Ligonių patepimas
Laimos liudijimas
Vasario 1d. gavau išrašą su ligos diagnoze: piktybinis navikas. Pagalvojau, na ir įžūlumas – iš mamogramos iškart daryti tokią išvadą! Bet viduje jutau – tai tiesa. Pirmomis dienomis vilnijo visokie jausmai, visokios mintys: nežinomybė, išgąstis, vakuumas dėl ateities, kerštas visiems…, bet ir kaip ištikto vaiko – kritau į Tėvo rankas, be jokio savo nuopelnų ar valios bagažo. Tiesiog visa būtimi atsidūriau Dievo delnuose, Jo širdyje ir žvilgsnyje… Reikėjo suvokti ligą, sužinoti apie ją, gydymą, registruotis į NVI. Niekada gyvenime nebuvau su tuo susidūrusi… Bedirbant dirbtuvėje ir bekunkuliuojant mintims nuo rezignacijos iki ” kažką reikia daryti” suvokiau – reikia ligonių sakramento, pirmiausiai! Paskambinau pažįstamam kunigui, per pusvalandį atsiradau pas jį: Dievo Dvasia jau mane pagavo ir nešė. Susitikus pasakiau apie ligą, kad noriu ligonių sakramento. Jis pasiūlė tai atlikti iškart. Kunigo maldoje išgirdau prašymą: … Laimai RYŽTINGAI GYVENTI. Tai tapo mano moto. Ir kai tik suabejoju, nuliūstu, linkstu pasiduoti, atsimenu sakramento metu išgirstą maldą-priesaką ryžtingai gyventi.
Ligonių liturgija
Kun. Artūras Kazlauskas
Naujasis apeigynas
Prieš keletą mėnesių Lietuvos Bažnyčia pagaliau sulaukė Ligonių patepimo apeigų ir pastoracinių gairių oficialaus leidimo lietuvių kalba. Vatikane ši knyga pasirodė dar 1972 metais.
Vatikano II Susirinkimo pradėta liturgijos reforma taip apmąstė ligonių vietą Bažnyčios bendruomenės gyvenime: „Paskutinis patepimas“, kurį taip pat galima ir būtų geriau vadinti „ligonių patepimu“, nėra vien atsidūrusių prie mirties slenksčio sakramentas. Todėl metas jį priimti tikrai būna atėjęs, kai tikinčiajam iškyla mirties pavojus dėl ligos arba senatvės“ (Sacrosanctum Concilium 73); „Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jiems kančias ir juos gelbėtų (plg. Jok 5, 14-16); ji net ragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos gerovės“ (Lumen gentium 11). Todėl ir buvo parengtas apeigynas, susidedantis iš tokių skyrių: ligonių lankymas ir Komunija, ligonių patepimo apeigos, viatikas, Patepimo ir kitų sakramentų teikimas ligoniui esant mirties pavojuje, Sutvirtinimo sakramentas mirties pavojuje, mirštančiųjų palydėjimas.
Sergantys Bažnyčios nariai
Krikščionio pašaukimas – visa savo esatimi skelbti Evangeliją, džiugiąją Dievo Naujieną. Tokia pareiga prisiimama per Šventąjį Krikštą. Dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ir liūdėdamas, sėdėdamas prie stalo bičiulių apsupty ir miegodamas, krikščionis yra Kristaus paveikslas. Kristaus pasmerkimo, kančios, apleidimo, mirties laikas pašventina ir laiką kiekvieno krikščionio, kai būna bandomas fiziniu bei dvasiniu skausmu, negalia ar apleistumu. Krikščionis išpažįsta, kad Kristus savo kančia pašventino pasaulį. Šitaip šventina pasaulį ir tas, kuris panašus į Kristų. Juk tokiu metu norisi keikti ir prakeikti save bei pasaulį. O galima ir laiminti bei palaiminti!
Ligonių lankymas
Tarp kitų gerų darbų kūnui ir sielai taip pat įrašyta: „ligonius aplankyti“. Vienoje Sicilijos parapijoje, kurioje turėjau malonę šiek tiek pabūti, kiekvienose rytmečio Mišiose dalyvaudavo aštuoniasdešimtmetė ponia, paskutinė priimdavusi Komuniją. Rankose ji laikydavo indelį. Priėjusi pasakydavo skaičių: „penkiolika“. Į indelį reikėdavo įdėti penkiolika komunikantų. Kiekvieną rytą ji nunešdavo ligoniams Eucharistiją. Tokių žmonių, kaip ši smulkutė aštuoniasdešimtmetė, parapijoje buvo apie dvidešimt. Liga, senatvė, neįgalumas iš tikrųjų „ekskomunikuoja“ krikščionį – atskiria nuo bendruomenės. Per tokius krikščionis, kaip toji senolė, nutraukiamas pasmerkimas atskirčiai. Eucharistinė Duona ir perskaitomas Dievo Žodis, bendra malda juos sustiprina išbandymo laiku. Šitaip realiai parodoma, kad Dievas yra su jais, o drauge yra ir Bažnyčia – Dievo šeima. Į pagalbą kunigams, dažnai dėl kitų tarnysčių nesuspėjantiems aplankyti ligonių, ateina pasauliečiai.
Ligonių patepimas
Apaštalas ir Viešpaties brolis Jokūbas rašė: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5,14-15). Pats Jėzus rūpinosi sergančių žmonių kūnu bei dvasia ir šį rūpestį pavedė savo mokiniams. Sunkiam ligoniui būtina ypatinga Dievo malonė, kad baimės slegiamas nenusimintų, nepasiduotų pagundoms ir nenusiviltų tikėjimu. Kristus ligos nukamuotus ir kenčiančius tikinčiuosius saugo Patepimo sakramentu kaip geriausia priemone.
Sakramentas švenčiamas skaitant Dievo Žodį, Bažnyčios kunigams dedant ant ligonių galvos rankas, kalbant tikėjimo maldą ir patepant Didįjį ketvirtadienį katedroje vyskupo palaimintu aliejumi. Šiais regimais ženklais atskleidžiama ir suteikiama Šventosios Dvasios malonė, kuri padeda žmogui pasveikti, pasitikėti Dievu, įveikti piktojo pagundas bei mirties baimę, drąsiai iškęsti blogį bei su juo kovoti ir, jei jo dvasiniam išganymui reikalinga, atgauti sveikatą. Be to, atleidžia, kiek jam būtina, nuodėmes ir atbaigia krikščioniškąją atgailą.
Šventąjį patepimą turi priimti tikintieji, kurių sveikata dėl ligos ar senatvės rimtai sutrikusi. Sakramentą galima pakartoti, jei po patepimo ligonis buvo pasveikęs, tačiau vėl susirgo, arba jei sirgdamas ta pačia liga pasijuto žymiai blogiau. Visada galima ligonį patepti prieš operaciją, kai jos priežastis – sunki liga. Senyvo amžiaus žmones patepame, kai jie itin nusilpsta. Rimtai sergantys vaikai patepami, jei suvokia šio sakramento esmę ir naudą. Sąmonę ar proto aiškumą praradę tikintieji irgi patepami, jei žinoma, jog to norėjo būdami pajėgūs suvokti. Mirusiajam kunigas patepimo neteikia, tik pasimeldžia už jį, kad Dievas atleistų nuodėmes ir maloningai priimtų į savo karalystę. Tačiau jei abejoja, ar ligonis tikrai miręs, gali patepti sąlyginai.
Ligonių patepimą gali teikti tik kunigas. Pareigą patepti ligonius turi vyskupas, klebonas, jo vikarai, ligoninių ir senelių namų kapelionai bei vienuolijų vyresnieji. Šių pareigų neturintys kunigai gali patepti ligonius tik su pareigas turinčiųjų numanomu leidimu ir apie Patepimą juos informuoti.
Anksčiau būdavo patepama kakta, lūpos, rankos, kojos. Šiandien, jei aplinkybės leidžia, patepama kakta ir rankos. Labai prasmingi sakramentinės formulės žodžiai: „Šiuo šventu patepimu ir savo didžiu gailestingumu tepadeda tau Viešpats Šventosios Dvasios malone, kad tave, iš nuodėmių išlaisvintą, išganytų ir negalią maloningai palengvintų“.
Viatikas
Vienas gražiausių terminų mūsų Bažnyčioje yra viatikas – kelionės Duona, maistas, duodamas susiruošusiajam į kelionę. Kristaus Kūno ir Kraujo Viatikas sustiprina iš šio pasaulio iškeliaujantį tikintįjį ir jam laiduoja prisikėlimą, nes Viešpats yra pasakęs: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Jei yra galimybė, viatikas priimamas per Mišias ir duonos bei vyno pavidalais.
Mirties pavojuje, nesvarbu iš kur jis kiltų, visiems tikintiesiems įsakyta priimti šventąją Komuniją. Prieš tai tikintysis atnaujina per Krikštą išpažintą tikėjimą, per kurį tapo Dievo vaiku ir amžinojo gyvenimo pažado dalininku. Viatiką nunešti mirštančiajam privalo visi pareigą patepti ligonius turintys kunigai. Jei jų nėra, tai padaro kiti kunigai, diakonai ar net pasauliečiai, vyrai arba moterys.
Sutvirtinimo sakramentas mirties pavojuje
Pakrikštytasis per Sutvirtinimo sakramentą gauna Sekminių dieną apaštalams atsiųstą Šventąją Dvasią. Ši dovana tikinčiuosius padaro dar panašesnius į Kristų (graikiškai Christos – Pateptasis) ir sustiprina, kad savo tikėjimu ir meile liudytų Išganytoją ir prisidėtų prie Jo Kūno – Bažnyčios kūrimo. Kiekvienas krikščionis turi priimti šį sakramentą, teikiamą apaštalų įpėdinių vyskupų. Mirties pavojuje, jei nėra vyskupo, Sutvirtinimą gali suteikti visi kunigai, turintys pareigą patepti ligonį. Tokių nesant, Sutvirtinimą suteikti gali kitas kunigas.
Mirštančiojo palydėjimas
Artimo meilė reikalauja, kad krikščionys pareikštų vienybę su mirštančiais savo broliais ir seserimis, su jais melsdami Dievo gailestingumo ir pasitikėjimo Kristuje. Maldos, litanijos, pavienės formulės, psalmės, Dievo Žodžio skaitymai pirmiausia skiriami tam, kad mirštantysis, jei dar turi sąmonę, nugalėtų žmogui įgimtą mirties baimę.
Tikintieji, susirinkę prie mirštančiojo, net jei šis yra be sąmonės, malda turi semtis paguodos, suvokdami, kad tikinčiojo mirtis yra Velykų įvykio atbaigimas. Šią prasmę padeda išreikšti regimieji ženklai: dešinės rankos nykščiu paženklinant kryžiumi mirštančiojo kaktą taip, kaip pirmą kartą jis buvo paženklintas Krikšto valandą; uždegant Krikšto metu gautą žvakę (arba tą, kuri būdavo uždegama Velykų nakties budėjime). Kunigai ir diakonai turi stengtis būti kartu su budinčiais prie mirštančiojo žmonėmis, vadovauti jų maldai, tuo aiškiau parodydami, kad krikščionis miršta vienybėje su Bažnyčia.
Atsakomybė už ligonius yra visos Bažnyčios uždavinys. Ypatingą vietą šioje tarnystėje užima gydytojai, slaugytojai, ligonių artimieji, bičiuliai. Niekada neužmirškime, kad patarnaudami ligoniams patarnaujame Kristui. Juk jis yra pasakęs: „Buvau ligonis, atėjote pas mane“.
Į Lietuvos Bažnyčią atėjęs naujasis Ligonių patepimo ir pastoracijos gairių apeigynas būtinai turės perkeisti mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Iki šiol nepakankamai dėmesio skyrėme savo ligoniams. Jų tarnystė kančioje yra ypatingos vertės tarnystė. Per ją šventinamas pasaulis. Noriu palinkėti, kad kiekvieno senelio ir ligonio kambary nuolat būtų baltai užtiestas stalas, ant kurio stovėtų kryžius ir žvakės, o sergantieji pajėgtų šypsotis tikėjimo kupina šypsena.
2006 m. sausio mėn. „Artuma”
1526 „Kas nors pas jus serga? Tegul pasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tegul pasimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15).
1527 Ligonių patepimo sakramentas suteikia ypatingą malonę krikščioniui, kurį slegia sunki liga ar senatvė.
1528 Tinkamas metas Šventajam patepimui priimti tikrai esti atėjęs, kai tikintysis dėl ligos ar senatvės atsiduria mirties pavojuje.
1529 Kiekvieną kartą sunkiai susirgęs krikščionis gali priimti Šventąjį patepimą; jį galima pakartoti ligai pasunkėjus.
1530 Ligonių patepimo sakramentą gali teikti vien tik kunigai ir vyskupai; sakramento apeigose jie vartoja vyskupo, o jeigu reikia, ir paties teikėjo pašventintą aliejų.
1531 Esminė šio sakramento apeiga yra ligonio kaktos ir rankų (pagal Romos apeigas) arba kitų kūno dalių (pagal Rytų apeigas) patepimas; jį palydi sakramentą teikiančio kunigo malda, kuria prašoma ypatingos šio sakramento malonės.
1532 Ligonių patepimo sakramento ypatingos malonės vaisiai yra:
— ligonio suvienijimas su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui;
— paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus;
— nuodėmių atleidimas, jei ligonis jo negalėjo gauti Atgailos sakramentu;
— sveikatos atgavimas, jeigu tai naudinga sielos išganymui;
— parengimas pereiti į amžinąjį gyvenimą.
Gydomasis patepimas
Tomas Viluckas
Bažnyčia turi veiksmingų bei vaisingų dvasinės pagalbos priemonių padėti ligos ar kančios kamuojamam žmogui. Tai – bendruomeninės ir asmeninės maldos už ligonį. Taip elgtis mus ragina Biblija: „Mano vaike, kai sergi, nelūkuriuok, bet melskis Viešpačiui, kuris tave išgydys“ (Sir 38, 9). Pagal Bažnyčios tradiciją meldžiamasi už sergantįjį, prašant jo išgydymo įvairiais būdais, bet pats veiksmingiausias yra Ligonių patepimo sakramentas. Mums jis dažniausiai kelia asociacijas su mirtimi, kai merdinčiam žmogui kviečiamas kunigas, todėl esame įpratę tai vadinti „paskutiniu patepimu“. Tačiau toks pavadinimas tik parodo, kad nežinome, kokios malonės sklinda iš šio sakramento. Tad bandykime pasigilinti, kuo Ligonių patepimo sakramentas svarbus krikščionims ir kokie yra pagrindiniai jo vaisiai mūsų gyvenimuose.
Gydantis Viešpats
Ligos ir kančios visais laikais buvo sunkiausias išmėginimas žmogui. Sirgdamas jis pamato savo bejėgiškumą, susiduria su ribomis ir pajunta žmogiškosios būties trapumą. Liga gali kelti nerimą, pastūmėti į neviltį ar užsisklendimą savyje, o neretai ir priminti mirtį. Tad ligos yra blogis, žeminantis asmens orumą. Senajame Testamente net nėra žodžio „kančia“, ten visos kančios vadinamos blogiu. Tik išvertus į graikų kalbą Senąjį Testamentą ir rašant šia kalba Naująjį, buvo pavartotas žodis, reiškiantis kančią (gr. pascho). Jo reikšmė platesnė nei fizinio skausmo, šis graikiškas žodis reiškia, kad esu ištiktas, patiriu jausmą, kenčiu. Jis apima negalės užklupto žmogaus būseną, jauseną, išreiškia neigiamą situaciją, kurioje jis yra atsidūręs, apibendrina blogio patirtį. Tad kentėdamas individas išgyvena ne tik fizinį skausmą, bet ir, sakytume, moralinę kančią: juk visi žinome, kad ligonis būna prislėgtas, „paskendęs“ savo pasaulyje, dažnai tampa irzlus ir nesukalbamas. Taip kančia eilinį kartą parodo, kad žmogus yra vientisa būtybė, asmuo, kuriame kūnas bei jo dvasinis gyvenimas yra glaudžiai persipynę. Deja, šio faktoriaus dažnai nepaiso medicina, sutelkdama savo dėmesį tik į fizinį sutrikimą. Tuo tarpu norėdami suvokti Jėzaus Kristaus pradėtą bei Jo Bažnyčios tęsiamą gydymo misiją, turime niekad neišleisti iš akių šios pamatinės dvasinio ir medžiaginio pradų vienybės žmogaus asmenyje.
„Esu jus gydantis Viešpats“ (Iš 15, 26) – tokiais žodžiais izraelitams Mozės lūpomis prisistatė Dievas. Šie žodžiai lydi žmogų per visą jo išganymo istoriją ir reiškia, kad Dievas nori prisiimti atsakomybę už jo likimą. Toks savęs pristatymas parodo, kad Dievas yra visagalis ir turi galią grąžinti jam sveikatą. Gydomoji Dievo jėga labiausiai pasireiškė Jėzaus Kristaus asmenyje. Luko evangelijoje pasakojama, kad Viešpaties galybė skatino Jėzų gydyti (plg. Lk 5, 17) ir „iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19), todėl ligoniai kaip įmanydami stengdavosi Jį paliesti. Jėzus yra tas gydytojas, kurio reikia sergantiesiems, ir jų gydymas buvo neatsiejama Dievo Sūnaus misijos dalis. Jėzaus tarnystėje Jo susitikimai su ligų prislėgtais žmonėmis vyksta nuolatos. Jis daugelį stebuklingai išgydo: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales“ (Mt 9, 35; plg. 4, 23). Tačiau išgydymas Jam niekada nebuvo savitikslis dalykas, Jėzus nesiekė savo stebuklais stebinti minių. Taip pat Kristus neįsteigė gydyklos ar prieglaudos negalių kamuojamiesiems, tad jo santykis su ligoniais nereiškė, kad jis atėjo pataisyti padėtį medicinoje ar socialinėje sferoje. Paralyžiuotųjų, nebylių, aklųjų išgydymai, raupsuotųjų apvalymai ženklino, kad prisiartino Dievo karalystė, kad Viešpats nėra abejingas žmonių skausmui. Išgydymai yra Jo mesijinės pasiuntinybės ženklai (plg. Lk 7, 20–23). „Jie parodo Dievo karalystės pergalę prieš visokį blogį“ (Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija dėl maldų prašant Dievo išgydymo, 1).
Taip pat nevalia pamiršti, kad Jėzus gydydavo ne tik žmogaus kūną, bet ir širdį, kaip sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno“ (1503). Jėzaus atlikti išgydymai tampa viso žmogaus, jo kūno ir sielos, pagijimo simboliais. Todėl prieš atlikdamas gydymo veiksmus Kristus prašydavo ligonių išpažinti tikėjimą (plg. Mk 5, 34–36; 9 23) arba atleisdavo jiems nuodėmes (plg. Mk 2, 5–12). Išgydymai reiškė ir pačią paprasčiausią pagalbą ligų nukamuotiems žmonėms, pvz., paralyžiuotajam prie Betzaitos tvenkinio (plg. Jn 5, 2–9. 19–21) ar aklu gimusiam vyrui (plg. Jn 9). Pasveikimas atskleidžia, kad žmogus yra išvaduotas iš blogio ir kviečiamas tapti visaverčiu bei oriu Dievo karalystės nariu, nes jau pašalinta pagrindinė kliūtis, trukdanti jam susivienyti su Dievu.
Vis dėlto Jėzaus užuojauta žmogui savo viršūnę pasiekė Kryžiaus slėpinyje, kai Viešpats prisiėmė visą blogio naštą ir, anot apaštalo Pauliaus, „pasmerkė nuodėmę kūne“ (Rom 8, 3), nes ligos ir kančia yra gimtosios nuodėmės padariniai mumyse. Jonas Paulius II rašė: „Kristus visais būdais artinosi prie žmogiškosios kančios pasaulio, prisiimdamas šią kančią pats ant savęs. <…> Būtent per šią kančią jis turi pasiekti, kad ‘žmogus nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 3, 16). Būtent per savo Kryžių Jis turi pakirsti žmonijos istorijoje ir žmogaus sieloje slypinčias blogio šaknis. Būtent per savo Kryžių Jis turi atlikti išganymo darbą. Amžinosios meilės plane šis darbas turi atperkamąjį pobūdį“ (Apaštališkas laiškas apie krikščioniškąją žmogiškosios kančios prasmę Salvifici doloris, 16). Po Jo šlovingosios kančios visi mūsų kentėjimai įgyja naują prasmę, kadangi yra apimti nemirtingos Jėzaus meilės.
„Gydykite ligonius“
Bažnyčia jau du tūkstančius metų tęsia savo Viešpaties Jėzaus pradėtą misiją gydyti ligonius ir skelbti prislėgtiesiems išvadavimą. Ligonių patepimas yra svarbi šios misijos dalis. Jau savo žemiškos tarnystės metu Jėzus, išsiųsdamas mokinius skelbti Dievo karalystės, suteikė jiems ir gydymo misiją (plg. Mt 10, 8; Lk 9, 1–2). Šv. Morkaus evangelijoje skaitome: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6, 12–13). Prieš įžengdamas pas Tėvą, prisikėlęs iš numirusių Kristus dar kartą ligonių gydymą nurodė kaip svarbų apaštalų misijos elementą: „Mano vardu jie <…> dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 17–18). Naujojo Testamento pasakojimai paliudija, kad pirmąją evangelizaciją lydėjo daugybę stebuklingų išgydymų, patvirtinusių Evangelijos jėgą. Puikus pavyzdys – pasakojimas apie apaštalo Pilypo veiklą: „Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti gyventojams Mesiją. Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, nes ne tik girdėjo, bet ir matė daromus stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios. Buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošų“ (Apd 8, 5–7). Žmones gydė diakonas Steponas (plg. Apd 6, 8), apaštalas Petras (plg. Apd 3, 1–10; 5 15; 9, 33–34. 40–41) bei Paulius (plg. Apd 14, 3. 8–10; 15, 12; 19, 11–12; 20, 9–10; 28, 8–9).
Išskirtinė Jėzaus meilė negalių kamuojamiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į kančių bei ligų slegiamus žmones. Bažnyčios istorijoje surandame daugybę šventųjų, vienuolijų ir organizacijų, pasižymėjusių lengvinančiomis sergančiųjų būklę iniciatyvomis. Pakanka prisiminti tokius šventuosius kaip Dievo Jonas, Kamilis Lelietis, o šiais laikais – šventoji Motina Teresė. Tačiau pirmoji pagalba, kurią Bažnyčia gali suteikti ligoniams, buvo ir yra malda už juos Jėzaus vardu. Gydymo malonė niekuomet nepaliko Bažnyčios. Kai kurios žmones Šventoji Dvasia apdovanojo (ir apdovanoja!) malone išmelsti kietiems sveikatos. Ko gero, vienas įsimintiniausių pavyzdžių būtų prancūzų kunigo Émilieno Tardifo, viešėjusio ir Lietuvoje, gydymo tarnystė. Be to, žmonės Dievo gydomąją galybę patiria prie šventųjų kapų (Šv. Martyno Turiečio šventovė, Šv. Jokūbo katedra Komposteloje), Margelės Marijos šventovėse (Lurde, Fatimoje, Gvadalupėje, mūsų Šiluvoje) ar paprasčiausiai melsdami vienas kitam sveikatos.
Gydymo sakramentas
Tačiau nuo apaštalų laikų gyvuoja ypatinga tik ligoniams skirta apeiga, kurią Jėzaus vykdyta pasiuntinystė pakylėjo į sakramento lygmenį. Ją savo laiške aprašo šv. apaštalas Jokūbas „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15). Bažnyčia tiki, kad šis aprašymas pasakoja apie vieną iš septynių Bažnyčios sakramentų – Ligonių patepimą. Jokūbo laiško ištara atskleidžia svarbiausius šio sakramento elementus: žmogaus ligą, Bažnyčios atstovavimą, maldą Jėzaus vardu, patepimą aliejumi.
Kas gali gauti šį sakramentą? Plačiai paplitęs klaidingas įsivaizdavimas kad jis gali būti teikiamas tik mirties atveju. Tokia padėtis, matyt, įsigalėjo nuo to laiko, kai medicininis išsivystymas dar nebuvo pakankamai aukštas, mirtis po tokios ligos būdavo dažnas reiškinys, o tuomet ir Ligonių patepimas iš tiesų neretai tapdavo paskutiniu. Taip garsusis posakis „kviesti kunigą“ tapo ženklu, kad prie ligonio lovos stovi mirtis. Vis dėlto Bažnyčia Ligonių patepimą kartu su Sutaikinimo sakramentu priskiria gydymo sakramentams. Jo teikiamomis malonėmis gali naudotis kiekvienas sunkiai sergantis tikintysis. Dera Ligonių patepimą priimti atsiradus lėtinių ligų komplikacijoms, artėjant sunkiai operacijai, kai gresia mirties pavojus dėl fizinio nusilpimo ar senatvės (plg. KBK 1514–1616). Čia vertėtų priminti, kad jis neteikiamas moterims prieš gimdymą, nes Bažnyčia jo netraktuoja kaip ligos. Jeigu ligonis, gavęs Patepimą, pasveiksta, šis sakramentas gali būti teikiamas vėl sunkiai susirgus. Tos pačios ligos metu sakramento apeigos iš naujo kartojamos (pageidaujant sergančiajam) ligai paūmėjus.
Bažnyčios kanonų teisė nurodo, kad Ligonių patepimą gali teikti tik vyskupas ir kunigas (anot Jokūbo laiško, „bažnyčios vyresnysis“), kuris atstovauja Bažnyčiai ir jos vardu meldžia ligoniui sveikatos. Būtent jos pirmiausia prašoma teikiant šį sakramentą. Patepdamas ligonio kaktą ir delnus šventintu aliejumi, kunigas meldžiasi: „Šiuo šventu Patepimu dosnus ir gailestingas Viešpats tesustiprina tave Šventosios Dvasios malone ir, išvaduotą iš nuodėmių, tegu tave gelbėja ir maloningai pakelia“ (plg. KBK 1513). Prieš pat patepimą, aliejaus palaiminimo metu, Bažnyčia meldžiasi: „Tegu šis aliejus bus vaistas visiems, kurie bus juo patepti; išgydyk jų sielą, kūną ir dvasią ir išlaisvink iš visokių ligų, skausmo ir kentėjimų“ (Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija dėl maldų prašant Dievo išgydymo, 2). Kaip matome iš maldų tekstų, jie visų pirma prašo ligoniui sveikatos. Tad Ligonių patepimas yra skirtas padėti kenčiančiam žmogui, grąžinti jį į gyvenimą, o ne pranašauti mirtį.
Kaip ir visos Bažnyčios maldos, taip ir šios baigiasi žodžiais: „per Kristų mūsų Viešpatį“. Apaštalas Jokūbas išreiškia pirmosios Bažnyčios tikėjimą, kad Jėzaus vardas yra gelbstintis. Apaštalų darbų knyga pasakoja, kad apaštalai Petras ir Jonas prie Jeruzalės šventyklos išgydė luošą vyrą. Nustebusiems žmonėms Petras skelbė: „Jėzaus vardas – dėlei tikėjimo jo vardu – tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam tikrą sveikatą jūsų visų akyse“ (Apd 3, 16). Ši ištrauka paliudija, kad žmogų gydo ne visokios energijos, apeigos ar asmenybės, bet Jėzus, kuris „yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8).
Kitas svarbus šio sakramento aspektas yra patepimas aliejumi. Jis darniai įsikomponuoja šalia kitų patepimų (Krikšto ir Sutvirtinimo), kuriais kaip kokiomis gairėmis nužymimas visas krikščionio gyvenimas (plg. KBK 1523). Šventajame Rašte viena iš patepimo reikšmių yra malonė. Dievas yra maloningas pateptajam, Jis lieja gausiai ant jo savo malonę ir palaiminimą. Todėl ligoniui Patepimas liudija, kad jis nėra Dievo apleistas, bet jį lydi dieviška malonė ir Bažnyčios bendruomenės, kuriai jis Krikštu priklauso, malda.
Patepimo vaisiai
Katalikų Bažnyčios katekizmas nurodo keturis pagrindinius šio sakramento vaisius: tai ypatinga Šventosios Dvasios dovanam, susivienijimas su Kristaus kančia, bendrystės su Bažnyčia malonė ir pasirengimas paskutinei kelionei (1520–1523).
Ligonių patepimo metu tikintysis gauna ypatingą Šventosios Dvasios artumą. Ji per savo dovanas suteikia jam tvirtumo, drąsos ir pasitikėjimo kovoti su liga, apdovanoja ramybe bei paguoda. Pagrindinis Viešpaties Dvasios darbas yra išgydyti kenčiančiojo vidų, širdį, kad jis nuolankiai priimtų ligos išbandymą, arba, jei Dievo valią atitinka, tai gydanti Šventosios Dvasios jėga grąžina ligoniui sveikatą.
Šis sakramentas pašventina ligonio kentėjimus ir juos glaudžiau sujungia su Nukryžiuotojo Jėzaus kančia. Žmogaus kančios nebėra absurdiškos, bet įgyja naują prasmę ir įsilieja į Išganytojo atperkamąjį darbą. Jonas Paulius II teigė: „Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip dalyvauja Atpirkime. Taip pat kiekvienas yra kviečiamas dalyvauti toje kančioje, per kurią buvo įvykdytas Atpirkimas. Jis yra kviečiamas dalyvauti kančioje, per kurią buvo atpirkta ir visa žmogiškoji kančia. Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus kartu išaukštino žmogiškąją kančią pakeldamas ją į atpirkimo lygmenį. Taigi kiekvienas žmogus per savo kančią gali tapti atperkamosios Kristaus kančios dalyviu“ (Apaštališkas laiškas apie krikščioniškąją žmogiškosios kančios prasmę Salvifici doloris, 19).
Tarp Bažnyčios narių egzistuoja slėpininga vienybė. Apaštalas Paulius sako: „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Tad per Ligonių patepimą parodoma, kad kenčiantis Bažnyčios narys nėra vienišas, o su juo yra visa bažnytinė bendruomenė. Tai gražiai iliustruoja ortodoksų liturginėje tradicijoje paplitęs šio sakramento pavadinimas – soborovanije. Jis reiškia, kad žmogaus kančia yra subažnytinama (sobor bažnytinėje slavų kalboje reiškia bažnyčią, bendruomenę) ir tampa visos Bažnyčios turtu, jos kančios, aukos ir užtarimo už pasaulį dalimi.
Labai pageidautina, kad sunkios ligos atveju būtų nedelsiama priimti Ligonių patepimą. Kai gresia mirtis, šio sakramento, o kartu su juo ir Eucharistijos priėmimas parengia žmogų paskutinei kelionei. Ne veltui Tridento Susirinkimas Ligonių patepimą pavadino „Iškeliaujančiųjų sakramentu“ (Sacramentum exeuntium). Tikintysis įgauna antgamtinių jėgų kovoti ir laimėti paskutinę savo gyvenimo kovą bei sėkmingai pasiekti Tėvo namus.
Deja, net tarp sunkiai susirgusių praktikuojančių katalikų įsigali blogi papročiai ieškoti pagalbos ne Bažnyčioje su jos per amžius išbandytomis priemonėmis, bet pas ekstrasensus ir bioenergetikus. Tuščiai eikvojamos lėšos, laikas ir energija, sukariami šimtai kilometrų, norint nusigauti prie kokios nors pamiškėje stūksančios „stebuklingos“ piramidės, nepagailima tūkstančių litų kaip grybai po lietaus vis dygstantiems „stebukladariams“, o sakramentai, malda, šventųjų užtarimas paliekami mirties valandai. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus įsteigdamas Bažnyčią suteikė jai galią gydyti ir stiprinti negalių slegiamus žmones, ir svarbu, kad, pasinaudodami šia priemone, leistume Jėzui priartėti prie mūsų kančiose bei ligose.