„Atgaila, nepaguoda ir malonė”

Ama Sara sakė: „Jei melsčiau Dievo, kad visi pritartų tam, ką aš darau, atsidurčiau kaip atgailautoja prie kiekvieno iš jų durų, bet aš verčiau melsiuosi, kad mano širdis būtų visiems tyra.”
Suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Atsigavusi po pirmojo chemoterapijos seanso (jo labai išsigandau, buvo klaikiai bloga, nusivyliau savimi, nes prašiau Jėzų „pasiimk mane!!!”) gavau atgailos malonę – pirmos ašaros ir pirmi jausmai buvo nuoširdus atsiprašymas už tai, kas vyksta pasaulyje. Troškau verkti prie kiekvienų durų, už kurių vyksta smurtas, neapykanta, neteisybė, kankinimai ir žudymas. Tų dienų skaitiniai ištisai kalbėjo apie „…užsispyrusią tautą, kuri turi akis, kad matytų, bet nemato…”(Ez 12, 1), Izraelio Dievo šlovę ir paruoštas Dievo bausmes (teismą ir mirtį, tremtį ir gedulą) ( Ez 1, 2, 9, 10, 18 skyriai) ir atgailautojus („Pereik per Jeruzalės miestą ir raide „thau” (kryželiu) paženklink kaktas tų vyrų, kurie dejuoja ir sielvartauja dėl visų mieste pridarytų piktenybių.” (Ez 9, 4) Supratau, kad atgailauti svarbu, bet pasijutau labai maža prieš tą didelį pasaulio vargą, kurį reikia apverkti. Ir pamečiau iš akių Jėzų ir… Tėvą.
„Staiga tu pajusi, kad suakmenėjantis beviltiškumo veidas yra tik Dievo pasirodymas tavo sieloje, kad pasaulio tamsybės yra niekas kitas kaip spindesys Dievo, kuris neturi šešėlio, kad tariamas išeities nebuvimas yra tik neaprėpiamumas Dievo, kuriam nereikia kelių, nes Jis jau yra čia…Tačiau Jis, kuris yra viskas ir todėl atrodo lyg būtų niekas, Jis yra čia, ne nepaisant to, bet todėl, kad tu daugiau nieko neturi, net savęs.”- rašo Karlas Rahneris. Tai dykumos tėvų Dievo patirtis. Tai Dievo didybė ir nesuvokiamumas. Jis neišvengiamas, nes kitaip Dievas nebūtų Dievas. Tik aš buvau per silpna pažvelgti tokiai išmintingai „Dievo baimei” į akis. Per silpna ištvermingai atgailai ir… išsigandau. Išsigandau ir nebegalėjau sugrįžti į tą palaimingą Šv. Teresėlės kelią, kuriuo žygiavau tuos du metus: „Tas kelias – tai visiškas atsidavimas mažo vaikelio, kuris be baimės užmiega savo Tėvo glėbyje…”
„Jis tarė: „Nugręšiu nuo jų savo veidą ir pažiūrėsiu, tada kaip jiems klosis.”(Įst 32, 19) Nežinau, kodėl, bet įpuoliau į didžiulę nepaguodą: apėmė beviltiškumas ir kaltė galvojant apie vaikus (visąlaik juos skriaudžiau palikdama dėl gimdymų, o dabar dar paliksiu vienus numirdama, ar jie atsilaikys prieš pasaulio melą?), savo pasirinkimais ir klaidomis, nors ir iš meilės, bet nuvyliau močiutę, tėvus, mylimuosius. Apėmė klaikus nerimas ir baimė, kaip ištverti chemoterapiją ir mirtį. Viskas atrodė beprasmiška (argi gali ką nors pasaulyje pakeisti mano, tokios nevykėlės, tikėjimas ir auka, gyvenimas ir meilė???), negražu ir nepaguodžiama. Tas neįtikėtinos meilės tinklas, kurį Dievas sukūrė aplink mane iš dėkingų širdžių, tik dar labiau slėgė mane, nes bijojau nuvilti savo silpnumu. Nebepajėgiau net mylėti Jėzaus, o ką bekalbėti apie pasitikėjimą Jo meile… Nepajėgiau prisiminti Jo Veido…
Pradėjau nemiegoti naktimis, drebėti visu kūnu. Nebegalėjau džiaugtis. Supratau, kad Dievas traukia mane iš tos duobės, tik aš buvau per sunki… Žolinės išvakarėse gavau žinutę iš Rūtos, kuri man niekad taip nerašė: „Banga, mieloji Dukrele, Marija gaubia Tave, nė plyšiuko nepalieka, einam dabar pėstute į Pivašiūnus… Marija kvėpuoja tavo krūtinėje.” Padėjo tam vakarui… Per Žolinę kalbėjau su jumis, jūs puikiai parodėt, kad kol yra atstumas, gali matyti veidą, o kai prisiglaudi prie širdies – nebematai… Suprantu, kad tai Motinos Teresės kelias, bet ar aš pajėgsiu juo eiti ir šypsotis???
Ketvirtadienį sukrėtė Šv. Maksimiljano Kolbės meilės rizika ir kaip Dievas ją palaimino. Juk žmogus, už kurį jis numirė, galėjo mirti konclageryje už savaitės, o išgyveno 55 metus!!! Už ką aš sutikčiau numirti? Anksčiau žinojau, kad sutikčiau numirti dėl Jėzaus ir dėl mylimojo, dėl vaikų, bet dabar atrodė, kad privalau dėl jų gyventi… O Jėzus atrodė taip toli…
Sekmadienį, po iškentėtos nakties, supratau, kad reikia gintis, aiškiai vyksta Kaltintojo ir Pasaulio kunigaikščio „puolimas”. Pagalvojau vyti jį Jėzaus vardu. Rytmetinėje psalmėje Dievas mane drąsino:
„Priešiškos tautos mane apipuolė;

Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau!…
Apspito mane tarytum bitės,
suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne,
Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau.”(Ps 118, 10)
Tačiau tai nepadėjo.
Nešiau Švenčiausiąjį trims mamytėms, klinikose slaugančioms sergančius naujagimius. Jėzus aiškiai veikė tame: mačiau jų džiaugsmą, taip pat būtent tą valandą, kai aš atėjau, už vieną jų buvo laikomos Mišios Pažaislyje… Važiuojant glaudžiau Jėzų Švenčiausiame prie krūtinės, o širdis – šalta ir nerami. Niekad taip nebuvo. Tik kelionės pabaigoje staiga prisiminiau, kad rekolekcijose Adoracijos metu jaučiau, kaip Jo kraujas iš Ostijos lašėjo į mano širdį… O, lašėk, brangiausias Kraujau, lašėk, atgaivink mane, pastatyk ant kojų… Sukruto ir ėmė šilti širdis. Tik neilgam. Po pusvalandžio į Mišias Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto) bažnyčioje atėjau vėl sutrikusi ir be džiaugsmo.
Evangelija buvo apie kanaanietę, meldusią trupinių nuo šeimininko stalo. Bet labiausiai girdėjau: „Jėzus neatsiliepė.” Kunigas Kęstutis pripažino, jog sunku pamatyti, bet drąsino melsti, kad pamatytume Dievo gailestingumą. Po mišių nuėjau prie Marijos statulėlės. Čia tiek dėkodavau… O dabar tik išspaudžiau skundą kaip mažas vaikas: „Maaama, man blogai. Maaama, man skauda koją, aš užsigavau. Maaama, ir man leidžia tuos nuodus. Ir maaama, aš labai sergu!” Ašaros buvo karčios, bet pusvalandžiui palengvėjo. Norėjau prašyti kunigo maldos, supratau, kad tas, su kuo kovoju, mane visiškai pargriovė. Bet ten ruošėsi krikštynoms, taigi išėjau.
Grįžusi namo atsiguliau ir visiškai pasidaviau savigailai, kaltinimams, ašaroms, vienišumui ir baimei. „Viešpatie, atleisk man mano kaltes!!!” Bet atrodė, kad nėra jokių galimybių sulaukti pasigailėjimo. Drebėjau kaip drebulė (net pagalvojau, kad turiu temperatūros) ir tik šaukiau mintyse „Viešpatie, pasigailėk! Viešpatie, nesitrauksiu, kol nepadėsi!” Jaučiausi kaip tas elgetėlė Petka, nepastatoma ant kojų, nepaguodžiama niekuo. Bandžiau kišti tą Kaltintoją po Jėzaus kapo akmeniu, tai man padėjo 3 metus, bet dabar – ne. Po valandos tokio šauksmo ir drebėjimo staiga išgirdau kaip Bartimiejus: „Ko nori, kad tau padaryčiau?” Labai aiškiai ir ramiai Jėzus klausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?” Apstulbau ir nuščiuvau. Ko noriu?! Tikrai, ko gi aš noriu? Gal dabar turiu vienintelę galimybę gyvenime, kai mano noras bus išklausytas?… Bet aš noriu tiek daug! Ir eilinį kartą aš pradėjau ne nuo savęs: „Kad rusai pasitrauktų iš Ukrainos, kad Abu Bakras al Bagdadis apsiramintų, kad mano vaikai būtų laimingi ir… kad pasveikčiau!” Išpyliau greitakalbe ir net pradėjau juoktis iš savęs. Iš tiesų, ką Jėzui daryti su tokia keistuole įkyruole. Kurį laiką jaučiausi išklausyta, bet… meilės vis dar trūko.
Jūs pažadėjot pasimelsti už mane mišiose. Po kelių minučių gavau žinutę, kad Pivašiūnuose taip pat bus meldžiamasi už mane. Marija buvo vienintelė, kuri tą dieną man išliko „graži”. Po valandėlės nerimstančio nerimo nusprendžiau glaustis prie Jos – kalbėti rožinį. Garbės paslaptys. Šiltai užsiklojau ir… patyriau malonę. Medituodama Jėzaus žengimą į dangų, galvojau apie Jo žaizdas. Ką reiškia apaštalo žodžiai „Jo žaizdomis pagydyti esat?” Tuomet išvydau prisikėlusį ir visą spindintį Jėzų. Prieš 1,5 metų nuolat melsdavausi „ant kryžiaus”:  glaudžiausi prie Jo krūtinės, o rankomis laikiausi už Jo vinių (už manęs dar būdavo Marija). Dabar Jėzus ėjo į Tėvo šviesą pakėlęs rankas, o aš buvau prieš Jį, mūsu rankos buvo susijungę ties Jo žaizdomis. Aš slėpiau savo veidą į Jo krūtinę, o Jis švelniai bandė atsukti mane į tą šiltą šiltą šviesą. Aš vis dar bijojau. Suvokiau, kad Jėzus nori man pasakyti, jog Dievas nėra bejausmis, nesuvokiamas, grėsmingas Tėvas, Jis yra meilės šviesa. Jėzaus Veidas buvo šviesa, bet turėjo kontūrus, o Tėvo šviesa buvo beribė… Kai meldžiausi Marijos karūnavimo slėpinį, žvaigždžių vainikas taip apšvietė jos veidą, kad jis pradėjo spindėti… Ta pačia Jėzaus šviesa!
Tačiau sutemo, ir aš vėl pradėjau bijoti kančios. Kalbėjausi su jumis, pasakojau apie patirtas malones, tačiau atrodė, kad tai vyksta ne su manimi. Vakarinėje Dievas aiškiai atliepė į mano skausmą:
„Jo žaizdomis pagydyti esat.”(1 Pt 2, 24)

„Laimingas, kas pagarbiai Viešpaties bijo,
Kas jo įsakymus nuoširdžiai vykdo.

Jo palikuoniai bus galingi,
Palaiminta KARTA TYRAŠIRDŽIŲ. (Čia aišku, kad mano vaikai nepražus, Dievas pasirūpins jų tyra širdimi.)
blogos žinios jo nebaugina,-
širdis jo tvirta, nes VIEŠPAČIU VILIAS,
patvari jo širdis, JIS NIEKO NEBIJO…” (Ps 112, 1, 2, 7)

Ir aš ŽINAU, kad tai tiesa, nes man taip buvo, aš turėjau tokią širdį ir tokį pasitikėjimą, nieko nebijojau prarasti!.. Bet dabar jaučiausi kaip Petras, iššokęs iš valties, ramiai paėjęs vandeniu, bet pamatęs vėjo smarkumą išsigandęs ir pradėjęs skęsti. Eiti toliau nepajėgiu, nors suprantu, kad, kaip Eglė rašė, yra vienintelis kelias – vandens paviršiumi. Jūs perskaitėt dar vieną eilutę: „Dosniai jis duoda BETURČIAMS…”(Ps 112, 9) Tada pradėjau suprasti, kad pasidariau per daug „turtinga” kažko, ką bijau prarasti… Gal tai žmonių meilė, kuri man tapo realesnė nei Jėzaus meilė? Gal myliu vaikus labiau nei Jėzų? Dar viena jūsų mintis mane įkvėpė ir nuramino tiek, kad galėjau užmigti. Žiūrėti į viską kaip į gimimą dangui. Čia tik sąrėmiai, kuriuos reikia prakentėti. O aš juk žinau, kaip tai daryti: kvėpuoti, dejuoti, išbūti, susikaupti, įsikibti į kieno nors ranką, o svarbiausia – juos pamilti, matyti prasmę, kad padedi savo vaikeliui…
Prabudau 4 valandą ir nerimas bei pasipriešinimas kančiai vėl pradėjo mane „semti”… „Kodėl tas gimimas turi vykti taip skausmingai? Kodėl negalima greičiau ir be skausmo – per Cezario pjūvį?” (Gražiausia – niekada nesupratau moterų, kurios, bijodamos gimdymo skausmo, susiorganizuodavo Cezario pjūvį!!! Tiesiog gėda…) Tik aš tokia pavargusi, be jausmų ir nieko nebenorinti… Net sutikti su jūsų pasiūlytomis mišiomis buvo labai sunku. Supratau, kad man jų būtinai reikia, bet tai mane slėgė dar labiau – juk niekad, o tuo labiau tokioj nepaguodoj, negalėsiu į tokia meilę atliepti ir padėkoti!…
Ačiū Dievui, kad Jėzus jus „aplenkė”. Nors tikėjausi drebėti iki ryto, pradėjau sapnuoti… Sapnavau, kad parduotuvėje, kurioje buvau antrą kartą, paprašiau pardavėjo, jauno vaikinuko, kažkokios detalės, bet jis neturėjo. Apsisukau išeiti, bet mano kūnas sukluso:  kažkas ne taip, kažkoks mielas, seniai seniai girdėtas aidas suskambo jame. Tai panašu… į meilės magnetizmą, kuris toks malonus, kurio ilgisi kiekvienas, kiekviena… Ar gali būti? Na taip, jis paraudo ir buvo labai drovus kalbėdamas su manimi… Bet kaip? Ar gali būti? Protas negalėjo patikėti, bet mano kūnas, mano nugara buvo tikra – jis įsimylėjęs mane „iki ausų”!!! Neatsisukau, bet ir negalėjau išeiti, negalėjau atsispirti nepasimėgavusi tuo bent minutėlę… Atsisėdau fotelyje vidury kambario ir girdžiu, kaip jis alsuoja už manęs. Suprantu, kad jis tiesiog dūsta iš meilės man. Viskas aišku be žodžių,viskas labai pagarbu… Tik aš nieko nenoriu, ir mano širdis tokia pavargus. Jis nebeištveria ir tylėdamas paima mane už dešinės rankos…  Aš prisipildau tos saldžios saldžios meilės vienybės ir palaimos, dar spėju pagalvoti, kad dabar galėsiu pailsėti, pamiegoti ir užmiegu… Sapnas tęsiasi, ir toliau sapnuoju, jog prabundu ir mąstau labai praktiškai bei skeptiškai: kam prie visų mano bėdų man dar romanas su jaunu vyru, aš juk mirštu ir tik įskaudinsiu jį. Pasiimu batus ir basa, nepasakius nei vieno žodžio, išbėgu. Gatvėje apsiaunu, namie atsisėdu į tokį patį fotelį ir… didžiausiai mano nuostabai vėl išgirstu jo alsavimą už nugaros! Jis tylėdamas paduoda man mano telefoną ir dokumentus, kuriuos palikau pas jį parduotuvėje. Tada visiškai ramus taip kasdieniškai susirango prieš mane ant sofos, pasiima kompiuterį ir kažkam sako, kad jis dabar čia gyvens. Aš rami, nes tuoj atvėsinsiu jo entuziazmą. Kažkodėl angliškai (manau, kad jis užsienietis) sakau nevyniodama į vatą: „Aš labai labai sergu.” O jis šiltai žvilgteli į mane ir sako labai paprastai: „Žinau. Man tinka.” Ir aš suprantu, kad kažkokiu būdu jis žino apie mane VISKĄ!!! Gal kokia super sekimo įranga, bet jis ŽINO apie mane daugiau nei aš galiu suprasti. Ir jam tinka. Jam tinka viskas. Net tai, ko aš savyje negaliu pakęsti, jam netrukdo manęs mylėti ir „eiti dėl manęs iš proto”!!! Jis skambina man ir šypsosi, nes jau įvedė man savo numerį. Mano telefone nušvinta užrašas: „Chef”. Kažkodėl nebenustembu. Šefas, tai šefas. Tada prabundu – jau rytas. Ir suprantu, kad sapnavau… Jėzų! Vargšas niekaip negalėjo pasiekti mano išsigandusios širdies per maldą, per Dievo Žodį, tai atėjo net į sapną!
Vis dėlto piktasis dar bandė pulti: nesąmonė, tau jau stogas važiuoja, ar galėsi tai kam nors papasakot, ar galėsi remtis sapnu? Pokalbis su jumis, jūsų supratimas buvo būtinas. Ypač dėkoju už visų nuodėmių nuo pat kūdikystės išrišimą, atleidimo maldą tėčiui, kuriam reikia įtikti, ir maldą iš Marijos knygelės, piktojo pririšimą prie kryžiaus…
To ryto psalmė buvo 73-ia ir ji kalbėjo apie viską, kas man buvo nutikę:
„Iš tikruju Dievas geras teisiesiems,-
visiems tyraširdžiams.
Bet man kojos beveik buvo pradėjusios pintis,
mano žingsniai bemaž slidinėjo,
kai ėmiau pavydėt pagyrūnams,
matydamas tų nedorėlių sėkmę.”

„O mano širdis juk buvo apkartus
ir jausmai sutrikę,
kvailas buvau ir nesupratingas-
tavo Artume lyg keturkojis.
Nuo šiol su tavimi visada aš būsiu,-
LAIKAI TU MANE UŽ DEŠINIOSIOS RANKOS.”

„Danguje argi ne tu man spindėsi?
Turėdamas tave, ko dar trokščiau ir žemėj?”
Suprantu ir kodėl ama Sara sakė: „…verčiau melsiu, kad mano širdis būtų visiems tyra.”
Su meile ir šypsena, nebesigraužianti, kad niekada jums tinkamai nepadėkosiu, nuolat maldoje už jus,
Banga