Loading...
Problemų įveikimas paliatyviojoje pagalboje 2018-04-20T20:50:06+00:00

Psichosocialinių bei dvasinių problemų įveikimas paliatyviojoje pagalboje

Patarimai gyvybei grėsmingomis ligomis sergančiųjų artimiesiems, draugams bei šalia esantiesiems, Kaunas 2013

Pradedame garsiai kalbėti apie tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos, bet kurie patys dažnai jau nebegali jos susirasti. Tai asmenys, kurie, nepaisant amžiaus, serga gyvybei grėsminga liga ir esantys tame jos etape, kuris veda į žemiško gyvenimo pabaigą. Jiems reikia ne tik specialistų – medikų, psichologų, socialinių darbuotojų, dvasinės misijos tarnybos ir t.t.,  bet ypatingai palaikymo, padrąsinimo, buvimo šalia. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, savanoriai, bet kuris iš mūsų… Tereikia pamatyti, pajausti, atsiliepti.

Lietuvoje nuo 2008m. asmens sveikatos priežiūros įstaigose pradėtos teikti paliatyviosios pagalbos paslaugos. Pirmieji žingsniai, pirmieji bandymai… Turime daug ką apmąstyti, išmokti, pasikeisti, semtis patirties iš draugų Europoje, Amerikoje. Todėl Jūs ir Mes esame čia.

Nuoširdžiai dėkojame:

  • MacMillan Cancer support fondui už leidimą versti leidinį „Lost for words. How to talk to Someone with Cancer“, jį spausdinti ir platinti;
  • Labdaros paramos fondui „Tekantis vanduo“ už leidinio finansavimą;
  • Ligoniams ir jų artimiesiems, kurie buvo, yra ir bus tikrieji mūsų Mokytojai;
  • Visiems, kurie prisidėjo prie knygelės išleidimo ir kurie prisidės prie paliatyviosios pagalbos įgyvendinimo Lietuvoje.

Būkime kartu ir pakeisime pasaulį!

Antuanas de Sent-Egziuperi

Vienintelė vertybė žemėje – žmogaus ryšys su žmogumi

1. Kai žodžių nebėra

Žinoma, jūsų artimojo liga yra gąsdinanti situacija. Tačiau jūs galite padėti. Atsiminkite, kad informacija gali sumažinti baimę. Jūs galite padėti savo artimajam gauti įvairios naudingos informacijos. Klausydamas, dėl ko jūsų artimasis yra labiausiai sunerimęs, padėdamas surasti teisingą informaciją bei tai suprasti, jūs galite būti ypatingai svarbus.

1.1. Kodėl kalbėtis? Kaip klausytis?

Yra 3 pagrindinės priežastys, kodėl verta kalbėti ir klausytis:

1. Kalbėjimas yra geriausias bendravimo metodas

Yra daugybė bendravimo būdų: prisilietimas, juokas, šypsena. Tačiau kalbėjimas yra efektyviausias ir specifiškiausias būdas, kuriuo mes bendraujame. Kalbėjimas bendravimą padaro aiškiu. Jo dėka mes galime geriau suprasti vienas kitą. Kiti bendravimo būdai yra labai svarbūs, bet, kad jie būtų naudingi, visgi turime šnekėtis.

2. Tik kalbėjimas gali padėti sumažinti sielvartą ir stresą

Priežastys, kodėl mes šnekamės, gali būti labai įvairios. Yra tokių akivaizdžių priežasčių kaip, pavyzdžiui, pasakyti vaikui neliesti karštos orkaitės, papasakoti pokštą, siekiant kažką prajuokinti, paklausti apie futbolo rungtynių rezultatus ir taip toliau. Bet taip pat yra mažiau akivaizdžių priežasčių kalbėtis. Viena iš jų yra paprastas žmogaus noras palaikyti ryšį su kitais žmonėmis ir būti išklausytam.
Dažnai, ypač kai atrodo, jog viskas pašlijo, žmonės kalbasi tam, kad išsipasakotų, būtų išklausyti ir nusimestų naštą nuo pečių. Tai leidžia atsikratyti susikaupusios įtampos, o tai padeda jaustis geriau. Kalbėjimas gali būti didžiulio palengvėjimo priežastimi. Kalbėdamiesi ir išklausydami galite padėti sunkiai sergantiems asmenims išsilieti. Tai reiškia, kad galite padėti savo artimajam, net jei ir nežinote visų atsakymų.
Iš tiesų, “geras klausytojas” yra naudingas pats savaime. Jungtinėse Valstijose buvo atliktas įdomus tyrimas, kai žmonės buvo mokomi gero klausymo technikų. Tuomet pacientai savanoriai atėjo su jais pasikalbėti apie savo problemas. Klausytojams šiame tyrime nebuvo leista nieko pasakyti ar padaryti. Jie tik linksėdavo ir sakydavo, kad “aš suprantu” ar “papasakokit man daugiau”. Jiems nebuvo leista užduoti klausimų ar kažką pasakyti apie problemas, kurias apibūdino pacientai. Valandos pabaigoje beveik visi pacientai manė, kad jie gavo labai gerą pagalbą ir palaikymą. Verta prisiminti, jog jūs neturite žinoti nieko ypatingo, asmens išklausymas padeda daugiau nei tikitės.

3. Atsiribojimas yra žalingas

Viena iš priežasčių, kodėl draugai ir šeima stengiasi išvengti pokalbių su pacientu, yra tai, jog kalbėjimas apie baimę ar nerimą gali iššaukti patį nerimą, nors prieš tai jo ir nebuvo.
Taigi galite pasakyti sau: “Jei aš paklausiu savo draugo, ar jis jaudinasi dėl spindulinės terapijos, o jis prieš tai nesijaudino, mano klausimas gali sukelti šį nerimą”. Tačiau, viskas būna atvirkščiai.
Psichologai tyrinėjo pokalbius su žmonėmis, kurie serga nepagydomomis ligomis. Tyrimas parodė, kad pokalbiai tarp sergančiųjų ir jų artimųjų nesukėlė naujų baimių ar nerimų. Prešingai, nešnekėjimas apie baimes jas tik padidina.
Žmonės, kurie neturi su kuo pašnekėti, yra nervingesni, labiau linkę į depresiją. Tyrimas taip pat parodė, kad žmonių, kurie rimtai serga, viena didžiausių problemų yra tai, jog kiti žmonės su jais nesišneka ir dėl to kylantis izoliacijos jausmas juos verčia jaustis dar prasčiau. Dažnai asmeniui, jei jis labai jaudinasi ir neturi su kuo apie tai pakalbėti, tampa sunku šnekėti ir apie visus kitus dalykus.
Viena iš priežasčių, kodėl žmonėms sunku kalbėti apie savo jausmus, yra gėda. Daugelis žmonių gėdijasi dėl kai kurių savo jausmų, ypatingai dėl savo baimių ir susirūpinimų. Bijomasi jaustis ne taip, “kaip turėtume jaustis”, iš kur ir kyla gėda dėl turimų baimių. Vienas iš svarbių dalykų, kuriuos galima padaryti dėl savo artimojo, yra jo nuogąstavimų išklausymas ir buvimas šalia. Išklausymas turėtų būti be temos nukreipimo ar parodymo, kad kvaila turėti baimes. Reikėtų parodyti, jog priimate ir suprantate. Tai padeda sumažinti asmens gėdą dėl turimų baimių.
Taigi jūs galite laimėti viską ir neturite, ko prarasti, mėgindami kalbėtis ir išklausyti. Pradėti pokalbį su žmogumi, kuris ką tik sužinojo, jog serga vėžiu, yra sudėtinga ir dažnai reikalauja vidinės stiprybės. Tačiau yra būdų šių sunkumų išvengti.

1.2. Kalbėjimosi kliūtys

Čia pateikiami pagrindiniai šeši kliūčių tipai, kurie trukdo efektyviam bendravimui tarp jūsų ir sergančiojo asmens:

  1. asmuo, kuris serga ir nori kalbėtis, bet jūs ne;
  2. asmuo, kuris serga it nenori kalbėtis, bet jūs norite;
  3. asmuo, kuris serga ir nori kalbėti, bet jaučiasi taip, tarsi jam nederėtų;
  4. jūs nežinote, kaip padrąsinti vėžiu sergantį asmenį kalbėtis;
  5. asmuo, kuris serga, atrodo, jog nenori kalbėtis, bet iš tikrųjų jam to reikėtų;
  6. jūs nežinote, kas būtų geriausia, ir nenorite kalbėti, nes tai galėtų pabloginti situaciją.

Tai yra pagrindiniai barjerai. Tačiau yra būdų palengvinti ir užmegzti bendravimą bei atpažinti, ar žmogui reikia išsikalbėti ar ne.

Į viršų

1.3. Kaip būti geru klausytoju

Iš esmės, geras klausymas gali būti padalytas į dvi dalis – fizinę ir psichologinę. Dauguma nejaukių momentų bendraujant atsiranda dėl kelių paprastų taisyklių nežinojimo.

1

Sukurkite tinkamą aplinką

Tai yra labia svarbu, todėl verta skirti pakankamai laiko pasiruošti pokalbio pradžiai:

  • Patogiai įsitaisykite;
  • Atsisėskite;
  • Pabandykite atsipalaiduoti (net jei taip ir nesijaučiate, pamėginkite bent taip atrodyti);
  • Parodykite, jog esate pasirengęs praleisti laiką su šiuo žmogumi (pavyzdžiui, nusivilkite savo paltą)
  • Išjunkite savo mobilaus ryšio telefoną, parodydami, jog jūsų pokalbis nebus pertrauktas.

Jūsų ir pašnekovo akys turėtų būti viename lygyje – jei ligonis sėdi, tai beveik visada reiškia, kad reikia atsisėsti.Jei jūsų artimasis guli lovoje, kaip taisyklė, geriau atsisėsti prie lovos negu stovėti. Pabandykite sukurti kiek galima artimesnę ir asmeniškesnę atmosferą. Nesikalbėkite koridoriuje ar ant laiptų. Gali pasirodyti, kad tai – menka ar nereikšminga, bet dažnai pokalbis nepavyksta dėl šių paprastų dalykų.

Tarp kalbančiųjų: asmens, su kuriuo kalbate ir jūsų, turi būti tinkamas ir patogus abiems atstumas. Per didelis atstumas sukuria nejaukumo ir oficialumo jausmą, o per artimas atstumas gali priversti kitą asmenį jaustis užspaustu. Jei asmuo guli lovoje ir neturi kur atsitraukti, tai gali tapti didesne problema. Pasistenkite, kad tarp jūsų nebūtų fizinių kliūčių (stalo, naktinio staliuko ir pan). Gali būti nelengva. Tačiau, jūs visada galite pasakyti: “Nėra labai lengva kalbėtis, kai šis stalas yra tarp mūsų, ar galėčiau jį patraukti?”

Palaikykite akių kontaktą ir tuo metu kai kitas kalba, ir tuo metu kai kalbate jūs. Akių kontaktas parodo kitam asmeniui, kad pokalbis yra tiktai tarp judviejų. Kai kuriose kultūrose natūralu tiesiai žiūrėti į kito asmens akis. Kitose kultūrose tai nėra priimtina. Reikėtų suprasti, kaip kitas asmuo jaučiasi, kai žiūrite tiesiai į jį, nes tiesus žvilgsnis gali jį suvaržyti.

Jei iškyla skausmingas momentas ir jūs negalite žiūrėti vienas į kitą, likite šalia ir laikykite asmens ranką ar prisilieskite, jei galite ir tai atrodys tinkama.

2

Išsiaiškinkite, ar asmuo, kuris serga nori kalbėtis

Gali būti, kad tą dieną sergantysis tiesiog neturi nuotaikos kalbėtis. Galbūt dėl gydymo ar ligos simptomų jis nesijaučia pakankamai gerai. Taip pat gali būti, jog jis nori kalbėtis tik apie ganėtinai įprastus “mažus” dalykus (tokius kaip televizijos programos, sporto įvykiai ar kitos kasdienės temos). Pabandykite neįsižeisti, jei taip atsitiktų. Vis dėlto ir paprastų, kasdieninių dalykų išklausymas ar tik buvimas šalia yra labai naudingas sergančiajam.

Jei jūs nežinote, ko jūsų draugas ar artimasis nori, jūs galite tiesiai paklausti, ar jis nori su jumis pasišnekėti. Toks paklausimas yra tinkamesnis nei iš karto pradėti rimtą ir gilų pokalbį (kaip pvz.: papasakok man apie savo jausmus).

Žmonės, sergantys vėžiu, dažnai jaučia, kad jų nuotaikos keičiasi diena iš dienos, ir jie vieną dieną gali norėti kalbėtis, o kitą dieną – ne. Taigi, jūs neturėtumėte galvoti, jog tai jūsų kaltė, jei sergantysis nusprendžia, kad nenori kalbėti.

3

Klausykite ir parodykite, kad klausote

Kai jūsų draugas ar giminaitis kalba, iš tikrųjų svarbu klausyti jų ir negalvoti, ką ketinate pasakyti vėliau. Taip pat svarbu parodyti, kad jūs klausote.

Kad klausytumėte tinkamai, jūs turite skirti visą savo dėmesį tam, ką jūsų artimasis sako. Svarbu negalvoti, ką jūs ketinate atsakyti. Iš tikrųjų, jūs neklausote, jei galvoje repetuojate, ką ketinate pasakyti vėliau. Taip pat labai svarbu nepertraukinėti pašnekovo. Tačiau, jei pertraukia jus tuo metu, kai jūs  sakote kažką su “bet” ar “aš galvojau”, ar kažką panašaus, sustokite ir leiskite jam/jai tęsti.

4

Padrąsinkite asmenį, sergantį vėžiu, kalbėtis

Geras klausymas – nėra tik sėdėjimas panašus į garso įrašymo aparatą. Jūs galite padėti asmeniui, kuris serga, kalbėtis, kas jam neduoda ramybės, padrąsinti jį. Gali padėti labai paprasti dalykai. Jūs galite kūnu parodyti, kad klausote – pabandyti linksėti, ar pasakyti “Taip”, “Aš matau”, ar “Kas įvyko vėliau?”. Tai atrodo itin paprasta, bet kartais įtampos metu paprasti dalykai yra tie, kurie padeda geriausiai.

Jūs taip pat galite parodyti, kad jūs klausote, pakartodamas asmens pasakyto sakinio du ar tris paskutinius žodžius. Tai padeda sergančiajam, kuris kalba, jausti, kad jo žodžiai yra išgirsti ir priimami.

Jūs taip pat galite pakartoti pašnekovui, ką jūs išgirdote. Iš vienos pusės, kad pasitikrintumėte, kad jūs supratote teisingai, iš kitos pusės, kad parodytumėte, jog klausote ir bandote suprasti. Galite pasakyti kažką panašaus: “Turi omenyje, kad..” ar “Jei aš gerai supratau, jautiesi…”.

5

Naudokite tylą ir nežodinį bendravimą

Jei sergantysis nustojo kalbėti, paprastai reiškia, kad jis galvoja apie kažką skausmingo ar jautraus. Palaukite minutėlę drauge su juo – palaikykite jo ranką ar palieskite jį, jei jaučiate, kad tai tinkama. Vėliau paklauskite, apie ką galvojo. Neskubinkite , net jei atrodo, jog tyla trunka per ilgai.

Kitas punktas apie tylą – kartais galite manyti, kad “aš nežinau, ką pasakyti”. Taip gali būti todėl, kad nėra ką pasakyti. Jei taip yra, nebijokite patylėti ir tik būti šalia. Tokiais atvejais, buvimas šalia, prisilietimas ar apkabinimas gali padėti daugiau, negu bet koks pasakymas.

Kartais nežodinis bendravimas (bendravimas kitais būdais – ne žodžiais), toks kaip kūno poza ar judesiai, sako daug daugiau kitam asmeniui negu kalba. Vienas pavyzdys iš gydytojo patirties:

“Neseniai, aš gydžiau vidutinio amžiaus moterį, kurios vardas buvo Ona. Iš pradžių ji atrodė labai pikta, tyli ir nebendraujanti. Aš bandžiau padrąsinti kalbėdamas, bet ji liko susikausčiusi ir užsidariusi savyje. Per vieną susitikimą, tuo metu, kai aš kalbėjau, paliečiau ją savo ranka – nesąmoningai, nes nebuvau įsitikinęs, kad tai bus teisingas poelgis. Mano nuostabai, ji paėmė mano ranką, stipriai suspaudė ir nebepaleido. Atmosfera tučtuojau pasikeitė. Ji pradėjo kalbėti apie savo nuogąstavimus dėl tolimesnės operacijos bei jos šeimos narių nutolimą.”

Taigi verta pabandyti užmegzti ir nežodinį kontaktą. Jei, pavyzdžiui, jūs paimate asmens, segančio vėžiu, ranką ir jis ją ištraukia ar žvilgsniu parodo, kad jam nepatogu ir nemalonu, jūs galite atsitraukti ir laikytis reikiamo atstumo.

6

Nebijokite įvardinti savo jausmų

Jums leidžiama pasakyti tokius dalykus kaip: “Man sunku apie tai kalbėti” ar ”Aš nesu geras pašnekovas šia tema…” ar net “Aš nežinau, ką pasakyti”. Jausmų pripažinimas, kurie paprastai yra ganėtinai akivaizdūs abiems pašnekovams (net jei tie jausmai yra jūsų, o ne jūsų artimojo), gali padėti jūsų pokalbiui. Tai gali sumažinti nejaukumo ar gėdos jausmus, kuriuos kartkartėmis jaučiame mes visi. Tai gali pagerinti bendravimą tarp jūsų.

7

Įsitikinkite, kad gerai supratote

Jei esate įsitikinę, kad suprantate, ką artimasis turi omenyje, galite apie tai pasakyti. Tokie atsakymai kaip: “Tu šneki labai liūdnai“ ar “Manau, kad dėl to labai supykai”, pašnekovui pasako, kad ir jūs jautėte tas pačias emocijas, kurias jis jautė tuo metu, kai kalbėjotės. Bet jei nesate įsitikinęs, galite paklausti: “Kaip tai privertė tave jaustis?”, “Ką galvoji apie tai?”, “Kaip jautiesi dabar?”. Gali įvykti nesusipratimas, jei manote, kad jūs žinote, kaip kitas asmuo jaučiasi, bet iš tikrųjų supratote visai ne taip. Paprašymas pasakyti: “Padėk man suprasti, ką turi galvoje”, ar “Papasakok, truputį daugiau”, ar “Nesu įsitikinęs, kad supratau, kaip jautiesi”, gali būti naudingas.

8

Nekeiskite temos

Jei jūsų artimasis nori kalbėti, koks jis jaučiasi išsigandęs, svarbu leisti jam apie tai kalbėti. Tai, ką jis pasakoja, gali kelti stresą ir susirūpinimą jums. Tačiau, jei sugebėsite išklausyti ir pasilikti šalia artimojo, galite jam labai padėti. Jei pasijaučiate labai nejaukiai ir manote, kad pokalbis šiuo metu jums yra per sudėtingas, galite taip pasakyti ir pasiūlyti aptarti viską vėliau. Galite pasakyti kažką labai paprasto, tokio kaip: “Dabar jaučiu daug stiprių jausmų ir man sunku apie tai kalbėti – bet aš norėčiau pasikalbėti apie tai vėliau.” Tiesiog nekeiskite temos, nepripažindamas fakto, kad apie ką jūsų artimasis kalba, yra labai svarbu ir jautru jums abiems.

Kai yra iškeliama susirgimo vėžiu tema, nepradėkite iš karto kalbėti apie pažįstamą, kuris serga ar sirgo vėžiu. Tai nukelia kalbos objektą nuo žmogaus, kuris nori išsipasakoti, į kitą asmenį – svarbu kalbos centre išlaikyti asmenį, kuris šiuo metu kalba su jumis.

9

Neduokite patarimo per anksti

Idealiu atveju, niekas niekam neturi duoti patarimų, nebent paprašoma. Tačiau, idealių situacijų nėra ir dažnai pagauname save duodant patarimus, nors jų niekas neprašė. Bandykite neduoti pa- tarimo pokalbio pradžioje, todėl, kad jis stabdo dvipusę diskusiją. Jei negalite neduoti patarimo, naudokite tokias frazes kaip: “Ar galvojai pabandyti…” ar “Mano draugas kartą bandė…”. Šios frazės yra mažiau drąsios nei: “Tavim dėtas aš būčiau…”, kuri priverčia jūsų pašnekovą galvoti (ar net pasakyti), “bet tu nesi aš”, tai gali, iš tikrųjų, nutraukti pokalbį.

10

Atsakykite į humorą

Daugelis mano, kad jei asmuo serga vėžiu, nebelieka nieko, dėl ko būtų galima juokauti. Nederėtų pamiršti, jog humoras yra labai naudingas būdas susidoroti su grėsmėmis ir baimėmis. Tai gali leisti mums atsikratyti intensyvių jausmų ir pamatyti situaciją iš kitos perspektyvos. Humoras yra vienas iš būdų, kuriais žmonės bando susidoroti su situacijomis, kurias įveikti atrodo neįmanoma.

Apskritai, bendriausios pokštų temos apima anytas, skridimo baimę, mokyklą, ligonių ir gydytojų santykius ir pan. Nė vienas dalykas pats savaime nėra juokingas. Sakykim, ginčas su anyta tikrai gali sukelti stresą. Tačiau, toks ginčas su anyta yra anekdotų objektas jau šimtmečiais. Taip yra todėl, kad lengviausia juoktis iš dalykų, kurie mums sudėtingiausi ir sukelia stresą. Mes juokiamės iš šių dalykų, kad pažvelgtume į juos iš kitos perspektyvos, sumažindami jų reikšmę mums ir tuo pačiu jų keliamą grėsmę.

Viena apie keturiadešimties metų moteris turėjo laikyti kateterį (vamzdelį) pūslėje – tai buvo gydymo dalis. Tuo metu, kai ji buvo ligoninėje, ji nešiojosi šlapimui nudrenuoti skirtą maišelį kaip rankinuką ir garsiai sakydavo, jog gaila, kad dar niekas nesukūrė drenažo maišelio, kuris tiktų prie jos pirštinių. Išėmus iš konteksto, gali skambėti ne itin gražiai, tačiau šiai moteriai tai buvo būdas susidoroti su problema, keliančia sielvartą ir stresą. Jos elgesys parodė jos drąsą ir norą pakilti aukščiau virš atsiradusių fizinių problemų.

Juokas gali padėti pajusti daugiau savikontrolės ir tikėjimo, jog galima susidoroti su situacija. Jei jūsų artimasis nori pajuokauti – net jei humoras pašaliniui galėtų atrodyti žiaurus – verta pasijuokti drauge su juo. Nereiškia, kad jūs turite bandyti pralinksminti savo artimąjį nuolat sakydami pokštus – tai neveikia. Geriausia, kaip galite elgtis, – jautriai atsakyti į jų humorą, užuot bandę sukurti tokią nuotaikos atmosferą, kokios norite jūs.

11

Leiskite artimajam būti liūdnam ar prislėgtam

Daugelis žmonių mano, kad pozityvus nusiteikimas gali padėti išgydyti vėžį ir bijosi, kad liūdesys, neigiamos mintys ar emocijos gali sulėtinti asmens gijimą ar pagreitinti vėžio plėtimąsi, paskatinti jo atsinaujinimą. Taip iš tikrųjų nėra. Natūralu jaustis išsigandusiam ar nuliūdusiam, išgirdus vėžio diagnozę ar gydantis nuo jo. Nors mūsų mintys, jausmai ir požiūris gali turėti įtakos vėžio vystymuisi, šis vystymasis priklauso nuo daugybės kitų dalykų, tokių kaip aplinka, dieta, genetiniai ypatumai.

Svarbu, kad jūs prisimintumėte, kad jūsų artimojo blogas nusiteikimas ligos neįveikimo atveju, gali būti jos progresavimo priežastimi, nes sergantysis nemąstė teigiamai. Žmonės kartais daro spaudimą savo artimajam, sakydami, kad, jei jie pakankamai stipriai kovos, jie įveiks vėžį. Jei vėžys atsinaujina arba negali būti išgydytas, tai nėra pačio asmens kaltė: vėžys yra labai sudėtinga liga ir šiuolaikinis gydymas ne visada gali padėti.

Net kai žmonės baigia gydymą, būna momentų, kai jie jaučiasi liūdni ir susirūpinę – tokioje situacijoje sudėtinga džiaugtis gyvenimu. Būvimas teigiamai nusiteikus, nereiškia visa laiką jaustis laimingu ir linksmu. Svarbu pripažinti sau ir artimajam, jog bus momentų, kai jie jausis pavargę, susirūpinę ar pikti. Reikia leisti artimajam pasakyti, jei jie jaučiasi liūdni ar nori verkti ir būti šalia, leisti išsikalbėti apie tokias sunkias temas kaip vėžys, jo gydymas ar net apie paskutiniuosius sergančiojo norus.

Viliojanti mintis gali būti pabandyti pralinksminti ar paguosti artimuosius, sakant tokius dalykus kaip “Nesijaudink, viskas bus gerai” ar “Vėžys tikrai negrįš, nusiteik pozityviai”. Tai trukdo kalbėtis, kaip asmuo jaučiasi iš tikrųjų. Tinkamiau yra pripažinti emocijas, sakant kažką panašaus į “Aš suprantu, jog esi prislėgtas, labai sudėtinga būti stipriam viso šio gydymo metu, tikriausiai labai pavargsti” ar “Aš įsivaizduoju, jog labai sunku pozityviai žiūrėti į priekį, kai nežinai, kas laukia ateityje”.

Jei jūsų artimasis verkia, nebandykite sustabdyti jo, bet galite pasakyti, jog verkti yra gerai. Ašaros yra natūralus atsakas į sielvartą. Asmeniui gali būti svarbu išsilieti ir išsiverkti. Kartais sunku matyti artimąjį verkiant, tuomet svarbu prisiminti, kad visi jausmai  ir  mintys  praeina,  ir  praėjus  kuriam  laikui  jis  pasijaus geriau.

12

Dvasinis palaikymas

Kartais, kai žmonės sunkiai serga, pradedama abejoti tikėjimu, dvasine gerove. Jei jūs jaučiate, kad nesugebėsite savo artimajam padėti religijos ar dvasingumo klausimu, galite suorganizuoti susitikimą su dvasininku ar pan. Jei jie yra ligoninėje ar slaugos ligoninėje, joje turėtų būti kapelionas ar dvasinis asistentas.

Apibendrinant, jautraus klausymo tikslas yra kuo geriau suprasti, ką kitas asmuo jaučia. Galbūt jūs niekada pilnai nesuprasite kito, bet kuo arčiau būsite su juo ir kuo geriau suprasite, tuo geriau ir efektyviau bendrausite.

Į viršų

1.4. Suprasti kito išgyvenimus

Yra daug skirtingų ligos aspektų, kurie kelia baimę. Pateikiame bendriausius nuogąstavimus, su kuriais tenka susidurti, kai norime padrąsinti savo artimąjį kalbėti apie jausmus.

Grėsmė sveikatai

Kai mes esame geros sveikatos, rimtos ligos grėsmė atrodo toli ir retai kada pagalvojame, jog galime susirgti. Kada tai įvyksta, mes esame sukrėsti ir sutrikę, dažnai pikti ar net įsižeidę. Jei liga sukelia nuovargį arba kitus simptomus, su tuo labai sunku susidoroti.

Mirties grėsmė

Daug žmonių yra išgydyti nuo vėžio, bet mirties grėsmė yra visada šalia. Net kai žmonės yra pasveikę, jie vis dar bijo, kad vėžys atsinaujins. Ši baimė gali sumažėti laikui bėgant. Tačiau svarbu leisti artimajam apie tai kalbėti. Klausydamas jūs galite sumažinti skausmą ir šios grėsmės įtaką jam.

Saugumas

Mes visi mėgstame, kad galime nuspėti, kas įvyks toliau, nes tai padeda jaustis saugiau dėl ateities. Būti saugiam yra vienas iš pagrindinių žmogaus norų. Mes mėgstame jaustis užtikrinti. Žmonės sergantys vėžiu dažnai jaučia, kad jie nebeturi saugumo jausmo. Jie nežino, kas bus rytoj. Tai yra labai nemaloni ir skausminga situacija. Jūs galite labai padėti savo artimajam tiesiog pripažindamas saugumo nebuvimo jausmo sunkumą.

Nesupratimas

Gydymas nuo vėžio dažnai apima daug skirtingų gydančiųjų profesionalų, turinčių skirtingus įgūdžius ir žinias. Labai dažnai asmenys gali jaustis kvailais todėl, kad tiksliai nežino, kas bus daroma su jais. Jie gali nesuprasti, ką gydytojas ar slaugytoja sako, nes nežino naudojamų specifinių terminų. Svarbu dar kartą patikinti artimąjį, kad sveikatos priežiūros darbuotojai gali paaiškinti bet  kokius  medicinos  terminus  ar  gydymo  eigą. Informaciją taip pat gali suteikti informaciniai centrai.

Jūs galite padėti artimajam pabrėždami, kad vėžio liga ir jos gydymas yra specialistų sritis. Jums nebūtina visko žinoti, susirgimas ir gydymas yra kaip ėjimas į nežinomą pasaulį ir pirmiausiai gali atrodyti labai paslaptingai. Tai gali gąsdinti: netikima, jog apie vėžį ir jo gydymą galima viską žinoti. Yra normalu klausti tiek klausimų, kiek tik reikia, kad būtų aiškiau kas vyksta ir kas įvyks. Jei gydytojų ar slaugytojų paaiškinimo neužtenka, galima susisiekti su kitomis vėžio gydymo įstaigomis.

Fiziniai simptomai

Jūsų artimasis gali jausti skirtingus simptomus įvairiose gydymo stadijose, pavyzdžiui, skausmas, šleikštulys ar pykinimas. Naudinga leisti jiems kalbėti apie šiuos negalavimus, jei jie nori. Jūsų artimasis taip pat gali norėti aptarti kitus fizinius su vėžiu ar jo gydymu susijusius aspektus, pavyzdžiui, plaukų slinkimas dėl chemoterapijos. Galbūt jūs galite padėti savo artimajam jaustis mažiau nejaukiai užsimenant apie jų plaukus ir parodant, kad norite ir galite apie tai kalbėti, taip pat galbūt padedant pasirinkti peruką, šaliką ar skarelę.

Socialinė izoliacija

Kai žmonės serga, jie gali jaustis atskirti nuo visuomenės ir draugų. Gali būti, kad žmonės jaučiasi nejaukiai ir nelanko ar nesusisiekia su sergančiaisiais jaudindamiesi, kad jie nežinos, ką pasakyti. Galite padėti susisiekdami su kitais jų draugais ar artimaisiais ir padrąsinti nebijoti aplankyti sergantįjį.

Visi šie nuogąstavimai ir problemos yra normalus ir natūralus dalykas – labai reikalinga ir gera turėti žmogų, su kuriuo galima apie viską pasikalbėti. Štai kodėl jūs galite būti toks svarbus savo artimajam.

Į viršų

1.5. Kaip padėti – praktinis sąrašas

Viena iš dažniausių problemų norint padėti asmeniui, sergančiam vėžiu, yra ta, kad draugai ir giminaičiai nežino, nuo ko pradėti. Šiame skyriuje pateikiamas nuoseklus planas, kuris padės jums nuspręsti, kuo galite labiausiai padėti, ir nuo ko pradėti.

1

Pasiūlykite pagalbą

Iš pradžių svarbu išsiaiškinti, ar tikrai jūsų pagalba yra norima. Jei taip, pasiūlykite ją. Jūsų pradinis pasiūlymas turi būti konkretus. Geriau sakyti: “Gal tau reikėtų ką nors nupirkti?” ar “Gal parvežti vaikus iš mokyklos” vietoj “Pranešk man, jei galėsiu kuo nors padėti”. Visada reikėtų aiškiai pasakyti, kad jūsų visada galima prašyti pagalbos ir vėliau pasitikslinsite, kuo galėsite padėti.

Be abejo, jei jūs esate sergančiojo vaiko tėvas ar sergančiojo partneris, jums nebūtina klausti – žinosite, ko jiems reikia. Kitomis aplinkybėmis būtina žinoti, ar jūs tikrai esate labiausiai pageidautinas pagalbininkas. Kartais nutolęs draugas ar kolega yra labiau laukiamas negu artimas giminaitis. Nenuliūskite, jei atrodys, jog sergantysis nenori jūsų palaikymo. Nepriimkite to asmeniškai. Jei vis dar norite padėti, galbūt yra ligonio šeimos narių, kuriems reikalingas palaikymas.

2

Gaukite tinkamą informaciją

Kad būtumėte naudingas, jums galbūt reikalinga pagrindinė informacija apie medicininę situaciją. Tačiau jums tikriausiai reikalinga pagrindinė informacija be detalių sąlygų ir gydymo. Kai kurie žmonės yra labai uždari ir nenori, kad kiti žinotų viską apie jų problemas. Jie gali papasakoti tik tiek, kiek jums reikia norint padėti. Pavyzdžiui, kad asmuo po chemoterapijos pora savaičių gali būti labai pavargęs ir jam tuo metu bus reikalinga pagalba tvarkantis namuose.

Kai kurie bando sužinoti vis daugiau detalių, kurios yra nebūtinai susijusios su jų artimojo ligos istorija. Kartais taip yra dėl jų smalsumo, kartais dėl noro kontroliuoti situaciją. Kai kurie žmonės sergančiam vėžiu asmeniui siūlo kažką, ką sergantysis turėtų padaryti, ar siūlo gydymą, kurį jis turėtų pabandyti. Tokie pasiūlymai gali daryti asmeniui spaudimą ir sukelti įtampą. Taigi tinkamiausia kažką patarti tik tuomet, jei pats asmuo to prašo. Taip pat jūs galite paieškoti daugiau reikalingos informacijos, jei jos prašo sergantis asmuo.

3

Įvertinkite poreikį

Tai reiškia įvertinti sergančio asmens ir jo šeimos poreikius. Kadangi prognozuoti ateitį yra sunku, tai ir įvertinimas bus neatsiejamas nuo tam tikrų abejonių. Svarbu susitelkti ties sergančio asmens poreikiais. Poreikiai, žinoma, keisis su vėžio padariniais skirtingu momentu. Kartais galbūt nebus jokių problemų apskritai.

Jei asmuo turi rimtų fizinių problemų, yra tam tikri klausimai, kuriuos jūs galėtumėte užduoti sau:

  • Kas prižiūrės artimąjį dienos metu?
  • Ar artimasis gali nueiti nuo lovos iki tualeto?
  • Ar jis gali pats pasiruošti sau maisto?
  • Ar jam  reikia  paduoti  medikamentus,  kurių  pats išgerti negali?

Svarbu galvoti apie kitus šeimos narius:

  • Ar yra vaikų, kuriuos reikia nuvežti arba paimti iš mokyklos?
  • Ar partneris yra fiziškai sveikas, ar yra dalykų, kada jiems reikia pagalbos?
  • Ar tinkamos sąlygos namie prižiūrėti sunkų ligonį, ar reikėtų kažką pakeisti?
  • Ar yra tinkama įranga, kuri galėtų padėti asmeniui lengviau atlikti tam tikrus veiksmus?
  • Kur jie  gali  gauti  finansinę  pagalbą,  jeigu  ji  yra reikalinga?

Jūs galite atsakyti į šiuos klausimus permąstydami visą savo artimojo dieną ir galimus jo poreikius.

4

Nuspręskite, ką jūs galite ir norite padaryti

  • Ką mokate daryti gerai?
  • Ar galite gaminti savo artimajam maistą?
  • Ar galite gaminti kitiems šeimos nariams?
  • Galbūt galite padėti namų ruošoje ar prižiūrėti namus, kol artimasis būna ligoninėje? Galbūt pagelbėti pertvarkant baldus?
  • Galbūt galite  praleisti dieną  su  vaikais,  kad  artimasis galėtų atsipūsti?
  • Gal galite surasti reikalingos informacijos artimajam ar jo šeimai?
  • Gal jūs galite  surasti video/CD/DVD, kuriuos jis mėgsta?
  • Ar galite  pasirūpinti gėlėmis  ir  būtinomis  maisto prekėmis, kai asmuo yra paleidžiamas iš ligoninės?
  • Net paprastas gestas, pavyzdžiui, pasiūlymas nuvežti šeimos narius į ar iš ligoninės gali būti naudingas

5

Pradėkite nuo mažų praktinių dalykų

Pažvelkite į sąrašą dalykų, kuriuos esate pasiruošęs padaryti, ir galbūt pradėkite siūlydamas keletą iš jų. Visų dalykų siūlymas gali jūsų artimąjį išmušti iš vėžių. Parinkite tam tikras mažas praktines užduotis, kurių artimasis negalėtų lengvai padaryti pats. Svarbu, kad jūs iš tikrųjų gebėtumėte padaryti tai, ką siūlote, ir nesiekite padaryti per daug.

Tam reikia apgalvoti asmens, kuriam norite pagelbėti, poreikius bei savo gebėjimus. Pavyzdžiui, vienas asmuo, Deividas, turėjo įprotį kiekvieną savaitę kirptis plaukus. Tai nebuvo svarbus dalykas, bet tai buvo jo rutinos dalis. Kai jis buvo ligoninėje, jo draugas Jonas suorganizavo, kad ligoninės kirpėjas ateitų pas jį kas savaitę – tai buvo gražus ir tinkamas poelgis. Yra daug panašių dalykų, tokių kaip vejos nušienavimas, kai asmuo nebegali, valgio ruošimas, namų priežiūra ir ruoša bei panašiai.

6

Klausykite

Laikas yra dovana, kurią jūs galite padovanoti. Jautrus klausymas gali padėti artimajam. Taip pat gerai apgalvokite, ar jūsų aplinkybės jums leidžia praleisti 10-15 minučių kartą  per dieną ar kas dvi dienas, o gal dvi valandos kartą per mėnesį būtų realiausia. Nesistenkite būti daugiau nei galite. Skirkite tiek laiko, kiek galite ir, jei jau esate šalia, visą savo dėmesį atiduokite artimajam.

7

Buvimas šalia ligoninėje

Sergantieji vėžiu žmonės yra nuolat skatinami, kad juos kas nors lydėtų einant pas gydytoją. Jei jūsų artimasis nori, kad keliautumėte drauge, galite pasiūlyti padėti pasiruošti šiam susitikimui. Susitikimas su gydytoju gali kelti stresą ir susirūpinimą, todėl jūsų artimajam sunku galvoti apie reikalingus klausimus. Žemiau išvardinti patarimai gali būti naudingi:

  • paprašykite, kad asmuo galvotų apie klausimus, kurių norės paklausti;
  • padėkite apgalvoti ir užsirašyti šiuos klausimus;
  • pasiūlykite sąrašo viršuje parašyti du ar tris svarbiausius klausimus, kadangi laikas gali būti ribotas;
  • susitikimo metu nepertraukinėkite ir nekalbėkite vietoj savo artimojo, jei ji ar jis neprašo jūsų;
  • įdėmiai klausykite informacijos ir gydytojo atsakymų. Gali būti naudinga užsirašyti pastabas ar paprašyti leidimo įrašyti pokalbį. Tai padės nepamiršti svarbių detalių.

Artimajam gali būti sunku priimti visą pateikiamą informaciją, ypač jei pateikiamos blogos žinios. Atidžiai klausydamiesi jūs vėliau galėsite priminti tam tikrą informaciją. Tačiau klausymas ir buvimas šalia artimojo gali būti pats svarbiausias dalykas. Išgirsta informacija gali ir jus priversti pasijusti blogai. Neslėpkite savo jausmų, bet nepamirškite, kad jūs esate asmuo, kuris atvyko paremti. Vėliau galite apie tai pasikalbėti su sau artimu žmogumi ar atitinkamomis organizacijomis ir gauti reikiamų patarimų.

8

Kitų žmonių įtraukimas

Būkite teisingas sau ir pripažinkite savo apribojimus. Jūs iš tikrųjų norite padėti savo artimajam ir tai suprantama. Nors norisi padaryti kuo daugiau, tačiau svarbu rūpintis savimi ir nebandyti padaryti per daug. Galite pakalbinti kitus žmones padėti atlikti dalykus, kuriuos jūs norėtumėte padaryti, bet negalite.

9

Savęs palaikymas

Sergančiu vėžiu asmens palaikymas gali labai praturtinti jūsų patirtį ir kartais gali labai jus suartinti su artimuoju. Tuo pačiu tai daug reikalaujanti ir kelianti stresą situacija. Jei jaučiate, kad jums reikalingas palaikymas susidoroti su esamomis emocijomis ar mintimis, galite kreiptis į atitinkamas įstaigas ar organizacijas. Kartais gali užtekti tik pasikalbėjimo su kitu palaikančiu draugu ar šeimos nariu. Nesijauskite, kad negalite susidoroti su situacija, bet žinokite, kad pagalba sergančiam vėžiu asmeniui yra tikrai sudėtingas uždavinys.

Šis sąrašas gali padėti susidorojant su situacijomis, kurios jums naujos. Be abejo, jūsų planai bei elgesys keisis priklausomai nuo asmens sveikatos pokyčių. Svarbu būti lanksčiam ir būti pasirengusiam mokytis negalvojant, kad turite padaryti viską tobulai.

Į viršų

2. Dvasinė pagalba

Esant šalia sergančio asmens pirmiausiai susiduriame su kančia. Vien tik žodžiais apie kančios prasmę be pasiaukojančio asmens šalia ligonio mažai bepadėsime. Svarbiausia sužinoti, ko laukia ligonis – tai išklausymo, supratimo, dialogo, užuojautos bei pagalbos tuomet, kai dėl ligos bei kančių sunkiai mėginamas ne tik jo pasitikėjimas gyvenimu, bet ir pats tikėjimas.

2.1. Ligonio sielovada

Pirminę sielovadą sudaro situacijos supratimas, faktų surinkimas ir jausmų, kurie kyla iš susidariusios situacijos, išsiaiškinimas. Pirminė sielovadinė pagalba = palaikymas, vedimas.

Sielovadinė terapija be pirminės sielovadinės pagalbos apima ir pagalbą žmogui rasti reikiamą sprendimą susidariusiai situacijai išspręsti. Sielovadinė terapija  =  palaikymas, vedimas, gydymas, atleidimas.

Pirminiame sielovados darbe stengiamės būti su žmogumi jo lygyje: mes tiesiog priimame jį, neįtakojame, nekeičiame, neverčiame, ko nors daryti. Ateiname pas žmogų be išankstinių nuostatų ar lūkesčių. Ateiname su nusiteikimu pabūti su žmogumi, išklausyti jo istorijos, įsiklausyti į jo jausmus, suprasti ir atjausti jį.

Dvasiniai poreikiai iškyla fundamentaliais klausimais apie gyvenimą, gyvenimo prasmę: “Kodėl mes čia esame?”, “Kas yra gyvenimas?”, “Kas bus su mumis po mirties?” Šie klausimai ypač paaštrėja artėjant mirčiai.

Nėra lengvo atsakymo į dvasinius klausimus. Yra žmonės, kurių tikėjimas jiems duoda aiškius atsakymus, tačiau daugybė žmonių abejoja, yra išsigandę arba neturi tvirto tikėjimo. Reikia leisti jiems suprasti, kad baimės ir abejonės yra normalu ir suprantama. Jei žmogus nori dvasinio palydėjimo, svarbu, kad atrastų dvasininką arba dvasinį palydėtoją, kuris skirs laiko būti su ligoniu ir išsamiai kalbėtis jam rūpimais klausimais.

Kartais ligonis gali turėti gilią depresiją. Tuomet reikalinga specialisto pagalba. Dažnai šalia gali būti ir dvasinis skausmas, kuris gydomas  klausymusi, empatišku ir aktyviu klausymusi!

Religingam žmogui didžiulė pagalba yra sakramentai, malda, Šv.Mišios ar pamaldos priklausančios konkrečiai konfesijai. Švento rašto skaitymas drąsina, guodžia, stiprina bei teikia viltį. Seniau buvo daugiau žmonių, besąlygiškai tikinčių Dievą. Žmonės taip pat tikėjo pomirtiniu gyvenimu, ir šis tikėjimas palengvindavo jų skausmus bei kančias.

Būnant šalia ligonio svarbu ne tik jo klausytis, bet ir padėti jam prabilti apie nesusitaikymą su artėjančia mirtimi, baimes, nerimą, pyktį, apie tai, ką jis praras kartu su gyvenimu. Šalia esantis žmogus galėtų paskatinti ligonį patirti kuo pilnavertiškesnį gyvenimą iki paskutinės jo akimirkos.

Viktoras Franklis visuomet pabrėžia, kaip svarbu žmogui visuomet ieškoti KAM gyvename, tik tuomet ištversime bet kokį KAIP. Žmogus, kuris patiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį – visiškai unikalią užduotį. Net kentėdamas žmogus turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas visatoje su savo skausmu, kančia, viltimi ir džiaugsmu. Niekas negali jo pakeisti, niekas už jį neatkentės jo kančios. Mes galime būti šalia ir padėti atrasti jėgų bei kančios prasmę. Buvimas kartu, parodytas pasitikėjimas ir meilė padeda šalia esančiam atsitiesti ir į gyvenimą pažvelgti iš naujos perspektyvos.

Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs : “Bijau tik vieno dalyko – nebūti vertas savo kančios”. Dvasinė laisvė, kurios niekada neįmanoma atimti, leidžia žmogui iki paskutinio atodūsio prasmingai formuoti gyvenimą. Svarbu suprasti, kad prasmingas ne vien veiklus gyvenimas arba gyvenimas, turintis tik tam tikrus kriterijus. Koncentracijos stovykloje buvęs V.Franklis sako, kad, jei gyvenimas apskritai turi prasmę, prasmę privalo turėti ir kančia. Kančia irgi yra gyvenimo dalis – kaip likimas ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma.

Benediktas XVI

“Kas sielovadinę veiklą vykdo Bažnyčios vardu,  tas niekada nemėgins kitiems primesti Bažnyčios tikėjimo. Jis žino, kad Dievą, kurį tikime ir kurio esame akinami mylėti, geriausiai liudija tyra ir be užmačių meilė. Krikščionis žino, kada kalbėti apie Dievą ir apie jį tylėti bei leisti kalbėti pačiai meilei.”

Į viršų

2.2. Bažnyčios žvilgsnis į gyvenimo dovaną

Katalikų bažnyčia iš savo lobyno mums dovanoja daug drąsinančių minčių, kurios gali keisti mūsų požiūrį apie gyvenimą, kančią ir mirtį. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II sako, kad metai prabėga greitai, o gyvenimo dovana, nors ją lydi vargai ir kančios, yra pernelyg graži ir vertinga, todėl ji negali mums pabosti.

Vienas senovės romėnų poetas rašė: „Laikas negrįžtamai teka”. Žmogus panardintas laike: jis gimsta ir miršta laike. Gimimo diena tampa pirmąja jo gyvenimo data, o mirties diena – paskutiniąja: tai alfa ir omega, žmogiškojo gyvenimo pradžia ir pabaiga. Krikščioniškoji tradicija tai pabrėžia įrašant šias dvi graikų alfabeto raides ant antkapinių paminklų. Nors kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra ribotas ir trapus, mus vis dėlto guodžia mintis, kad dvasinės sielos dėka mes gyvensime netgi anapus mirties.

Tikėjimas atveria mums viltį, kuri „neapgauna” (plg. Rom 5, 5), atverdamas mūsų akims laikų pabaigoje įvyksiančio prisikėlimo perspektyvą. Ne be pagrindo Bažnyčia Velykų vigilijoje tomis pačiomis raidėmis simbolizuoja Kristų, gyvenantį vakar, šiandien ir rytoj: „Kristus vakar ir šiandien, Pradžia ir Pabaiga, Alfa ir Omega. Jo yra laikai ir amžiai”.

Tikėjimas nušviečia mirties slėpinį ir suteikia giedrumą senatvei, kuri yra išgyvenama ne pasyviai laukiant išnykimo momento, bet į kurią žvelgiama kaip į siektinos pilnutinės brandos pažadą. Tai metai, kuriuos dera išgyventi su pasitikėjimu atsiduodant Dievui, mūsų apvaizdingam ir gailestingam Tėvui. Šį laiką dera kūrybingai išnaudoti siekiant gilesnio dvasinio gyvenimo per uolesnę maldą ir atsidavimą, meiliai tarnaujant broliams ir seserims.

Žmogus skiriasi nuo visos jį supančios tikrovės, nes jis yra asmuo. Jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus yra sąmoningas ir atsakingas subjektas. Taip  pat  dvasinėje plotmėje žmogaus gyvenimas susideda iš praeinančių įkandin vienas kito etapų. Todėl pirmiausiai būtina iš naujo į gyvenimą pažvelgti kaip į visumą iš teisingos perspektyvos. Ta teisinga perspektyva yra amžinybė, o kiekvienas gyvenimo etapas – reikšmingas pasirengimas jai.

Ligoninėje sielovados patirtis mane moko, veda ir augina. Troškimas nešti viltį, padėti jiems atrasti savo pačių vertę ir orumą, kančios ir gyvenimo prasmę visuomet sugrąžina mane į mane pačią; kaip aš žvelgiu į gyvenimą, artimąjį, kančią. Kartais būna, kai nerandu atsakymų, nes kančia yra tokia didelė, visa gožianti ir šalia esantis žmogus neturi nei jėgų, nei noro dar ko nors ieškoti, diskutuoti ar keisti. Tuomet atradau „Buvimo Šalia Žmogaus“ svarbą. Tylaus buvimo šalia, be žodžių, be pastangų, ką nors pakeisti ar išspręsti. Matant kito skausmą, jo ribotumą vis aiškiau išgyvenu ir savo ribotumą, nes galiu būti šalia pasitikint Jėzaus Gailestingumu. Tuomet patiriu, kad į pagalba ateina pats Dievas per maldą, sakramentus, giesmę ar Dievo Žodį. Didelė ramybė pasilieka matant, kad tai, ką žmogui yra per sunku išspręsti, pakelti ar suprasti, Dievui yra galimybė veikti, susitinkant su žmogumi, kad jis nebūtų vienas. Atsidavusio dvasinio asistento misijos pakeisti niekas negali.

Palaimintasis  popiežius  Jonas  Paulius  II  labai  mėgo  šią maldą:

“In hora mortis meae voca me, et iube me venire ad te – mirties valandą pasišauk mane ir leisk ateiti pas Tave.”

Tai yra krikščioniškosios vilties malda, jokiu būdu nesumenkinanti dabarties džiaugsmo ir patikinti ateitį maloningai ir meilingai Dievo globai. „Iube me venire ad te!”: tai yra giliausias žmogiškosios širdies troškimas, netgi ir tos, kuri sąmoningai to nesuvokia.

Daug paguodos gali suteikti ir dar viena mūsų mylimojo Popiežiaus Jono Pauliaus II malda:

„Gyvybės Viešpatie, suteik, kad mes visuomet aiškiai tai įsisąmonintume ir mokėtume džiaugtis kiekvienu savo gyvenimo etapu kaip dovana, kupina ateities pažado.

Leisk su meile priimti Tavo valią ir kasdien patikėti save Tavo gailestingoms rankoms.

O atėjus mūsų galutinio „perėjimo” momentui, suteik, kad mes jį pasitiktume giedra dvasia, nesigailėdami to, ką paliekame, nes po tokio ilgo ieškojimo sutikę Tave, mes rasime taip pat visas tikras vertybes, kurias pažinome žemėje drauge su visais tais, kurie iškeliavo pirma mūsų paženklinti Tikėjimu ir Viltimi.

Marija, keliaujančiosios žmonijos Motina, melski už mus „dabar ir mūsų mirties valandą”.

Leisk mums būti visada arti Jėzaus, Tavo mylimojo Sūnaus, mūsų brolio, gyvybės ir šlovės Viešpaties. Amen!“.

Į viršų

Psichosocialinių bei dvasinių problemų įveikimas paliatyviojoje pagalboje

Kur  kreiptis pagalbos – naudingi adresai!

Kauno m. slaugos ligoninė

Kaunas, Armatūrininkų g.4

Tel. 8-37-370430

El.paštas: kaunosl@takas.lt  www.kaunoslauga.lt

Lietuvos Caritas

Slaugos ir globos namuose skyrius

Kaunas,  Aukštaičių g. 6,

Tel. 8-37-323548, 8-683-18181

El.paštas: lc.slauga@gmail.com  www.slauga.caritas.lt

ŠV.Pranciškaus onkologijos centras

Klaipėda, Savanorių g.4 Tel. +370-671-35417

El.paštas: onkocentras@gmail.com  www.onkocentras.lt

Paliatyvios medicinos centras

Kaunas, Savanorių pr.284 Tel. + 370-611-97050

El.paštas: irena@pmcentras.lt  www.pmcentras.lt

„VITA DIGNA“

Kaunas, Partizanų g.17 Tel. +370-683-711100

El.paštas: savanoriai@vitadigna.lt  www.vitadigna.lt

Lietuvos paliatyviosios medicinos draugija

www.paliatyviojimedicina.lt

 

Rekomenduotina literatūra

  1. Albom Antradieniai su Moriu. Kaunas, 2001.
  2. Dvasinė pagalba mirštančiajam. Praktinis Kaunas, 2011.
  3. Europos sąjungos ministrų Paliatyviosios pagalbos organizavimas. Rekomendacija Europos šalių parlamentams ir vyriausybėms. Kaunas, 2005.
  4. Franklis Žmogus ieško prasmės. Vilnius, 1997.
  5. Geffen R. Kelionė per vėžį. Kaunas, 2003.
  6. Grun Labas, senatve. Kaunas, 2009.
  7. http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_popieziaus/laiskas_pagyvenusiems-zmonems.html
  8. http://www.vitaelitera.lt/ojs/index.php/bendrosios-praktikos-gydytojas/article/view/334/330
  9. Ivanauskaitė Viršvalandžiai. Vilnius, 2009.
  10. James  W.,    Friedman   R.,    Landon   Matthews   L.   Kai sielvartauja vaikai. Vilnius, 2009.
  11. Jankovich Išgyvenau savąją mirtį. Vilnius, 1998.
  12. Kalina Midwife for souls. Boston, 1993. Kaunas, 1995.
  13. Kubler-Ross Apie mirtį ir mirimą. Vilnius, 2008.
  14. Lugton , Kindlen M., Mokslinis redaktorius Šeškevičius A. Paliatyvioji slauga. Kaunas, 2005.
  15. Lukoševičienė Profesinio socialinio darbo pagrindai.
  16. Lukoševičienė ,  Kadžytė  G.  Ant  amžinybės  slenksčio. Kaunas,1996.
  17. Monbourquette Menas atleisti. Vilnius, 2001.
  18. Popiežiškoji sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija. Kaunas, 1997.
  19. Santon Pagyvenusių žmonių dvasingumo kelias. Vilnius, 2006.
  20. Schimitt -E. Oskaras ir ponia Rožė. Vilnius, 2005.
  21. Socialinė Ištakos ir perspektyvos. Mokymo knyga. Vytauto Didžiojo Universitetas, Socialinio darbo institutas. Kaunas, 2002.
  22. Šarakauskienė Vėžys – nebijoti, o nugalėti. Kaunas, 2003.
  23. Zachert Ch. Ir I. Susitiksime mano rojuje. Vilnius, 1998.
Į viršų