2.2. Bažnyčios žvilgsnis į gyvenimo dovaną

Katalikų bažnyčia iš savo lobyno mums dovanoja daug drąsinančių minčių, kurios gali keisti mūsų požiūrį apie gyvenimą, kančią ir mirtį. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II sako, kad metai prabėga greitai, o gyvenimo dovana, nors ją lydi vargai ir kančios, yra pernelyg graži ir vertinga, todėl ji negali mums pabosti.

Vienas senovės romėnų poetas rašė: „Laikas negrįžtamai teka”. Žmogus panardintas laike: jis gimsta ir miršta laike. Gimimo diena tampa pirmąja jo gyvenimo data, o mirties diena – paskutiniąja: tai alfa ir omega, žmogiškojo gyvenimo pradžia ir pabaiga. Krikščioniškoji tradicija tai pabrėžia įrašant šias dvi graikų alfabeto raides ant antkapinių paminklų. Nors kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra ribotas ir trapus, mus vis dėlto guodžia mintis, kad dvasinės sielos dėka mes gyvensime netgi anapus mirties.

Tikėjimas atveria mums viltį, kuri „neapgauna” (plg. Rom 5, 5), atverdamas mūsų akims laikų pabaigoje įvyksiančio prisikėlimo perspektyvą. Ne be pagrindo Bažnyčia Velykų vigilijoje tomis pačiomis raidėmis simbolizuoja Kristų, gyvenantį vakar, šiandien ir rytoj: „Kristus vakar ir šiandien, Pradžia ir Pabaiga, Alfa ir Omega. Jo yra laikai ir amžiai”.

Tikėjimas nušviečia mirties slėpinį ir suteikia giedrumą senatvei, kuri yra išgyvenama ne pasyviai laukiant išnykimo momento, bet į kurią žvelgiama kaip į siektinos pilnutinės brandos pažadą. Tai metai, kuriuos dera išgyventi su pasitikėjimu atsiduodant Dievui, mūsų apvaizdingam ir gailestingam Tėvui. Šį laiką dera kūrybingai išnaudoti siekiant gilesnio dvasinio gyvenimo per uolesnę maldą ir atsidavimą, meiliai tarnaujant broliams ir seserims.

Žmogus skiriasi nuo visos jį supančios tikrovės, nes jis yra asmuo. Jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus yra sąmoningas ir atsakingas subjektas. Taip  pat  dvasinėje plotmėje žmogaus gyvenimas susideda iš praeinančių įkandin vienas kito etapų. Todėl pirmiausiai būtina iš naujo į gyvenimą pažvelgti kaip į visumą iš teisingos perspektyvos. Ta teisinga perspektyva yra amžinybė, o kiekvienas gyvenimo etapas – reikšmingas pasirengimas jai.

Ligoninėje sielovados patirtis mane moko, veda ir augina. Troškimas nešti viltį, padėti jiems atrasti savo pačių vertę ir orumą, kančios ir gyvenimo prasmę visuomet sugrąžina mane į mane pačią; kaip aš žvelgiu į gyvenimą, artimąjį, kančią. Kartais būna, kai nerandu atsakymų, nes kančia yra tokia didelė, visa gožianti ir šalia esantis žmogus neturi nei jėgų, nei noro dar ko nors ieškoti, diskutuoti ar keisti. Tuomet atradau „Buvimo Šalia Žmogaus“ svarbą. Tylaus buvimo šalia, be žodžių, be pastangų, ką nors pakeisti ar išspręsti. Matant kito skausmą, jo ribotumą vis aiškiau išgyvenu ir savo ribotumą, nes galiu būti šalia pasitikint Jėzaus Gailestingumu. Tuomet patiriu, kad į pagalba ateina pats Dievas per maldą, sakramentus, giesmę ar Dievo Žodį. Didelė ramybė pasilieka matant, kad tai, ką žmogui yra per sunku išspręsti, pakelti ar suprasti, Dievui yra galimybė veikti, susitinkant su žmogumi, kad jis nebūtų vienas. Atsidavusio dvasinio asistento misijos pakeisti niekas negali.

Palaimintasis  popiežius  Jonas  Paulius  II  labai  mėgo  šią maldą:

“In hora mortis meae voca me, et iube me venire ad te – mirties valandą pasišauk mane ir leisk ateiti pas Tave.”

Tai yra krikščioniškosios vilties malda, jokiu būdu nesumenkinanti dabarties džiaugsmo ir patikinti ateitį maloningai ir meilingai Dievo globai. „Iube me venire ad te!”: tai yra giliausias žmogiškosios širdies troškimas, netgi ir tos, kuri sąmoningai to nesuvokia.

Daug paguodos gali suteikti ir dar viena mūsų mylimojo Popiežiaus Jono Pauliaus II malda:

„Gyvybės Viešpatie, suteik, kad mes visuomet aiškiai tai įsisąmonintume ir mokėtume džiaugtis kiekvienu savo gyvenimo etapu kaip dovana, kupina ateities pažado.

Leisk su meile priimti Tavo valią ir kasdien patikėti save Tavo gailestingoms rankoms.

O atėjus mūsų galutinio „perėjimo” momentui, suteik, kad mes jį pasitiktume giedra dvasia, nesigailėdami to, ką paliekame, nes po tokio ilgo ieškojimo sutikę Tave, mes rasime taip pat visas tikras vertybes, kurias pažinome žemėje drauge su visais tais, kurie iškeliavo pirma mūsų paženklinti Tikėjimu ir Viltimi.

Marija, keliaujančiosios žmonijos Motina, melski už mus „dabar ir mūsų mirties valandą”.

Leisk mums būti visada arti Jėzaus, Tavo mylimojo Sūnaus, mūsų brolio, gyvybės ir šlovės Viešpaties. Amen!“.

Į viršų
2018-02-08T07:32:26+00:00