Dėl Jėzaus žvilgsnio

Dažnai girdžiu, kad esu labai stipri, kad nepasiduodu kovoje su vėžiu. Todėl jaučiu, kad turiu paaiškinti, kodėl mano nusiminimas sužinojus apie ligos paūmėjimą truko taip trumpai. Tai dėl Jėzaus žvilgsnio! Tai dėl to, ką Jėzus daro dėl manęs, kokia meile apgaubia ir stiprina kiekvieną dieną, bet labiausiai dėl tų trijų žvilgsnių, kuriuos sutikau gilioje maldoje, kurie guodžia širdį iki pat gelmės, netgi begaliniam sielvarte…

Evangelijos pilnos Jėzaus žvilgsnių, pasakančių daugiau, nei geba pasakyti žodžiai, perduodančių visa atperkančią meilę:

„Pažvelgęs aukštyn Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn…“(Lk 19, 5); „Atsigręžęs į minią paklausė…“ (Mk 5, 30); „Atsitiesęs Jėzus paklausė…“(Jn 8, 10); „Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos…“ (Lk 7, 13); „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį…“ (Jn 19, 26). Koks turėjo būti Jėzaus žvilgsnis į pirmuosius mokinius, kai atsigręžęs jų paklausė: „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38) ir jie liko su juo? Arba į apsukrų pinigų gerbėją muitininką Matą, kad šis radikaliai pakeitė savo gyvenimą?

Žodžiai bejėgiai aprašyti Jėzaus žvilgsnį. Gal todėl Šv. Rašte jis taip retai apibūdinamas, niekur neaprašomi Jėzaus veido bruožai. Vis dėlto būtent Jėzaus žvilgsnio ir veido kontempliacija įkvepia visų laikų šventųjų džiaugsmą, meilę ir tarnystę. „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Jėzaus žvilgsnio šviesa laimėjo Sauliaus širdį kelyje į Damaską. „Siela, kuri nuolankiai atsidavė Dievo valiai, kas akimirką neregimai regi Dievą. Viso to ji negali išreikšti, negali papasakoti apie tai, o tik patyrimu pažįsta Dievo Gailestingumą ir žino, kada Viešpats yra su ja.“ (šv. Siluanas). „Dieviškojo Veido žvilgsnis jos sieloje pažadindavo ugningą troškimą būti kaip Jis. Apie tai ji man nuolat kalbėdavo. Ji didžiavosi nešiodama šį vardą“, – apie šv. Kūdikėlio Jėzaus ir švč. Jėzaus Veido Teresę liudija viena jos naujokių. „Kas jums trukdo bent akimirką žvelgti į Viešpatį savo sielos akimis? Jis juk nuo jūsų niekada nenuleidžia akių. Vien tik jūsų žvilgsnio Jis laukia“, – tikina šv. Teresė Avilietė.

Ispanijos karmelitas tėvas Marcelino taip apibūdino mistikus: „Mistikas yra tas, kuris leidžia Šventajai Dvasiai valdyti jo gyvenimą. Gyvenimas nėra kupinas mistinių malonių, tačiau jame būtinai yra atidus ir intymus Dievo žvilgsnis.“

Nesu tvirta nei gyvenime, nei tikėjime, bet mane palaiko keli sutikti Jėzaus žvilgsniai.

Tai žvilgsnis nuo kryžiaus: „Pagaliau tu atiduodi man savo naštą, kaip ilgai aš to laukiau!“ Tuomet, prieš šešerius metus, atėjau į šv. Mišias visiškai nusivylusi savimi, pasibaisėjusi savo nesugebėjimu mylėti ir pasakiau, kad neturiu ką atiduoti, tik savo nesėkmes.

Kitą žvilgsnį sutikau rekolekcijose prieš metus, į kurias atvykau su neištikimybės nuodėme. Tai žvilgsnis į nusidėjėlę Simono namuose, pravirkdęs ją taip, kad galėjo ašarom nuplauti Jo kojas (Lk 7, 36-50). Visada maniau, kad evangelistas čia perdeda – kaip įmanoma taip verkti, kad kojos būtų šlapios? O tada iš Jėzaus žvilgsnio supratau – Jis žino apie mane visą tiesą, bet vis tiek švelniausiai myli. Ir ne tik myli, bet dar ir leidžia man, tokiai nevertai, jį mylėti, jį liesti! Ašaros tekėjo upeliais…)

Paskutinis žvilgsnis – tai žvilgsnis į minioje jį palietusią moterį (Mk 5, 25-34) – „Priimu tavo meilę, tavo švelnų prisilietimą, tavo pasitikėjimą, jie man svarbūs, ateik į mano šviesą, į mano veido šviesą, į mano romumą ir nuolankumą, aš myliu tave ir… bučiuoju!..“ Tai nutiko po paskutinės, sunkiausios chemoterapijos. Jau žinojau, kad esu saugi, nes Jėzus miega mano valtyje. Nenorėjau dėl nieko Jo žadinti. Norėjau, kad jaustųsi mylimas. Kad žinotų kaip visiškai juo pasitikiu. Net tokiame bejėgiškume, kuriame „įstrigau“ dviem savaitėm. Net jausdamasi ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Tuomet adoracijos metu žvelgiau į Jėzaus apsiaustą minioje ir troškau jį paliesti, iš tikrųjų „paliesti…“ Nes skirtumas tarp lietimo ir spaudimo labai nedidelis, bet esminis. Galvojau – jei paliesiu švelniai švelniai – paliudysiu savo meilę. Norėjau tik tiek, tik paliudyti savo meilę, be jokio prašymo pasveikti, be maldavimo, be reikalavimo. Ir man pavyko – aš liečiau, kaip liečia… drugelis. O tada Jėzus atsisuko… Šviesa iš Jo veido lyg vėjas, lyg vanduo užliejo mane, kūnas vienu metu ir prisispaudė prie lovos ir tapo besvoris… Jis buvo taip arti, kad sulenkta ranka galėjau perbraukti Jo kaktą, skruostą… Visa kita buvo tik šviesa… „Tačiau ateina momentas, kai Jis pats ieško mūsų savo žvilgsniu, atkreipia į mus savo veidą ir mes esame išgelbėti.“ (Silvano Fausti) .

Dėl to žvilgsnio galiu ir šiandien „visa pakelti, visa tikėti, viskuo viltis ,visa ištverti“ (pgl. Kor 13, 7). Dėl to žvilgsnio tikiu, kad „Viešpaties sprendimai tikri, visi aliai vieno teisingi. Daug brangesni jie už auksą, už tyriausiąjį auksą, saldesni jie už medų, tą korio skystį“ (Ps 19, 10-11).

Dėl to Jėzaus žvilgsnio aš nenusimenu, net kai vėl ir vėl nesugebu tobulai, nesavanaudiškai mylėti, kai suklumpu po NEMEILĖS, t.y., nuodėmės svoriu, ypač santykyje su vaikais… Dėl to žvilgsnio, kuris niekuomet manimi nenusivilia, keliuosi, bėgu išpažinties, ir mano silpnumas tampa proga vėl patirti Dievo Gailestingumą, skatina vėl iš naujo mokytis mylėti.

Dėl to žvilgsnio širdyje nedingsta džiaugsmas, nors gyvenimas (ar piktasis) sukuria vis daugiau progų jį prarasti. Dėl to žvilgsnio netapau šventa, bet galiu ir noriu vis dažniau atleisti ir mylėti. Netgi sau ir save. Prieš kelias dienas buvau gundoma nerašyti šito laiško: pagalvok, tu matei Dievo Veidą, o tavo gyvenimas nepatvirtina tikrumo to, ką matei, neatspindi meilės, kurią pažinai. Bet dėl Jėzaus žvilgsnio į nusidėjėlę žinau, kad pralaimėtas mūšis – dar ne pralaimėtas karas.

Todėl keliuosi ir einu toliau. Netgi rašau. „Juk ne kalaviju jie užvaldė kraštą, ne jų ranka jiems pergalę davė, o tavo dešinioji – tavo petys ir ŠVIESA TAVO VEIDO, nes tu juos mylėjai“ (Ps 44, 4).

Galima sakyti, kad tai tik pasivaidenimai, laki vaizduotė, haliucinacijos, bet dėl jų galėčiau su džiaugsmu gyventi, net jei viskas žmogiškai atrodo prarasta, ar net numirti, jei tokia bus švelnioji Dievo valia. Jei Visagalis visa matantis gailestingiausiai mylintis Viešpats apreikštų jums savo meilę tiesiogiai, leisdamas paliesti Jo veidą ir jus pabučiuodamas, taip pat netiesiogiai daug kartų atsakydamas į jūsų mintis, kad Jis yra su jumis, ar jūs galėtumėte suabejoti, kad Jis trokšta jums geriausio? Ar dar manytumėt, kad reikia prašyti išgydymo? Todėl prašau tik už kitus. „Melstis už žmones – tai lieti širdies kraują“, – sako Šv. Siluanas.
Dėl to žvilgsnio neabejoju – Viešpatie, jei apsireiškei man, pilkai pelytei, neištikimai mokinei, kai buvau išdavusi Tave, tai gali apsireikšti kaip Meilė net ir dėl Dievo gyvenančių ir besiaukojančių Alkaidos ekstremistų širdims… Meldžiuosi už savo vaikus – tuos, kuriems iš Dievo malonės tapau Gyvenimo vartais, už tuos, prie kurių iš tos pačios malonės tuose vartuose prisiliečiau, už tuos, kurie miršta dar motinos įsčiose dėl aborto, už tuos, kurie miršta suklaidinti politikų ar ideologų, kad karas yra vienintelė išeitis, už tuos, kurie merdi savo vienatvėje, nes nepažįsta Dievo kaip MEILĖS.

Dėl manęs, jei galite, pasinešiokite maldoje – kad būčiau geresnė mama, kad mano meilė Jėzui būtų maloni…

Dėkoju už tai, kad esate, kad trokštate pažinti Dievo meilę, kad glaudžiatės prie Jėzaus, kad stengiatės mylėti taip, kaip Jis, kad nešiojate vieni kitų naštas… Dėkoju ir laiminu taip, kaip Viešpats liepė laiminti:
„Viešpats telaimina ir tesaugo jus!

Viešpats tenušviečia jus savo VEIDU ir tebūna jums maloningas!
Viešpats TEPAŽVELGIA į jus maloniai ir tesuteikia jums ramybę!“ (Sk 6, 22-27)