Neplanuotos dvasinės pratybos ir Emanuelis

Sveika, mūsų bendruomene. Tikiu, kad iš Šventosios  Dvasios, mums dovanotos per Įsikūnijimą, pajutau paskatinimą parašyti šį laišką. Tai ir darau, kai švenčiame naują džiaugsmingą Jo kūdikio gimimo šventę.

Praėjusiais Tikėjimo metais rimtai susirgau. Vasarį, o tiksliau, savo gimimo dieną, sužinojau diagnozę – krūties vėžys. Operacija vasario 11-tą, Pasaulinę ligonių dieną. Pirmasis chemoterapijos seansas kovo 14-tą, tik iš vakaro su visais patyrus naujojo Popiežiaus išrinkimo malonę. Jau tada pradėjau vis geriau suprasti bendruomenės sesės Bangos žodžius, kad ir ligą Viešpats gali leisti iš meilės. Ėmiau ją patirti ir priimti kaip neplanuotas dvasines pratybas, tik prasidėjusias ne nuo Pradžios ir Pagrindo, kaip esam įpratę,bet nuo 3-čios savaitės – Kryžiaus. Nors jau turiu tiek metų gydytojos darbo patirties, 8 chemoterapijos seansai ir visa, kas su tuo susiję, naujai suartino su kūno kančias patiriančiais žmonėmis, iš dar arčiau atvėrė ligonių pasaulį. Ir Jėzų ant kryžiaus. Visa aukojau Jam, jungiau prie Jo kančios dėl didesnės žmonių – artimų ir nepažįstamų – Dievo meilės ir Jo malonės, dėl mano širdies tyrinimo, stengdamasi pasitikėti vedimu. Drauge ėjo ir 2-osios savaitės malonė – gilesnis Jėzaus žmogiškumo pažinimas, naujo artumo akimirkos, kai daugiau nieko nebereikia. Daug kam sakiau, kad ilgos vidinės tamsos Jis man neleido: nepaisant kūno sunkumų meilė ir malonė beveik kasdien paliesdavo. Ir pirmiausia – per žmones: mano šeimą, artimiausius draugus, bendradarbius, kurių pagalbą, palaikymą, dėmesį nuolat jutau. Ypatingu būdu Jo veidą ir širdį man liudijo ir atvėrė bendruomenė (apaštalinis kūnas!), ir ją naujai atradau. Per asmeninius ryšius jutau grupelių gyvenimą Šiauliuose ir kituose miestuose, nešė visų malda. Net toli esančių krikštatėvių prancūzų (Nadinos, Francuazos), latvių, kitų. Daug man reiškė galimybė ir kvietimas gegužę Šiluvoje su visa grupe duoti gilesnį pažadą – įsipareigojimą Kristui, taip pat artimai išgyventas bendruomeniškių Kristinos ir Liudos bei t.Algimanto SJ dėka mūsų priėmimas į Pasaulinę bendruomenę. Šios dovanos atlydėjo į 6-šių savaičių spindulinę terapiją spalį – lapkritį, kurios metu vyko ir gilesnė savo gyvenimo peržvalga, prasivėrė vidinės kovos, nuodėmės tamsos ir beviltiškumo praraja be Jėzaus ir Jo malonės dovanos mano kelionėje iki šiol. Iš širdies į širdį. Per tą laiką sesutės eucharistietės ne tik priėmė į savo namus Vilniuje, bet ir supo ramiu, giliu supratimu, tyliu dėmesiu, palaikymu, žinau, lydėjo ir malda. O po to – 3 savaitės Pradžios ir Pagrindo malonės Druskininkuose, kur man buvo skirta reabilitacija po kūną išsekinusio gydymo. Žiūrėjau, klausiausi, uodžiau, liečiau žiemai nurimstančią gamtą, skonėjausi gyvenimu vaikščiodama miške, prie Nemuno ir gydymo procedūrose, bendraudama su žmonėmis. Viešpats parūpino  kambario draugę, su kuria ir melstis kartu galėjom. Dėkojau Kūrėjui, kad visa taip nuostabiai padaryta, ir už Jo meilę man, už buvimą.

O 4-oji savaitė? Jėzaus Prisikėlimas ir kontempliacija meilei įgyti paliesdavo ir lydėjo visą laiką – ryškiai artimai ar tik vos vos. Jei kartais to nejausdavau, tikiu, Jis vis tiek buvo kartu. Emanuelis, kurį naujai atradau, nes Jis atrado mane. Kuris kviečia naujam gyvenimui, nors kas 3 mėnesius ir reikės kurį laiką atlikti tyrimus, ar liga neatsinaujina. Dėkoju Jam, leidusiam naujai suprasti, patirti, giliau priimti Šv.Rašto žodžius, jog ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Visada esame Jo. Dėkoju žmonėms, buvusiems ir esantiems kartu gyvenimo kelionėje, lydintiems „kūniškai“ ir dvasiškai, – kelionėje, kurioje niekada nežinom, kas mūsų laukia pakeliui, bet visur išbūti leidžia tikėjimas tos kelionės tikslu – Jėzumi Kristumi.

Su meile, Aldona

2013 m. gruodžio 28 d.