Kai mylimas žmogus nori mirti namie

Ligoniui persikėlus iš medicininės priežiūros įstaigos, pritaikytos gydyti, į paliatyvios slaugos namus, pritaikytus patogesniam gyvenimui, gali padėti ruošimasis ir planavimas. Planavimas suteikia struktūrą ateinančioms iššūkio dienoms. Skirtingi asmenys gali būti skirtinguose ateities priėmimo tarpsniuose. Kai kurie mano, kad ruošimasis mirčiai reiškia, kad pasiduodame, bet iš tiesų planuojami susitikimai su artimaisiais atveria duris gedėjimui.

Šeimos ar artimų draugų susibūrimas kiekvienam suteikia galimybę išreikšti savo jausmus. Susidūrus su pasipriešinimu, kompromisas yra esminė ruošimosi ir planavimo dalis. Būkite atviri kitų idėjoms ir jas siūlykite patys. Gali prireikti kelių susitikimų, kad planas taptų aiškus. Šie susibūrimai kiekvieną švelniai nukreipia panašia linkme. Jūs galite pasirinkti, ar norėsite įtraukti ligonį į šiuos susitikimus, priklausomai nuo jo ar jos psichinės ir fizinės būklės, taip pat nuo to, kiek ligonis suvokia savo būklę. Atsižvelkite į ligonio norus. Juk močiutė gali norėti paskutines dienas praleisti namuose, kuriuose proanūkiai gali žaisti šalia jos lovos. Dėdė Haris gali nenorėti „būti našta“ ir todėl pasirinks slaugos namus.

Jei ligonio netraukiate į susirinkimus, atminkite, jog klausa dažniausiai yra paskutinis pojūtis, kurio netenkame. Todėl jei ligonis yra netoliese, kalbėkite tik tai, kas dera jai ar jam girdėti.

Galite sulaukti lankytojų, kurie dovanų neša gėles ar maisto. Kartais jie ateina netinkamu laiku. Pasiruoškite širdingai sutikti lankytojus. Įrašyta žinutė telefono atsakiklyje gali leisti sužinoti sergančiojo būklę ir patarti, kurios lankymo valandos yra priimtiniausios. Jei turėsite užrašų knygelę, kurioje pasižymėsite atėjusius lankytojus kartu su jų adresais ir telefono numeriais, ji bus neįkainojama, kai reikės padėkoti ar pranešti apie ligonio mirtį. Jei naudosite vienkartines lėkšteles ir puodelius, sutaupysite laiko ir mažiau jo praleisite virtuvėje. Pavaišinę lankytojus puodeliu kavos ar arbatos, gaiviojo gėrimo ar vandens parodysite lankytojams savo svetingumą.

Nors mirties artumas negali būti paneigtas, mes gyvename kultūroje, kuri visaip stengiasi tai daryti. Toks kultūrinis požiūris gali trukdyti žmonėms paskirti laiko pabuvimui su mirštančiuoju. Kvietimas prisėsti arčiau, pastumti kėdę prie lovos, priartina lankytoją prie ligonio. Pasitinkantis lankytojus žmogus gali pasiūlyti paimti ligonio ranką ar prisiminti kartu patirtas ypatingas akimirkas.

Vienam vyrui esant prie mirties slenksčio jo žmona pakvietė draugus paskutiniam apsilankymui. Ligonis nebejautė skausmo, jis buvo šviesaus proto. Kaimynų vaikai ir seni draugai susėdo aplink jį ant didžiulės lovos ir dalinosi gyvenimo akimirkomis. Tai buvo ypatinga patirtis! Dabar laikas pasakyti:„Aš tave myliu!“.

Medicininių sprendimų priėmimas gali sukelti kaltės jausmą. Sprendimas, kad medicininės intervencijos nebegali pakeisti ligos eigos, yra sunkus, bet kartais vienintelis teisingas. Kai ligonis nustoja valgyti, mes galime jausti pareigą ką nors daryti. Galbūt mums net atrodo, kad savo artimąjį mariname badu? Gal padėtų maitinimo vamzdelis? Paliatyvios slaugos slaugytojos padeda artimiesiems atpažinti mirties stadijas, pavyzdžiui, kada kūnui gęstant maistas jau nebegali būti suvirškintas. Mus gali užplūsti ir kitos kaltinančios mintys. Pavyzdžiui, jūs galite pradėti save kaltinti, kad anksčiau neatpažinote ligos simptomų.

Pastebėkite, ar nesate išsekęs ir pervargęs, nes tai gali atverti duris negatyvioms mintims. Tai dažnos slaugančiųjų bėdos, ypač jei vienas žmogus prisiima didžiąją priežiūros dalį. Susierzinimas kyla dėl nuovargio.

Kitas kraštutinumas – tie, kurie negali praleisti laiko su mirštančiu mylimu žmogumi dėl atstumo ar kitų aplinkybių, gali jaustis lyg išsisukinėtų nuo savo pareigų.
Ir galiausiai, jei pats ligonis yra piktas, nerimastingas ar sumišęs, mes galime pradėti nekantriai reaguoti, o tuomet juntame kaltę dėl savo reakcijos į tokį jo elgesį.
Su savimi turime elgtis taip pat švelniai kaip su kitais – atleisdami. Sau sakydami:„Ši akimirka yra tokia ideali, kokia tik gali būti“, padėsime atleisti sau ir kitiems už tikras ar įsivaizduojamas klaidas.

Būkite dėkingi už galimybę mylėti ir rūpintis šiuo ypatingu žmogumi jūsų gyvenime, net ir jei kartais tai kelia didžiulę įtampą.

Mano kaimynas Andrius labai mėgo ledus. Savo paskutiniosiomis dienomis jis jau nieko nebegalėjo suvirškinti, tačiau vis dar galėjo valgyti ledus. Jo didelė šeima – vaikai, anūkai ir proanūkiai – kiekvieną vakarą rengdavo ledų vakarėlį savo vidiniame kieme. Prisiminę šį gyvenimo šventimą Andriaus artimieji net ir dabar, jam iškeliavus, vis dar nusišypso.

Gerumą ir džiaugsmą galime atrasti ir sunkiausiais gyvenimo momentais, jei liekame atviri galimybėms. Tikėjimas mus palaiko praradimo metu. Padėdami savo mylimam žmogui mirti namuose, mes galime ramiai ilsėtis žinodami, kad padarėme viską ką galėjome geriausio , kad išpildytume jo paskutinį norą mirti mieloje šeimos aplinkoje. Tokiu poelgiu mes atnešėme į savo namus ir gyvenimus palaiminimą, kuris praturtins visus ateinančius gyvenimo metus.