Loading...

Nukryžiuotos Meilės Keliu

Kun. Kęstutis Dvareckas ir dail. Vaidotas Kvašys

Kryžiaus kelias – meilės kaina kelyje į Prisikėlimo džaugsmą

Pasak labai anksti susiformavusios tradicijos, Marija, Dievo motina, ilgą laiką kasdien grįždavo į Jėzaus kančios ir mirties vietą. Ji atkartodavo kelią, kuriuo jos vienatinis sūnus nešė savąjį kryžių.

Po to, kai 312 metais imperatorius Konstantinas paskelbė Milano ediktą ir krikščionybė nebebuvo persekiojama bei lai­koma religija už įstatymo ribų, iškilo poreikis naujai įamžinti Jėzaus kelionę į Golgotą. Pasakojama, jog Šventasis Jeroni­mas Jeruzalėn atvykusius krikščionis vesdavo į tas vietas, kur Jėzus buvo tardomas, kur vyko jo teismas, paskui kartu atkartodavo jo kryžiaus kelią. Ilgainiui pradėta įamžinti ir šio kelio simbolinius įvykius, tik gerokai vėliau jie pavadinti Kryžiaus kelio stotimis.

Jau V amžiuje susiformavo praktika simboliškai atvaizduoti Kryžiaus kelio vietas gausiau krikščionių gyvenamose vie­tose, nes toli gražu ne kiekvienas gali nuvykti į Jeruzalę. Tuo labiau, kad po kurio laiko Jeruzalė perėjo į musulmonų ran­kas ir bet kokia krikščionių piligrimystė tapo problemiška.

Kryžiaus kelio pamaldumas tik stiprėjo. Naują, stiprų postūmį suteikė pranciškonai, kuriems 1342 metais buvo patikėta rūpintis šventomis mėtomis Šventojoje Žemėje. Europoje šis pamaldumas reiškėsi per Kryžiaus kelio stotims skirtų koplyčių statybą. Prie bažnyčių buvo kuriami įspūdingi tokių koplyčių kompleksai. Ilgą laiką Kryžiaus kelio stočių skaičius įvairavo nuo 12 iki 27. Tik popiežius Klemensas XII nustatė, kad Kryžiaus kelio stočių visur turi būti 14, ir buvo patvirtinti iki mūsų dienų išlikę jų pavadinimai. Pastara¬sis popiežius taip pat leido ne tik pranciškonų, bet ir kitose bažnyčiose visame pasaulyje kabinti paveikslus, kuriuose vaizduojamos šios stotys. Netrukus popiežius Benediktas XIV nustatė, kad kiekvienoje katalikiškoje bažnyčioje turi būti perteikiama Jėzaus paskutinės kelionės istorija.

XX amžiaus antroje pusėje Kryžiaus kelio pamaldumą akcen­tavo popiežiai Paulius VI, Jonas Paulius II, Benediktas XVI, kurie parašė savo meditacijas kiekvienai šio kelio stočiai. Taip pat susiformavo tradicija, jog per Didįjį Penktadienį popiežius vadovauja Romos Koliziejaus Kryžiaus keliui, kuris transliuojamas į daugumą pasaulio valstybių. Savo pirmtakų tradiciją tęsia ir popiežius Pranciškus.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Kryžiaus kelio susiejimas vien su Didžiuoju Tridieniu neretai jį kiek sukarikatūrina. Kaip rašo teologas Johnas Neuhausas, Didysis Penktadienis nėra eilinė metų diena. Ji atkartojama kiekvieną pasaulio ir mūsų gyvenimo dieną, nes tikrovė sukasi aplink Atpirkimo per Kryžių ir Prisikėlimo slėpinį kaip apie savo ašį.

Prieš du tūkstančius metų buvo nukryžiuotas ne tik žmogus, vardu Jėzus, visa tikrovė, visas pasaulio laikas buvo pri­kaltas prie kryžiaus. Tai nėra vien sielvartingas įvykis, bet būtina Prisikėlimo preliudija. Tai pribloškianti meilės drama, primenanti tiek meilės kainą, tiek jos galią ir pažadą, kad tik meilė stipresnė už mirtį.

Siūlydami Jums šią nedidelę knygelę, kurioje kunigo Kęstučio Dvarecko ir dailininko Vaidoto Kvašio žodžiai ir vaizdai virsta galingu Viešpaties Meilės pašlovinimu, tikimės, jog ji taps svarbiu impulsu patiems atrasti Kryžiaus kelio pamaldumą. Pradėkite nuo penktadienių, paskui galbūt tai taps Jūsų kasdienio pamaldumo praktika. Svar­biausia, jog pratintumėtės kasdienybėje atpažinti didžiąją Kryžiaus kelio dramą ir nokintumėte savo žodžius ar net vaizdus bent kiek prie jos priartėti. Įtaigus Vaidoto Kvašio ir Kęstučio Dvarecko dialogas, tikiu, labai vertingas išeities taškas Jūsų kelionei į Kryžiaus kelio dvasingumo gilumą.

Andrius Navickas

1 Stotis

Dievas Žmogaus teisme

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Kai galimybėms gyventi garbingai, labiau, giliau ta­riu „ne“.

Kai „nurašau“ kitą, kitokį ar pats save.

Kai savimi, savo ribotu, neretai liguistu mąstymu, savo baimėmis tikiu labiau, nei, Dieve, Tavimi…

Kai tiesą mėginu pribaigti tikėtinais, bet ne tikrais žo­džiais: pasiteisinimais ir išsisukinėjimais.

Aš teisiu Tave, Tau nurodinėju – siunčiu Tave apmirti mano nuopuoliuose, siunčiu guosti ir raminti mano gyvenimą apraudančių moterų, vyrų, vaikų…

Siunčiu Susitikimu sustiprinti mano motinos…

Varau Tave į perpildytus kapus, kur pūna nuoskaudos, „nurašytieji“, dalis manęs…

Teisiu Tave myriop, nes man dar nesi Gyvybės Viešpats, nes mano toliaregyste apsirgusios akys bando įžvelgti „kažką daugiau“.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

2 Stotis

Jėzus ima nešti kryžių

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Kai aplinkybių, žmonių, ar kaip kartais kliedėdamas manau, paties Tavęs esu nepelnytai „baudžiamas“, švaistau jėgas ir laiką išsisukinėjimų scenarijams, pamaldžių pasiteisinimų kūrimui ar naikinančios savigailos maitinimui.

Užuot priėmęs kryžių, kuriuo esu gelbstimas, užuot pradėjęs žengti per mirtį, apmirimą į prisikėlimą žmogiškesniam Gyvenimui, blaškausi po savo baimių, sužeistumų, kraujuojančios puikybės labirintą…

Pasigailėk manęs, Viešpatie, kad nepastebiu Tavęs, nes jau pervargau tiek nuo savęs, tiek nuo bergždžių pastangų gyvent pagal save, nes mano rankos užimtos pastanga būti stipriam ir viską kontroliuoti, ir Tau telieka imti kryžių ant savo pečių ir nešti jį man, nešti jį vietoj manęs…

Pasigailėk manęs, Viešpatie, kad priešinuosi, bėgu, slapstausi nuo gelbstinčio kryžiaus tarsi nuo žiauraus plėšiko…
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

3 Stotis

Jėzus pirmą kartą puola po kryžiumi

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Nuopuoliai…
Tik jau ne man…

Net ir kentėdamas, į puikybės krūtį įsikibęs, kaltinu Tave, pasaulį, žmogų…

Tyliai šnabždėdamas – aš jums dar parodysiu – ignoruoju, kad vienas lauke ne karys…

Parpuolimai į miltus trupina mano išpuoselėtą puikybę… Parpuolimai moko ištarti – man reikia Tavęs,

Ir nuo tariamų turtų apvalę, silpnumo, bejėgiškumo vygėj, ruošia vietą Kalėdoms…

Kai parpuolęs jaučiuosi turįs teisę pykti ar reikšti pretenzijas, aiškinti ar reikalauti pasiaiškinimo,

Kai parpuolime delsiu ir atstumiu pagalbos ranką,

Kai parpuolimu baudžiu tuos, kuriuos tariuosi mylįs – Pasigailėk manęs, Viešpatie…

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

4 Stotis

Jėzus sutinka Motiną

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Štai Tavo motina, Jėzau. Čia ji dėl Tavojo užsispyrimo Dievo klausyti labiau nei žmonių… Negi bent dėl Jos negali patylėti, pritapti, būti kaip visi. Viešpatie, Tavo nuolankus ėjimas, apglėbus kryžių, mane trikdo ir net piktina. Negi Tau nerūpi tie, kurie Tave myli? O gal tai ir yra tikroji meilės kaina – nešti savo bejėgystės kryžių, kol jis tampa meilės sparnais?
Štai Tavo motina – kantriai kartoji mums, Jėzau, situacijose, kur, regis, pats Dievas ir visa, kas dieviška, miršta… Štai Tavo motina – taria Jis mums, lūkuriuojantiems po kryžiumi, įpratusiems kartoti, jog viltis – kvailių motina.
Kiek daug Marijos pasaulyje ir mūsų gyvenimuose. Ji žvelgia į mus ir per mūsų motinas, žvelgia į mus, pinančius kompromisų su tiesa ir meile voratinklius. Mylinti iki galo, išsauganti viltį visose mūsų kvailystėse.
Marija, mūsų Motina, auginki mumyse Jėzų – mylimą Dievo vaiką…
Būk pašlovintas, Viešpatie, už Motinas, kurių drąsoje tikėti ir mylėti pakvietei, sukūrei mus gyvenimui, už pažadą, jog kiekvienas, kas tik vykdo dangiškojo Tėvo valią, yra Tau ir brolis, ir sesuo, ir motina, per kuriuos mus apglėbi.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

5 Stotis

Simonas Kirėnietis padeda Jėzui

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Viltys ir lūkesčiai…
Kaip dažnai klystame manydami, kad žinom, kas padės mums, kai gyvenimas grynins nuo melo ir kompromisų su tiesa, žmogiškumu… Kas padės mums, kai būsim malami skausmų girnomis…
Kaip dažnai skirstome, rūšiuojame žmones į savus ir sve­timus: į tuos, kuriems privalom padėti, patikti, ir tuos, kurių galim sau leist nepastebėti…
Simonas prašalaitis, ne iš „savųjų“ tarpo, artimiausiems išsilaksčius kas sau, tampa tikra pagalba ir priminimu, kad Dievas yra kiekviename ir kiekvieną siunčia gelbėti ir padėti.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai užsimerkiam, nenorėdami Tavęs matyti alkano, pavargusio, įkalinto ar nuogo…
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai atstumiam, ignoruojam Tavo pagalbą, kurią atneši mums nemėgstamų, mums nepa­tinkančių žmonių rankomis…
Pasigailėk, kai mums siųstą pagelbėti žmogų priimame ne kaip dovaną, bet kaip naštą.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

6 Stotis

Veronika nušluosto Jėzui veidą.

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Trokšdami Tavojo veido spindėjimo mūsų kasdienybės šluostėse, valandų valandas, metų metus, o gal ir dešimtmečius, eikvojame žygdarbių paieškoms, klajojame abejonių, ar verta, ar mūsų veiksmai ką nors pakeis, pievomis, kuriame didingus planus, pamiršdami tai, ką galime padaryti šiandien, jau dabar…
Bėgant dienoms, metams, mūsų trypčiojimas vietoje (nors Tu kantriai kvietei sekti paskui) bei įprotis viską vertinti, apkalbėti, kritikuoti, mūsų paralyžiuojantis abejingumas, slepiamas po pragmatiškumo ir racionalumo kaukėmis, dildo mūsų panašumą į Tave… Tuščiažiedės nuoskaudos užpusto Tavąjį, Dievo vaiko veidą…
Viešpatie, aš vis dar su apsimestiniu nuolankumu klausiu – kodėl aš, juk yra geresnių, kam pradėti – jei yra stipresnių, o tuo metu Veronika drąsiai daro mažus stebuklus, kurių išsižadėjau kaip nevertų būti, ir jos rankose ima ryškėti Tavojo veido spindesys.
Kol aš žvalgausi, kuo pradžiuginti pasaulį, Kanos vestuvių tarnai nesuprantamai drąsiai pripildo savo būties ąsočius vandeniu ir viltingai neša Jėzui, jog šis mūsų egzistencijos skurde ir žaizdose išaugintų savąją Karalystę.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, susireikšminusių, kai neištikimybių mažuose dalykuose nualinti reikalaujam didelių…
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

7 Stotis

Jėzus puola antrą kartą

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

„Kam nepasitaiko, visi suklystame“ – dar gebam ištarti žmogui po pirmojo suklupimo. Bet po antrojo – supratingųjų būrys retėja. Nevykėlis… Nusidėjėlis… Teisuolio uolumas suteikia jėgų lenktis paimti kaltinimo akmenį. Tik kaip nepataikyt į Tave, Jėzau, kuris verki su verkiančiaisiais, klumpi su klumpančiaisiais?
Ech, koks silpnas esi, mano Dieve. Teks Tave maitinti teisuoliškais darbais, taisyklių vykdymu… Tačiau, varge, ir aš jau ant žemės, traiškomas gėdos ir savęs nuteisimo girnose, ir staiga, kai tarsi jau viskas prarasta, pajuntu Tavo ranką – sukrečia suvokimas, kad niekada manęs nepalieki vieno… Niekada…
Kiek kartų tenka suklupti, kol įsileidžiame tiesą, kad išmintis išnešiojama klaidų skausme, ir tragedija yra ne pati klaida, o nepasitikėjimas Tavimi, kuris niekada neapleidi ir vis kvieti grįžti Namo… Kelias jau pramintas…
Ištikimasis Viešpatie, net suklupimus galintis ir norintis paversti naujo gyvenimo pamatu, išsaugantis tikėjimą mumis, kai patys jau savimi netikime, Tu suskaldai mūsų nevilties ledą į pakelės akmenis, Tu ištirpdai jį skausmo ašaromis.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai netikėjimu žudom Tavo sukurtas galimybes keltis, keistis, augti…
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

8 Stotis

Jėzus ramina verkiančias moteris

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Skausmas gali ir atverti, ir užsklęsti. „Man skauda“ – žodžiai, kuriais gali prasidėti ir klystkelis, ir žygdarbis.
Kai leidžiu skausmui užauginti mano baimes didesnes už Tave, Viešpatie,
Kai skausmu kurstau savigailą ir pretenzijų kitiems aukurą,
Aš anku… Užsisklendžiu… Turiu ausis, bet nebegirdžiu, akis, bet nebematau Tavęs, Gyvenime, Tiesa, vienintele išeitie iš manojo pragaro į mylinčio Tėvo glėbį.
Kai leidžiu skausmui mane sumažinti – apgraužti nuo daugelio mielų, bet neretai pražūtingų užgyventų svarbumų,
Kai skausmas pragraužia mano storą odą, esu apdovanojamas galimybe pamatyti Jį… Kitą…
„Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ – kvieti Tu.
Ir iš tiesų, Viešpatie, kai esi nuteisiamas,
Kai Tau nebėra vietos,
Kai žvelgiu į Tave, kaip į kliūtį gyvent kaip įsigeidžiu, –
Verkite verčiau manęs, nes be Dievo žmogus nužmogėja, gyvenimas pelkėja,
Apverkite mane, kai nuteisdamas Dievą pats save naikinu…
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

9 Stotis

Jėzus puola trečią kartą

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

„Kiek galima?!“ – teisuolių replikomis spardome vis parpuolančius, nors ir sakom, kad gulinčiųjų nemuša. Kiek galima?!
O kiek dar man reikia, kad praregėčiau, Viešpatie? Kad sutrupintum į šipulius mano besotę puikybę, kad išgelbėtum mane iš visažiniškumo ir visagalybės fantazijų? Kad išgrynintum, išlaisvintum Žmogų manyje?..
Kai parpuolęs ieškau Tavęs, Jėzau, Tavojo žvilgsnio aukštai iškėlusiųjų galvas veiduose, sutinku Tave pasilenkusį, nužengusį, nusileidusį į mano pragarus…
Ne iš aukšto – iš labai žemai dygsta Žodžiai, pastatantys ant kojų.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai pamirštame, kad mūsų silpnume dygsta Tavosios galios daigai, mūsų silpnume skleidžiasi Tavo svajonių pumpurai.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai jaučiamės geresni, pranašesni už puolusiuosius…
Pasigailėki, Viešpatie, kai mūsų lūpomis it kraujas teka ne Tavo, gyveniman grąžinantys, o mirtimi alsuojantys žodžiai. Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

10 Stotis

Jėzui nuplėšia drabužius

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

„Jei kas nori (…) paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą.“ Taip Tu mokei, tačiau mano rankos ir širdis pripratusios griebti, o ne duoti. Man juk reikia. Tai mano. Tai aš sukūriau, uždirbau, nusipelniau… Viešpats atsistoja prieš mus nuogas, trapus, grynas, atiduodantis savo gyvybę į mylimų, bet pamiršusių mylėti, kūrinių rankas. Rimbais nuplaktas Tavo tikėjimas žmogumi, todėl toks tikras. Iki kraujo tikras.
Iki paskutinės siūlės dosnus Žmogui mano Dievas – nieko nepasiliekantis – net savo Kūną atiduodantis.
Ar nuo tokio Dievo slepiu savąjį būties nuogumą po menamų nuopelnų lapais? Baimės būti savimi, būti tikras, be iliuzijų grimo, tąsomas į visas puses, laikausi iš paskutiniųjų įsikibęs į šaržus, slepiančius tikrąjį mane. Ir tada, kai jau paruošiu ilgą ginamąją kalbą, kai atrandu neatremiamų argumentų, kodėl man būtini įvaizdžių šarvai, Tu atsistoji prieš mane nuogas, bejėgis, gydantis ir gaivinantis trapiu silpnumu ir stebindamas svaiginamu pasitikėjimu.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai laidojam save po įvaizdžiais, kai čaižom Tave nepasitikėjimo bizūnais,
Pasigailėki mūsų – išveski į dienos šviesą – į tikrumą Tavo artumoje, padėk atskirti tai, kas tikra, nuo gundymų saugiu, vartotojišku nužmogėjimu. Viešpatie, kuris dovanoji mums savo Kūną, išgydyk mano netikėjimą, pasigailėk ir padėk Tau pralaimėti, nes tai raktas į Tavo Pažado brandinamą – gyvybės pilnatvę.

11 Stotis

Jėzus kalamas prie kryžiaus

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Dievo Žodis, tapęs kūnu, prismeigtas ant gėdos stulpo, prie kurio skubam smagintis, stebėdami prasikaltusiųjų dramas.
Dievo Žodis, užrašytas Jėzaus pėdomis žemėje, kaip priminimas, kad Dievui ne tas pats, kaip aš, kaip tu, kaip mes – kad Jis už mus ir dėl mūsų – prismeigtas prie gėdos stulpo…
Dievo Žodis, ant kryžiaus ištiestomis rankomis, mūsų įsiskaudinimų krosnyse keptomis vinimis prismeigtas.
Dievo Žodis, iki paskutinio atodūsio meldžiantis atleidimo budeliams, nes jie nežino, ką daro.
Tačiau, Viešpatie, ar matydami ant kryžiaus neatšaukiamai atvertą Tavo glėbį, į kurį telpa kiekvienas, mes vis dar nežinome, ką darome?
Noras patikti, baimė, puikybė, susireikšminimas, kaltinimas, piktdžiuga… Dar vinių?
Viešpatie, pasigailėk manęs, kai aš tariuosi žinąs, kad kitą kaldamas vykdau teisingumą…
Viešpatie, kuris mus, Tave nuolat skaudinančius, gydai meile,
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

12 Stotis

Jėzus miršta ant kryžiaus

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Mirties akivaizdoje norisi daug kalbėti – triukšmauti žodžiais – užgožti nejaukią, spengiančią tylą.
Štai ir viskas. Liepto galas. Gali apgaudinėti save, kitus, bet ne mirtį. Ji nediskutuoja, nesidera, ateina pasiimti manęs viso, priviliota nuodėmių ir klaidų tvaiko. Tik aš ir ji. Tai tik mūsų reikalas, ir staiga įsiterpi Tu, mano Viešpats, prisiimdamas mano užgyventas pasekmes, mano išbarstytų galimybių gėlą, numirdamas už mane ir vietoj manęs.
Kas aš Tau, Viešpatie?
Mirties akivaizdoje norisi daug kalbėti, o tereikia prarasti žadą, idant išgirsčiau Tavo meilės prisipažinimą.
Meilės, kuri visa pakelia, viskuo viliasi, visa ištveria, kuri niekada nesibaigia…
Meilės, nuo kurios niekas, nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei viešpatystės, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negali atskirti…
Neužmušama nukryžiuota meilė…
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kurių mažatikystei išgydyti reikėjo lipti ant kryžiaus.

13 Stotis

Jėzus nuimamas nuo kryžiaus

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Nuimam nuo kryžiaus, kad nebetrukdytum mūsų planams, papročiams, kad akių nebadytų Tavo meilė. Atlaisvinam kryžių kitiems. Po švenčių atvesdinsim mūsų nežmoniškumo pagimdytus nusikaltėlius, keršysim ir teisim, tarsi ne Tavo krauju būtume nubalinti ir atpirkti. Pasakosim ir moralizuosim, užuot ėmę savo kryžių, kaip deguonies kaukę dūstantis. Kryžių, Tavo ištikimybės palaimintą, į gelbėjimo ratą perkeistą budelio įnagį, Dangaus Karalystės piliečio pasą.

Tu vėl ant Motinos kelių – ten, kur prasideda gyvenimas…

„Išminties soste“, – kreipiamės į Mariją, apglėbusią nukankinto Sūnaus kūną, prašydami, kad Dievas apsaugotų mus nuo sunkumų… Viešpatie, išgydyk mūsų baimę būti palaimintais tiesa, liūdesiu, romumu, vargu ir minios atmetimu.

Viešpatie, duok drąsos ne slėptis nuo savo žaizdų, bet jas sutikti kaip palaiminimą, išminties ir gyvybės šaltinį. Išminties soste, melski už mus.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

14 Stotis

Jėzus laidojamas kape

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.

Ech, tas mazochistinis įprotis, gal net liguistas pomėgis paskubomis laidoti…

Pradžioje laidojame svajones, vėliau – draugystes, viltį gyventi tikriau…

Tikrus, gyvus žmones, save ir kitus, it niekam tikusius užkasinėjam įvaizdžių kastuvais.

Kiek daug nemeilės, užgniaužto pykčio ir nuoskaudų mumyse.

Esam lyg perpildyti kapai, į kuriuos Komunijoj laidojamas Tavo Kūnas ir užritinamas akmenine širdim.

Tačiau nėra tokios tamsos, kuri galėtų užgožti šviesą, tokio kapo, kuris Tau netaptų prisikėlimo įsčiomis. Tavo kūnas, į mane kaip į kapą dedamas, daigina prisikėlimą.

Kasdien pildosi Tavo pažadas perkeisti mūsų širdis, padėki, Viešpatie, perkeisti ir mūsų akis, apakusias nuo maža- tikystės.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

Aštuntoji diena. Vilnius, 2014

Į viršų
2018-04-21T20:05:49+00:00