Dvasinis palydėjimas
Dvasinis palydėjimas yra susitikimas, pokalbis, buvimas su žmogumi, kuris turi gyvą Dievo patirtį. Vėžys yra sunki diagnozė, kai priartėja mirtis, baimė, dideli praradimai, kai gydymas yra ilgas ir sunkus, pilnas kančios… Žinoma, ši diagnozė šiandien nebėra mirties nuosprendis, vis dėlto siekiant išgydymo tenka įtempti visas fizines ir dvasines jėgas. Psichologai tvirtina, jog gebėjimas net sunkiausiomis aplinkybėmis matyti savo gyvenimą kaip prasmingą, apsaugo nuo depresijos, beviltiškumo,noro greičiau numirti, pagerina gyvenimo kokybę, psichologinę savijauta, sumažina išgyvenamą stresą (pvz.: Viktoro Franklio logoterapija).
Dvasinis palydėjimas per vėžį yra Kristų tikinčiojo susitikimas su ligoniu, kuris pašauktas į intensyvią dvasinę kelionę, kuriam iškilo egzistenciniai gyvenimo prasmės, Dievo veikimo ir kančios įprasminimo klausimai.
Dalindamasis savąja Dievo gerumo ir Dievo pagalbos patirtimi, krikščionis gali dalintis Paguoda, gali padėti ieškant Tiesos, gali sustiprinti Viltį pasveikti ir įprasminti skausmą.
Žmonės, kurie trokšta jus palydėti, nėra profesionalūs psichoterapeutai, bet paprasti katalikai, Kristaus mokiniai. Sergantys, pasveikę, slaugantys ar slaugę savo mylimuosius. Tie, kurie išgirdo Gerąją Viešpaties Jėzaus Kristaus Naujieną:
„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt28,20).
Tie,kurie ne be baimės, bet su meile stoja prieš sunkiausius klausimus. Jų ginklas-tai pasitikėjimas neišvengiama Dievo pergale!
Tėvas Louis Lochet kalba apie tikėjimą labai sunkaus ligonio akivaizdoje:
„Mes turime tikėti kaip tikėjo Abraomas, kaip tikėjo Marija Kalvarijoje, kad Tėvas yra pakankamai galingas, pakankamai išmintingas, pakankamai mylintis įvykdyti savo išgelbėjimo planą nežiūrint žmogiško pralaimėjimo- ir netgi to pralaimėjimo dėka. Mes turime pasitikėti tikra krikščioniška viltimi, kad po visų mūsų pralaimėjimų, paskutinį žodį tars Dievo ištikimybė. Pažadas bus įvykdytas. Dievas sukurs naują gyvenimą iš mirties.“
Pamažu man pradeda aiškėti viena Dievo mintis, kurią Jis „audė” išsiųsdamas mane į Ispaniją. Tai buvo ne tik didžiulė ir labai daug man „kainavusi” viltis patirti išgydymą nuo vėžio naujai kuriamais vaistais, bet ir malonės pilna piligrimystė Šv. Ignaco, Šv. Pranciškaus Ksavero keliais. Ta piligrimystė tapo įmanoma dėka Ispanijos KG bendruomenės šeimų dosnumo ir pasitarnavimo ligoniams troškimo.
Lojoloje buvau labai asmeniškos Dievo meilės labai asmeniškai paguosta, nuraminta ir sustiprinta. Ksavere atradau „besišypsantį Kristų”- genialaus XIII a. menininko sukurtą unikalų Nukryžiuotajį, kuris tiesiog spinduliuoja mintį, kokia graži ir prasminga gali būti su meile ir pasitikėjimu priimta kančia, kokią malonę gali atnešti net sunkiausios Dievo valios taikus priėmimas. O Manrezoje pribloškė Šv. Ignaco dėmesys ligoniams ir tai, kad pirmosios dvasinės pratybos įvyko Manrezos Šv. Liucijos ligoninėje. Manau, kad neatsitiktinai ryte kelionės į Manrezą metu man kilo mintis sukurti internetinį puslapį onkologiniams ligoniams, kurie naršo ieškodami vėžio gydymo. Norėjau, kad jie atrastų, jog išgirdę diagnozę „vėžys”, jie yra pašaukti ir į labai svarbią dvasinę kelionę. Ksavero kryžius, manau, yra geriausia šios svetainės dizaino idėja!
Banga 2016.03.17
Genutės liudijimas
Esu gydytoja, dirbu ligoninėje echoskopuotoja jau 26 metus. Tiriu vidaus organus.
Kasdien susiduriu su įvairia patologija. Ne vienam kasdien tenka diagnozuoti onkologinį susirgimą. Žinau, kad žmogui tai beveik visada netikėta, visada kaip perkūnas iš giedro dangaus. Dirbdama tokį darbą sąmoningai suvokiau, kad onkologinė liga bet kada gali ištikti ir mane, juk nesu išskirtinė…
Taip ir įvyko 2006 metais…
Kiek anksčiau jau aiškiai supratau, kad manęs nebetenkina buvimas tradicine katalike. Ieškojau tikėjimo gelmės, gyvenimo prasmės. Taigi dar prieš ligą pradėjau lankyti Šiaulių Ignaco Lojolos bažnyčioje dvasines pratybas kasdienybėje „Eik į savo kambarėlį.“
Tai buvo man didelis džiaugsmas, nes įsijungus į šią grupelę ėmė keistis mano gyvenimas, pajutau tikėjimo galią.
Išgyvenau sunkiai žodžiais nusakomą patirtį, kad Dievas mane kažkam ruošia. Pasidalinau tuo su palydėtoju, kuris paklausė: „O kaip ruošia?“ „Nežinau.“ „Kam ruošia?“ „Nežinau“, – atsakiau. „Iš kur žinai, kad ruošia?” Tačiau atsakymo neturėjau.
Išvykau į piligriminę kelionę, į Lurdą. Paskutinę piligrimystės dieną pasiūlė visiems norintiems išsimaudyti ligoniams skirtose vandens voniose. Pamaniau, kad esu sveika ir ten neisiu. Tačiau net pati nepastebėjau, kaip atsidūriau eilėje belaukiančiųjų ir besimeldžiančiųjų rožinį. Staiga pasipylė ašaros, kurių negalėjau sulaikyti net lipdama į vandens vonią. Prabėgus dviems savaitėms po kelionės į Lurdą aptikau krūtyje auglį.
Nuo šios dienos supratau, kad mano žinojomas yra labai ribotas ir mažai ko vertas – ne tik sveikatos, bet ir kitais atžvilgiais. Tai buvo pamoka, kurios neužmiršau iki šiol ir kuri sustiprino mano tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Jam viskas žinoma ir nieko nėra paslėpta. Buvau dėkinga Dievui ir Mergelei Marijai už patirtį Lurde.
Kitą dieną atliko tyrimus, nors ir be jų diagnozė buvo aiški…
Tą pačią dieną po Šventų Mišių palydėtojui pasakiau, kad jau žinau, kam mane Viešpats ruošė.
„Ir kam gi, gal į vienuolyną?“ Atsakiau, kad man diagnozuotas vėžys.
Gal keistai atrodys, bet buvau rami, nebuvo baimės, įtampos, įvairiausių klausimų, kurie gali kilti sužinojus apie ligą. Tą vakarą ilgai buvau su Jėzumi po kryžiumi. Dėkojau, kad žinia nebuvo netikėta, kad iki jos buvau švelniai palydėta Dievo ir Mergelės Marijos.
Prieš operaciją prašiau suteikti ligonių sakramentą.
Tikėjau ir supratau, kad Jėzus bus su manimi. Nieko nejaučiau, bet žinojau, kad man atleistos visos nuodėmės, kurias išpažinau ir kurios galbūt liko neišpažintos.
Juk Šv. Rašte parašta: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi,Viešpaties vardu.Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį prikels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.” (Jok 5, 14-15)
Žinojau ir tikėjau, kad Jėzus gydo ir šiais laikais. Jis pagydė mano tėtį. Staiga pablogėjus jo sveikatos būklei buvo nuvežtas į ligoninę. Jis nekalbėjo, sąmonė buvo priblėsusi. Mūsų ir gydytojų supratimu, vilties pasveikti nebebuvo. Atvažiavo brolis su šeima, kad galėtų atsisveikinti. Pakvietėm kunigą, kad suteiktų ligonių sakramentą. Tėtis išpažinties buvo prieš kokias 2 savaites, bet kunigas vis tiek paprašė mus visus išeiti iš palatos. Mums atrodė, kad ilgai neatsidarė palatos durys… Kai jos atsivėrė, išvydome sėdintį ant lovos ir besišypsantį tėtį. Žvelgdamas į mus, tarė anūkui: „Atnešk šaškes, pažaisim.” Džiaugėmės visi.
Po operacijos gulint ligoninėje Jėzų Šventojoje komunijoje kasdien atnešdavo kunigas ar bendruomenės žmonės. Žinojau, kad Jėzus ne visus ligonius išgydo, bet visada ypatingu būdu Šventojoje komunijoje sustiprina, duoda jėgų išbūti čia ir dabar, bei, svarbiausia, duoda amžinąjį gyvenimą.
Tai buvo mano stiprybės ir džiaugsmo šaltinis.
Po operacijos dėl tolimesnio gydymo vėl reikėjo konsultuotis su gydytojais onkologais. Jie nusprendė, kad chemoterapijos gal nereikia, užteks vien spindulinio gydymo.
Šiauliuose buvo sugedęs aparatas, tad reikėjo apsispręsti, kuriame mieste tęsiu gydymą – 25 švitinimo seansus. Besirenkant tarp Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos staiga atėjo mintis, kad gal priimtų tam laikotarpiui koks vienuolynas… Juk juose yra svečių namai, neapkrausiu savo buvimu nei draugų, nei giminių… Dėkojau už šią mintį Dievui, nes ten galėsiu dalyvauti Šv. Mišiose, priimti Jėzų komunijoje, melstis. Apie tai pasakiau pažįstamam vienuoliui, kuris padėjo įgyvendinti šią mintį. Gerų žmonių dėka, visą mėnesį gyvenau Vilniuje pas Kristaus Karaliaus kongregacijos seseris. Kasdieninės ryto maldos, Šventos Mišios, adoracija. Vakarais traukte traukdavo vėl į koplyčią pabūti nors 15-20 minučių. Tikiu, kad buvau kviečiama Jėzaus, nes iš kurgi kitur toks troškimas…
Ligoninėje sutikau daug įvairių žmonių. Vieni turėjo viltį pasveikti, kiti – beveik ją praradę, nes nepaisant gydymo liga progresavo… Kokia mano ateitis? Nežinau…
Čia aiškiai supratau, kad yra dalykų, situacijų, kurių pakeisti negaliu. Reikia priimti ir išbūti.
Dėkojau Dievui, kad Jis tokiu būdu kvietė vis labiau pažinti Jėzų, kuris už mane kentėjo ir numirė, kad aš, kuri Juo tikiu, turėčiau amžinąjį gyvenimą.
Džiaugiausi, kad nereikėjo chemoterapijos.
Tad po kelių mėnesių vėl grįžau į mėgiamą darbą. Įsijungiau į Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės vietos grupelę.
Po šio aprašyto laikotarpio Viešpats toliau gydė mano sielos žaizdas, kurias paliko daugybė vidinių sužeidimų, priklausomybės (anksčiau bandžiau įveikti pati, bet vis patirdavau dar didesnį nusivylimą savimi), nepasitikėjimas Dievu, savimi ir kitais.
Džiaugiuosi, kad esu bendruomenėje. Būdama joje turiu galimybę atnaujinti ir vis labiau pagilinti santykį su Jėzumi, dalyvaudama tylos rekolekcijose, o po jų – kasdienybėje matyti Dievo vedimą, jo dovanojamas malones.
Per šiuos 11 metų buvo daug įvairių permainų mano ir artimųjų gyvenime: mirė tėveliai, apsivedė 2 sūnūs, gimė 5 anūkai, gyvenu kitame mieste, dirbu kitoje darbovietėje, daug naujų žmonių, įvairių išbandymų, bet visada stiprino Dievo žodis: „Aš amžina meile tave pamilau, todėl esu tau ištikimas.” (Jer 31, 3)
Viena tvirtai žinau: kur būčiau, kokia būčiau, kaip būčiau – visada esu labai mylima dangiškojo Tėvo, Jo meilė amžina, niekada nesibaigianti. Jis niekada neapleis, nes „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (Jn 4, 10). Jis – Tėvas. Aš – Jo vaikas. Visa širdimi trokštu Jį mylėti. Trokštu visu savo gyvenimu atsiliepti į Jėzaus „Trokštu.“ Padėk man, Viešpatie! Be Tavęs aš esu niekas ir nieko gero negaliu.
Jau greit bus 11 metų, kai gyvenu dėkodama Dievui už šiuos pragyventus metus, už viltį, už tikėjimo dovaną, už tai, kad niekada nesu ir nebebūsiu viena. Visada esu Mergelės Marijos ir mylinčio Tėvo glėbyje.
Dėkoju Dievui už gyvenimą, meilę ir viltį. Dėkoju už amžinojo gyvenimo viltį.