Kiekviena diena skirta gyventi

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

„Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmiškų įsipareigojimų“, – paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais dalijosi jau anapilin iškeliavusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Kentėjimas, teikiantis prasmę, leidžiantis labiau pažinti Kūrėją, labiau pamilti gyvenimą ir tuos, kurie jame tau yra siųsti, – apie tai kalbamės su Aušra ČIRVYDIENE. Jos gyvenimas prieš septynerius metus pasisuko netikėta linkme. Ką tik baigusi vidurinę mokyklą ir turėdama daug gražių svajonių, susirgo leukemija – kraujo vėžiu, ir gydytojai davė vos keletą procentų vilties išgyventi.

Gyvybė dykumoje – ligos pradžia

Nelengva sugrąžinti žmogų į skausmingą praeitį. Tačiau galimybė kalbėtis su Aušra buvo tartum dovana pamatyti tiek vilties ir džiaugsmo – optimizmas jos neapleido ir sunkioje ligoje. Tad drąsiai klausiu – kokia buvo pirma reakcija sužinojus, kad sunkiai serga? „Jau baigdama vidurinę pajutau, kad organizmas pavargęs, kad kažkas vyksta, bet svajonės, visos viltys, sudėtos į mokslą, noras pradėti naują gyvenimą vedė į priekį. Deja, nepavyko ilgai apgaudinėti savęs, kad viskas gerai, teko išgirsti diagnozę – leukemija. Kokia pirma reakcija? Aišku, atmetimas. Pasirašinėji dokumentus ir matai, kad mirties galimybė 95 proc., o tu negali patikėti, jog tai tiesa. Galbūt ir gerai, kad apie šią ligą labai daug ko nesupratau ir net nesistengiau gilintis. Suvokiau, kad tai laikina, kad turiu iškentėti. Antra reakcija – kodėl man? Ir pagaliau – gan keistai skambantis atsakymas: kad labiau patirčiau Dievo meilę. Tuo patikėjęs pradedi daryti viską, kas priklauso nuo tavęs, ir neprarandi vilties, o tada jau lauki Dievo pagalbos.“

Vienijimasis su kitų kančia

Negaliu nepaklausti, ar iš tiesų per ligą ir kančią galima patirti Dievo meilę? Aušra patvirtina: taip, nes liga keičia. Kas labiausiai palaikė sunkiomis akimirkomis? „Labiausiai vilties teikė kitų maldos, palaikymas, priėmimas realybės, kurioje buvojau. Ne kiekvienas galėdavo ateiti ir būti tame skyriuje, kvėpuoti pro kaukę ir tiesiog būti priimant mano situaciją. Tas buvimas labiausiai gydė, kai žmonės nesigailėjo, bet būdami šalia tikėjo ir padėjo pačiai tikėti, kad iš tiesų tai laikina. Be artimiausių šeimos narių – mamos, tėtės, sesers, ateidavo ir maldos grupės Ugnies vaikai bičiulių, keletas seminaristų, kunigų, brolių iš Tiberiados bendruomenės. Kartais palata pasidarydavo panaši į vienuolyno celę, ją pasipuošdavau šventais paveikslėliais. Svarbu susikurti aplinką, kuri padėtų kentėti ir sveikti.

Kenčiant skausmus mama dažnai primindavo: ‘Aukok kančią už skaistyklos sielas’. Ir tai iš tikrųjų padėdavo, visą laiką nešiojausi Tiberiados brolių padovanotą kryželį, apsikabinusi jį jausdavau, kad vienijuosi su tuo, kuris dar ne taip kentėjo. Kryžius – kančios simbolis – labai suvienija. Jis labai padėdavo ruošiantis skausmingiems tyrimams. Daug kas priklausė ir nuo nusiteikimo, pati turėdavau dirbti su savimi. Padėjo ir kitų kančia. Brolis Egidijus (iš Tiberiados) atnešė kardinolo Suenenso knygą „Iškalbingas karaliaus Bodueno gyvenimas“, kurią pakaitom skaitydavo tie, kurie ateidavo aplankyti. Kai pati kenti, skaitymas apie kančią labai padeda; pamatai, kad iš tiesų esi ne vienas,“ – dalijasi Aušra.

Pirmaisiais mėnesiais skaityti nebuvo jėgų, bet vėliau ji skaitė Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, pradėjo piešti, kad užsimirštų, nes nedaug pramogų ligoninėje – išeiti į lauką negalėdavo, stebėdavo kitus tik pro langą, nes jo net praverti neleisdavo. Vėliau, pagerėjus sveikatai, pradėjo naudotis kompiuteriu, žiūrėti televizorių. Ilgą laiką vienintelis Aušros džiaugsmas buvo ateinantys lankytojai, labiausiai tie, kurie sugebėjo priimti jos ligą „nelaidodami“, bet tiesiog būdami, priimdami ją tokią, kokia yra, dažnais mėnesiais nuslinkusiais plaukais, sutrūkinėjusiomis lūpomis, kenčiančią skausmą. Džiaugėsi žmonėmis, kuriems jos vidus buvo daug svarbesnis nei išorinis grožis. Atėjus artimam žmogui svarbu ne tik pasipasakoti, kaip gyvena, bet ir išgirsti kitą, nukeliauti su juo mintimis kur nors, kur dabar iš tikro negali, įsijausti į kito gyvenimą ir pasvajoti.

Tik atvykusi į ligoninę Aušra pasinaudojo dar viena malone – Ligonių sakramentu, priimdama jį kaip pagalbą išgyvenant kančią ir sveikstant. Kas savaitę atnešamas Švenčiausiasis Sakramentas buvo dar viena malonė, padėjusi sveikti ir ištverti skausmą.

Ligos tikrovėje – prakalbinti kitą

Aušrai teko gulėti uždarame skyriuje, į kurį lankytojai privalėdavo ateiti vilkėdami specialiais drabužiais, kur gydėsi sunkūs ligoniai, vaikai ir suaugusieji. Po poros savaičių poilsio namuose vėl tekdavo sugrįžti į ligoninę mėnesį tęsti gydymo, ir taip visus metus. Ligoninėje svajodavo – išeis ir pradės gyventi kitaip, džiaugtis kiekviena diena. Kas mėnesį sugrįžtant ir ligoninėje matant tuos pačius veidus, turi išmokti džiaugtis šia diena ir dėkoti už tai, kad esi gyvas, kad, nors ir labai po truputį, sveiksti. Visko būta. Pasak Aušros, „sunkiausia būdavo priimti, kad kitų žmonių jau nebėra. Atrodo, girdi juos kalbant, matai lėtai vaikščiojant po ligoninės koridorius su pakabintomis lašelinėmis, ir vieną dieną jie kažkur dingsta. Į klausimą, kur vienas ar kitas žmogus, dažnai artimieji neatsakydavo, bet po kurio laiko sužinodavai, kad jie jau iškeliavo pas Viešpatį. Sunkiausia – ne pačiam kentėti, bet matyti kitą kenčiantį. Matyti, kad kiti nepriima į savo kančią Dievo, nepasinaudoja jo teikiamomis malonėmis. Sunku matyti, kad kitų artimieji net nepagalvoja, jog sergančiajam reikia kunigo, reikia žmogaus, kuriam viską galėtų pasipasakoti, kad Ligonių sakramentas nėra paskutinis patepimas, o tai malonė, padedanti tau sveikti. Matydami ateinančius draugus ir kunigus, kai kurie žmonės pradėdavo klausinėti apie Dievą, viena mergina po ilgo laiko pasiprašė kunigą atlikti išpažinties“.

„Kūčios ligoninėje – kalėdaitis, perlaužtas su seserimi, gimtadienio šventė – draugė su glėbiu balionų, didžiausias džiaugsmas prisiminus tas akimirkas, kai kažkas būna su tavimi, kai nesi vienas“, – prisimena Aušra. Atrodo, kad liga suartina ne tik artimus draugus, šeimos narius, bet ir tuos, kurie nebuvo tokie artimi iki ligos, maldoje suvienija net ir tuos, kurie anksčiau niekada nesimelsdavo. O maldos galia dar kartą įrodė, kad stebuklai vyksta.

Esi kaip ir visi?!

Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ rašoma, jog galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų… ir kai tu ko nors labai trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą. Tai dar viena knyga, kurią ligos metu skaitė Aušra, turėdama didelį troškimą nukeliauti į Pasaulio jaunimo dienas Kelne (Vokietijoje). Nors beveik stebuklas, jog praėjus mėnesiui po gydymo pradžios išryškėjo pirmieji sveikimo požymiai, gydytis dar teko visus metus. Svajonė išvykti į Pasaulio jaunimo dienas vedė į priekį, žinojimas, kad esi laukiamas, priimamas, teikė jėgų. Kelionėje nebuvo lengva, jėgos dar buvo ne tos, užtat Dievas buvo dosnus savo malonių.

Mūsų visuomenė dar nepasiruošusi priimti neįgalių ar sergančių, ir daugiausia ko gali susilaukti – tai gailesčio ar įdėmaus, veriančio žvilgsnio, tačiau sergančiam žmogui tikriausiai ne to reikia. Jam reikia ne klausimo apie skausmą, bet buvimo šalia ir laikymo už rankos, kai sunkiausia. „Ligoninėje, kur visi tokie patys, atrodo, lengviau, bet išėjus iš ligoninės susilauki daug žvilgsnių. Galbūt sunkiausia ir buvo priimti plaukų nukirpimą, atrodė, tai yra viskas, ką tu turi, tavo išskirtinumas… Bet ir su tuo susitaikai, žvelgi optimistiškai. Kadangi plaukai tai ataugdavo, tai nuslinkdavo, galėdavau išbandyti įvairias šukuosenas, ko sau anksčiau neleisdavau, o įsigijus įvairių skarelių buvo galima varijuoti jomis pagal nuotaikas. Net ligoninėje pasitardavome vienos su kitomis, kaip galima jas įdomiau užsirišti“, – dalijasi Aušra.

Liga – dovana ir kryžius  

Liga ne tik suartino pačius artimiausius ir mokė juos branginti, bet ir ugdė nuolankumą. „Anksčiau būdavo sunku priimti kitų pagalbą, bet patarnauti, padėti kitiems – didelis džiaugsmas. Viskas apsivertė, reikėjo mokytis priimti kitų pagalbą, net paprašyti jos. Pavyko atsikratyti baimių, išlaisvėti, atsiduoti kitų globai. Atrodo, kad tikrai daug ko išmokau per tą ligą, iš tiesų priartėjau prie Dievo“, – džiaugsmingai pasakoja Aušra.

Šiame mūsų pokalbyje buvo sunku patikėti, jog kalbu su tuo pačiu žmogumi, kuris prieš kelerius metus kovojo su mirtimi, o dabar – laiminga, baigusi studijas, pradėjusi dirbti ir ištekėjusi moteris. Atrodo, iš tiesų nieko ir nepraradusi. Paklausta apie tai, Aušra atsako: „Nebent laiko praradau, bet ką tai reiškia palyginti su tuo, ką gavau, – beveik antrą gyvenimą, kurį dar labiau branginu. O laikas… mes ir taip per dažnai bėgame. Tad liga išmokė dar ir branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Net ir ligoje pasižiūrėjus atgal pamatai, kiek visko daug gražaus gyvenime jau įvyko ir koks Dievas dosnus, kad jau leido tai patirti.“

Visas gyvenimas yra išmėginimas, o kiekvienas sunkumas gali būti nauja galimybė. Kai kurie išmėginimai atrodo gerokai didesni, nei mes galėtume pakelti, o kitų net nelabai ir pastebime. Bet visi jie turi reikšmės mūsų gyvenimui ir amžinybei, jie augina mus, mūsų charakterį ir tikėjimą. Ir net tada, kai išbandymai atrodo per dideli, Aušros pasidalijimas, jos švytinčios akys parodė, kad Dievas visada didesnis už išbandymus, jei tik leidžiame jam būti mūsų gyvenimo dalimi ir priimame jo malonę.

2012 m. vasario mėn. „Artuma”