtis apie jo ar jos jausmus.

Pasak Biblijos Jobo knygos autoriaus, kai rodos, jog žemė slysta iš po kojų, mus gelbsti tik žinojimas, jog esame mylimi. Buvimas kartu ir vienas kito palaikymas itin padeda vėžiu sergantiesiems bei jų šeimoms. Dosniai dovanokite vienas kitam meilę ir atsidavimą.„Tai skamba taip banaliai, bet mums buvo nepaprastai svarbu pasakyti, jog vienas kitą mylime“, prisimena Brajano mama Marija.

Nebūkite pernelyg globėjiški ir nebandykite sergančiojo„gelbėti“. Toks požiūris tik paskatins jį ar ją pasijusti„auka“. Leiskite pacientui dalintis atsakomybe už jo ar jos priežiūrą ir slaugą. Elkitės su ligoniu kiek įmanoma įprasčiau, net jeigu tai būtų vaikas. Visiems šeimos nariams reikės papildomos išorinės paramos, tad priimkite draugų, giminių ar religinės bendruomenės narių siūlymus pagelbėti arba patys susiraskite bendruomenę ar grupę, kuri šiuo sudėtingu laikotarpiu galėtų jums padėti. Savo fizinę ir dvasinę būklę stiprinkite tinkamai maitindamiesi, ilsėdamiesi ir mankštindamiesi.

Nors neišvengiamai patirsite jausmų svyravimus, sutelkite dėmesį į pozityvius dalykus gyvenime. Neužsidarykite, skirkite laiko smagiai veiklai, pabuvimui su mėgstamais žmonėmis.

Nepaisant visų pastangų, mes ne visada esame pajėgūs įveikti  vėžį. Gali ateiti tas laikas, kai tampa aišku, jog mirtis artėja. Tačiau gedėjimo procesas prasideda dar gerokai prieš galutinį išsiskyrimą.

Mes sielojamės ne vien dėl to, jog prarandame artimąjį, tačiau ir dėl savo neišsipildžiusių vilčių ir svajonių. Branginkite jums likusį laiką kaip galimybę rūpestingai mylėti, prisiminti, atsisveikinti.

Pasidomėkite jums prieinama hospiso pagalba. Hospisai suteikia paramą ir globą mirties patale gulintiems žmonėms ir jų šeimoms, kad ligonis galėtų paskutines savo dienas nugyventi patogiai ir oriai, apsuptas jį mylinčių žmonių. Hospisai paskatina užsiimti prasminga veikla jus ir jūsų šeimą. Laikas yra vertingas, tad išgyvenkite kiekvieną akimirką drauge. Lietuvoje yra kelios vietos teikiančios tokią ar panašią pagalbą: Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas Vilniuje (http://www.hospisas.lt) ir “Tėviškės namai“ Alytuje (http://www.teviskesnamai.lt). Pasidomėkite ir informacija apie pagalbą slaugant ligonį paskutinėmis dienomis, kurią gali pasiūlyti ligoninės, galbūt šalia esantys slaugos namai ar hospisas.

„Vėžys“ – bauginantis žodis. Baimės, kurios jį išgirdus ateina į galvą, gali nustelbti drąsą, kurią jūs ir jūsų šeima tikrai sugebėtumėte sutelkti.

„Buvo akimirkų, kai mane perverdavo mintis, jog jis mirs“, prisimena Marija apie Brajaną, kurio liga 7 metus buvo remisijos (atoslūgio) stadijoje, „bet aš stengiausi nuvyti tokias mintis šalin, nes žinojau, jog turiu atiduoti visą savo energiją, kad padaryčiau viską, kas įmanoma, jog taip neįvyktų. Aš bandžiau būti stipri ir dalintis tuo su Brajanu.“

Šeimoje būdami išvien kaip kumštis esate stipresni, nei galvojate – netgi didžiausių išbandymų metu. Mylintys draugai ir artimieji suteikia jums paramą. O tikėdami jūs patiriate, jog niekada nesate vieni.

Melisa Keli yra žurnalistė ir buvusi Amerikos nacionalinės hospisų ir paliatyviosios globos organizacijos (National Hospice and Palliative Care Organization) komunikacijos reikalų vadovė.

RĖMĖJAI:

Abbey Press
Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa
Ateitininkų medikų korporacija„Gaja“
Eucharistinio Jėzaus seserys

nuotrauka Ligitos Ryliškytės, SJE