„Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą…” (2 Kor 4, 10)
Štai kokį atsakymą gavau į savo klausimą: „Viešpatie, kas yra tie limfmazgiai mano kūne, tie mirties pranašai ir ką man su jais daryti?”
Supratau, kad turėsiu gyventi su jais. GYVENTI… Visi nešiojamės savo kūne Jėzaus merdėjimą, tik manyje jis labai realus, apčiuopiamas, visiems suvokiamas. Kaip ir Marijos kalavijas!..
Grįžusi iš šlovinimo su Gyvaisiais akmenimis, susiradau tuos žodžius apaštalo laiške: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.” Nežinau, ką reiškia Jėzaus gyvybės apsireiškimas mano kūne. Tik jaučiu, kad mano kūnas turi kažkokį sunkiai suvokiamą ryšį su pasaulio žaizdomis (pvz., kai man lūžo koja, po kelių dienų Irake buvo paskelbtas pseudokalifatas – klaikaus žiaurumo, negailestingumo karalystė). Žinau, kad tai Jėzaus žaizdos, Jis kenčia su kiekvienu prievartos, nemeilės, neapykantos aktu, kiekviena motina, netekusia savo vaiko, ir kiekvienu vaiku, netekusiu tėvo. Žinau, kad greitu laiku tikėtis jų užgijimo neįmanoma. Būtų tikras stebuklas, taika ir teisingumas – gyvybės apsaugos įstatymas… Ir vis dėlto dėl jų priimčiau net chemoterapiją!  Tikiu, kad Jėzus gali išgydyti ne tik mane, bet ir visą pasaulį! Gali apreikšti savo GYVYBĘ. Jo gyvybė yra meilė ir atleidimas, t.y. gailestingumas.
Šis laiško korintiečiams skyrelis vadinasi „Nenuleiskime rankų”. Aš tikrai gavau labai daug padrąsinimo ir ryžto iš tos dešimtos eilutės. Dievas niekada nenuleidžia rankų dėl pasaulio, nenuleisiu ir aš!

„O kai nuodėmė vilios,
Duoki sąžinei šviesos!
Paslėpk savy,
Širdie brangi!”

Jau trys dienos aš Jėzaus Širdyje. Lyg ir nieko nenutiko, tik kažkaip tamsa, nerimas, nepasitikėjimas, liūdesys mano sieloje pradėjo tirpti….
Visa savimi bandau suprasti, susivokti, kas tai yra „būti Jėzaus Širdyje”?! Juk tai subtilu lyg poezija (pirmą kartą noriu eiliuoti), bet kartu ir paprasta, ir didinga:
Jėzaus Širdyje viskas atsigauna,
Jėzaus Širdyje viskas tampa Nauja!
Jėzaus Širdyje Meilė karaliauja,
Jėzaus Širdyje baimė atsitraukia!

Jėzaus Širdyje aš stoviu Jėzaus Kraujo srovėje, Gyvybės srovėje ir Galybių Dievo kūrimo jėgos srovėje!
Jėzaus Širdyje Jėzaus Kraujas nuplauna, išbalina mano nekaltumą, aš pajėgiu sau atleisti…
Jėzaus Širdyje Jėzaus Kraujas atgaivina mano orumą,kilnumą ir laisvę, aš pajėgiu save mylėti!

Jėzaus Širdyje yra mano dydžio, mano formos skylutė, kurią tik Aš galiu užpildyti! Net jei esu tik susirietusi į kamuoliuką, mieganti nuo vaistų ligonė –  aš tobulai ją užpildau ir pajuntu, kaip ilgai aš buvau čia laukta! Ilgai, nuo pasaulio sukūrimo!.. Kaip ilgai Dievo širdis ilgėjosi ir laukė manęs, kaip ilgai jai skaudėjo mano, būtent mano „formos” skausmu!!! Kaip sunku jai buvo plakti, kol manęs nebuvo čia! Nes trūko mano „formos” raumens!
Kai atsistoju toje skylutėje, tampu Jėzaus Širdies dalimi! Mano kūnas ir siela įgauna angelišką jėgą! Mano kūnas ir siela, išbalinti ir sutvirtinti Jėzaus Kraujo, tampa paviršiumi, kuriuo Švenčiausiasis Kraujas, Dievo Gailestingumas teka, laša, sunkiasi lyg drėgmė į pasaulį! Esu permirkusi Jėzaus Krauju, nes esu Jo Širdyje… Gal todėl vakar Jūra taip glaudėsi visą vakarą prie manęs ir raudojo, kad negali sau atleisti… Atleidimo troškimas teveda ją prie Jėzaus Širdies , Jo Kūno ir Kraujo.

Kai atsistoju šioje mano „formos” nišoje Jėzaus Širdyje, viskas aplink nušvinta auksine šviesa. Lyg toj giesmėj apie Mergelę Mariją: „Sveika, o Sandoros skrynia, paauksuotoji Dvasios!” Tuomet Sandora tarp mano ir Dievo Širdies tampa realybe, ji tiesiog išsipildo! Ir džiaugiasi Angelai!…

Jėzaus Širdyje esu saugi. Ji slepia mane nuo blogio, nuo pikto, nuo gundymo, nuo nuodėmės, nuo skausmo! Turiu tik čia pasilikti. Bet juk nieko nenoriu labiau!

Jėzaus Širdyje esu mylima. Saugoma, branginama ir ginama.

Jėzaus Širdyje niekada nesu viena. Jis, Jėzus, mano tėtis, brolis, draugas, mylimasis visada su manimi. Be to, čia yra visa Bažnyčia. Čia yra visų šventųjų „formos” skylučių, kurios tobulai užpildytos ir tampa galingu Jėzaus Širdies raumeniu, išmetančiu žmonėms Dievo Meilės krioklius!… Gera jausti juos, jų „raumenis” taip arti. Čia yra ir jūsų, brangusis JSM, skylutė: ji šviečia, nes yra „užpildyta”!

Jėzaus Širdies raumuo, ( t.y. Jo meilė man) apgaubia mane visą ir mano kūną taip pat. Jėzaus Širdies raumuo priglunda prie mano rankų, prie jų raumenų ir jos, sustiprintos šito meilės raumens, trokšta apkabinti, paliesti, laiminti kiekvieną! Tai turbūt ir yra „apsivilkti Kristumi” kaip ragino apaštalas? Žiūriu į savo rankas ir keliuosi: gal išplausiu grindis, gal pasitarnausiu vaikams…

Ačiū, kad uždarėte mane Jėzaus Širdyje! Man to labai reikėjo… Bet ir Jėzus tikrai to laukė!

Auksuoti linkėjimai iš Jėzaus Širdies! Taip ilgai galvojau, kad trokštu saugoti Jėzaus širdį, bandžiau ją uždaryti savyje, savo širdyje, savo „moliniame inde”… Bet viskas turi būti atvirkščiai:  tik kai pati pasislepiu Jėzaus Širdy, tik mane gindama ir saugodama, Ji tampa stipresne. Tik tuomet įmanoma „misija”! Turbūt užsidarymo Jėzaus Širdyje proga gavau dovaną: rugpjūčio 31 d.nukautas Islamo valstybės „propagandos ministras” Abu al Adnani!!!! Meldžiuosi už jo sielą, kurios laukia ilgas ilgas skaistinimas…