Nenuleiskime rankų

„Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą…” (2 Kor 4, 10)
Štai kokį atsakymą gavau į savo klausimą: „Viešpatie, kas yra tie limfmazgiai mano kūne, tie mirties pranašai ir ką man su jais daryti?”
Supratau, kad turėsiu gyventi su jais. GYVENTI… Visi nešiojamės savo kūne Jėzaus merdėjimą, tik manyje jis labai realus, apčiuopiamas, visiems suvokiamas. Kaip ir Marijos kalavijas!..
Grįžusi iš šlovinimo su Gyvaisiais akmenimis, susiradau tuos žodžius apaštalo laiške: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.” Nežinau, ką reiškia Jėzaus gyvybės apsireiškimas mano kūne. Tik jaučiu, kad mano kūnas turi kažkokį sunkiai suvokiamą ryšį su pasaulio žaizdomis (pvz., kai man lūžo koja, po kelių dienų Irake buvo paskelbtas pseudokalifatas – klaikaus žiaurumo, negailestingumo karalystė). Žinau, kad tai Jėzaus žaizdos, Jis kenčia su kiekvienu prievartos, nemeilės, neapykantos aktu, kiekviena motina, netekusia savo vaiko, ir kiekvienu vaiku, netekusiu tėvo. Žinau, kad greitu laiku tikėtis jų užgijimo neįmanoma. Būtų tikras stebuklas, taika ir teisingumas – gyvybės apsaugos įstatymas… Ir vis dėlto dėl jų priimčiau net chemoterapiją!  Tikiu, kad Jėzus gali išgydyti ne tik mane, bet ir visą pasaulį! Gali apreikšti savo GYVYBĘ. Jo gyvybė yra meilė ir atleidimas, t.y. gailestingumas.
Šis laiško korintiečiams skyrelis vadinasi „Nenuleiskime rankų”. Aš tikrai gavau labai daug padrąsinimo ir ryžto iš tos dešimtos eilutės. Dievas niekada nenuleidžia rankų dėl pasaulio, nenuleisiu ir aš!