2. Dvasinė pagalba

Esant šalia sergančio asmens pirmiausiai susiduriame su kančia. Vien tik žodžiais apie kančios prasmę be pasiaukojančio asmens šalia ligonio mažai bepadėsime. Svarbiausia sužinoti, ko laukia ligonis – tai išklausymo, supratimo, dialogo, užuojautos bei pagalbos tuomet, kai dėl ligos bei kančių sunkiai mėginamas ne tik jo pasitikėjimas gyvenimu, bet ir pats tikėjimas.

Pirminę sielovadą sudaro situacijos supratimas, faktų surinkimas ir jausmų, kurie kyla iš susidariusios situacijos, išsiaiškinimas. Pirminė sielovadinė pagalba = palaikymas, vedimas.

Sielovadinė terapija be pirminės sielovadinės pagalbos apima ir pagalbą žmogui rasti reikiamą sprendimą susidariusiai situacijai išspręsti. Sielovadinė terapija  =  palaikymas, vedimas, gydymas, atleidimas.

Pirminiame sielovados darbe stengiamės būti su žmogumi jo lygyje: mes tiesiog priimame jį, neįtakojame, nekeičiame, neverčiame, ko nors daryti. Ateiname pas žmogų be išankstinių nuostatų ar lūkesčių. Ateiname su nusiteikimu pabūti su žmogumi, išklausyti jo istorijos, įsiklausyti į jo jausmus, suprasti ir atjausti jį.

Dvasiniai poreikiai iškyla fundamentaliais klausimais apie gyvenimą, gyvenimo prasmę: “Kodėl mes čia esame?”, “Kas yra gyvenimas?”, “Kas bus su mumis po mirties?” Šie klausimai ypač paaštrėja artėjant mirčiai.

Nėra lengvo atsakymo į dvasinius klausimus. Yra žmonės, kurių tikėjimas jiems duoda aiškius atsakymus, tačiau daugybė žmonių abejoja, yra išsigandę arba neturi tvirto tikėjimo. Reikia leisti jiems suprasti, kad baimės ir abejonės yra normalu ir suprantama. Jei žmogus nori dvasinio palydėjimo, svarbu, kad atrastų dvasininką arba dvasinį palydėtoją, kuris skirs laiko būti su ligoniu ir išsamiai kalbėtis jam rūpimais klausimais.

Kartais ligonis gali turėti gilią depresiją. Tuomet reikalinga specialisto pagalba. Dažnai šalia gali būti ir dvasinis skausmas, kuris gydomas  klausymusi, empatišku ir aktyviu klausymusi!

Religingam žmogui didžiulė pagalba yra sakramentai, malda, Šv.Mišios ar pamaldos priklausančios konkrečiai konfesijai. Švento rašto skaitymas drąsina, guodžia, stiprina bei teikia viltį. Seniau buvo daugiau žmonių, besąlygiškai tikinčių Dievą. Žmonės taip pat tikėjo pomirtiniu gyvenimu, ir šis tikėjimas palengvindavo jų skausmus bei kančias.

Būnant šalia ligonio svarbu ne tik jo klausytis, bet ir padėti jam prabilti apie nesusitaikymą su artėjančia mirtimi, baimes, nerimą, pyktį, apie tai, ką jis praras kartu su gyvenimu. Šalia esantis žmogus galėtų paskatinti ligonį patirti kuo pilnavertiškesnį gyvenimą iki paskutinės jo akimirkos.

Viktoras Franklis visuomet pabrėžia, kaip svarbu žmogui visuomet ieškoti KAM gyvename, tik tuomet ištversime bet kokį KAIP. Žmogus, kuris patiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį – visiškai unikalią užduotį. Net kentėdamas žmogus turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas visatoje su savo skausmu, kančia, viltimi ir džiaugsmu. Niekas negali jo pakeisti, niekas už jį neatkentės jo kančios. Mes galime būti šalia ir padėti atrasti jėgų bei kančios prasmę. Buvimas kartu, parodytas pasitikėjimas ir meilė padeda šalia esančiam atsitiesti ir į gyvenimą pažvelgti iš naujos perspektyvos.

Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs : “Bijau tik vieno dalyko – nebūti vertas savo kančios”. Dvasinė laisvė, kurios niekada neįmanoma atimti, leidžia žmogui iki paskutinio atodūsio prasmingai formuoti gyvenimą. Svarbu suprasti, kad prasmingas ne vien veiklus gyvenimas arba gyvenimas, turintis tik tam tikrus kriterijus. Koncentracijos stovykloje buvęs V.Franklis sako, kad, jei gyvenimas apskritai turi prasmę, prasmę privalo turėti ir kančia. Kančia irgi yra gyvenimo dalis – kaip likimas ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma.