Šv. Švenčiausiosios Trejybės Elzbietos laiškai

60. „Koks dieviškas patyrimas yra kančia“

Matau, kad Mokytojas su jumis elgiasi kaip su „sužadėtine“ ir dalijasi savo Kryžiumi. Koks didis, koks dieviškas patyrimas yra kančia! Jei palaimintieji danguje mums ko nors ir pavydi, tai tik šio didžio turto! Per tai veda tiesus kelias į gerojo Dievo širdį. Be to, argi nemanote, kad dovanoti Mylimajam yra malonu? Kryžius – Karmelio paveldėtas turtas. „Arba kentėti, arba mirti!“ – kartą sušuko šventoji mūsų motina Teresė. Kai Viešpats apsireiškė mūsų šventajam tėvui Kryžiaus Jonui ir paklausė, kokio atlygio norėtų už visus dėl Jo iškentėtus vargus, šis atsakė: „Viešpatie, kentėti ir būti paniekintam dėl Tavo meilės.“

Mieloji ponia, melskite savo bičiulei tokio užsidegimo aukotis. O aš gerojo Dievo prašysiu paremti jus skausmingoje kančioje, nes ilgai kentėdama siela praranda jėgas. Jums tereikia tiesiog būti prie Kryžiaus – pats kentėjimas yra geriausia malda. Kai tėvas Lakorderas (Lacordaire) sukaustytas ligos prieš mirtį nebegalėjo melstis, paprašydavo paduoti jam Nukryžiuotąjį ir sakydavo: „Žvelgiu į Jį“. Ir jūs žvelkite į Jį – dieviškoji Auka suteiks jums jėgų ir džiaugsmo kančioje. (Poniai Anlje, 1902 m. rugpjūčio 14 d.)

61. „Gyvenimas pilnas kentėjimų“

Mano širdis taip pat kenčia skausmą, kuris ištiko jūsų šeimą. Perduokite savo mielajai mamytei mano užuojautą. Meldžiuosi už jūsų mirusįjį, kad „Dievas, apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), kuo greičiau padarytų jį tinkamą „paveldėti šventųjų dalį šviesoje“ (Kol 1, 12). Taip pat meldžiuosi ir už tuos, kurie liko, nes jų skausmas didžiulis.

Mano mieloji Žermena, gyvenimas pilnas kentėjimų. Manau, kad šiame pasaulyje laimingi yra tie, kurie pasirinko Kryžių kaip paveldą iš meilės tam, kuris, pasak šventojo Pauliaus, „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Šiuose keliuose žodžiuose slypi stiprioji ir tikroji mokymo apie meilę dalis. Viešpats savo gyvenimo žemėje dienomis taip kalbėjo: „Kadangi myliu Tėvą, visuomet darau, kas jam patinka, ir jis nepaliko manęs vieno – mano Siuntėjas visuomet su manimi“ (Plg. Jn 8, 29).

Ir mes, Žermena, visais savo veiksmais rodykime Jam meilę, darydamos, kas Jam patinka – ir Jis nepaliks mūsų vienų, bet apsigyvens mūsų sieloje ir pats bus mūsų ištikimybė. Iš savęs mes nieko neturime, tik nuodėmę, bet Jis yra Šventas ir gyvena mumyse, kad mus išgelbėtų, nuskaistintų ir padarytų panašius į save. Ar atsimenate apaštalo šūksnį: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 35) Jis tikrai pažino Mokytojo širdį, žinojo, kokios gailestingumo versmės ten slypi ir pasitikėdamas sakė: „Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ (2 Kor 12, 9)

Brangioji Žermena, mylėkite maldą. Noriu pabrėžti ne tiek kasdien garsiai kalbamų maldų svarbą, bet labiau tą sielos kėlimą į Dievą visame kame; tai apgyvendina mus nepertraukiamoje bendrystėje su Švenčiausiąja Trejybe, ir viską darome Jos akivaizdoje. Žinau apie jūsų pamaldumą šiam didžiam slėpiniui. Jei panorėsite, brangioji bičiule, ten galėtų susitikti mūsų sielos. Įžengsime į savo sielos gelmę, ten, kur gyvena Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir juose būsime viena. (Žermenai de Žemo, 1905 m. vasaris)

62. „Apaštalavimas per kančią“

Matau, kad Mokytojas dar leidžia jums likti prikaltai prie Kryžiaus, kenčiant nervinius skausmus. Šventasis Paulius sakė: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24). Jūs irgi esate tarsi dar viena Jo žmogystė, kurioje leidžiate Jam kentėti, kurioje Jo Kančia išsiplečia; juk jūsų patiriami skausmai tikrai yra dvasiniai. Kiek sielų galite taip išgelbėti. Jūs apaštalaujate dviem būdais – per savo kančią bei veiksmais, ir, manau, pirmasis būdas pelno daug malonių antrajam. (Poniai Alo (Hallo), 1905 m.)

63. „Visa priimti tiesiai iš dieviškųjų rankų“

[…] Suprantu, kaip nerimaujate artėjant operacijai; prašau Dievo, kad Jis pats sušvelnintų jūsų nerimą ir jus nuramintų. Šventasis apaštalas Paulius sako, kad Jis „visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 11), tad visa turėtume priimti tiesiai iš dieviškųjų rankų mūsų Tėvo, kuris mus myli ir visais išbandymais siekia vieno tikslo – „mus dar labiau suvienyti jame“. Tegul jūsų sielą nusineša pasitikėjimo ir atsidavimo banga, žinokite, kad visa, kas kelią nerimą ar baimę, kyla ne iš gerojo Dievo – juk Jis yra Taikos Kunigaikštis ir pažadėjo teikti ramybę visiems „geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14). Jei baiminatės, kad nevertai naudojotės Jo malone, kaip man rašėte, padvigubinkite pasitikėjimą, nes ir vėl apaštalas rašo: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20), ir dar: „Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ (2 Kor 12, 9). „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile […] mus pamilo“ (Ef 2, 4). Taigi daugiau nebijokite tos valandos, kuri visiems išmuš. Mirtis – tai vaiko užmigimas ant motinos širdies. Tuomet tremties naktis pasibaigs ir paveldėsime „šventųjų dalį šviesoje“ (Plg. Kol 1, 12). Šventasis Kryžiaus Jonas sako, kad būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome. Ta patį sako ir mūsų Viešpats Marijai Magdalietei: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47). Dažnai pagalvoju, kad turėsiu ilgai būti skaistykloje, nes iš to, kam daug duota, bus daug ir pareikalauta, o Jis tiek daug davė savo nuotakai. Bet tiesiog atsiduodu Jo meilei ir jau dabar nepaliauju giedojusi Jo gailestingumo! Jei kas dieną vis daugiau įsileistume Dievą į savo sielą, kaip ramu būtų laukti dienos, kuomet turėsime stoti prieš Jo begalinį šventumą!

Man atrodo, kad jūs jau radote raktą – atsižadėjimas padeda greičiau pasiekti tikslą; mirštame sau, kad gyventume Dievui. Ar pamenate tą Evangelijos vietą, kur mūsų Viešpats sako Nikodemui: „Iš tiesų sakau tau, jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės“ (Jn 3, 3)?

Tad atnaujinkime savo „proto dvasią“ (Plg. Ef 4, 23) ir, „nusivilkę senąjį žmogų, apsivilkime nauju pagal jo sukurtąjį paveikslą“ (Plg. Gal 3, 9–10). Tai vyksta paprastai – pamažu atsiskiriant nuo to, kas nėra Dievas. Tada siela, laisva nuo baimių ir troškimų, panardinusi savo valią Dievo valioje bei patyrusi vienybę, gali sušukti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Melskimės viena už kitą per šią šventą gavėnią. Išeikime su savo Mokytoju į dykumą ir mokykimės gyventi taip, kaip Jis gyvena. (Poniai Anlje, 1905 m. kovas)