Ko neviltis gali išmokyti apie viltį

Mano anyta užaugo namuose, kuriuose jos visais poreikiais buvo pasirūpinta. Jai nereikėjo dirbti net namų ruošos darbų. Kai kas ją vadino išlepinta, ir ji pati su tuo būtų sutikusi. Tačiau užaugusi ji prarado savo sutuoktinį antrojo pasaulinio karo metais tepraėjus keliems mėnesiams po vestuvių. Vėliau neteko savo antrojo vyro, kuris mirė po ilgos kovos su vėžiu, palikdamas ją rūpintis dviem vaikais. „Aš niekada negalvojau, kad pasaulis pareikalaus šitiek daug ir aš visa tai įveiksiu. Tačiau aš įveikiau. Nežinau kaip, bet įveikiau.“
Kiekvienas mūsų turi slaptų jėgų, apie kurias mes dažnai net nežinome iki tol, kol gyvenimas iš mūsų pareikalauja jas panaudoti. Kai išgyvename neviltį, mes prarandame pasitikėjimą, jog senosios mūsų gyvenimo kolonos gali atlaikyti mūsų skausmą ar netekties sielvartą. Būtent tada mes pradedame ieškoti naujų rezervų ir atrandame savo dorybes, charakterio stiprumą ir ryžtą, kurie iki tol mums neatrodė būdingi.
Nei vienas mūsų nenorėtų patirti nevilties išbandymų, tačiau dažnai būtent tamsiausiais gyvenimo laikotarpiais atrandame, kas mums yra svarbiausia gyvenime, ir kokie stiprūs, kūrybingi ir atsparūs galime būti.

Dažnai neviltis apima situacijose, kai nieko negalime pakeisti. Tad didelę savo gyvenimo dalį mes praleidžiame bandydami pakeisti tai, kaip jaučiamės, – tinkamai valgydami, žiūrėdami tinkamą filmą, paskambindami tinkamam asmeniui ir panašiai. Tačiau nevilties situacijose nėra lengvų receptų. Be to, įprastai šie jausmai per stiprūs, kad juos galėtume ignoruoti. Todėl tokiu atveju pirmiausia turime pripažinti savo jausmus ir būsenas. Nors niekam nepatinka išgyventi šių jausmų teikiamą skausmą, tam tikras palengvėjimas gali slypėti paprasčiausiame pripažinime: „Aš dabar jaučiu neviltį.“ Tik tada būsime pasiruošę išmokti šio gyvenimo momento teikiamą pamoką.

Kai padarėme viską, ką buvo įmanoma, o gyvenimas vis dar atrodo siaubingas, esame labiau linkę atsisukti į Dievą. Tai pasidavimo dvasingumas. Tada tiesiog „paleidžiame vadžias“, nieko nebekontroliuojame ir patikime Dievui savo gyvenimus ir situacijas. Taip darydami leidžiame Dievo malonei pasireikšti mūsų gyvenime.
Daugelis priklausomybę alkoholiui ir kitiems dalykams turinčių žmonių atrado, jog tada, kai pasiekė nevilties dugną, pagaliau galėjo paleisti iš rankų savo senąjį gyvenimą ir atsisukti į dievišką pagalbą. Ir kaip tik tada prasidėjo kilimas. Naujasis jų gyvenimas atskleidžia paradoksalią tiesą: „Pasidavimas veda į pergalę.“
Atsisukimas į Dievą nereiškia, kad tą pačią sekundę visos ligos tiesiog pradings. Iš tiesų, mūsų išorinė situacija gali likti labai panaši kaip buvo, bent jau kurį laiką. Bet kaip kad uždegta žvakė šviečia tamsiame kambaryje, taip ir viskas po truputį pradeda keistis, kai užsižiebia viltis.

Kartais neviltis mums parodo, kad turėtume kažką kardinaliai pakeisti savo gyvenime. Tai gali būti gyvenimo būdas, prisirišimai (prie žmonių, vietos, arba dalykų, kurie nėra geri mums) arba koks nors mūsų įsitikinimas apie save patį arba pasaulį. Skausmas dažnai yra stipriausias keistis skatinantis veiksnys, ir kartais neviltis yra mūsų širdies būdas atkreipti dėmesį į tai, kad mums reikia keistis. Taigi, svarbu ne tik gydyti nevilties ir depresijos simptomus, bet ir sąžiningai bei drąsiai ieškoti juos sukėlusios priežasties. Tai darydami galime atrasti, kaip dabartinis mūsų gyvenimo būdas nutolino mus nuo tikrųjų vertybių.

Taip galvojant neviltis gali būti tikra dovana, padedanti ištiesinti gyvenimo kelius ir tapti geriausiuoju„aš“ – tokiu asmeniu, kokiu Dievas mane sukūrė būti. Tai pamoka, kurią pradėjau mokytis patirdamas neviltį koledže. Atkryčiai, kuriuos patyriau, privertė klausti savęs pamatinių klausimų: „Kas aš esu?“, „Kodėl aš čia?“, „Koks yra mano gyvenimo tikslas?“. Sąžiningas atsakymų į šiuos klausimus ieškojimas tapo mano išėjimo iš nevilties keliu.

Iškentę nevilties išbandymą išmokstame vertingą pamoką: net ir tai praeina. Dar daugiau, galime išmokti, kad net įvykiams klostantis blogiausiai kaip tik įmanoma, gelmėje tebeslypi tiesa, jog esi labai mylimas, ir kad tavo tikrasis gerumas negali būti sunaikintas. Turbūt pačią svarbiausią neviltyje išmoktą pamoką galėčiau nusakyti savo dvasios vadovo Tėvo Raimondo Novačeko, CSV, žodžiais: „Kiekvienoje akimirkoje gėris yra įmanomas.“

Tai nereiškia, kad blogi dalykai nėra blogi, bet kad net ir blogiausioje situacijoje mūsų atsakymas į skausmą gali būti dorybė, meilė ir gerumas. Ir tai iš tiesų vertinga pamoka.

Tom McGrath yra knygų suagusiems („Kasdienės meditacijos užimtiems tėvams“, Acta Publications, 2002) ir vaikams (“Kai sergi ar guli ligoninėje“, Abbey Press, 2002) autorius bei TrueQuest Communications įkūrėjas, šioje organizacijoje atsakingas už homilijų ruošimo išteklius.

RĖMĖJAI:

Abbey Press
Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa
Ateitininkų medikų korporacija„Gaja“
Eucharistinio Jėzaus seserys

nuotrauka Ligitos Ryliškytės, SJE