Tai yra labia svarbu, todėl verta skirti pakankamai laiko pasiruošti pokalbio pradžiai:

• Patogiai įsitaisykite;
• Atsisėskite;
• Pabandykite atsipalaiduoti (net jei taip ir nesijaučiate, pamėginkite bent taip atrodyti);
• Parodykite, jog esate pasirengęs praleisti laiką su šiuo žmogumi (pavyzdžiui, nusivilkite savo paltą)
• Išjunkite savo mobilaus ryšio telefoną, parodydami, jog jūsų pokalbis nebus pertrauktas.

Jūsų ir pašnekovo akys turėtų būti viename lygyje – jei ligonis sėdi, tai beveik visada reiškia, kad reikia atsisėsti.Jei jūsų artimasis guli lovoje, kaip taisyklė, geriau atsisėsti prie lovos negu stovėti. Pabandykite sukurti kiek galima artimesnę ir asmeniškesnę atmosferą. Nesikalbėkite koridoriuje ar ant laiptų. Gali pasirodyti, kad tai – menka ar nereikšminga, bet dažnai pokalbis nepavyksta dėl šių paprastų dalykų.

Tarp kalbančiųjų: asmens, su kuriuo kalbate ir jūsų, turi būti tinkamas ir patogus abiems atstumas. Per didelis atstumas sukuria nejaukumo ir oficialumo jausmą, o per artimas atstumas gali priversti kitą asmenį jaustis užspaustu. Jei asmuo guli lovoje ir neturi kur atsitraukti, tai gali tapti didesne problema. Pasistenkite, kad tarp jūsų nebūtų fizinių kliūčių (stalo, naktinio staliuko ir pan). Gali būti nelengva. Tačiau, jūs visada galite pasakyti: “Nėra labai lengva kalbėtis, kai šis stalas yra tarp mūsų, ar galėčiau jį patraukti?”

Palaikykite akių kontaktą ir tuo metu kai kitas kalba, ir tuo metu kai kalbate jūs. Akių kontaktas parodo kitam asmeniui, kad pokalbis yra tiktai tarp judviejų. Kai kuriose kultūrose natūralu tiesiai žiūrėti į kito asmens akis. Kitose kultūrose tai nėra priimtina. Reikėtų suprasti, kaip kitas asmuo jaučiasi, kai žiūrite tiesiai į jį, nes tiesus žvilgsnis gali jį suvaržyti.

Jei iškyla skausmingas momentas ir jūs negalite žiūrėti vienas į kitą, likite šalia ir laikykite asmens ranką ar prisilieskite, jei galite ir tai atrodys tinkama.

Gali būti, kad tą dieną sergantysis tiesiog neturi nuotaikos kalbėtis. Galbūt dėl gydymo ar ligos simptomų jis nesijaučia pakankamai gerai. Taip pat gali būti, jog jis nori kalbėtis tik apie ganėtinai įprastus “mažus” dalykus (tokius kaip televizijos programos, sporto įvykiai ar kitos kasdienės temos). Pabandykite neįsižeisti, jei taip atsitiktų. Vis dėlto ir paprastų, kasdieninių dalykų išklausymas ar tik buvimas šalia yra labai naudingas sergančiajam.

Jei jūs nežinote, ko jūsų draugas ar artimasis nori, jūs galite tiesiai paklausti, ar jis nori su jumis pasišnekėti. Toks paklausimas yra tinkamesnis nei iš karto pradėti rimtą ir gilų pokalbį (kaip pvz.: papasakok man apie savo jausmus).

Žmonės, sergantys vėžiu, dažnai jaučia, kad jų nuotaikos keičiasi diena iš dienos, ir jie vieną dieną gali norėti kalbėtis, o kitą dieną – ne. Taigi, jūs neturėtumėte galvoti, jog tai jūsų kaltė, jei sergantysis nusprendžia, kad nenori kalbėti.

Kai jūsų draugas ar giminaitis kalba, iš tikrųjų svarbu klausyti jų ir negalvoti, ką ketinate pasakyti vėliau. Taip pat svarbu parodyti, kad jūs klausote.

Kad klausytumėte tinkamai, jūs turite skirti visą savo dėmesį tam, ką jūsų artimasis sako. Svarbu negalvoti, ką jūs ketinate atsakyti. Iš tikrųjų, jūs neklausote, jei galvoje repetuojate, ką ketinate pasakyti vėliau. Taip pat labai svarbu nepertraukinėti pašnekovo. Tačiau, jei pertraukia jus tuo metu, kai jūs  sakote kažką su “bet” ar “aš galvojau”, ar kažką panašaus, sustokite ir leiskite jam/jai tęsti.

Geras klausymas – nėra tik sėdėjimas panašus į garso įrašymo aparatą. Jūs galite padėti asmeniui, kuris serga, kalbėtis, kas jam neduoda ramybės, padrąsinti jį. Gali padėti labai paprasti dalykai. Jūs galite kūnu parodyti, kad klausote – pabandyti linksėti, ar pasakyti “Taip”, “Aš matau”, ar “Kas įvyko vėliau?”. Tai atrodo itin paprasta, bet kartais įtampos metu paprasti dalykai yra tie, kurie padeda geriausiai.

Jūs taip pat galite parodyti, kad jūs klausote, pakartodamas asmens pasakyto sakinio du ar tris paskutinius žodžius. Tai padeda sergančiajam, kuris kalba, jausti, kad jo žodžiai yra išgirsti ir priimami.

Jūs taip pat galite pakartoti pašnekovui, ką jūs išgirdote. Iš vienos pusės, kad pasitikrintumėte, kad jūs supratote teisingai, iš kitos pusės, kad parodytumėte, jog klausote ir bandote suprasti. Galite pasakyti kažką panašaus: “Turi omenyje, kad..” ar “Jei aš gerai supratau, jautiesi…”.

Jei sergantysis nustojo kalbėti, paprastai reiškia, kad jis galvoja apie kažką skausmingo ar jautraus. Palaukite minutėlę drauge su juo – palaikykite jo ranką ar palieskite jį, jei jaučiate, kad tai tinkama. Vėliau paklauskite, apie ką galvojo. Neskubinkite , net jei atrodo, jog tyla trunka per ilgai.

Kitas punktas apie tylą – kartais galite manyti, kad “aš nežinau, ką pasakyti”. Taip gali būti todėl, kad nėra ką pasakyti. Jei taip yra, nebijokite patylėti ir tik būti šalia. Tokiais atvejais, buvimas šalia, prisilietimas ar apkabinimas gali padėti daugiau, negu bet koks pasakymas.

Kartais nežodinis bendravimas (bendravimas kitais būdais – ne žodžiais), toks kaip kūno poza ar judesiai, sako daug daugiau kitam asmeniui negu kalba. Vienas pavyzdys iš gydytojo patirties:

“Neseniai, aš gydžiau vidutinio amžiaus moterį, kurios vardas buvo Ona. Iš pradžių ji atrodė labai pikta, tyli ir nebendraujanti. Aš bandžiau padrąsinti kalbėdamas, bet ji liko susikausčiusi ir užsidariusi savyje. Per vieną susitikimą, tuo metu, kai aš kalbėjau, paliečiau ją savo ranka – nesąmoningai, nes nebuvau įsitikinęs, kad tai bus teisingas poelgis. Mano nuostabai, ji paėmė mano ranką, stipriai suspaudė ir nebepaleido. Atmosfera tučtuojau pasikeitė. Ji pradėjo kalbėti apie savo nuogąstavimus dėl tolimesnės operacijos bei jos šeimos narių nutolimą.”

Taigi verta pabandyti užmegzti ir nežodinį kontaktą. Jei, pavyzdžiui, jūs paimate asmens, segančio vėžiu, ranką ir jis ją ištraukia ar žvilgsniu parodo, kad jam nepatogu ir nemalonu, jūs galite atsitraukti ir laikytis reikiamo atstumo.

Jums leidžiama pasakyti tokius dalykus kaip: “Man sunku apie tai kalbėti” ar ”Aš nesu geras pašnekovas šia tema…” ar net “Aš nežinau, ką pasakyti”. Jausmų pripažinimas, kurie paprastai yra ganėtinai akivaizdūs abiems pašnekovams (net jei tie jausmai yra jūsų, o ne jūsų artimojo), gali padėti jūsų pokalbiui. Tai gali sumažinti nejaukumo ar gėdos jausmus, kuriuos kartkartėmis jaučiame mes visi. Tai gali pagerinti bendravimą tarp jūsų.

Jei esate įsitikinę, kad suprantate, ką artimasis turi omenyje, galite apie tai pasakyti. Tokie atsakymai kaip: “Tu šneki labai liūdnai“ ar “Manau, kad dėl to labai supykai”, pašnekovui pasako, kad ir jūs jautėte tas pačias emocijas, kurias jis jautė tuo metu, kai kalbėjotės. Bet jei nesate įsitikinęs, galite paklausti: “Kaip tai privertė tave jaustis?”, “Ką galvoji apie tai?”, “Kaip jautiesi dabar?”. Gali įvykti nesusipratimas, jei manote, kad jūs žinote, kaip kitas asmuo jaučiasi, bet iš tikrųjų supratote visai ne taip. Paprašymas pasakyti: “Padėk man suprasti, ką turi galvoje”, ar “Papasakok, truputį daugiau”, ar “Nesu įsitikinęs, kad supratau, kaip jautiesi”, gali būti naudingas.

Jei jūsų artimasis nori kalbėti, koks jis jaučiasi išsigandęs, svarbu leisti jam apie tai kalbėti. Tai, ką jis pasakoja, gali kelti stresą ir susirūpinimą jums. Tačiau, jei sugebėsite išklausyti ir pasilikti šalia artimojo, galite jam labai padėti. Jei pasijaučiate labai nejaukiai ir manote, kad pokalbis šiuo metu jums yra per sudėtingas, galite taip pasakyti ir pasiūlyti aptarti viską vėliau. Galite pasakyti kažką labai paprasto, tokio kaip: “Dabar jaučiu daug stiprių jausmų ir man sunku apie tai kalbėti – bet aš norėčiau pasikalbėti apie tai vėliau.” Tiesiog nekeiskite temos, nepripažindamas fakto, kad apie ką jūsų artimasis kalba, yra labai svarbu ir jautru jums abiems.

Kai yra iškeliama susirgimo vėžiu tema, nepradėkite iš karto kalbėti apie pažįstamą, kuris serga ar sirgo vėžiu. Tai nukelia kalbos objektą nuo žmogaus, kuris nori išsipasakoti, į kitą asmenį – svarbu kalbos centre išlaikyti asmenį, kuris šiuo metu kalba su jumis.

Idealiu atveju, niekas niekam neturi duoti patarimų, nebent paprašoma. Tačiau, idealių situacijų nėra ir dažnai pagauname save duodant patarimus, nors jų niekas neprašė. Bandykite neduoti pa- tarimo pokalbio pradžioje, todėl, kad jis stabdo dvipusę diskusiją. Jei negalite neduoti patarimo, naudokite tokias frazes kaip: “Ar galvojai pabandyti…” ar “Mano draugas kartą bandė…”. Šios frazės yra mažiau drąsios nei: “Tavim dėtas aš būčiau…”, kuri priverčia jūsų pašnekovą galvoti (ar net pasakyti), “bet tu nesi aš”, tai gali, iš tikrųjų, nutraukti pokalbį.

Daugelis mano, kad jei asmuo serga vėžiu, nebelieka nieko, dėl ko būtų galima juokauti. Nederėtų pamiršti, jog humoras yra labai naudingas būdas susidoroti su grėsmėmis ir baimėmis. Tai gali leisti mums atsikratyti intensyvių jausmų ir pamatyti situaciją iš kitos perspektyvos. Humoras yra vienas iš būdų, kuriais žmonės bando susidoroti su situacijomis, kurias įveikti atrodo neįmanoma.

Apskritai, bendriausios pokštų temos apima anytas, skridimo baimę, mokyklą, ligonių ir gydytojų santykius ir pan. Nė vienas dalykas pats savaime nėra juokingas. Sakykim, ginčas su anyta tikrai gali sukelti stresą. Tačiau, toks ginčas su anyta yra anekdotų objektas jau šimtmečiais. Taip yra todėl, kad lengviausia juoktis iš dalykų, kurie mums sudėtingiausi ir sukelia stresą. Mes juokiamės iš šių dalykų, kad pažvelgtume į juos iš kitos perspektyvos, sumažindami jų reikšmę mums ir tuo pačiu jų keliamą grėsmę.

Viena apie keturiadešimties metų moteris turėjo laikyti kateterį (vamzdelį) pūslėje – tai buvo gydymo dalis. Tuo metu, kai ji buvo ligoninėje, ji nešiojosi šlapimui nudrenuoti skirtą maišelį kaip rankinuką ir garsiai sakydavo, jog gaila, kad dar niekas nesukūrė drenažo maišelio, kuris tiktų prie jos pirštinių. Išėmus iš konteksto, gali skambėti ne itin gražiai, tačiau šiai moteriai tai buvo būdas susidoroti su problema, keliančia sielvartą ir stresą. Jos elgesys parodė jos drąsą ir norą pakilti aukščiau virš atsiradusių fizinių problemų.

Juokas gali padėti pajusti daugiau savikontrolės ir tikėjimo, jog galima susidoroti su situacija. Jei jūsų artimasis nori pajuokauti – net jei humoras pašaliniui galėtų atrodyti žiaurus – verta pasijuokti drauge su juo. Nereiškia, kad jūs turite bandyti pralinksminti savo artimąjį nuolat sakydami pokštus – tai neveikia. Geriausia, kaip galite elgtis, – jautriai atsakyti į jų humorą, užuot bandę sukurti tokią nuotaikos atmosferą, kokios norite jūs.

Daugelis žmonių mano, kad pozityvus nusiteikimas gali padėti išgydyti vėžį ir bijosi, kad liūdesys, neigiamos mintys ar emocijos gali sulėtinti asmens gijimą ar pagreitinti vėžio plėtimąsi, paskatinti jo atsinaujinimą. Taip iš tikrųjų nėra. Natūralu jaustis išsigandusiam ar nuliūdusiam, išgirdus vėžio diagnozę ar gydantis nuo jo. Nors mūsų mintys, jausmai ir požiūris gali turėti įtakos vėžio vystymuisi, šis vystymasis priklauso nuo daugybės kitų dalykų, tokių kaip aplinka, dieta, genetiniai ypatumai.

Svarbu, kad jūs prisimintumėte, kad jūsų artimojo blogas nusiteikimas ligos neįveikimo atveju, gali būti jos progresavimo priežastimi, nes sergantysis nemąstė teigiamai. Žmonės kartais daro spaudimą savo artimajam, sakydami, kad, jei jie pakankamai stipriai kovos, jie įveiks vėžį. Jei vėžys atsinaujina arba negali būti išgydytas, tai nėra pačio asmens kaltė: vėžys yra labai sudėtinga liga ir šiuolaikinis gydymas ne visada gali padėti.

Net kai žmonės baigia gydymą, būna momentų, kai jie jaučiasi liūdni ir susirūpinę – tokioje situacijoje sudėtinga džiaugtis gyvenimu. Būvimas teigiamai nusiteikus, nereiškia visa laiką jaustis laimingu ir linksmu. Svarbu pripažinti sau ir artimajam, jog bus momentų, kai jie jausis pavargę, susirūpinę ar pikti. Reikia leisti artimajam pasakyti, jei jie jaučiasi liūdni ar nori verkti ir būti šalia, leisti išsikalbėti apie tokias sunkias temas kaip vėžys, jo gydymas ar net apie paskutiniuosius sergančiojo norus.

Viliojanti mintis gali būti pabandyti pralinksminti ar paguosti artimuosius, sakant tokius dalykus kaip “Nesijaudink, viskas bus gerai” ar “Vėžys tikrai negrįš, nusiteik pozityviai”. Tai trukdo kalbėtis, kaip asmuo jaučiasi iš tikrųjų. Tinkamiau yra pripažinti emocijas, sakant kažką panašaus į “Aš suprantu, jog esi prislėgtas, labai sudėtinga būti stipriam viso šio gydymo metu, tikriausiai labai pavargsti” ar “Aš įsivaizduoju, jog labai sunku pozityviai žiūrėti į priekį, kai nežinai, kas laukia ateityje”.

Jei jūsų artimasis verkia, nebandykite sustabdyti jo, bet galite pasakyti, jog verkti yra gerai. Ašaros yra natūralus atsakas į sielvartą. Asmeniui gali būti svarbu išsilieti ir išsiverkti. Kartais sunku matyti artimąjį verkiant, tuomet svarbu prisiminti, kad visi jausmai  ir  mintys  praeina,  ir  praėjus  kuriam  laikui  jis  pasijaus geriau.

Kartais, kai žmonės sunkiai serga, pradedama abejoti tikėjimu, dvasine gerove. Jei jūs jaučiate, kad nesugebėsite savo artimajam padėti religijos ar dvasingumo klausimu, galite suorganizuoti susitikimą su dvasininku ar pan. Jei jie yra ligoninėje ar slaugos ligoninėje, joje turėtų būti kapelionas ar dvasinis asistentas.

Iš pradžių svarbu išsiaiškinti, ar tikrai jūsų pagalba yra norima. Jei taip, pasiūlykite ją. Jūsų pradinis pasiūlymas turi būti konkretus. Geriau sakyti: “Gal tau reikėtų ką nors nupirkti?” ar “Gal parvežti vaikus iš mokyklos” vietoj “Pranešk man, jei galėsiu kuo nors padėti”. Visada reikėtų aiškiai pasakyti, kad jūsų visada galima prašyti pagalbos ir vėliau pasitikslinsite, kuo galėsite padėti.

Be abejo, jei jūs esate sergančiojo vaiko tėvas ar sergančiojo partneris, jums nebūtina klausti – žinosite, ko jiems reikia. Kitomis aplinkybėmis būtina žinoti, ar jūs tikrai esate labiausiai pageidautinas pagalbininkas. Kartais nutolęs draugas ar kolega yra labiau laukiamas negu artimas giminaitis. Nenuliūskite, jei atrodys, jog sergantysis nenori jūsų palaikymo. Nepriimkite to asmeniškai. Jei vis dar norite padėti, galbūt yra ligonio šeimos narių, kuriems reikalingas palaikymas.

Kad būtumėte naudingas, jums galbūt reikalinga pagrindinė informacija apie medicininę situaciją. Tačiau jums tikriausiai reikalinga pagrindinė informacija be detalių sąlygų ir gydymo. Kai kurie žmonės yra labai uždari ir nenori, kad kiti žinotų viską apie jų problemas. Jie gali papasakoti tik tiek, kiek jums reikia norint padėti. Pavyzdžiui, kad asmuo po chemoterapijos pora savaičių gali būti labai pavargęs ir jam tuo metu bus reikalinga pagalba tvarkantis namuose.

Kai kurie bando sužinoti vis daugiau detalių, kurios yra nebūtinai susijusios su jų artimojo ligos istorija. Kartais taip yra dėl jų smalsumo, kartais dėl noro kontroliuoti situaciją. Kai kurie žmonės sergančiam vėžiu asmeniui siūlo kažką, ką sergantysis turėtų padaryti, ar siūlo gydymą, kurį jis turėtų pabandyti. Tokie pasiūlymai gali daryti asmeniui spaudimą ir sukelti įtampą. Taigi tinkamiausia kažką patarti tik tuomet, jei pats asmuo to prašo. Taip pat jūs galite paieškoti daugiau reikalingos informacijos, jei jos prašo sergantis asmuo.

Tai reiškia įvertinti sergančio asmens ir jo šeimos poreikius. Kadangi prognozuoti ateitį yra sunku, tai ir įvertinimas bus neatsiejamas nuo tam tikrų abejonių. Svarbu susitelkti ties sergančio asmens poreikiais. Poreikiai, žinoma, keisis su vėžio padariniais skirtingu momentu. Kartais galbūt nebus jokių problemų apskritai.

Jei asmuo turi rimtų fizinių problemų, yra tam tikri klausimai, kuriuos jūs galėtumėte užduoti sau:

• Kas prižiūrės artimąjį dienos metu?
• Ar artimasis gali nueiti nuo lovos iki tualeto?
• Ar jis gali pats pasiruošti sau maisto?
• Ar jam  reikia  paduoti  medikamentus,  kurių  pats išgerti negali?

Svarbu galvoti apie kitus šeimos narius:

• Ar yra vaikų, kuriuos reikia nuvežti arba paimti iš mokyklos?
• Ar partneris yra fiziškai sveikas, ar yra dalykų, kada jiems reikia pagalbos?
• Ar tinkamos sąlygos namie prižiūrėti sunkų ligonį, ar reikėtų kažką pakeisti?
• Ar yra tinkama įranga, kuri galėtų padėti asmeniui lengviau atlikti tam tikrus veiksmus?
• Kur jie  gali  gauti  finansinę  pagalbą,  jeigu  ji  yra reikalinga?

Jūs galite atsakyti į šiuos klausimus permąstydami visą savo artimojo dieną ir galimus jo poreikius.

• Ką mokate daryti gerai?
• Ar galite gaminti savo artimajam maistą?
• Ar galite gaminti kitiems šeimos nariams?
• Galbūt galite padėti namų ruošoje ar prižiūrėti namus, kol artimasis būna ligoninėje? Galbūt pagelbėti pertvarkant baldus?
• Galbūt galite  praleisti dieną  su  vaikais,  kad  artimasis galėtų atsipūsti?
• Gal galite surasti reikalingos informacijos artimajam ar jo šeimai?
• Gal jūs galite  surasti video/CD/DVD, kuriuos jis mėgsta?
• Ar galite  pasirūpinti gėlėmis  ir  būtinomis  maisto prekėmis, kai asmuo yra paleidžiamas iš ligoninės?
• Net paprastas gestas, pavyzdžiui, pasiūlymas nuvežti šeimos narius į ar iš ligoninės gali būti naudingas

Pažvelkite į sąrašą dalykų, kuriuos esate pasiruošęs padaryti, ir galbūt pradėkite siūlydamas keletą iš jų. Visų dalykų siūlymas gali jūsų artimąjį išmušti iš vėžių. Parinkite tam tikras mažas praktines užduotis, kurių artimasis negalėtų lengvai padaryti pats. Svarbu, kad jūs iš tikrųjų gebėtumėte padaryti tai, ką siūlote, ir nesiekite padaryti per daug.

Tam reikia apgalvoti asmens, kuriam norite pagelbėti, poreikius bei savo gebėjimus. Pavyzdžiui, vienas asmuo, Deividas, turėjo įprotį kiekvieną savaitę kirptis plaukus. Tai nebuvo svarbus dalykas, bet tai buvo jo rutinos dalis. Kai jis buvo ligoninėje, jo draugas Jonas suorganizavo, kad ligoninės kirpėjas ateitų pas jį kas savaitę – tai buvo gražus ir tinkamas poelgis. Yra daug panašių dalykų, tokių kaip vejos nušienavimas, kai asmuo nebegali, valgio ruošimas, namų priežiūra ir ruoša bei panašiai.

Laikas yra dovana, kurią jūs galite padovanoti. Jautrus klausymas gali padėti artimajam. Taip pat gerai apgalvokite, ar jūsų aplinkybės jums leidžia praleisti 10-15 minučių kartą  per dieną ar kas dvi dienas, o gal dvi valandos kartą per mėnesį būtų realiausia. Nesistenkite būti daugiau nei galite. Skirkite tiek laiko, kiek galite ir, jei jau esate šalia, visą savo dėmesį atiduokite artimajam.

Sergantieji vėžiu žmonės yra nuolat skatinami, kad juos kas nors lydėtų einant pas gydytoją. Jei jūsų artimasis nori, kad keliautumėte drauge, galite pasiūlyti padėti pasiruošti šiam susitikimui. Susitikimas su gydytoju gali kelti stresą ir susirūpinimą, todėl jūsų artimajam sunku galvoti apie reikalingus klausimus. Žemiau išvardinti patarimai gali būti naudingi:

• paprašykite, kad asmuo galvotų apie klausimus, kurių norės paklausti;
• padėkite apgalvoti ir užsirašyti šiuos klausimus;
• pasiūlykite sąrašo viršuje parašyti du ar tris svarbiausius klausimus, kadangi laikas gali būti ribotas;
• susitikimo metu nepertraukinėkite ir nekalbėkite vietoj savo artimojo, jei ji ar jis neprašo jūsų;
• įdėmiai klausykite informacijos ir gydytojo atsakymų. Gali būti naudinga užsirašyti pastabas ar paprašyti leidimo įrašyti pokalbį. Tai padės nepamiršti svarbių detalių.

Artimajam gali būti sunku priimti visą pateikiamą informaciją, ypač jei pateikiamos blogos žinios. Atidžiai klausydamiesi jūs vėliau galėsite priminti tam tikrą informaciją. Tačiau klausymas ir buvimas šalia artimojo gali būti pats svarbiausias dalykas. Išgirsta informacija gali ir jus priversti pasijusti blogai. Neslėpkite savo jausmų, bet nepamirškite, kad jūs esate asmuo, kuris atvyko paremti. Vėliau galite apie tai pasikalbėti su sau artimu žmogumi ar atitinkamomis organizacijomis ir gauti reikiamų patarimų.

Būkite teisingas sau ir pripažinkite savo apribojimus. Jūs iš tikrųjų norite padėti savo artimajam ir tai suprantama. Nors norisi padaryti kuo daugiau, tačiau svarbu rūpintis savimi ir nebandyti padaryti per daug. Galite pakalbinti kitus žmones padėti atlikti dalykus, kuriuos jūs norėtumėte padaryti, bet negalite.

Sergančiu vėžiu asmens palaikymas gali labai praturtinti jūsų patirtį ir kartais gali labai jus suartinti su artimuoju. Tuo pačiu tai daug reikalaujanti ir kelianti stresą situacija. Jei jaučiate, kad jums reikalingas palaikymas susidoroti su esamomis emocijomis ar mintimis, galite kreiptis į atitinkamas įstaigas ar organizacijas. Kartais gali užtekti tik pasikalbėjimo su kitu palaikančiu draugu ar šeimos nariu. Nesijauskite, kad negalite susidoroti su situacija, bet žinokite, kad pagalba sergančiam vėžiu asmeniui yra tikrai sudėtingas uždavinys.