Prieš pat sužinodama, kad vėl laukiasi, Kjara pastebėjo ant liežuvio opelę. Iš pradžių nekreipia į ją dėmesio, bet opelė negyja kelias savaites ir tik blogėja. Per kitus apsilankymus pas loristą matyti, kad darinys padidėjęs ir visi požymiai rodo, kad jį būtina skubiai šalinti. Nutariama nelaukti. Tai pirmasis iš dviejų intervencijos etapų. Antrojo etapo teks laukti, kol Frančeskas gims. (…)

Po operacijos Kjara negali kalbėti ir vos ne vos pajėgia nuryti. Toji naktis jai buvo siaubinga. Prisimindama tai, Kjara rašys:

„Taip, negalėdama kalbėti ir netgi nuryti seilių, aš praleidau pačią ilgiausią savo gyvenime naktį. Viduje šaukiau Dievui: „Kodėl nenumalšini man skausmo, žinau, kad gali tai padaryti!“ Vieną akimirką, klejodama, pasakiau sau: „Dievas neegzistuoja, Jis man taip nedarytų.“ Bet tą akimirką pajutau stiprų skausmą širdyje ir pasijutau tokia vieniša, kaip niekad gyvenime, ir aš nuliūdau, kad taip galėjau pagalvoti.“

Po šių žodžių Kjara pajunta kitą kančią: atpažįsta gilesnį skausmą žmogaus, kuris jaučiasi apleistas ant kryžiaus – Jėzaus skausmą. Tai tikėjimo išbandymas.
(…)

Ateina galutinis histologinio tyrimo atsakymas: „Blogai diferencijuota plokščialąstelinė karcinoma (G3), išplitusi į liežuvio šaknį, priekine dalimi suaugusi su liežuviu.“ Tai pabaisos tapatybės kortelė. Liežuvio karcinoma – viena iš agresyviausių vėžio formų, kuria dažniausiai serga vyrai, rūkaliai ir peržengę šešiasdešimtmetį. Kjarai 27-eri, ji niekada nerūkė. Jokio loginio ryšio.

Kjara pavadins savo vėžį drakonu, kaip ir vyskupas Toninas Belas, taip pavadinęs jį puolusį blogį. Lemiamoje kovoje Kjara susirems su drakonu, ir ta kova prasidės lygiai kaip pasakoje – kai į jos ir Enriko gyvenimą tarsi atpildas už ilgai kęstą vargą pagaliau ateis mažasis Frančeskas. (…)

Kjara žino, kad koja kojon su jos pilve augančiu Frančesku auga ir drakonas. Bet, kaip mama, nori prisiimti sau pavojus, pakibusius virš jos kūdikio, nukelti nuo jo šią naštą ir užsikrauti sau. Nori laukti kiek įmanoma ilgiau, nes savaitėms bėgant rizika jam vis mažėja. Tai – meilė. Būtent tai ir nori daryti Kjara – eiti tol, kol gali. Jai, nepaisant medikų taktiškumo, vizitas pas juos atneša nusivylimą: ji galvoja tik apie tai, kaip duoti Frančeskui visa, ko jam reikia. (…)

Dienos iškart po operacijos buvo labai sunkios. Bet tą patį sekmadienį Kjara, sėdėdama vežimėlyje, nuvažiuoja jo aplankyti į vaikų skyrių: jos morfino dozės nedidelės, todėl jai leidžiama žindyti. Kjara be galo laiminga. Gera žinia padeda lengviau ištverti skausmą.
Tėvas Vitas pasakė, kad toks kūnas kaip Kjaros, kaip Jėzaus – sužeistas, pervertas, kraujuojantis – mums parodo, kad žmogus gyvena ne dėl to, kad kvėpuoja, o dėl to, kad myli. Gyvenimas prasmingas, jei save eikvoji dėl kito. Kjaros vaisingumas daro stebuklus, jai mirti reiškė gyventi iš tikrųjų. (…)

Pamatęs savo žmonos tyrimų rezultatus, Enrikas instinktyviai pratrūksta raudoti. Jis gailėsis, kad negalėjo susitvardyti, bet, kaip paskui prisipažins, pamačius tomografijos nuotraukas jam pasidarė visiškai aišku, kad Kjarai liko nedaug gyventi.

Iš Kjaros palatos onkologijos skyriuje tuo laiku sklido juokas ir linksmybės. Atrodė, lyg būtum kur nors kitur, ne onkologijos skyriuje. Kjara niekada nekalbėjo apie save, vis apie kitus. Ypač apie Frančeską ir jo poreikius. Ji kentėjo, bet su juo buvo labai kantri.

Balandžio 4-ąją, Didįjį trečiadienį, gaunami kepenų biopsijos rezultatai. Tai paskutinis tyrimas, kurio nuosprendis bus galutinis. Kjaros palatoje, be Enriko, yra ką tik atėjusi draugė Veronika. Ją matydama Kjara šypsosi ir sako: „Na štai, pagaliau atėjo Veronika! Ar atnešei rankšluostį?“ Veronika supranta, kad atėjo labai jautriu momentu, bet nė neįsivaizduoja, kokiu. Ir ji, kaip Evangelijos Veronika, nušluostanti Jėzaus veidą, Jam kopiant į Kalvarijos kalną, po tos dienos širdyje nešiosis meilės paveikslą. „Veronika, mes laukiame rezultatų“, – tarė jai Enrikas.

Gydytojas pasivedė Enriką nuošaliau ir pranešė tyrimo išvadas – Kjara yra mirštamas ligonis. Tai, kas buvo įtariama, dabar tapo tikrove: metastazės išplitusios daugelyje vietų. Gydytojas norėtų padėti Enrikui pasakyti tai žmonai, bet jo akyse ašaros, gerklėje gumulas. (…)

Po kelių akimirkų susikibę rankomis jie vėl eina koridoriumi. Enrikas – prislėgtas, Kjara – šypsodamasi slaugytojoms, kurios stabteli pasikalbėti su ja. Ji su visais atsisveikina, laikas susirinkti daiktus ir grįžti namo.
Dar vakar vakare palatoje įvykusiame pokalbyje Kjara taip apibūdino, kas yra santuoka: tai kelias, kuriuo nueinama į Dangų. Jai atrodo, kad našlys turi visą teisę dar kartą tuoktis, nes juk svarbiausia nueiti į Dangų.
Prieš kurį laiką ji domėjosi, kaip būtų galima atidaryti vaikų hospisą, kuriame būtų galima padėti susitikti su mirtimi onkologiniams ligoniukams ir jų tėvams. Ji visada galvojo apie kitus, sava kančia ją dar labiau suartina su ligoniais, skurstančiaisiais. Padedama malonės, ji pasirengusi eiti iki pat galo. (…)

Šios minutės buvo neįtikėtinos ramybės metas, tarsi krosnies kaitroje būtų sudeginti paviršutiniški dalykai ir likusi tik esmė – meilė, toji, kurią gavai, ir toji, kurią dovanojai. Esame sukurti Dangui ir draugaujant tai reikia prisiminti.
Po galutinės diagnozės medikai bando sulaikyti Kjarą ir Enriką paskutiniams tyrimams, bet nepajėgia: jie supranta, kad neverta likti ligoninėje, nėra prasmės likti ten ir vogti laiką, kurį jie galėtų praleisti drauge, su šeima, su Frančesku, tarp savų.
Balandžio 4-osios vakarą visi draugai susirenka pas Kjarą su Enriku kalbėti rožinio jos tėvų namuose netoli Koliziejaus. Ji su džiaugsmu atveria duris savo draugams, priimdama juos netgi dabar, kad pasidalytų šiomis valandomis. Kai visi atvyksta, kėdės jau sustatytos ratu, paruoštos maldai, jau daugiau kaip metus lydinčiai sutuoktinių gyvenimą. (…)

Šiuo metu Enrikas ir Kjara šoka su Jėzumi. Dabar jie labiau nei kada nors anksčiau ima prašyti Dievo leisti gyventi dabartimi kiekvieną dieną – kad neišprotėtų. Iš tiesų, jei tik ima galvoti apie praeitį, liūdesys juos gali palaužti; jei galvoja apie ateitį, gali sukaustyti baimė, nes nežino, kas bus. „Praeitį palikime gailestingumui, dabartį – malonei, ateitį – Dievo Apvaizdai, – sakė Enrikas. – Prašykime malonės…“
Viešpats išklauso šios maldos, ir kryžius jų nesutraiško: kiekvieną rytą dėl malonės dėka jie gali tą kryžių panešti, vėl tai ištverti iki vakaro. Kaip Petras, jie eina vėjo šiaušiamais vandenimis, įsmeigę žvilgsnį į Jėzų. (…)

Enrikui ir Kjarai dabar svarbiausia būti su Dievu, išgyventi šį išbandymą su Viešpačiu. Jie nesiblaško ieškodami kitų gydytojų ar alternatyvių gydymų, jiems reikia jausti Dievo buvimą, jie prašo Eucharistijos. Tėvas Vitas suteikia jiems kasdienes Mišias, adoraciją, išpažintį. Jei turi atvykti Sužadėtinis, reikia gerai pasirengti, kiekvienam su savo kryžiumi. „Sulaukti namuose Viešpaties, – pasakojo Enrikas, – buvo neįtikėtina dovana.“
Diagnozavus paskutinę ligos stadiją, labai lengva pasiduoti baimei. Enrikas ir Kjara prašo Dievo malonės gyventi dabartimi – kad neišprotėtų. Ypač Enrikas. Jis nė nepasakytų, kas sunkiau – būti ant kryžiaus ar prie kryžiaus, kaip Mergelė Marija prie savo Sūnaus. Jis taip myli savo žmoną, kad galėtų pasikeisti su ja. (…)

Artėjant prie gyvenimo pabaigos, Kjaros žvilgsnis tampa tiesus, ji jau nesileidžia blaškoma kvailų juokelių. Ji vis labiau pasiryžusi keliauti į Rojų, susitikti su savo Jėzumi. Atrodo, kad jai jau neberūpi, kas dedasi aplink. Ji nori „pažinti Viešpatį kaip galima iš arčiau“, būti budri, kad galėtų ištikimai sekti Jėzaus žodžiais iki paskutinio atodūsio, su didžiausiu uolumu ir užsidegimu, kokį tik gebės parodyti. Šiuo savo pasirinkimu ji priima malonę gyventi dabartimi.

Tas laikas, kančios laikas, kada nors baigsis. Kryžius yra „laikini pusryčiai“, kaip rašė Toninas Belas. Kalbėdami su grupe rožinį Kjara ir Enrikas perskaito būtent šią ištrauką, ir tai ištirpdo baimę širdyse tų, kas jų klausosi. Daniela ant spalvotos kortelės užrašo šiuos žodžius, jie visada bus šalia nukryžiuotojo, priešais Kjaros ir Enriko lovą, kad suteiktų jai vilties, kad praneštų: liko jau nedaug.

Kjara iš tiesų yra ant kryžiaus. Gegužės mėnesį jos skausmai prilygsta Kalvarijai, ir ji juos ištveria padedama tikėjimo, įsikibusi į Jėzų visomis jėgomis. Jai skauda akį; grįžus iš Medžiugorjės buvo pradėtas spindulinis gydymas, siekiant sušvelninti simptomus. Gydymas sumažino skausmą, bet negalėjo jo pašalinti, kaip ir dvejinimosi akyse. Jai skauda ir burną, dažnai sunku net išsižioti dėl metastazių kakle. Vaistus praryti padeda vandenyje pamirkyta ostija. Be to, ją kankina stiprūs krūtinės skausmai. Nugarą tiek viršuje, tiek apačioje su kiekvienu atsikosėjimu varsto diegliai: vėžio pažeistos krūtinplėvės, įprastai slystančios viena kitos paviršiumi, dabar linkusios sulipti, o paskui plyšti.

Tačiau tarp Kjaros ir jos kūno nėra jokio neatitikimo: taip, ji kenčia, bet kūnas priklauso jai, todėl ji jo neniekina. Jai svarbi tik dabarties akimirka, kaip ir turėtų būti visiems, kurie seka Jėzumi. Kjara paklūsta kiekvieną dieną, nėra rytojaus ar vakarykštės dienos, tik šiandiena. Nepaisant to, kad jėgų jai liko labai nedaug, kiek galėdama dalijasi artimo meile. Štai per vienas Mišias ji pastebi, kad neseniai insultą patyrusios močiutės drebanti koja išslinko iš vežimėlio. Niekas, išskyrus ją, to nepastebėjo, tad ji, kamuojama skausmų, atsistojo ir perkėlė koją į vietą.

Tik mylėdamas tikrai įgyji, vienintelis būdas ką nors iš tiesų turėti – turėti Viešpatyje. Tuo metu, kai Kjara nyksta ir valanda po valandos ją vis labiau apleidžia jėgos, joje vis ryškiau švyti kitas gyvenimas. Ir Kjaros dvasia tampa vis stipresnė. (…)

Kjara numirė savo kambaryje 12.00 val. Jai buvo 28-eri. Ji laukė, kol visi pasirengs priimti jos išėjimą, pasirengs ją išleisti. Šalia esančiame kambaryje pilna žmonių, visi susijaudinę, verkia, bet nejaučia nevilties. Vis dar būdamas šalia žmonos Enrikas paima į rankas gitarą ir pradeda giedoti. Šalia stovi Kjaros tėvai ir sesuo.

Kjara aprengiama nuotakos rūbais. Jos iškankintas kūnas švyti. Veide atsiranda šypsena.

Kitos dienos buvo labai gražios. Kjara buvo pašarvota atvirame karste erdvioje svetainėje, kurioje tiek kartų buvo kalbamas rožinis ir kuri dabar tapo nuostabia koplyčia.
Kjara, aprengta kaip nuotaka, su rožiniu ir levandų puokštele rankose, yra visų maldų ir apeigų centre. Jos veidas išteptas mira, kurios kvapas pasitinka visus įeinančius. Jaučiamės kaip ant Taboro kalno. Būdami šalia Jėzaus, tokio apčiuopiamo ir gyvo, nenorime eiti šalin, norime pasistatyti tris palapines ir pasilikti.
Žmonės įeina ir išeina be perstojo. Daugybė žmonių atvyksta atsisveikinti su Kjara. Visi – nuo tėvų iki pažįstamų, – dalijasi prisiminimais apie savo patirtį šalia Petrilų. (…)

Enrikas be galo laimingas. Tai ne toks džiaugsmas, kuris nusisuka nuo skausmo ir ašarų, bet toks, kuris jas surenka. Žinojimas, kad dalį jo Kjara nuneš Jėzui, abiejų Sužadėtiniui, tam, kurio laukė su uždegtais žibintais ir kurį mylint galima pakilti ant kryžiaus, yra neprilygstama paguoda.

„Nemanau, kad galėtų būti didesnis stebuklas nei mirtis ramybėje. Man tai brangiausias perlas, vertesnis už visa, ką turi“, – sakė Enrikas.

Altorius papuoštas augalėliais, kurių prašė nupirkti jo žmona. Ji nenorėjo, kad į laidotuves žmonės atvyktų tam, kad atneštų gėlių, labiau norėjo, kad iš laidotuvių jie parsivežtų namo ženklą, priminsiantį jiems esminį dalyką: gyvenimas yra tai, kas yra už mūsų ribų. Tai – Jėzus.