Geroji naujiena mano gyvenime

„Šaukis manęs nelaimės dieną – išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi.“ (Ps 50, 15). „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte…“ (Iš 3, 7). Mano liga – tai lyg izraelitų išėjimas iš Egipto. „Mat egiptiečiai, kurių priespaudą kentė Dievo tauta ir kurie laikomi tamsybių ir kančios įvaizdžiu, taikliai simbolizuoja mus persekiojančias, bet krikštu panaikintas nuodėmes Izraelio tauta avinėlio krauju buvo atpirkta iš Egipto vergovės.“ (Šv. Beda Garbingasis).  Avinėlio kraujas atbaidė Angelą naikintoją, pasiglemžusį visus Egipto pirmagimius.

Kaip egiptiečiai ir izraelitai matė per Mozę ir Aaroną Dievo daromus stebuklus, taip ir  aš stebėjau savo gyvenime Dievo veikimą, stebuklus, kvietimą pamilti save su visomis savo ribomis. Tačiau kaip Egipto faraonas „užkietinta širdimi“ laikė nelaisvėje Dievo tautą ir ją engė, taip ir aš smerkiau save už netobulumą, slėpiausi po gerais darbais, dusau nuo užsikrautų kalčių, nepajėgiau sutraukyti įvairių prisirišimų (pvz., priklausomybės nuo kitų geros nuomonės apie mane), daug juokiausi, bet ilgėjausi ir nepatyriau tikro, paprasto, gilaus džiaugsmo, troškau tikros, nesavanaudiškos, vienijančios meilės, bet buvau tikra, kad nesugebėsiu taip mylėti.

Tada Dievas siuntė Angelą naikintoją – labai rimtą ligą. Per vieną naktį teko pamiršti visus skrupulus ir savo nevertumą, susiruošti ir pakilti į kelią – per dykumą, paskui tą, kuris vienintelis gali išgelbėti. Nustebau, kiek daug jūsų, bendruomeniškių ir Bažnyčios žmonių, aš čia sutikau. Kiekvienas, eidamas per savo naktį, kęsdamas alkį bei troškulį savo dykumoje, vis dėlto sugebėjo palaikyti ir mane – tyliu supratimu, užtarimo malda, o kai kas net realiai, kūniškai valandų valandas leido kartu, maitino šaukšteliu, meldėsi ir adoravo kryžių prie mano lovos, vadavo iš piktosios dvasios spąstų, o svarbiausia, padėjo neišleisti iš akių kelią rodančio ir nušviečiančio ugnies stulpo – Šventosios Eucharistijos. „Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi…“ (Iz 43, 2)

Brangieji, mano Nendrių jūra perbrista – Didįjį Ketvirtadienį gavau gydytojų patvirtinimą: liga atsitraukė. Visas Velykas giedu ir būgniju su Mirjama būgneliu:

„Nemirsiu aš, o gyvensiu

ir  skelbsiu Viešpaties darbus!“ (Ps 118, 17)

Kelionė į „pažadėtąją žemę“, į Dievo Karalystę tęsiasi. Ji nebus lengva, gal net labai sunki, pilna sielvarto audrų ir naujų išbandymų, parklupimų ir troškulio, gal net murmėjimo, bet tikrą džiaugsmą teikia žinojimas – Dievas duoda dangiškosios manos! Nors tik vienai dienai, bet kasdien!

Liga man buvo ne tik Golgota, bet ir Taboro kalnas, ne tik nusileidimas į pragarus, bet ir prisikėlimas nauju, perkeistu žmogumi. „Duosiu jums naują širdį.“ (Ez 26, 36). Vienos adoracijos metu mąsčiau apie apaštalą Tomą, kuris įkišo ranką į prisikėlusio Jėzaus šono žaizdą, kaip jis pasijuto, ką išgyveno. Tada išvydau tą išdrąskytą, nelygią, plačią Kristaus šono žaizdą, kurioje bolavo… šonkaulis. Prisiminiau moters sukūrimą iš Adomo šonkaulio. Sukurta iš vyro šono ji trokšta ir turi misiją būti prie to šono, iš kurio yra sukurta, kad papildytų, praturtintų ir užlipdytų žaizdas… Staiga suvokiau, kad per kasdienę Šv. Komuniją Kristus tarsi perkuria mane iš savo šonkaulio, ir aš vis labiau trokštu būti prie to šono, iš kurio esu perkuriama! Tai vyksta su kiekvienu iš mūsų! Pamažu mes visi kartu ir kiekvienas atskirai tampame Kristaus sužadėtine…

„Tu esi Matymo Dievas“, – taip Hagara, Saros vergė, pagimdžiusi Abraomui Izmaelį, pavadino su ja prie šaltinio dykumoje kalbėjusį Viešpatį. Nes Dievas mato viską, visas mūsų mintis ir troškimus. Kai penktąją chemoterapiją paskyriau už musulmonus, už taiką jų šalyse ir meilę jų širdyse, po kelių dienų sužinojau, kad pasaulio jaunimo organizacijos tą dieną pakvietė visus melstis už taiką Šventojoje Žemėje. Per paskutinę ir sunkiausią chemoterapiją meldžiau Dievą gelbėti negimusius kūdikius nuo aborto: po mėnesio LR Seime buvo įregistruotas LR gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos projektas. Gal tai tik sutapimai, bet kokie jie iškalbingi!

Jėzus vis labiau tampa mano gyvenimo Viešpačiu. Jo vardas reiškia „Dievas gelbsti.“ Jis ne tik gelbės mane paskutinio teismo dieną, bet Jo meilė jau dabar gelbsti mane nuo visko, nuo ko tik gali būti išgelbėtas žmogus: nuo baimės numirti, nuo baimės gyventi, nuo baimės suklysti, nuo baimės mylėti, kentėti ir aukoti („nesveikai“, „be proto“, „be saiko“, „neteisingai“), nuo baimės būti nesuprastai, pažemintai, išjuoktai, nuo sąžinės priekaištų ir skrupulų, nuo vienišumo, nuo nusiminimo matant netobulą pasaulį, nuo džiaugsmo trūkumo!

Esu tuo tikra, nes parašyta: „Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ (Apr 7, 16-17)

„Viešpats ištikimas visais savo žodžiais, o visais darbais maloningas.“ (Ps 145, 13)