Dvasinis palydėjimas

Dvasinis palydėjimas yra susitikimas, pokalbis, buvimas su žmogumi, kuris turi gyvą Dievo patirtį. Vėžys yra sunki diagnozė, kai priartėja mirtis, baimė, dideli praradimai, kai gydymas yra ilgas ir sunkus, pilnas kančios… Žinoma, ši diagnozė šiandien nebėra mirties nuosprendis, vis dėlto siekiant išgydymo tenka įtempti visas fizines ir dvasines jėgas. Psichologai tvirtina, jog gebėjimas net sunkiausiomis aplinkybėmis matyti savo gyvenimą kaip prasmingą, apsaugo nuo depresijos, beviltiškumo,noro greičiau numirti, pagerina gyvenimo kokybę, psichologinę savijauta, sumažina išgyvenamą stresą (pvz.: Viktoro Franklio logoterapija).
Dvasinis palydėjimas per vėžį yra Kristų tikinčiojo susitikimas su ligoniu, kuris pašauktas į intensyvią dvasinę kelionę, kuriam iškilo egzistenciniai gyvenimo prasmės, Dievo veikimo ir kančios įprasminimo klausimai.

Dalindamasis savąja Dievo gerumo ir Dievo pagalbos patirtimi, krikščionis gali dalintis Paguoda, gali padėti ieškant Tiesos, gali sustiprinti Viltį pasveikti ir įprasminti skausmą.

Žmonės, kurie trokšta jus palydėti, nėra profesionalūs psichoterapeutai, bet paprasti katalikai, Kristaus mokiniai. Sergantys, pasveikę, slaugantys ar slaugę savo mylimuosius. Tie, kurie išgirdo Gerąją Viešpaties Jėzaus Kristaus Naujieną:
„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt28,20).
Tie,kurie ne be baimės, bet su meile stoja prieš sunkiausius klausimus. Jų ginklas-tai pasitikėjimas neišvengiama Dievo pergale!

Tėvas Louis Lochet kalba apie tikėjimą labai sunkaus ligonio akivaizdoje:
„Mes turime tikėti kaip tikėjo Abraomas, kaip tikėjo Marija Kalvarijoje, kad Tėvas yra pakankamai galingas, pakankamai išmintingas, pakankamai mylintis įvykdyti savo išgelbėjimo planą nežiūrint žmogiško pralaimėjimo- ir netgi to pralaimėjimo dėka. Mes turime pasitikėti tikra krikščioniška viltimi, kad po visų mūsų pralaimėjimų, paskutinį žodį tars Dievo ištikimybė. Pažadas bus įvykdytas. Dievas sukurs naują gyvenimą iš mirties.“

Pamažu man pradeda aiškėti viena Dievo mintis, kurią Jis “audė” išsiųsdamas mane į Ispaniją. Tai buvo ne tik didžiulė ir labai daug man “kainavusi” viltis patirti išgydymą nuo vėžio naujai kuriamais vaistais, bet ir malonės pilna piligrimystė Šv. Ignaco, Šv. Pranciškaus Ksavero keliais. Ta piligrimystė tapo įmanoma dėka Ispanijos KG bendruomenės šeimų dosnumo ir pasitarnavimo ligoniams troškimo.
Lojoloje buvau labai asmeniškos Dievo meilės labai asmeniškai paguosta, nuraminta ir sustiprinta. Ksavere atradau “besišypsantį Kristų”- genialaus XIII a. menininko sukurtą unikalų Nukryžiuotajį, kuris tiesiog spinduliuoja mintį, kokia graži ir prasminga gali būti su meile ir pasitikėjimu priimta kančia, kokią malonę gali atnešti net sunkiausios Dievo valios taikus priėmimas. O Manrezoje pribloškė Šv. Ignaco dėmesys ligoniams ir tai, kad pirmosios dvasinės pratybos įvyko Manrezos Šv. Liucijos ligoninėje. Manau, kad neatsitiktinai ryte kelionės į Manrezą metu man kilo mintis sukurti internetinį puslapį onkologiniams ligoniams, kurie naršo ieškodami vėžio gydymo. Norėjau, kad jie atrastų, jog išgirdę diagnozę “vėžys”, jie yra pašaukti ir į labai svarbią dvasinę kelionę. Ksavero kryžius, manau, yra geriausia šios svetainės dizaino idėja!

Banga 2016.03.17

Į viršų