Taip, žinau, kas yra beprotiškas skausmas, kai nebegali mąstyti, melstis ir net… kvėpuoti. Draugė neseniai man sakė, kad po pirmosios operacijos prieš trejus metus jai atrodė, kad net visas palatos oras aplink mane buvo „įelektrintas“, sutirštėjęs, virpantis nuo mano skausmo. Kai morfijus padėjo tik valandai, chirurgas pašaipiai mestelėjo: „Esi labai lepi…“.

Turiu nemažą skausmo ir kančios patirtį po aštuonių operacijų, 30 chemoterapijos kursų. Paskutinius pusę metų taip pat gyvenu su nuolatiniu skausmu, kuriam malšinti vis dažniau prireikia morfijaus. Tačiau turiu ir gilią Dievo meilės man patirtį. Nesu teologė. Kryžius man yra didžiulis slėpinys. Man keistai skamba samprotavimai apie „išganymo ekonomiją“. Bet vienas dalykas dėl kurio esu tikra yra tai, kad „Dievas yra meilė“ ir Jis yra arti! O jeigu vienu sakiniu apie skausmo ir kančios aukojimą – man tai yra artimo meilės darbas.

Pagal Šv. Faustiną, artimo meilė išreiškiama trimis būdais – gailestingu veiksmu, gailestingu žodžiu ir malda. Kai buvau sveika, didžiąją dalį mano artimo meilės sudarė gailestingumo darbai, o dabar, kai susirgau – užtarimo malda. Turiu daugybę intencijų, kurios man labai brangios: už vaikus ir šeimą, už popiežių Pranciškų ir kunigus, už Siriją, už negimusiųjų gyvybę, už draugus ir geradarius… Apaštalas rašo, kad visi esame labai susiję, kaip vieno mistinio Kristaus kūno nariai. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Esu tuo įsitikinusi. Esu įsitikinusi, kad „nėra žmogaus, už kurį Kristus nebūtų numiręs“, kaip rašoma Katalikų bažnyčios katekizme. Esu įsitikinusi ir tuo, kad jei Dievą bei žmones myli tie, kuriems „nepasisekė“, kurie susirgo, tai ir visiems kitiems nariams lengviau mylėti. Tik mylintis žmogus yra laimingas. O meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Toks tikėjimas įgalina mane trims dalykams.

1. Tai suteikia prasmę ir pilnatvę kiekvienai mano gyvenimo dienai, net pačiai „tuščiausiai“, kai yra tik silpnumas ir skausmas. „Kartą paaukota intencija ir neatšaukta GALIOJA visuomet“, sako mano dvasios tėvas. Net jei aš skausmo metu ir nebegaliu apie ją galvoti, net jei nebegaliu nieko jausti ir mylėti, jei esu nepaguodoje ir dykumoje. Juk meilė yra apsisprendimas, valios veiksmas, ne tik švelnūs jausmai.

2. Leidžia išgyventi vienybę su Jėzumi. Katekizmas rašo, kad per ligonių patepimo sakramentą kentėjimas yra pašventinamas ir tampa „dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe“ (1521). Aš tai supratau kaip galimybę „panešti Jėzaus kryžių“, nors galiu įsivaizduoti tai tik kaip mažojo pirštelio pridėjimą, daugiau nepajėgčiau. Bet Jėzus ir neprašo daugiau: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos…“ (Oz 6, 6). Negaliu papasakoti tokių mistinių patirčių, kokias patyrė šventieji mistikai, kaip Ignacas, Kotryna, ar Teresė, bet jei mistika yra įdėmus Dievo žvilgsnis į žmogų, tai aš jį jaučiu nuolatos… Dvasios tėvas paaiškino: „Mistika nėra Dievo žvilgsnis į žmogų, nes Dievas tik taip ir žvelgia – su meile. Mistika yra tai, kad žmogus IŠGYVENA šį Žvilgsnį. Kad Jis duoda malonę pamatyti kitą JO žvilgsniu.“

Kryžius užbaigė visas aukas… Viskas yra čia ir dabar, šią akimirką, pas Dievą nėra laiko. Mes papildome savo kūne JO kančias ne dėl JO kančios neišbaigtumo, bet dėl apribojimo tik tame konkrečiame kūne kentėtas kančias. O mistinis kūnas, o Sirija, Ukraina, badaujantys, išniekinami ar tai ne Kristaus kūnas?

3. Padeda ištverti neištveriamus dalykus ir tęsti gydymą, nesvarstyti apie eutanaziją, nepasiduoti. Kai nuo skausmo tamsu akyse, kartoju paprastą maldą: „Prašau, priimki tai už Siriją“… Tikėjimas, kad tai svarbu ne tik mano pasveikimui, padeda ištverti. Ir netgi skausmas tuo momentu palengvėja… Tik meilė visa ištveria.

Bangos liudijimas

60. „Koks dieviškas patyrimas yra kančia“

Matau, kad Mokytojas su jumis elgiasi kaip su „sužadėtine“ ir dalijasi savo Kryžiumi. Koks didis, koks dieviškas patyrimas yra kančia! Jei palaimintieji danguje mums ko nors ir pavydi, tai tik šio didžio turto! Per tai veda tiesus kelias į gerojo Dievo širdį. Be to, argi nemanote, kad dovanoti Mylimajam yra malonu? Kryžius – Karmelio paveldėtas turtas. „Arba kentėti, arba mirti!“ – kartą sušuko šventoji mūsų motina Teresė. Kai Viešpats apsireiškė mūsų šventajam tėvui Kryžiaus Jonui ir paklausė, kokio atlygio norėtų už visus dėl Jo iškentėtus vargus, šis atsakė: „Viešpatie, kentėti ir būti paniekintam dėl Tavo meilės.“

Mieloji ponia, melskite savo bičiulei tokio užsidegimo aukotis. O aš gerojo Dievo prašysiu paremti jus skausmingoje kančioje, nes ilgai kentėdama siela praranda jėgas. Jums tereikia tiesiog būti prie Kryžiaus – pats kentėjimas yra geriausia malda. Kai tėvas Lakorderas (Lacordaire) sukaustytas ligos prieš mirtį nebegalėjo melstis, paprašydavo paduoti jam Nukryžiuotąjį ir sakydavo: „Žvelgiu į Jį“. Ir jūs žvelkite į Jį – dieviškoji Auka suteiks jums jėgų ir džiaugsmo kančioje. (Poniai Anlje, 1902 m. rugpjūčio 14 d.)

61. „Gyvenimas pilnas kentėjimų“

Mano širdis taip pat kenčia skausmą, kuris ištiko jūsų šeimą. Perduokite savo mielajai mamytei mano užuojautą. Meldžiuosi už jūsų mirusįjį, kad „Dievas, apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), kuo greičiau padarytų jį tinkamą „paveldėti šventųjų dalį šviesoje“ (Kol 1, 12). Taip pat meldžiuosi ir už tuos, kurie liko, nes jų skausmas didžiulis.

Mano mieloji Žermena, gyvenimas pilnas kentėjimų. Manau, kad šiame pasaulyje laimingi yra tie, kurie pasirinko Kryžių kaip paveldą iš meilės tam, kuris, pasak šventojo Pauliaus, „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Šiuose keliuose žodžiuose slypi stiprioji ir tikroji mokymo apie meilę dalis. Viešpats savo gyvenimo žemėje dienomis taip kalbėjo: „Kadangi myliu Tėvą, visuomet darau, kas jam patinka, ir jis nepaliko manęs vieno – mano Siuntėjas visuomet su manimi“ (Plg. Jn 8, 29).

Ir mes, Žermena, visais savo veiksmais rodykime Jam meilę, darydamos, kas Jam patinka – ir Jis nepaliks mūsų vienų, bet apsigyvens mūsų sieloje ir pats bus mūsų ištikimybė. Iš savęs mes nieko neturime, tik nuodėmę, bet Jis yra Šventas ir gyvena mumyse, kad mus išgelbėtų, nuskaistintų ir padarytų panašius į save. Ar atsimenate apaštalo šūksnį: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 35) Jis tikrai pažino Mokytojo širdį, žinojo, kokios gailestingumo versmės ten slypi ir pasitikėdamas sakė: „Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ (2 Kor 12, 9)

Brangioji Žermena, mylėkite maldą. Noriu pabrėžti ne tiek kasdien garsiai kalbamų maldų svarbą, bet labiau tą sielos kėlimą į Dievą visame kame; tai apgyvendina mus nepertraukiamoje bendrystėje su Švenčiausiąja Trejybe, ir viską darome Jos akivaizdoje. Žinau apie jūsų pamaldumą šiam didžiam slėpiniui. Jei panorėsite, brangioji bičiule, ten galėtų susitikti mūsų sielos. Įžengsime į savo sielos gelmę, ten, kur gyvena Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir juose būsime viena. (Žermenai de Žemo, 1905 m. vasaris)

62. „Apaštalavimas per kančią“

Matau, kad Mokytojas dar leidžia jums likti prikaltai prie Kryžiaus, kenčiant nervinius skausmus. Šventasis Paulius sakė: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24). Jūs irgi esate tarsi dar viena Jo žmogystė, kurioje leidžiate Jam kentėti, kurioje Jo Kančia išsiplečia; juk jūsų patiriami skausmai tikrai yra dvasiniai. Kiek sielų galite taip išgelbėti. Jūs apaštalaujate dviem būdais – per savo kančią bei veiksmais, ir, manau, pirmasis būdas pelno daug malonių antrajam. (Poniai Alo (Hallo), 1905 m.)

63. „Visa priimti tiesiai iš dieviškųjų rankų“

[…] Suprantu, kaip nerimaujate artėjant operacijai; prašau Dievo, kad Jis pats sušvelnintų jūsų nerimą ir jus nuramintų. Šventasis apaštalas Paulius sako, kad Jis „visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 11), tad visa turėtume priimti tiesiai iš dieviškųjų rankų mūsų Tėvo, kuris mus myli ir visais išbandymais siekia vieno tikslo – „mus dar labiau suvienyti jame“. Tegul jūsų sielą nusineša pasitikėjimo ir atsidavimo banga, žinokite, kad visa, kas kelią nerimą ar baimę, kyla ne iš gerojo Dievo – juk Jis yra Taikos Kunigaikštis ir pažadėjo teikti ramybę visiems „geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14). Jei baiminatės, kad nevertai naudojotės Jo malone, kaip man rašėte, padvigubinkite pasitikėjimą, nes ir vėl apaštalas rašo: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20), ir dar: „Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ (2 Kor 12, 9). „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile […] mus pamilo“ (Ef 2, 4). Taigi daugiau nebijokite tos valandos, kuri visiems išmuš. Mirtis – tai vaiko užmigimas ant motinos širdies. Tuomet tremties naktis pasibaigs ir paveldėsime „šventųjų dalį šviesoje“ (Plg. Kol 1, 12). Šventasis Kryžiaus Jonas sako, kad būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome. Ta patį sako ir mūsų Viešpats Marijai Magdalietei: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47). Dažnai pagalvoju, kad turėsiu ilgai būti skaistykloje, nes iš to, kam daug duota, bus daug ir pareikalauta, o Jis tiek daug davė savo nuotakai. Bet tiesiog atsiduodu Jo meilei ir jau dabar nepaliauju giedojusi Jo gailestingumo! Jei kas dieną vis daugiau įsileistume Dievą į savo sielą, kaip ramu būtų laukti dienos, kuomet turėsime stoti prieš Jo begalinį šventumą!

Man atrodo, kad jūs jau radote raktą – atsižadėjimas padeda greičiau pasiekti tikslą; mirštame sau, kad gyventume Dievui. Ar pamenate tą Evangelijos vietą, kur mūsų Viešpats sako Nikodemui: „Iš tiesų sakau tau, jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės“ (Jn 3, 3)?

Tad atnaujinkime savo „proto dvasią“ (Plg. Ef 4, 23) ir, „nusivilkę senąjį žmogų, apsivilkime nauju pagal jo sukurtąjį paveikslą“ (Plg. Gal 3, 9–10). Tai vyksta paprastai – pamažu atsiskiriant nuo to, kas nėra Dievas. Tada siela, laisva nuo baimių ir troškimų, panardinusi savo valią Dievo valioje bei patyrusi vienybę, gali sušukti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Melskimės viena už kitą per šią šventą gavėnią. Išeikime su savo Mokytoju į dykumą ir mokykimės gyventi taip, kaip Jis gyvena. (Poniai Anlje, 1905 m. kovas)

 Styvenas: „Aš visada norėjau žaisti futbolą, būti komandoje kartu su kitais, koledže tikrai norėjau žaisti futbolą. Net juokinga, kaip viskas apsivertė man mokantis vidurinėje mokykloje: aš pradėjau plaukioti. Man patiko plaukioti, nes vandeny buvau tik aš ir galėjau kaltinti tik save, jei padarydavau kažką ne taip.“

 Styveno mama: „Buvo smagu stebėti Styveną, kad ir kokia sporto šaka jis tuo metu domėtųsi.  Jis pradėjo plaukioti. Viskas kažkaip pasikeitė.“

 Styvenas:  „Esu perfekcionistas. Man patinka tai, ką darau, daryti gerai. Esu pakankamai griežtas sau. Ypač, kai kalbama apie mokyklą ir sportą.“

 Styveno tėtis: „Jis turėjo psichologinio tvirtumo ir sugebėjimo vandenyje išbūti ilgai, plaukdamas baseine ratą po rato.“

 Styvenas:  „Baseine mes sportuodavom kiekvieną rytą nuo penktos valandos.  Tąkart vandenyje man buvo šalta, neapšilau ir nuo plaukiojimo. Norėdamas sušilti nuėjau į dušą, bet man vis tiek buvo labai šalta. Grįžau namo ir pramiegojau visą dieną. Vis tiek nesijaučiau geriau. Pakilo  temperatūra, gal 99°F (37.2°C) .“

Styveno mama: „Ketvirtadienį mes nuėjome pas gydytoją. Ji galvojo, kad Styvenas greičiausiai susirgo mononukleoze, todėl atliko kraujo tyrimą.“

Styvenas:  „Ketvirtadienį gavau kraujo tyrimo atsakymą, penktadienį  tiesiog gulėjau, o šeštadienį paskambino gydytoja ir telefonu išgirdau žodį „leukemija.”

Styveno mama: „Prisimenu tą skambutį. Kai Styvenas išgirdo gydytoją sakant žodį „leukemija”, sukniubo ant grindų, pradėjo verkti. Niekada neužmiršiu tos akimirkos. Aš buvau šoke. Buvo labai sunku.“

Pažįstamas šeimos kunigas tėvas Parks: „Žinia, kad Styvenas serga leukemija, man buvo labai netikėta. Negalėjau patikėti, kad tai atsitiko šiai šeimai. Kilo troškimas būti su Styvenu.“

Styveno tėtis: „Mes žinojome, kad tėvas Parks ateis pas Styveną, nuramins jį, padės suprasti, paaiškins, kas vyksta.“

tėvas  Parks: „Styveno tėvai man paskambino ir paprašė atvykti į ligoninę suteikti Styvenui  ligonių patepimą.“

Styvenas: „Pirmą kartą  gautas ligonių patepimas buvo vienas  reikšmingiausių ir įsimintiniausių mano išgyvenimų.“

tėvas  Parks: „Styvenas gulėjo lovoje. Aš paklausiau, ar jis norėtų gauti ligonių patepimo sakramentą. Jis sutiko. Mes meldėmės. Styvenas suprato gilią sakramento reikšmę. Ligonių patepimo metu Dievo prašėme dvejopo išgydymo: fizinio, jeigu tai Jo valia, ir dvasinio, kad turėtų jėgų, dvasinės stiprybės ir supratimo, kad jis nėra paliktas vienas šioje kovoje.“

Styveno mama: „Tikiu, kad Styvenas tą suprato:  jis jautė ramybę ir saugumą.“

Styvenas: „Kai gavau ligonių patepimą, supratau, kad viskas bus gerai, kad turiu būti pozityvus.  Turiu nuolat galvoti apie Dievą, Juo pasitikėti.  Jo man reikės visą likusį  gyvenimą ir ypač gydymo metu.“

Styveno tėtis: „Styvenui buvo diagnozuota lengviau pagydoma ūmi limfoblastinė leukemija.“

Styvenas: „Aš buvau gydomas beveik keturis mėnesius. Tai buvo sekinantis ir sunkus laikas. Jaučiausi labai pavargęs ir bejėgis, mane pykino. Visai neturėjau energijos. Buvo sunku.“

Styveno tėtis: „Styvenui prasidėjo komplikacijos ir, jeigu būtų  gydoma vien chemoterapija, jos mažino galimybę pasveikti iki 30%. Taigi mums reikėjo apsispręsti: arba gyvename su 30% pasveikimo tikimybe, arba galvojame apie kaulų čiulpų transplantaciją.“

2014 m. spalio 16 d. Styvenui buvo atlikta kaulų čiulpų persodinimo operacija.

Styvenas: „Po operacijos atsistatyti buvo sunku.  Buvau kaip ne aš. Žiūrėdamas į veidrodį nepažinau savęs: buvau be plaukų, o veidas tapo didelis tarsi pilnas mėnulis. Buvo sunku atsikelti ryte ir išgyventi dieną būnant kitokiu žmogumi nei buvau anksčiau. Tai tęsėsi apie pusę metų.“

Styveno mama: „Po Styveno kaulų čiulpų transplantacijos šešias savaites praleidome ligoninėje. Styvenas kentėdamas laukė, kol  kūnas priims naujus kaulų čiulpus. Tai buvo sunkiausios dienos mano gyvenime, nes mačiau, kaip kenčia Styvenas,  ir niekaip negalėjau jam padėti.
Dar ligos pradžioje Styvenas sužinojo apie atperkančią kančią. Žinau, kad tai išties pakeitė jo gyvenimą.“

tėvas  Parks: „Iš tiesų mes galime aukoti savo kentėjimus už kitus žmones ir, sujungus juos su Jėzaus kryžiumi, kančią panaudoti geram.“

Styveno mama:  „Chemoterapijos metu Styvenas ant sieninės lentos užrašydavo vardus kentėjimus patiriančių pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, už kuriuos aukodavo tos dienos savo kančią.“

Styvenas: „Manau, jog Dievas leidžia mums kentėti, nes tai labai  stiprus būdas paveikti kitus žmones.“

2014 m. lapkričio 21 d. Styvenas paliko ligoninės palatą ir tęsė gydymą namuose.

Styveno tėtis: „Styvenas sveiksta. Tai gali užtrukti dar keletą metų.“

Styvenas: „Per pastaruosius keturis mėnesius baigiau vartoti daugelį vaistų. Tai rodo, jog pagaliau grįžtu į normalų gyvenimą. Vis labiau pradedu pasitikėti savo paties kūnu, o ne vaistais, kurie padėdavo atlikti kai kurias kūno funkcijas.“

2015 m. rugpjūčio 12 d. Styvenas grįžta į mokyklą.

Styveno tėtis: „Daugelį žmonių giliai palietė tai, kaip Styvenas išgyveno savo ligą, ir kokia malonė jį lydėjo. Dabar žmonės džiaugiasi, kad jis sveiksta, grįžta į normalų gyvenimą, nori, kad jis aktyviai įsilietų į mokyklos ir sporto veiklą, kad jis plaukiotų.  Žmonės  jaučia jam meilę.“

Styvenas: „Šiuo metu aš stengiuosi lankytis mokyklos renginiuose bei praleisti kuo daugiau laiko su savo draugais. Vienas iš sunkiausių dalykų, kad negaliu žaisti futbolo…“

2015 m. rugsėjo 7 d. Styvenas pirmą kartą po kaulų čiulpų  transplantacijos grįžta į baseiną.

Styveno tėtis: „Mes jaudinamės, kai matome jį plaukiojantį. Styvenas geriausiai jaučiasi baseine. Plaukiodamas jis išsiugdė tvirtą valią, kuri padėjo įveikti ligą. Sūnaus pasinėrimas į vandenį mums tarsi krikštas.“

Styveno mama: „Styvenas man yra pasakęs: „Mama, aš visada meldžiausi, kad galėčiau pakeisti kitų žmonių gyvenimus.” Tuomet aš pagalvojau, kad jo malda už žmones tam tikru būdu keičia pasaulį. Net kentėdamas Styvenas norėjo padėti kitiems. Pasiaukojanti širdis.“

Mūsų ką tik gimusi dukrelė gulėjo inkubatoriuje ir miegojo. Kartkartėmis nubusdavo, ir tuomet jos veidelį iškreipdavo aštrus skausmas, ji imdavo muistytis ir verkti. Jos lūžusi rankytė buvo pamėlynavusi ir sutinusi. Dukrelė mėgindavo ją pajudinti ir tuomet, perverta skausmo, pravirkdavo. Ši rimta, kaip sakė medikai, gimdymo trauma, kurią patyrė mūsų vaikas, buvo dar skaudesnė mums, tėvams. Atrodė, jog tikriausiai ne viską padarėme, kad taip neatsitiktų ir jai nereikėtų dabar kentėti. Deja, šis mūsų vaikas pasaulį sutiko ne pajusdamas džiaugsmą ir šiltą mamos prisilietimą, bet veriantį skausmą. Mergaitė iš karto buvo nunešta į intensyvios terapijos skyrių, paguldyta inkubatoriuje. Gavusi stiprių nuskausminamųjų vaistų ji užmigo. Buvo skaudu ją matyti.

Kodėl mūsų dukrelė, kuri ką tik gimė ir dar nieko nespėjo atlikti šioje žemėje, jau turi kentėti? Kodėl net ir būdamas teisus Dievo akyse žmogus turi kentėti?

Šis klausimas kankino žmoniją nuo jos atsiradimo pradžios. Jį svarsto ir Šventasis Raštas, Jobo knyga. Jobas buvo turtingas žmogus, gerbiamas visuomenėje, turėjo gausią darnią šeimą. Taip pat jis karštai tikėjo į Dievą, melsdavosi Jam ir atlikdavo visas reikalingas apeigas pagal to meto supratimą. Maža to, jis net aukodavo auką už savo vaikus, jei kartais jie „nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje“ (Job 1, 5). Sakytume, buvo sąmoningas tikintysis, dorai ir teisiai besielgiantis ir savo darbe, ir šeimoje, ir visuomenėje: „Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (1, 1).

Tačiau tokiu Jobo atsidavimu Dievui abejoja šėtonas. Jis pasiūlo Dievui išmėginti Jobą. Šėtonas mano, kad Jobas tiki ir pasitiki Dievu dėl to, kad jam sekasi. „Argi veltui Jobas bijo Dievo <…>. Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“ (1, 9–11). Kaip žmogiška! Kiekvienas esame linkęs mylėti kitą asmenį tada, kai jis vienaip ar kitaip yra naudingas. Dievą mylėti dar naudingiau, Jis vienintelis Visagalis, nuo kurio priklausome… Netekęs visų turtų ir vaikų Jobas nepalūžta: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (1, 21). Antrasis išmėginimas dar griežtesnis. Šėtonas mano, kad žmogui brangiausia yra jo gyvybė, todėl palietus jo kūną bei kaulus nebeatlaikytų ir imtų keikti Dievą. Šis leidžia vėl išmėginti Jobą. Jobas suserga dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio. Taip atsitikus ir žmona nebepalaiko jo tikėjimo: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ (2, 9). Suvokdamas, kad jis niekuo nenusikalto, o Dievas vis tiek jam siunčia tokią kančią, Jobas nutyla septynias dienas. Tai laikas, kai Jobas išgyvena ir įsisąmonina savo kančią, laikas, kai jis patiria Dievo tylą. Kodėl taip atsitiko, atsakymo nėra.

Trys draugai ateina Jobo aplankyti. Jie liūdi ir tyli kartu su juo septynias dienas. Pagaliau jie mėgina Jobą paguosti, tačiau ieškodami atsakymo į klausimą, kodėl teisusis Jobas turi kentėti, pateikia įprastą to meto izraelitams įsitikinimą: Dievas atlygina palaima už gerus darbus, o už blogus baudžia ligomis, nelaimėmis ir pan. Todėl atrodytų, jei Jobą užgriuvo tiek nelaimių ir tokia sunki liga, jis yra kažką blogo padaręs: „Argi gali žmogus būti teisesnis už Dievą? Argi gali mirtingasis būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?“ (4, 17). O Jobas žino, jog jis yra be nuodėmės ir teisus Dievo akivaizdoje. Ši sankirta skatina jį kardinaliai pasikeisti.

Tačiau Aukščiausiasis tyli, ir Jobas, negaudamas atsakymo, kodėl kenčia, nutaria iškviesti Dievą į teismą. Ir vėlgi – kaip žmogiška! Žmogus negali suprasti, kaip dideli ir maži dalykai žemėje gali atsitikti be priežasties. Kiek iš mūsų, išsimokslinusių, daug patyrusių ir savo darbu nuoširdžiai užsidirbančių pragyvenimui, nemano taip pat? Akis už akį, dantis už dantį – tai principas, kuris vis dar gajus ir mūsų visuomenėje. Šėtono klausimas Dievui – argi veltui Jobas bijo Dievo – sudrebina pamatinius jo moralės principus. Tačiau elgtis teisiai vien dėl to, kad Dievas atlygintų turtų gausa ir artimųjų palaima, neužtenka. Jobo pyktis kyla iš suvokimo, kad ši samprata pasmerkta žlugti, nes yra žmogaus sumanyta ir negali saistyti Dievo.

Šios knygos trečiajame skyriuje Jobas keikia dieną, kai gimė, ir naktį, kai buvo pradėtas. Tai primena Pradžios knygos sukūrimo pasakojimą, tačiau čia pateikiamą paradoksaliai priešingai. Pradžios knygos pirmajame skyriuje Dievo kalba prasideda žodžiais: „Tebūna šviesa!“ ir baigiasi poilsio motyvu (plg. Pr 1, 3 ir 2, 1–3). Jobas savo monologą pradeda taip „Tebūna ji tamsa!“ ir baigia sakydamas: „Neturiu nei ramybės, nei paliovos, nei atvangos, nes užgriuvo kančia“ (3, 26). Septynių dienų tylą jis nutraukia ne malda Dievui ar kreipiniu į draugus, bet monologu, kuris išreiškia jo, kaip kalbėtojo, vienišumą ir atskirtį. Toks pasaulio sukūrimo perfrazavimas yra ne tiek Jobo pykčio rezultatas, kiek jo siekis pasakyti, jog tai, kas atsitiko, netelpa kasdienybės įprastume. Jobas siekia įspėti draugus Elifazą, Bildadą ir Zofarą, kad jie taip pat pasisaugotų. Nebeieškodamas problemos priežasčių, jis pataria bičiuliams, kad jie rimtai pasirengtų ir nusiteiktų tam, jog ateis diena, kai jie irgi susidurs su tokia pat, dabar jį draskančia, jėga. Turtų stygius, šeimos bei sveikatos nebuvimas skatina Jobą klausti. Tokia padėtis jam kelia mirties troškimą – stiprų tarsi plėšikų džiaugsmas: „Jie laukia mirties, bet ji neateina, jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno; jie labai džiūgauja ir jaučiasi smagiai, suradę kapą“ (3, 21–22). Per sukūrimą ir gimimą gautos dovanos Jobui tampa karčios, nes, iš dabartinės būklės žvelgdamas į savo gimimo dieną ir pradėjimo naktį, jis yra priverstas įžengti į sielos skausmą ir patirti Dievo priešiškumą. Ironiškas jo klausimas: „Kam gi duota šviesa vyrui, negalinčiam matyti kelio, Dievo iš visų pusių apsuptam?“ (3, 23) atskleidžia žodžių žaismą. Veiksmažodį „apsupti“ vartoja ir šėtonas (1, 10), nurodydamas visišką Dievo globą – Jis apsupęs Jobą savo apsauga iš visų pusių. Dabar Jobo nuotaika visiškai pasikeitusi – Dievas laiko jį apsupęs kančia. Jobas pyksta, bet trokšta vėl būti kartu su Dievu. Matydamas, jog to negalės padaryti savo jėgomis, Jobas nori užbaigti mirtimi savo kančią, kuri kyla ne vien iš fizinio skausmo, bet ir dėl Dievo nepatiriamumo.

Jobas atranda Dievą kaip Nedalyvaujantį jo buvime, drauge ir Priešą. Dievo nebuvimo tema persmelkia visą Bibliją: Mozė ir pranašai, kaip Jėzus ir krikščionys, nuolat jaučia Dievo trūkumą. Mistikai ir šventieji, kaip ir Jobas, žino, kaip Dievas tam tikrais momentais išsprūsta iš jų ieškojimų.

Dievas prabyla, tačiau Jo atsakymas pribloškia Jobą. Priešingai nei draugai, bandantys duoti pagrįstą žmogaus kančios paaiškinimą, Dievas nepateikia priežasčių ir nesvarsto jokių argumentų. Kančios taip ir lieka apgaubtos paslapties. Jobo kaltinimą, esą Dievas klastingas ir abejingas teisingumui, Jis netiesiogiai paneigia. Iš esmės Dievas užduoda Jobui tris klausimus: kas tu esi? kur tu esi? ar tu sugebi? Šie neįmanomi atsakyti, pamatiniai klausimai turi ypatingą galią – į juos reaguoti žmogus gali tik neigdamas: aš esu niekas, manęs ten nebuvo, aš nesugebu. Dievo kalba visiškai suglumina Jobą – vietoj atjautos ir paguodos žodžių jis girdi virtinę nesibaigiančių klausimų, savo turiniu sukeliančių jam beviltiškumo jausmą: „Argi priekaištų ieškotojas bylinėsis su Visagaliu? Kas ginčijasi su Dievu, tas turi atsakyti“ (40, 2). Teisiojo drama, virtusi tyla susidūrime su Dievu, tęsiasi tol, kol Jobas savo nauja tikėjimo pagava atranda, jog Dievo kalboje glūdi meilė. Jobo drama iškelia sunkų ir aštrų žmogaus pašaukimą – gyventi ir būti Dievo atvaizdu, o tai reiškia pripažinti, kad Dievo teisingumas nepriklauso nuo žmogaus supratimo ir žinojimo. Nors Jobas kentėjo būdamas nekaltas, jo kančia nebuvo beprasmė. Savo kančioje jis sutiko Dievą, Jį pažino, pajuto Jo meilę…

Žvelgiau į savo mažąją dukrelę ir mane nepaprastai šildė mintis, jog taip atsitiko ne dėl to, jog šios kančios kažkas norėjo ar siuntė. Visa širdimi žinojau, kad Dievas dabar kenčia ir liūdi kartu su mumis. Tai teikė neaprėpiamą Viltį…

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

„Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmiškų įsipareigojimų“, – paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais dalijosi jau anapilin iškeliavusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Kentėjimas, teikiantis prasmę, leidžiantis labiau pažinti Kūrėją, labiau pamilti gyvenimą ir tuos, kurie jame tau yra siųsti, – apie tai kalbamės su Aušra ČIRVYDIENE. Jos gyvenimas prieš septynerius metus pasisuko netikėta linkme. Ką tik baigusi vidurinę mokyklą ir turėdama daug gražių svajonių, susirgo leukemija – kraujo vėžiu, ir gydytojai davė vos keletą procentų vilties išgyventi.

Gyvybė dykumoje – ligos pradžia

Nelengva sugrąžinti žmogų į skausmingą praeitį. Tačiau galimybė kalbėtis su Aušra buvo tartum dovana pamatyti tiek vilties ir džiaugsmo – optimizmas jos neapleido ir sunkioje ligoje. Tad drąsiai klausiu – kokia buvo pirma reakcija sužinojus, kad sunkiai serga? „Jau baigdama vidurinę pajutau, kad organizmas pavargęs, kad kažkas vyksta, bet svajonės, visos viltys, sudėtos į mokslą, noras pradėti naują gyvenimą vedė į priekį. Deja, nepavyko ilgai apgaudinėti savęs, kad viskas gerai, teko išgirsti diagnozę – leukemija. Kokia pirma reakcija? Aišku, atmetimas. Pasirašinėji dokumentus ir matai, kad mirties galimybė 95 proc., o tu negali patikėti, jog tai tiesa. Galbūt ir gerai, kad apie šią ligą labai daug ko nesupratau ir net nesistengiau gilintis. Suvokiau, kad tai laikina, kad turiu iškentėti. Antra reakcija – kodėl man? Ir pagaliau – gan keistai skambantis atsakymas: kad labiau patirčiau Dievo meilę. Tuo patikėjęs pradedi daryti viską, kas priklauso nuo tavęs, ir neprarandi vilties, o tada jau lauki Dievo pagalbos.“

Vienijimasis su kitų kančia

Negaliu nepaklausti, ar iš tiesų per ligą ir kančią galima patirti Dievo meilę? Aušra patvirtina: taip, nes liga keičia. Kas labiausiai palaikė sunkiomis akimirkomis? „Labiausiai vilties teikė kitų maldos, palaikymas, priėmimas realybės, kurioje buvojau. Ne kiekvienas galėdavo ateiti ir būti tame skyriuje, kvėpuoti pro kaukę ir tiesiog būti priimant mano situaciją. Tas buvimas labiausiai gydė, kai žmonės nesigailėjo, bet būdami šalia tikėjo ir padėjo pačiai tikėti, kad iš tiesų tai laikina. Be artimiausių šeimos narių – mamos, tėtės, sesers, ateidavo ir maldos grupės Ugnies vaikai bičiulių, keletas seminaristų, kunigų, brolių iš Tiberiados bendruomenės. Kartais palata pasidarydavo panaši į vienuolyno celę, ją pasipuošdavau šventais paveikslėliais. Svarbu susikurti aplinką, kuri padėtų kentėti ir sveikti.

Kenčiant skausmus mama dažnai primindavo: ‘Aukok kančią už skaistyklos sielas’. Ir tai iš tikrųjų padėdavo, visą laiką nešiojausi Tiberiados brolių padovanotą kryželį, apsikabinusi jį jausdavau, kad vienijuosi su tuo, kuris dar ne taip kentėjo. Kryžius – kančios simbolis – labai suvienija. Jis labai padėdavo ruošiantis skausmingiems tyrimams. Daug kas priklausė ir nuo nusiteikimo, pati turėdavau dirbti su savimi. Padėjo ir kitų kančia. Brolis Egidijus (iš Tiberiados) atnešė kardinolo Suenenso knygą „Iškalbingas karaliaus Bodueno gyvenimas“, kurią pakaitom skaitydavo tie, kurie ateidavo aplankyti. Kai pati kenti, skaitymas apie kančią labai padeda; pamatai, kad iš tiesų esi ne vienas,“ – dalijasi Aušra.

Pirmaisiais mėnesiais skaityti nebuvo jėgų, bet vėliau ji skaitė Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, pradėjo piešti, kad užsimirštų, nes nedaug pramogų ligoninėje – išeiti į lauką negalėdavo, stebėdavo kitus tik pro langą, nes jo net praverti neleisdavo. Vėliau, pagerėjus sveikatai, pradėjo naudotis kompiuteriu, žiūrėti televizorių. Ilgą laiką vienintelis Aušros džiaugsmas buvo ateinantys lankytojai, labiausiai tie, kurie sugebėjo priimti jos ligą „nelaidodami“, bet tiesiog būdami, priimdami ją tokią, kokia yra, dažnais mėnesiais nuslinkusiais plaukais, sutrūkinėjusiomis lūpomis, kenčiančią skausmą. Džiaugėsi žmonėmis, kuriems jos vidus buvo daug svarbesnis nei išorinis grožis. Atėjus artimam žmogui svarbu ne tik pasipasakoti, kaip gyvena, bet ir išgirsti kitą, nukeliauti su juo mintimis kur nors, kur dabar iš tikro negali, įsijausti į kito gyvenimą ir pasvajoti.

Tik atvykusi į ligoninę Aušra pasinaudojo dar viena malone – Ligonių sakramentu, priimdama jį kaip pagalbą išgyvenant kančią ir sveikstant. Kas savaitę atnešamas Švenčiausiasis Sakramentas buvo dar viena malonė, padėjusi sveikti ir ištverti skausmą.

Ligos tikrovėje – prakalbinti kitą

Aušrai teko gulėti uždarame skyriuje, į kurį lankytojai privalėdavo ateiti vilkėdami specialiais drabužiais, kur gydėsi sunkūs ligoniai, vaikai ir suaugusieji. Po poros savaičių poilsio namuose vėl tekdavo sugrįžti į ligoninę mėnesį tęsti gydymo, ir taip visus metus. Ligoninėje svajodavo – išeis ir pradės gyventi kitaip, džiaugtis kiekviena diena. Kas mėnesį sugrįžtant ir ligoninėje matant tuos pačius veidus, turi išmokti džiaugtis šia diena ir dėkoti už tai, kad esi gyvas, kad, nors ir labai po truputį, sveiksti. Visko būta. Pasak Aušros, „sunkiausia būdavo priimti, kad kitų žmonių jau nebėra. Atrodo, girdi juos kalbant, matai lėtai vaikščiojant po ligoninės koridorius su pakabintomis lašelinėmis, ir vieną dieną jie kažkur dingsta. Į klausimą, kur vienas ar kitas žmogus, dažnai artimieji neatsakydavo, bet po kurio laiko sužinodavai, kad jie jau iškeliavo pas Viešpatį. Sunkiausia – ne pačiam kentėti, bet matyti kitą kenčiantį. Matyti, kad kiti nepriima į savo kančią Dievo, nepasinaudoja jo teikiamomis malonėmis. Sunku matyti, kad kitų artimieji net nepagalvoja, jog sergančiajam reikia kunigo, reikia žmogaus, kuriam viską galėtų pasipasakoti, kad Ligonių sakramentas nėra paskutinis patepimas, o tai malonė, padedanti tau sveikti. Matydami ateinančius draugus ir kunigus, kai kurie žmonės pradėdavo klausinėti apie Dievą, viena mergina po ilgo laiko pasiprašė kunigą atlikti išpažinties“.

„Kūčios ligoninėje – kalėdaitis, perlaužtas su seserimi, gimtadienio šventė – draugė su glėbiu balionų, didžiausias džiaugsmas prisiminus tas akimirkas, kai kažkas būna su tavimi, kai nesi vienas“, – prisimena Aušra. Atrodo, kad liga suartina ne tik artimus draugus, šeimos narius, bet ir tuos, kurie nebuvo tokie artimi iki ligos, maldoje suvienija net ir tuos, kurie anksčiau niekada nesimelsdavo. O maldos galia dar kartą įrodė, kad stebuklai vyksta.

Esi kaip ir visi?!

Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ rašoma, jog galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų… ir kai tu ko nors labai trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą. Tai dar viena knyga, kurią ligos metu skaitė Aušra, turėdama didelį troškimą nukeliauti į Pasaulio jaunimo dienas Kelne (Vokietijoje). Nors beveik stebuklas, jog praėjus mėnesiui po gydymo pradžios išryškėjo pirmieji sveikimo požymiai, gydytis dar teko visus metus. Svajonė išvykti į Pasaulio jaunimo dienas vedė į priekį, žinojimas, kad esi laukiamas, priimamas, teikė jėgų. Kelionėje nebuvo lengva, jėgos dar buvo ne tos, užtat Dievas buvo dosnus savo malonių.

Mūsų visuomenė dar nepasiruošusi priimti neįgalių ar sergančių, ir daugiausia ko gali susilaukti – tai gailesčio ar įdėmaus, veriančio žvilgsnio, tačiau sergančiam žmogui tikriausiai ne to reikia. Jam reikia ne klausimo apie skausmą, bet buvimo šalia ir laikymo už rankos, kai sunkiausia. „Ligoninėje, kur visi tokie patys, atrodo, lengviau, bet išėjus iš ligoninės susilauki daug žvilgsnių. Galbūt sunkiausia ir buvo priimti plaukų nukirpimą, atrodė, tai yra viskas, ką tu turi, tavo išskirtinumas… Bet ir su tuo susitaikai, žvelgi optimistiškai. Kadangi plaukai tai ataugdavo, tai nuslinkdavo, galėdavau išbandyti įvairias šukuosenas, ko sau anksčiau neleisdavau, o įsigijus įvairių skarelių buvo galima varijuoti jomis pagal nuotaikas. Net ligoninėje pasitardavome vienos su kitomis, kaip galima jas įdomiau užsirišti“, – dalijasi Aušra.

Liga – dovana ir kryžius  

Liga ne tik suartino pačius artimiausius ir mokė juos branginti, bet ir ugdė nuolankumą. „Anksčiau būdavo sunku priimti kitų pagalbą, bet patarnauti, padėti kitiems – didelis džiaugsmas. Viskas apsivertė, reikėjo mokytis priimti kitų pagalbą, net paprašyti jos. Pavyko atsikratyti baimių, išlaisvėti, atsiduoti kitų globai. Atrodo, kad tikrai daug ko išmokau per tą ligą, iš tiesų priartėjau prie Dievo“, – džiaugsmingai pasakoja Aušra.

Šiame mūsų pokalbyje buvo sunku patikėti, jog kalbu su tuo pačiu žmogumi, kuris prieš kelerius metus kovojo su mirtimi, o dabar – laiminga, baigusi studijas, pradėjusi dirbti ir ištekėjusi moteris. Atrodo, iš tiesų nieko ir nepraradusi. Paklausta apie tai, Aušra atsako: „Nebent laiko praradau, bet ką tai reiškia palyginti su tuo, ką gavau, – beveik antrą gyvenimą, kurį dar labiau branginu. O laikas… mes ir taip per dažnai bėgame. Tad liga išmokė dar ir branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Net ir ligoje pasižiūrėjus atgal pamatai, kiek visko daug gražaus gyvenime jau įvyko ir koks Dievas dosnus, kad jau leido tai patirti.“

Visas gyvenimas yra išmėginimas, o kiekvienas sunkumas gali būti nauja galimybė. Kai kurie išmėginimai atrodo gerokai didesni, nei mes galėtume pakelti, o kitų net nelabai ir pastebime. Bet visi jie turi reikšmės mūsų gyvenimui ir amžinybei, jie augina mus, mūsų charakterį ir tikėjimą. Ir net tada, kai išbandymai atrodo per dideli, Aušros pasidalijimas, jos švytinčios akys parodė, kad Dievas visada didesnis už išbandymus, jei tik leidžiame jam būti mūsų gyvenimo dalimi ir priimame jo malonę.

2012 m. vasario mėn. „Artuma”

Pernai, gruodžio 12–ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: ryte sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: „Šitaip nežaidžiama!“ Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Šiemet gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų moterimi. Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006–aisiais aš nieko neveikiau ir ničnieko nenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą. Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę. Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį. Kartais atrodo, kad 2006–ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44–erių metų periodą. „Magaryčios“ – žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampindavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų į laikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.

Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis – šiaudo.

Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomis kepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija – juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi prasideda naujas, aukštesnis būties etapas. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip palatose, kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių – sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio. Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti mano pakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Žanos d‘Ark ryžtu grūmėsi už būtį. Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę, ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nenorėjo mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą. Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos išėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, o kada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: „Mano Sese, Mirtie…“

Filosofai ir antropologai teigia, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos – jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjų pasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis turi žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti į viešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it „Coca–Cola“ reklama užrašas: „Memento mori“ Atmink, kad mirsi. Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai,tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologinės ligos nepagydomos.

Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rupūžių ir korių kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis. Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjį tikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau „mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais“. Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu. Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys – neva karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos. Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip „atkeršyta“ už keliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose Evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams… Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo akademijos akademikai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias „panacėjas“ viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais „čakra“, „aura“, „prana“, „ajurveda“, „Tibeto medicina“, jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo. Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų čia išvardytų menkystų.

Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą. Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tysau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis – dar nereiškia niekam tikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka. Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti haute couture (1) drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui. Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai – bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!

Praradimas artimo žmogaus čia, žemėje, tai laikas, kai vėl iš naujo bandau sustatyti į savo vietas gyvenimo prioritetus.

O kas tie prioritetai ? TIK MEILĖ ! Labai asmeniška. Labai švari.
Be veidmainystės, be savimeilės, be puikavimosi.
MEILĖJE nėra tuštybės.

Štai paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:

,,Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.

Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.

Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…

Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams… Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

Sveika, mūsų bendruomene. Tikiu, kad iš Šventosios  Dvasios, mums dovanotos per Įsikūnijimą, pajutau paskatinimą parašyti šį laišką. Tai ir darau, kai švenčiame naują džiaugsmingą Jo kūdikio gimimo šventę.

Praėjusiais Tikėjimo metais rimtai susirgau. Vasarį, o tiksliau, savo gimimo dieną, sužinojau diagnozę – krūties vėžys. Operacija vasario 11-tą, Pasaulinę ligonių dieną. Pirmasis chemoterapijos seansas kovo 14-tą, tik iš vakaro su visais patyrus naujojo Popiežiaus išrinkimo malonę. Jau tada pradėjau vis geriau suprasti bendruomenės sesės Bangos žodžius, kad ir ligą Viešpats gali leisti iš meilės. Ėmiau ją patirti ir priimti kaip neplanuotas dvasines pratybas, tik prasidėjusias ne nuo Pradžios ir Pagrindo, kaip esam įpratę,bet nuo 3-čios savaitės – Kryžiaus. Nors jau turiu tiek metų gydytojos darbo patirties, 8 chemoterapijos seansai ir visa, kas su tuo susiję, naujai suartino su kūno kančias patiriančiais žmonėmis, iš dar arčiau atvėrė ligonių pasaulį. Ir Jėzų ant kryžiaus. Visa aukojau Jam, jungiau prie Jo kančios dėl didesnės žmonių – artimų ir nepažįstamų – Dievo meilės ir Jo malonės, dėl mano širdies tyrinimo, stengdamasi pasitikėti vedimu. Drauge ėjo ir 2-osios savaitės malonė – gilesnis Jėzaus žmogiškumo pažinimas, naujo artumo akimirkos, kai daugiau nieko nebereikia. Daug kam sakiau, kad ilgos vidinės tamsos Jis man neleido: nepaisant kūno sunkumų meilė ir malonė beveik kasdien paliesdavo. Ir pirmiausia – per žmones: mano šeimą, artimiausius draugus, bendradarbius, kurių pagalbą, palaikymą, dėmesį nuolat jutau. Ypatingu būdu Jo veidą ir širdį man liudijo ir atvėrė bendruomenė (apaštalinis kūnas!), ir ją naujai atradau. Per asmeninius ryšius jutau grupelių gyvenimą Šiauliuose ir kituose miestuose, nešė visų malda. Net toli esančių krikštatėvių prancūzų (Nadinos, Francuazos), latvių, kitų. Daug man reiškė galimybė ir kvietimas gegužę Šiluvoje su visa grupe duoti gilesnį pažadą – įsipareigojimą Kristui, taip pat artimai išgyventas bendruomeniškių Kristinos ir Liudos bei t.Algimanto SJ dėka mūsų priėmimas į Pasaulinę bendruomenę. Šios dovanos atlydėjo į 6-šių savaičių spindulinę terapiją spalį – lapkritį, kurios metu vyko ir gilesnė savo gyvenimo peržvalga, prasivėrė vidinės kovos, nuodėmės tamsos ir beviltiškumo praraja be Jėzaus ir Jo malonės dovanos mano kelionėje iki šiol. Iš širdies į širdį. Per tą laiką sesutės eucharistietės ne tik priėmė į savo namus Vilniuje, bet ir supo ramiu, giliu supratimu, tyliu dėmesiu, palaikymu, žinau, lydėjo ir malda. O po to – 3 savaitės Pradžios ir Pagrindo malonės Druskininkuose, kur man buvo skirta reabilitacija po kūną išsekinusio gydymo. Žiūrėjau, klausiausi, uodžiau, liečiau žiemai nurimstančią gamtą, skonėjausi gyvenimu vaikščiodama miške, prie Nemuno ir gydymo procedūrose, bendraudama su žmonėmis. Viešpats parūpino  kambario draugę, su kuria ir melstis kartu galėjom. Dėkojau Kūrėjui, kad visa taip nuostabiai padaryta, ir už Jo meilę man, už buvimą.

O 4-oji savaitė? Jėzaus Prisikėlimas ir kontempliacija meilei įgyti paliesdavo ir lydėjo visą laiką – ryškiai artimai ar tik vos vos. Jei kartais to nejausdavau, tikiu, Jis vis tiek buvo kartu. Emanuelis, kurį naujai atradau, nes Jis atrado mane. Kuris kviečia naujam gyvenimui, nors kas 3 mėnesius ir reikės kurį laiką atlikti tyrimus, ar liga neatsinaujina. Dėkoju Jam, leidusiam naujai suprasti, patirti, giliau priimti Šv.Rašto žodžius, jog ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Visada esame Jo. Dėkoju žmonėms, buvusiems ir esantiems kartu gyvenimo kelionėje, lydintiems „kūniškai“ ir dvasiškai, – kelionėje, kurioje niekada nežinom, kas mūsų laukia pakeliui, bet visur išbūti leidžia tikėjimas tos kelionės tikslu – Jėzumi Kristumi.

Su meile, Aldona

2013 m. gruodžio 28 d.