Neregimasis Jono Pauliaus II vienuolynas

Bažnyčios ir visos žmonijos stiprybės šaltinis

Kenčiantys žmonės yra kviečiami vienytis savo kentėjimais su kenčiančiu Jėzumi. Atsiliepdami į šį ypatingą pašaukimą jie priima Dievo malonę jos nešvaistydami ir tapdami palaiminimu sau ir kitiems.

Regėjimas

2005 m. balandžio 8-oji, Jono Pauliaus II laidotuvių diena, Prancūzija. Nedidelis kambarys tapo koplyčia. Šventąją valandą, kurią buvo meldžiamasi prieš Švč. Sakramentą, Martijalis Kodiu, pasaulietis diakonas, tarnaujantis ligoniams, vaizduotėje pamatė regėjimą. Po to malda paaiškino gilią jo prasmę. Martijalis matė kryžių, kurio skersinė sija simbolizavo laikinąjį gyvenimą, o vertikalioji sija – kelią į dangų, kuris numatytas Bažnyčiai. Ant skersinės sijos stovėjo didžiulė minia žmonių, balansuojančių tarp gėrio ir blogio. Šie žmonės negalėtų išlaikyti pusiausvyros ir būtų įstumti į prarają, jei šios sijos neremtų dvi kolonos ir Šv. Petro bazilikos skliautas, simbolizuojantis Kristaus Sužadėtinę Bažnyčią. Kolona, remianti laikinojo gyvenimo siją kairėje pusėje, reiškė šių laikų kankinius mažus vaikelius, įskaitant abortų aukas. Kolona dešinėje pusėje – tai ligoniai, neįgalieji, kaliniai. Abi kolonos yra Marijos rankose. Ji yra Visatos ir visuomenės atstumtųjų bei silpniausių jos narių, prašančių visus išgelbėti, Karalienė. Pripažintas Bažnyčios vadovybės, šis regėjimas tapo Neregimojo Jono Pauliaus II vienuolyno idėja.

Neregimojo vienuolyno misija

Šiuolaikiniam pasauliui, kuris labai bijo kančios, šis didžiulis darbas, kylantis iš Gerosios Naujienos, naujai atskleidžia gilią teigiamą kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos kančios prasmę: „Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus kartu išaukštino žmogiškąją kančią pakeldamas ją į Atpirkimo lygmenį“ (Jonas Paulius Salvifici doloris, 19). „Kristus įvykdė Atpirkimą pilnutinai ir galutinai, tačiau tuo pat metu Kristus jo neuždarė: išganingoje kančioje, kuria buvo atpirktas pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai žmogiškajai kančiai“.

Pasauliui reikia priminti šią tiesą. Būtent tie, kuriuos pasaulis laiko nenaudingais ir beverčiais, palaiko jo egzistavimą.

​Atrodo, atperkamosios Kristaus kančios pačią esmę sudaro tai, kad ji turi būti nepaliaujamai papildoma. (…) Tačiau Atpirkimas, nors ir iki galo atliktas per Kristaus kančią, ypatingu būdu tęsiasi ir rutuliojasi žmonijos istorijoje. Jis auga kaip Kristaus Kūnas, Bažnyčia, ir šioje dimensijoje kiekviena žmogiškoji kančia dėl meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią taip, kaip Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą“ (SD, 24).

Gyvosios ostijos

Neregimajam vienuolynui priklauso tie, kurie kenčia fizines arba dvasines kančias: ligoniai, neįgalieji, įkalintieji, visuomenės atstumtieji ir nepriimtieji. Visi, kurie priėmė Kristaus kvietimą, dėl Jo begalinio gailestingumo trokšta bendradarbiauti su Juo, gelbstint pasaulį. Būdamos tarp keturių ligoninės, slaugos namų ir kalėjimo sienų, šios sielos pasiaukodamos vienijasi su tais, kurie gyvena vienuolinį gyvenimą įvairiose viso pasaulio kongregacijose. Svarbiausia, jos gyvena vienybėje su Kristaus auka ir Jo Motina Marija. Visiškai save patikėdamos Jėzui, aukodamos Jam savo maldas ir kentėjimus, jos tampa gyvosiomis ostijomis. „Uždaryti tarp keturių sienų, jie aukojasi kaip per nuolatines šv. Mišias. Taigi jų kančia tampa Golgota, kurioje Kristus atnaujina savo auką per kentėjimus“ (Martijalis Kodiu).

„Kiekviena žmogiškoji kančia dėl meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią taip, kaip Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą“ (šv. Jonas Paulius II)

Dalyvaudami Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje misijoje, jie tampa Dievo malonės kanalais pasauliui, Neregimojo tarpininkais, kurie atveria žmonių širdis Dievui. Nors Kristus numirė už mus ir siūlo kiekvienam išganymą, nors Jis ėjo iki kryžiaus beprotybės iš meilės mums, Jis gerbia mūsų laisvę. Kristus negelbsti mūsų, jei su tuo nesutinkame. Turime norėti priimti mums siūlomą išgelbėjimą. Tačiau labai daug tokių, kurie jo nepriima.

Tiesa dalinių tiesų pasaulyje

Pasauliui reikia priminti šią tiesą. Būtent tie, kuriuos pasaulis laiko nenaudingais ir beverčiais, palaiko jo egzistavimą. Silpniausi jo nariai – neįgalieji, kenčiantieji, seni žmonės, kaliniai yra nepaprastai kilnūs, nes yra pašaukti jungtis su Kristaus kentėjimais, tai reiškia atiduoti savo gyvenimą kitiems.

Jonas Paulius II nuolat skelbė šią tiesą savo mokymuose ir paliudijo ją savo gyvenimu. Jis priminė pasauliui: „Negalima pakęsti, kai seni žmonės išstumiami iš visuomenės gyvenimo ar tiesiog atmetami“. Šis popiežius priminė apie jų gyvenimo vertingumą ir svarų indėlį į kartų dialogą, neįkainojamą įnašą skelbiant Gyvybės Evangeliją, gausų patyrimų ir išminties lobyną bei unikalų vaidmenį liudijant meilę ir viltį jaunesnėms kartoms (Evangelium vitae, 94).

Be to, Jonas Paulius II iškėlė į šviesą nepakeičiamą neįgaliųjų vaidmenį, kurį palaidojo šiuolaikinis hedonizmas: „Žmogui invalido vežimėlyje reikia tiek pat žmoniškumo, kaip ir inžinieriui, statančiam tiltą… Kančią patiriantis žmogus yra ne tik naudingas kitiems, bet ir atlieka ypatingą tarnystę“. Jonas Paulius II visuose, kurie kenčia, įžvelgė Bažnyčios ir visos žmonijos stiprybės šaltinį. Jis priminė ne tik pasauliui, bet ir kenčiantiesiems, kad jie turi atlikti savo misiją: „Viešpats kreipiasi visus ir kiekvieną: ligoniai irgi pasiųsti dirbti vynuogyne. Našta, slegianti kūną ir atimanti dvasios giedrumą, jokiu būdu negali atleisti nuo to darbo, ji šaukia sergančius veikliai patirti žmogaus ir krikščionio pašaukimą bei dalyvauti Dievo karalystės augime nauju, dar vertingesniu būdu“ (Christifideles laici, 53). „Nemanykite, kad jūsų trapumo ir ligų aukojimas neduoda jums jokios naudos. Tai yra lemiami momentai, kurie gali duoti daug vaisių jūsų brangiesiems ir visiems kitiems“.

Palaiminta kančia

Neregimasis vienuolynas padeda sieloms į savo kentėjimus žvelgti kaip į Dievo malonės ir palaiminimų laiką, jei tik jos paaukoja tai kokia nors intencija. Tokiu būdu daug žmonių atranda gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Taip nutiko ir 86-erių metų Marcelei, kuri buvo pirmoji patikėjusi save Jėzui Kristui Neregimajame Jono Pauliaus II vienuolyne. Marcelė buvo visiškai išsekusi. Kažkada ji dirbo gydytoja, gyveno aktyvų dvasinį gyvenimą ir rūpinosi senyvo amžiaus žmonėmis. Dabar ji jautėsi visiškai nenaudinga, vieniša ir apleista. Marcelė meldė Dievą vienintelio dalyko kad kuo greičiau numirtų. Lankantis diakonui Martijaliui, ji buvo nusivylusi gyvenimu. Be paliovos verkė, o jis, nežinodamas, ką sakyti, sutriko. Jis paragino Marcelę aukoti savo kentėjimus kenčiančiam Kristui ir taip vienytis su Jo kančia, tampant gyvąja auka. Kai jis kitą kartą atėjo pas Marcelę, ji švietė iš džiaugsmo ir štai ką pasakė: „Pagaliau aš supratau. Daugiau neverksiu ir neprašysiu Dievo pasiimti mane iš šio pasaulio. Aš laiminga, kad esu čia tokios būklės, kokios esu. Būdama gydytoja, aš paskyriau visą savo gyvenimą gydyti fizinėms ligoms. Bet dabar, savo negalios dėka, tapau sielos ligų gydytoja. Aš darau tai vienybėje su Nukryžiuotu Jėzumi čia, šitame kambaryje, kuriame pasiliksiu iki gyvenimo pabaigos“.

Kaliniai

Pamąstykime apie dešiniąją Neregimojo vienuolyno koloną, kuri simbolizuoja kenčiančiuosius, ligonius, neįgaliuosius ir kalinius. Jiems apribotos laisvės laikotarpis taip pat gali tapti didelės malonės laiku, skirtu susitikti su gailestinguoju Kristumi, kuris, kaip ir Tėvas, laukia savo palaidūno sūnaus. Kreipdamasis į kalinius Lione (Prancūzijoje), popiežius Jonas Paulius II metė jiems iššūkį palikti savo beviltišką padėtį ir paaukoti savo kentėjimus: „Žvelkite į Nukryžiuotąjį, kuris buvo pasmerktas dėl mūsų išgelbėjimo, nors nėra padaręs nieko blogo. Žvelkite į Jo meilę ir kantrybę, gerkite iš Jo Prisikėlimo versmės. Atiduokite Jam visa, ką esate patyrę, nes tai per sunku jums pakelti vieniems. Viską paaukokite maldoje už savo brangiuosius ir save pačius“. Kristus, nugalintis žmogaus vargus ir nuodėmes, visus kalinius kviečia į bendrystę su Juo. Per sakramentus Jis atskleidžia savo pašventinančią meilę, kuri išlaisvina sielas iš visų pančių, grąžina joms prarastą orumą ir siunčia gelbėti kitų sielų. Viešpats labai pasitiki šiomis sielomis. Priimdamos Jo kvietimą, jos gali atsiprašyti už savo ir kitų nuodėmes.

Vaikų paaukotos aukos

Kitą laikinojo gyvenimo sijos pusę Martijalio regėjime remia kairioji Neregimojo vienuolyno kolona. Tai jauni kankiniai, motinų įsčiose ir ankstyvame amžiuje mirę vaikai, abortų aukos. Jie yra tarsi maži rakteliai, atrakinantys savo tėvų širdis Dievo meilei. Neretai jie išmeldžia savo tėvų atsivertimą. Taip nutiko ir diakonui Martijaliui, kuris atsivertė po didelės tragedijos šeimoje – jo sūnėno mirties.

Negimusių kūdikių auka gali padėti tėvams susitaikyti su Dievu, išlaisvinančiu juos nuo prisirišimo prie kaltės už tai, kad pasirinko abortą, ir grąžinančiu širdims ramybę.

„Ypač jūsų, kurie esate silpni, prašome, kad taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje gėrio ir blogio jėgų kovoje, kurią matome šiandieniame pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta su Kristaus Kryžiumi, bus pergalinga!“ (Šv. Jonas Paulius II)

Viena moteris, augusi katalikiškoje šeimoje, pastojo ne santuokoje. Bijodama gėdos, kurią užtrauks savo šeimai, ji nusprendė pasidaryti abortą, kuris labai paveikė jos fizinę, psichologinę ir dvasinę būklę. Nors ši moteris priėmė Atgailos sakramentą, vis dėlto daugybę metų negalėjo sau atleisti už šį veiksmą, atskyrusį ją nuo Dievo ir žmonių meilės. Vieną naktį Viešpats atsiuntė jai sapną, kuri ji apibūdino tokiais žodžiais: „Viešpats sapne parodė mano pirmagimį. Gražuolis mano berniukas sakė: „Mamyte, ateik, mamyte, ateik“. Tai išlaisvino mane nuo kaltintojo gniaužtų ir geluonies. Tik tada padedant Dievui ėmiau siekti to, kas atrodė neįmanoma – atleisti sau. Supratau, kad tai Dievo malonė, ir jaučiau Jo stiprybę. Nuo tada prasidėjo mano tikrasis atsivertimas. Nuolankiai galėjau visiškai sau atleisti, nes žinojau, kad Dievas gali išgydyti gilias mano žaizdas ir leisti subręsti šio skausmo vaisiams – atgailai ir meilei… Dabar aš dirbu su moterimis ir sutuoktiniais, kurie patiria panašių problemų“.

Tėvai, kenčiantys dėl vaiko netekties, taip pat turi vietą Neregimajame vienuolyne, kaip ir tie, kurie buvo sužaloti neteisingo sprendimo atimti kito gyvybę. Bažnyčios maldų dėka jie taip pat gali aukoti savo skausmą už pasaulio išgelbėjimą.

Pagalbininkai

Neregimajame Jono Pauliaus II vienuolyne sielos gali mylėti abipuse meile. Sergantys jo nariai būna patikimi kelionės draugų globai. Jie gyvena sakramentinį gyvenimą ir yra kunigo paskirti šiai užduočiai, kad būtų įkurtas Neregimasis vienuolynas parapijoje. Tokiai misijai pagalbininkai yra rengiami. Jų užduotis – stiprinti kenčiančių ir kalinių dvasią; drąsinti juos būti atkaklius; pranešti Neregimojo vienuolyno maldos intencijas, kurias įtraukiami Bažnyčios, vyskupijos ir parapijos reikalai; skaityti jiems (jei neskaito patys arba yra gilioje komoje) pasiaukojimo maldą; nuolat už juos melstis ir atnešti Eucharistiją tiems, kurie yra priimti į Neregimąjį vienuolyną (tais atvejais, kai dėl tam tikrų priežasčių to negali padaryti kunigas). Kelionės draugai yra ligonių misionieriai. užduotis drauge yra turėti sąrašą visų tos parapijos ligonių, kad ir kur jie būtų slaugos namuose, ligoninėse, kalėjimuose ar namuose. Kelionės draugai platina Jėzaus kvietimą aukoti savo kentėjimus ir taip įsitraukti į Jo išgelbėjimo darbą. Taip pat jie ruošia šiuos žmones asmeniniam pasiaukojimui Jėzui Kristui Neregimajame vienuolyne. Dažnai šie pagalbininkai lydi ligonius paskutinėmis žemiškosios gyvenimo kelionės akimirkomis. Ruošdami juos šventai numirti, su didele užuojauta ir taktu praneša apie tikrąją sveikatos būklę ir parengia juos priimti sakramentus. Šventieji sakramentai suteikia mirštančiajam tvirtumo ir proto ramybės, įgalina atkakliai ir ištvermingai save aukoti iki pat pabaigos. Šią akimirką, kuri lemia amžinąjį likimą, labai svarbu vengti klaidingų atsakymų, apgaunančių mirštantįjį, ir nedelsti drąsinti atlikti sakramentinę išpažintį, priimti šv. Komuniją ir Ligonio patepimą.

Kaip prisijungti prie Neregimojo vienuolyno?

Tie, kurie nori pasiaukoti Jėzui Neregimajame vienuolyne ir tapti jo dešiniosios kolonos dalimi (įskaitant ligonius, slaugomus dėl amžiaus, ligos ar negalios, ir kalinius), savo kentėjimuose turi palaikyti artimą ryšį su Jėzumi per sakramentinį gyvenimą. Dažnas šventųjų sakramentų priėmimas – tai kelias į ramybę, kurią Jėzus nori suteikti. Kol gali, žmogus yra raginamas priimti šv. Komuniją bent kartą per savaitę. Jis aukoja save kaip gyvąją ostiją, kalbėdamas Kenčiančiųjų pasiaukojimo maldą (ji yra kasdienė Neregimojo vienuolyno narių malda). Nors tai galima atlikti ir asmeniškai, rekomenduojama tam pasirinkti kokią nors oficialią iškilmę. Geriausia, kad pasiaukojantysis tai padaryti per šv. Mišias, kunigo aukojamas jo kambaryje. Svarbu, kad ateitų ir pagalbininkas bei kiti liudininkai. Jei ligonis negali kalbėti, šią maldą už jį turi kalbėti pagalbininkas. Šv. Mišių pabaigoje, po palaiminimo, pasiaukojimas įamžinamas nuotrauka, kuri įdedama pasiaukojusiųjų Jėzui Kristui per tarnystę Neregimajame vienuolyne į parapijos žurnalą.

Parapijos lobis

Pašaukimas į Neregimąjį vienuolyną yra didelis lobis tiems, kurie į jį įstojo ir drauge su Kristumi dalyvauja kaip tarpininkai atpirkimo misijoje, išmelsdami savo parapijai daugybę malonių. Į šį užtarimą jungiasi ir skaistykloje esančios sielos, kurioms gyvieji Neregimojo vienuolyno nariai prašo Dievo gailestingumo.

Vienuolyno nariai gali aukoti savo maldas ir kentėjimus, pavyzdžiui, už kokios nors parapijos jaunimą; už sakramentams vaikus ruošiančius katechetus; už evangelizacinį darbą parapijoje; už joje tarnaujančius kunigus; už pasiklydusias sielas; už krizę patiriančias šeimas. Jonas Paulius II pažymėjo: „Kristaus Kūne, kuris be perstojo gimsta iš Atpirkėjo kryžiaus, būtent persmelktas Kristaus aukos dvasia kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui išganyti“ (SD, 27). Diakonas Martijalis prašo Neregimojo vienuolyno užtarimo maldos už sužadėtinių pasiruošimą santuokai ir tėvų pasiruošimą vaiko krikštui. Pradėdamas apeigas, jis primena priėmusiems šį sakramentą, kad būtent šią akimirką yra žmonių, su didele meile aukojančių save už juos. Jis ragina aplankyti šiuos žmones ir jiems padėkoti. Tokiais paprastais būdais statome Neregimąjį vienuolyną ir meilės civilizaciją. Mes visi esame pašaukti tai daryti.

Žurnalo Mylėkite viens kitą atsakas

Kristus mums sako: „Kiek karty tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Kaip atpažįstame šiuos žodžius savo gyvenime? Galbūt šalia mūsų gyvena visų užmirštas kaimynas, maldaujantis Dievą mirties, nes nemato savo kančios prasmės. Būdami abejingi, praleidžiame progą padėti jam atsiversti. „Kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 45). Būtent šiuos žodžius Kristus taria mums šiandien. O į jus, brangūs kenčiantieji, kreipiamės šventojo Jono Pauliaus II žodžiais: „Prašome pagalbos ir visų jūsų, kurie kenčiate. Ypač jūsų, kurie esate silpni, prašome, kad taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje gėrio ir blogio jėgų kovoje, kurią matome šiandieniame pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta su Kristaus Kryžiumi, bus pergalinga!“ (SD, 31).

Kenčiančiųjų pasiaukojimo malda

Viešpatie Jėzau Kristau! Meile, užuojauta ir gailestingumu deganti Širdie!
Aš aukoju Tau save tokį(-ią), koks(-ia) esu.
Aukoju Tau visa, ką turiu, visą savo gyvenimą vienybėje su Neregimojo vienuolyno broliais ir seserimis.
Su meile aukoju Tau visus savo dabartinius ir būsimus kentėjimus.
Padėk man dar labiau Tave pamilti. Net jei mano liežuvis ir kūnas negalės Tau išreikšti šios meilės, tai mano širdis tai kartoja tiek kartų, kiek įkvėps mano krūtinė…
Padėk man nuolankiai priimti kiekvieną savo dabartinio gyvenimo akimirką tokią, kokia ji yra.
Tegul mano gyvenimas per jam iš meilės sakomą „taip“ būna sujungtas su gyvąja Tavo Širdies versme, užliejančia viso pasaulio šeimas.
Taip pat prašau, kad Tu savo malone remtum visus, kurie turi sunkią užduotį mane lankyti ir teikti pagalbą.
O tu, Mergele Marija, mūsų Motina, kuri esi su mumis per visas piligrimystės žemėje dienas, padėk man žengti per Amžinybės slenkstį, kad patirčiau širdies ramybę. Būk Dangaus Vartais visoms šeimoms, už kurias aukoju savo gyvenimą.
Amen.

Pagal Martijalio Kodiu knygą „Neregimasis Jono Pauliaus II vienuolynas” parengė Malgožata Rodomska

straipsnis iš žurnalo „MYLĖKITE VIENAS KITĄ”  Nr.2