Skausmo aukojimas
Taip, žinau, kas yra beprotiškas skausmas, kai nebegali mąstyti, melstis ir net… kvėpuoti. Draugė neseniai man sakė, kad po pirmosios operacijos prieš trejus metus jai atrodė, kad net visas palatos oras aplink mane buvo „įelektrintas“, sutirštėjęs, virpantis nuo mano skausmo. Kai morfijus padėjo tik valandai, chirurgas pašaipiai mestelėjo: „Esi labai lepi…“.
Turiu nemažą skausmo ir kančios patirtį po aštuonių operacijų, 30 chemoterapijos kursų. Paskutinius pusę metų taip pat gyvenu su nuolatiniu skausmu, kuriam malšinti vis dažniau prireikia morfijaus. Tačiau turiu ir gilią Dievo meilės man patirtį. Nesu teologė. Kryžius man yra didžiulis slėpinys. Man keistai skamba samprotavimai apie „išganymo ekonomiją“. Bet vienas dalykas dėl kurio esu tikra yra tai, kad „Dievas yra meilė“ ir Jis yra arti! O jeigu vienu sakiniu apie skausmo ir kančios aukojimą – man tai yra artimo meilės darbas.
Pagal Šv. Faustiną, artimo meilė išreiškiama trimis būdais – gailestingu veiksmu, gailestingu žodžiu ir malda. Kai buvau sveika, didžiąją dalį mano artimo meilės sudarė gailestingumo darbai, o dabar, kai susirgau – užtarimo malda. Turiu daugybę intencijų, kurios man labai brangios: už vaikus ir šeimą, už popiežių Pranciškų ir kunigus, už Siriją, už negimusiųjų gyvybę, už draugus ir geradarius… Apaštalas rašo, kad visi esame labai susiję, kaip vieno mistinio Kristaus kūno nariai. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Esu tuo įsitikinusi. Esu įsitikinusi, kad „nėra žmogaus, už kurį Kristus nebūtų numiręs“, kaip rašoma Katalikų bažnyčios katekizme. Esu įsitikinusi ir tuo, kad jei Dievą bei žmones myli tie, kuriems „nepasisekė“, kurie susirgo, tai ir visiems kitiems nariams lengviau mylėti. Tik mylintis žmogus yra laimingas. O meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Toks tikėjimas įgalina mane trims dalykams.
1. Tai suteikia prasmę ir pilnatvę kiekvienai mano gyvenimo dienai, net pačiai „tuščiausiai“, kai yra tik silpnumas ir skausmas. „Kartą paaukota intencija ir neatšaukta GALIOJA visuomet“, sako mano dvasios tėvas. Net jei aš skausmo metu ir nebegaliu apie ją galvoti, net jei nebegaliu nieko jausti ir mylėti, jei esu nepaguodoje ir dykumoje. Juk meilė yra apsisprendimas, valios veiksmas, ne tik švelnūs jausmai.
2. Leidžia išgyventi vienybę su Jėzumi. Katekizmas rašo, kad per ligonių patepimo sakramentą kentėjimas yra pašventinamas ir tampa „dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe“ (1521). Aš tai supratau kaip galimybę „panešti Jėzaus kryžių“, nors galiu įsivaizduoti tai tik kaip mažojo pirštelio pridėjimą, daugiau nepajėgčiau. Bet Jėzus ir neprašo daugiau: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos…“ (Oz 6, 6). Negaliu papasakoti tokių mistinių patirčių, kokias patyrė šventieji mistikai, kaip Ignacas, Kotryna, ar Teresė, bet jei mistika yra įdėmus Dievo žvilgsnis į žmogų, tai aš jį jaučiu nuolatos… Dvasios tėvas paaiškino: „Mistika nėra Dievo žvilgsnis į žmogų, nes Dievas tik taip ir žvelgia – su meile. Mistika yra tai, kad žmogus IŠGYVENA šį Žvilgsnį. Kad Jis duoda malonę pamatyti kitą JO žvilgsniu.“
Kryžius užbaigė visas aukas… Viskas yra čia ir dabar, šią akimirką, pas Dievą nėra laiko. Mes papildome savo kūne JO kančias ne dėl JO kančios neišbaigtumo, bet dėl apribojimo tik tame konkrečiame kūne kentėtas kančias. O mistinis kūnas, o Sirija, Ukraina, badaujantys, išniekinami ar tai ne Kristaus kūnas?
3. Padeda ištverti neištveriamus dalykus ir tęsti gydymą, nesvarstyti apie eutanaziją, nepasiduoti. Kai nuo skausmo tamsu akyse, kartoju paprastą maldą: „Prašau, priimki tai už Siriją“… Tikėjimas, kad tai svarbu ne tik mano pasveikimui, padeda ištverti. Ir netgi skausmas tuo momentu palengvėja… Tik meilė visa ištveria.
Bangos liudijimas