Kaip įveikti vienatvę po artimojo netekties

Aš visada turėjau daug draugų – tai vienas iš brangiausių man duotų palaiminimų. Galbūt taip įvyko dėlto, kad buvau vienintelis vaikas šeimoje ir anksti išmokau užmegzti santykius su kitais.
Po vyro mirties supratau, kad, kai nebegaliu ištverti vienatvės, nereikia tiesiog sėdėti ir laukti – gal kas paskambins. Turiu pati imtis iniciatyvos.

Buvo atvejų, kai aš nusivildavau. Kartais nustebdavau, kai žmonės, iš kurių tikėjausi dėmesio ir paramos, neturėjo tam laiko. Kiti, iš kurių nesitikėjau nieko ypatingo, apdovanojo mane meile ir parama.
Taip gali nutikti ir su šeimos nariais. Kai kurie jums labai nuostabiai ir nuoširdžiai padės. Kiti negalės padėti taip, kaip trokštate.
Nenusivilkite. Jei ieškosite paramos, ją rasite.

Mano draugė, Elena, buvo – ištikimas stiprybės šaltinis. Mes abi gyvename tame pačiame mažame miestelyje, tačiau pažinojome viena kitą tik iš matymo, kol prieš trejus metus mirė jos vyras. Jos drąsa ir tikėjimas bandant gyventi našlystės vienatvėje mane labai sustiprino. Su Elena greitai susidraugavome. Galbūt ir jūsų aplinkoje yra panašių išgyvenimų patiriančių žmonių, su kuriais galėtumėte užmegzti abipusio palaikymo ir draugystės ryšius.

Jei gedite dėl mirusio mylimo žmogaus, suraskite būdų, kurie išreikštų patiriamą netekties skausmą ir ženklintų besitęsiantį mylimo asmens dalyvavimą jūsų gyvenime. Mano draugai, kurie neteko savo trisdešimtmečio sūnaus dėl AIDS po laidotuvių surengė gražią ceremoniją mūsų bažnyčios pusrūsyje. Tai buvo džiugus pasidalinimas jų sūnaus Juozo gyvenimo akimirkomis: jo senoji futbolininko apranga, apdovanojimai už įvairius pasiekimus, daugybė nuotraukų – brangūs prisiminimai apie vaikino gyvenimą. Dabar šių draugų svetainėje, tarp kitų vaikų nuotraukų, kabo ir nuostabi Juozo nuotrauka, kuri tarsi sako: „Taip, mes ilgimės Juozo, bet jis vis dar yra kartu su mumis“.

Raskite būdą švęsti jūsų mylimo žmogaus nukeliautą žemišką gyvenimą kaip dovaną jums. Galbūt galite jo atminimui pasodinti medį ar parašyti eilėraštį. Kad ir kaip nuspręstumėte įamžinti savo artimąjį, nepamirškite, kad niekas negali iš jūsų atimti visų brangių su mylimu žmogumi susijusių prisiminimų ar ištrinti tų nenusakomų būdų, kuriais jis prisilietė prie jūsų gyvenimo. Tai visada bus jūsų turtas.

Mano jaunesnis draugas Steponas labai kentėjo dėl kelių nutrūkusių santykių. Galiausiai jis suvokė, kad yra didelis skirtumas tarp vienišumo ir vienatvės. Jis sako: – „Turite išvystyti gebėjimą sutarti su savimi. Aš supratau, jog nėra nieko bloga būti vienam, kad netgi galiu gerai jaustis būdamas vienas.“

Raskite sau malonią veiklą, kuri neštų ramybę į jūsų protą ir širdį. Galbūt tai sodininkystė, piešimas, muzika, skaitymas ar pasivaikščiojimai – sąrašas gali tęstis kiek leidžia jūsų vaizduotė. Tomis akimirkomis, kai praradimo skausmas ima gniuždyti, užsiimkite veikla, kuri jums teikia džiaugsmą. Niekas nepakeis
žmogaus, kurio netekote, bet jūs galite rasti paguodą vienumoje, jei su ja susidraugausite. Tylus laikas, praleistas maldoje, gali jus išmokyti labiau vertinti ir džiaugtis buvimu vienumoje.

Tikėjimas Dievu buvo ir yra mano geriausias ginklas kovojant su sunkumais. Malda ir meditacija gali tapti nuostabiu keliu į vidinę ramybę ir harmoniją. Jei jaučiatės per daug apimtas sielvarto, kad galėtumėte melstis ar būti tyloje, nepamirškite, kad yra daugybė puikios dvasinės literatūros ir įrašų.

Julija Kameron (Julia Cameron) „Kūrėjo kelias“ rekomenduoja per dieną prirašyti tris dienoraščio puslapius. Jūs galite kalbėtis su Dievu rašydami ar tiesiog popieriuje išliedami susikaupusius jausmus. Vidinio skausmo „išleidimas“ į išorę rašymo, piešiant ar kitais būdais yra labai naudingas. Pažvelkite į kiekvieną iš šių dalykų kaip į maldą. Tai gali būti jūsų meldimosi būdas. Jau keletą metų priklausau vienai kas savaitę susitinkančiai maldos grupei. Mes esame dvylika artimų ir vienas kitu besirūpinančių draugų, kurie susitinka kartu pasimelsti ir pasidalinti giliomis dvasinėmis patirtimis. Meldžiamės už kitus ir už save. „Prašykite ir gausite“, sakė Jėzus. Nepamirškite, jog Šventoji Dvasia yra jumyse, ir kad jūs galite jos prašyti įvairiausių dovanų, teikiančių stiprybės ir jėgų netekties ir skausmo kelyje.

Benediktinų vienuolis brolis Dovydas Steindlis-Rastas (David Steindl-Rast) pabrėžia, kad svarbu būti dėkingam. Žinoma, sunku būti ir dėkingam ir liūdnam vienu metu. Skirkite šiek tiek laiko apmąstyti daugybę dalykus, už kuriuos esate dėkingi. Atėjus laikui galbūt pajusite dėkingumą net ir už tai, ką vadiname skaudžiomis pamokomis – dalykus, kurių išmokstate išgyvendami dabartinę netektį.

Kiekvienais metais atlieku rekolekcijas vienuolių trapistų Getsemanės vienuolyne Kentukyje. Nuostabioje aplinkoje ir vienatvėje galiu melstis panašiai kaip Tomas Mertonas sakydama, kad nors ir nežinau, kur einu, aš galiu pasitikėti Dievu ir nebijoti. Viešpats visada su manimi, ir jis neleis man susidurti su pavojais vienai.

Šv. Teresė Avilietė pasakė mintį, kuria aš gyvenu, ir kurią mano vyras išgraviravo man ant apyrankės: „Viskas praeina“. Ir tai tiesa – visa, net šis nepakeliamas skausmas, kurį jūs galbūt dabar jaučiate, praeina. Labai žmogiška trokšti, kad kančia palengvėtų. Ir Dievas, kuris mus myli pirmas, atlieps į mūsų troškimą.

Erina Dijel yra ligoninių sielovadininkė, dvasinė palydėtoja, rašytoja ir keturių suaugusių vaikų motina.

RĖMĖJAI:

Abbey Press
Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa
Ateitininkų medikų korporacija„Gaja“
Eucharistinio Jėzaus seserys

nuotrauka Ligitos Ryliškytės, SJE