Banga Kulikauskaitė: „Kai nebeieškai lengvo sprendimo, gyvenimas tampa ne toks sunkus“

Banga Kulikauskaitė – gydytoja akušerė-ginekologė, garsėjanti savo gilia pagarba gyvybei – tiek dar negimusiai, tiek beateinančiai į šį pasaulį, tiek tos gyvybės davėjai – besilaukiančiajai ir gimdyvei. Deja, jau ne vienus metus Banga pati grumiasi su sunkia onkologine liga. Tačiau, paradoksalu, ji kupina džiaugsmo ir vilties, kuriuos, pasak jos, jai suteikiantis tvirtas tikėjimas. Šiame pokalbyje gydytoja Banga dalijasi savo pamąstymais apie pagarbą gyvybei, moraliai priimtiną kovą su nevaisingumu, eutanazijos klystkelį bei sunkios ligos prasmę ir joje glūdinčią šviesą.

Po truputį viešojoje erdvėje, kai kalbama apie kovą su nevaisingumu, tenka susidurti su naprotechnologijos terminu. Tai – nevaisingumo gydymo metodas, neprieštaraujantis krikščioniškajai moralei ir pamažu ateinantis į Lietuvą. Ką manote apie tai?

Naprotechnologija iš tiesų – viena sričių, kur galima su ypatinga pagarba gyvybei spręsti tokias skaudžias šeimų problemas kaip nevaisingumas. Todėl labai nuostabu ir aš džiaugiuosi, jog ir Lietuvoje esama gydytojų, besidominčių naprotechnologijos metodu, kuris tikrai yra veiksmingas – tą atskleidžia tiek Lenkijos, tiek Airijos patirtis – bei pagrįstas moksliškai, labai subtiliai atpažįstantis moters, šeimos, poros vaisingumo niuansus ir minimaliomis priemonėmis bandantis išspręsti nevaisingumo problemą, nerizikuojant embrionų gyvybėmis.

Kita vertus, aš manau, kad šeima, pasirenkanti ir dirbtinio apvaisinimo būdą, gali išlaikyti pagarbą gyvybei. Juk visada yra svarbu intencija: ar aš noriu tą vaikelį „nusipirkti“, kad tai išpildytų mano tam tikras svajones (pavyzdžiui, palikti savo turtą), ar tiesiog dėl to, kad noriu mylėti. Taigi, pirmiausia svarbu išlaikyti intencijos tyrumą, taip pat atkreipti dėmesį į Bažnyčios perspėjimą, kas gali nutikti, kai mes dirbtinio apvaisinimo metu žaidžiame su žmonių gyvybėmis, užšaldydami daug embrionų, kurie vėliau miršta, ir tai išties yra makabriškas užsiėmimas. Tačiau, manau, kad jei šeima užšaldė tris embrionus ir vėliau juos visus panaudojo, tada kaip ir nėra ko prikišti – jei jų intencija tyra ir jie neprisidėjo prie embrionų žūties. Tačiau čia galbūt tik mano asmeninė nuomonė.

Kokia Jūsų nuomonė apie pagalbinį apvaisinimą, juk Bažnyčia jį smerkia dėl to, kad jis, nors ir įvyksta moters kūne, tačiau yra atskirtas nuo meilės akto?

Nesu šiuo atveju labai įsigilinusi į Bažnyčios mokymą. Aišku, tai yra svarbus perspėjimas – išlikti meilėje – juk Bažnyčios tikslas yra padėti žmonėms išmokti mylėti ir mylėti vis tobuliau. Taigi motina Bažnyčia perspėja savo vaikus, kad čia kūdikio pradėjimas atskiriamas nuo meilės akto. Tai yra tiesa ir svarbu. Tačiau, manau, jog tai vis vien yra mažesnis blogis nei embrionų kūrimas bei eksperimentavimas su jais.

Taip pat aš manau, kad Bažnyčia neturėtų nurašyti ir atstumti žmonių, pradėjusių kūdikį „nenatūraliu“ būdu, nes kažin ar tai juos vestų į didesnę meilę bei šventumą. Ar toks kategoriškumas skatintų būti geresniu krikščionimi?

Kalbant apie dirbtinį ir pagalbini apvaisinimą svarbiausia turėtų būti naujos žmogaus gyvybės saugojimas ir pagarba jai. Būtent dėl to Bažnyčia labiausiai pasisako prieš šiuos metodus. Žinoma, svarbūs ir kiti niuansai, tačiau jie, manau, ne pirmaeiliai. Tiek dar negimę kūdikiai, tiek dirbtinai pradėti embrionai yra visiškai mūsų valioje, mes už juos atsakingi. Jų galimybė gyventi, mylėti, išsiskleisti kaip asmenybėms priklauso nuo mūsų sprendimų. O padaryti teisingą, išmintingą sprendimą gali tik dvasiškai brandus žmogus, kurio pagrindinis požymis – sugebėjimas atsižadėti, paaukoti dalį savęs tam, kad gimtų kažkas nauja.
Manau, kad tai labai svarbi žinia moteriai, svarstančiai apie nėštumo nutraukimą…

Aišku, atsižadėjimas visada yra skausmingas. Dėl to aš galiu suprasti moteris, kurioms neplanuotas nėštumas gali tapti didele tragedija, prilygstančia vos ne mirties nuosprendžiui. Nes iš tiesų tokiu atveju dalis manęs turi „numirti“. Tai visada kainuoja. Tačiau sprendimas nepriimti gyvybės taip pat numarina dalį manęs. Tai nereiškia, jog mes visiškai išvengsime kančios. Taigi brandus žmogus suvokia, kad gyvenimas yra sunkus, susidedantis iš nuolatinių nelengvų sprendimų – mes nuolat turime ko nors atsižadėti. Todėl galbūt labai svarbu moteriai, ištiktai krizinio nėštumo, patirti ir tokius pamąstymus, o ne tik galvoti, kaip pasirinkti man mažiausiai skausmingą sprendimą. Tačiau iš tiesų šioje situacijoje neskausmingo sprendimo nėra. Tiek vienas, tiek kitas kelias yra skausmingi, tačiau skirtumas tarp jų tas, kad, išlaikę pagarbą gyvybei, mes galime patirti ne tik atsižadėjimą, bet ir didžiulį, tikrą džiaugsmą ir prasmę bei tapti brandesniais žmonėmis, o ne įstrigusiais klaidingų sprendimų rate.

Labai apsidžiaugiau ir psichoterapeutų žodyne atradusi tai, ką jau seniai suprato Bažnyčia – kad gyvenimas yra sunkus. Kai tą suvoki, nebeturi pretenzijų ieškoti lengvu sprendimų, ir gyvenimas tampa nebe toks sunkus. Tai paradoksas, bet tiesa. Jei mes nenorime skausmingų sprendimų – iš viso neturime mylėti ir beveik negyventi. Galbūt tada jų ir išvengtume, tačiau nepatirtume nei džiaugsmo, nei meilės, nei to ypatingojo džiaugsmo.

Panaši situacija turbūt iškyla ir eutanazijos atveju?

Pasirinkimo skausimas lydi bet kurią gyvenimo situaciją. Manau, kad eutanazijos klausimu aš turiu teisę kalbėti, kadangi pačiai asmeniškai su šia pagunda teko susidurti. Kai po ketvirtos chemoterapijos jaučiausi taip blogai, kas iš esmės prilygo merdėjimo būsenai, atėjo mintis: gal geriau numirti vieną kartą, negu merdėti dešimt kartų ar daugiau. Tačiau, ačiū Dievui, tam tikri dvasinio gyvenimo įgūdžiai padėjo man tas pagundas bei tokių minčių tikslą atpažinti ir įveikti. Ir dabar galiu liudyti, jog, jei būčiau paklausiusi šio tarsi ir visai racionalaus balso, nebūčiau turėjusi dar dvejų nuostabių gyvenimo metų, patyrusi tokių gražių, kilnių, nepaprastai džiaugsmingų akimirkų. Tikrai esu labai dėkinga Dievui už kiekvieną dieną, kurią per pastaruosius dvejus metus patyriau su ypatingu skoniu, ir gavau didžiulių dovanų, net ir susijusių su mano vaikų gyvenimais. Iš tiesų esu labai laiminga, kad visa tai galėjau išgyventi, patirti, pamatyti.

Taigi kartais gydytojų pasakymai, kad esą liko gyventi tiek ir tiek laiko, iš tiesų visiškai nereiškia, jog tai – tiesa. Tačiau jie gali atimti žmogui viltį ir galimybę išgyventi tikrąjį džiaugsmą. Mano situacijoje taip pat buvo galima prognozuoti, jog išgyvensiu tik 2–3 metus, tačiau štai aš jau trejus metus išgyvenau ir įtariu, jog išgyvensiu ir daugiau (juokiasi). Gydytojų prognozės tikrai nėra šimtaprocentinės, ir vien jomis grįsti savo sprendimą būtų tikrai labai neteisinga bei pavojinga.
Iš tiesų liūdna, kad pasaulis eutanazijos ir panašiais atvejais mano atliekantis humanistinius sprendimus. Medicinoje jau seniai pastebėtas faktas, kad beveik visi žmonės, sergantys sunkiomis, mirtinomis ligomis, patiria ir depresiją, kuri gali būti palengvinta bei gydoma. Tačiau, pavyzdžiui, JAV, Oregono valstijoje, kur jau 10 metų veikia eutanazijos įstatymas, nustatyta, kad tik 6 proc. pacientų, prieš priimdami eutanazijos sprendimą, pateko pas psichiatrus dėl pagalbos depresijos atveju. Taigi visi likusieji tokių konsultacijų negavo, ir galbūt dalis jų nebūtų pasirinkę eutanazijos, jei jiems būtų buvusi suteikta atitinkama pagalba.

Plečiasi ir būklių, dėl kurių gali būti leidžiama eutanazija, sąrašas, į kurį įtraukiamos ne tik nepagydomos mirtinos ligos…

Taip. Pavyzdžiui, jauni žmonės, sergantys cukralige, kurie dar išgyventų 30 metų, renkasi negyventi, kadangi jų liga neišgydoma…
Eutanazija – vienareikšmiškai yra blogis, tačiau ką manote apie tai, kai, pavyzdžiui, senas, sunkiai sergantis ir jau mirštantis žmogus yra vis „gaivinamas“, jam neleidžiama ramiai išeiti, ar taip nėra be reikalo ilginamos ir didinamos žmogaus kančios?

Manau, kad šioje situacijoje reikalinga gyvenimiška išmintis ir lankstumas ir kad tai nebūtų prieš Dievo valią: jeigu žmogui ateina laikas mirti (o mirti mes turėsime visi. Ir, kaip sakė Seneka, visą gyvenimą turime mokytis tą daryti) ir jis iš tiesų tam pasiruošęs, o visi ženklai rodo, kad medicininė intervencija lemtų tik labai laikiną pagerėjimą. Aš visiškai suprantu tuos vaikus, kurie atsisako reanimuoti savo senus, ligotus tėvus, jei gydytojai jau tokią abejonę išreiškė. Tačiau, kita vertus, čia reikalingas požiūris iš kelių pusių, nes kartais gydytojai dar gali matyti galimybių ten, kur paprasti žmonės jų nemato. Ir tada galbūt iš tiesų tie laimėti gyvenimo metai ar pusmetis gali būti labai svarbūs. Taigi čia labai reikalinga išmintis.

Galbūt reikėtų atsižvelgti ir į išsakytą žmogaus valią, išreikštą, kai jis dar turėjo nuovoką, buvo sąmoningas, kad jo tam tikru atveju nebereanimuotų?

Taip. Visiškai suprantu devyniasdešimtmetes močiutes, kurios prašo jų nebevežti į ligoninę. Iš tiesų leidimas mirti savo namuose šiais laikais tapo prabanga. Pavyzdžiui, Vokietijoje tai netgi draudžiama. Žmogus bet kuriuo atveju privalo būti gabenamas į ligoninę – net ir 100 metų amžiaus, nes jei jis mirs savo namuose – tai bus kriminalas ir visada bus pradėtas policijos tyrimas. Tačiau aš pati jau nuo labai seniai turiu svajonę numirti namuose. (juokiasi)

Hospisų judėjimo pradininkė anglė C. Saunders buvo didelė eutanazijos priešininkė. Jos įsitikinimu, tas laikas, kuris lieka mirštančiam ligoniui yra labai svarbus – tada šis gali daug ką apmąstyti, susitaikyti, pasiruošti išėjimui, todėl iš jo negalima to atimti. Tačiau dauguma žmonių nori mirti staiga, o štai pati C. Saunders sakė, kad norėtų mirti nuo vėžio (beje, taip ir buvo, jai esant 87-erių), nes jis tau suteikia laiko pasiruošti išeiti…

Kadaise labai gražiai kalbėjo ir tėvas Stanislovas: kadangi šiuolaikiniai žmonės labai bijo mirti, nes mirtis jiems – tiesiog „įžeidimas“, dėl to ir daugėja vėžio, kad žmonės pagaliau išmoktų priimti mirtį, susigyventų su ja, su jos teikiamu gėriu ir prasme, bei neprarasti amžinojo gyvenimo, subręsti jam.

Labai gražiai liudijo viena moteris. Jai nustatė vėžį ir ji pagalvojo, kad gyvens galbūt ne daugiau kaip metus – taigi tai bus laikas atsiteisti už savo nuodėmes. Ji pradėjo atgailos praktikas. Tačiau to ėmėsi su džiaugsmu, nes tame matė didžiulę savo kentėjimo prasmę. Ir įvyko Dievo paradoksas – po metų ligos nebeliko. Moteris pasveiko ir džiaugsmingai gyvena toliau, tačiau jau visiškai kitaip matydama pasaulį, turėdama kitokį, daug brandesnį tikėjimą.
​