Loading...

Malda su mažuoju Robertu

Robert Naoussi (1948 – 1970)

Raimund Jaccard, tuometinio raupsuotųjų kaimo kapeliono, prisiminimai

Vieną dieną taksi atvežė Robertą į Dimbamba kaimą, kuriame gyveno apie 400 raupsuotųjų su šeimomis. Šis kaimas yra už 17 kilometrų nuo Kamerūno sostinės Dovala (Afrika).

Robertui buvo 16 metų. Jo rankos ir kojos buvo aptvarstytos. Visas kūnas nusėtas pūliais ir žaizdomis. Kai taksi jį atvežė, berniukas buvo labai liūdnas. Vis klausė: „Kodėl mane čia atvežė? Ką čia veiksiu?“ Roberto studijos, ateities planai… viskas žlugo… Jis nepaliaujamai kartojo: „Kodėl? Kodėl? Kodėl?“ Tėvas Raimundas, šios raupsuotųjų prieglaudos kapelionas, tarė: „Robertai, pats to paklausk Jėzaus. Jis tau turi pasakyti. Štai duodu tau kambarėlį šalia koplyčios. Tu gali eiti į koplyčią kada tik nori ir melstis.“

Tris dienas ir tris naktis Robertas nieko nevalgė, negėrė ir nemiegojo. Trečią dieną jis tarė t. Raimundui: „Aš supratau, kodėl čia esu! Mano tėtis poligamas, iš visų šeimos narių aš   vienintelis esu pakrikštytas. Aš esu čia, kad visa mano šeima pažintų Jėzų ir būtų pakrikštyti. Dėl jų aš atiduosiu save.“ Tėvas Raimundas tarė: „Robertai, tu pasukai teisinga kryptimi. Leisk, kad Viešpats tave vestų, tik aš nežinau, kur. Būk labai lankstus. Jei jis sakys eiti į dešinę – eik, jei sakys sukti į kairę – sek Juo. Visiškai pasitikėk Jėzumi. Tai Jo meilė tave ves. Kelias? Jis tau jį atskleis po truputį. Būk tikras –­ Jis bus visada su tavimi. Kas rytą ateik švęsti Šv. Mišių, adoruok Jėzų Švč. Sakramente ir vakare melskis rožinį. Pamažu tu patirsi tikrą maldos galią sau ir kitiems.“

Dažnai po darbo t. Raimundas užeidavo į Roberto kambarį pasikalbėti ir pavesti jam savo dienos intencijas. Labai greitai ir Robertas pradėjo dalintis su t. Raimundu savo mintimis: „Kai mes kenčiam, galime aukoti savo kančią Jėzui. Kaip dovaną draugui. Jis gali ją perkeisti į kažką gero man ir kitiems. Nes Dievui nepatinka kančia.“

Roberto liga labai greitai progresavo. Du kartus per savaitę jam keisdavo tvarsčius. Tai buvo labai skausminga procedūra. Slaugytojas Luisas peiliuku pradurdavo votis ir išspausdavo pūlius. Tai kėlė neįsivaizduojamą skausmą. Procedūra trukdavo tris valandas. T. Raimundas laikydavo Roberto galvą ir mylinčiu žvilgsniu jį stiprindavo. Iš pradžių Robertas labai šaukdavo. Visas raupsuotųjų kaimas aidėjo nuo jo šauksmų. Dažnai jis apsikabindavo t. Raimundo kaklą ir sakydavo: „Išeik Matoutou, išeik, Matoutou.“ Taip jis vadino raupsus. T. Raimundui tai priminė Jėzaus maldą Alyvų sode: „Tėve, teaplenkia mane ši taurė.“

Robertas ypač mėgo rožinį. Prieš tvarsčių keitimą melsdavosi jį nepaliaudamas. Taip jis kaupdavo drąsą perrišimams. Po kurio laiko Robertas liovėsi šaukęs. Kentėjo tyliai. Žvelgdamas į rožinio kryželį jis sakydavo t. Raimundui: „Jėzus irgi kentėjo, bet nešaukė. Aš darysiu kaip Jėzus  – ­ kentėsiu nešaukdamas.“

Vieną vakarą Robertas t. Raimundui prasitarė, kad jei jis pasveiksiąs, norėtų būti katechetu arba mokytoju, nes labai myli vaikučius: „Taip pat norėčiau jums čia padėti slaugyti raupsuotuosius. Aš juos gydyčiau savo širdimi, juos mylėdamas. Mylint geriausiai pagyjama, geriau, nei naudojant įvairiausias gydymo technikas.“

Kitą vakarą jis papasakojo t. Raimundui savo istoriją: mokykla buvo už keturių kilometrų nuo kaimelio, kuriame jis gyveno prieš susirgdamas raupsais. Būdamas septynerių metų, Robertas eidavo į mokyklą, nešdamas mažąjį broliuką ant nugaros. Jo broliukas, atėjęs su Robertu į klasę, imdavo verkti ir prašyti, kad Robertas su juo eitų žaisti sviediniu. Tuomet jis išeidavo iš klasės, leisdavo broliukui žaisti, o pats atsisėsdavo po atviru klasės langu ir toliau klausydavosi pamokos. Kai pavargęs nuo žaidimo broliukas užmigdavo, Robertas paimdavo jį ant rankų ir vėl grįždavo į klasę.

Robertas norėjo išgirsti pamokėles apie Jėzų ir būti pakrikštytas. Prisistatydamas katalikų misijos Bangouo direktoriui jis pasakė: „Laba diena, tėveli, aš noriu būti kaip Jėzus.“ Direktorius, kuris buvo ir mokyklos katechetas, matė, jog Robertas turėjo sunkiai dirbti, kad užsidirbtų pinigų ir susimokėtų už mokslą. Jis atleido Robertą nuo mokesčio ir vietoj to paprašydavo padėti jam mažuose patarnavimuose.

Robertas labai mėgo žaisti futbolą. Bamilėke (krašte, kur jis augo) medžiai labai sakuoti. Jis įpjaudavo medžių kamienus ir, pririnkęs sakų bei jais sulipdydamas to medžio lapus, pasidarydavo kamuolį. Robertas augo didelėje neturtingoje šeimoje, ir, nors labai mėgo žaisti,   greitai pavargdavo, nes dažnai būdavo neprivalgęs.

Robertas buvo labai gabus, bet pirmo katekizmo egzamino neišlaikė ir krikštas buvo atidėtas. Mokytojas suprato, kad Robertui viskas apie tikėjimą buvo nauja, nes jo šeimoje nebuvo tikinčių žmonių. Pagaliau, kai Robertui buvo dešimt metų, Bangourd miestelyje jis buvo pakrikštytas. Vėliau Robertas svajojo stoti į kunigų seminariją, tačiau vyresnysis brolis užprotestavo ir Robertas turėjo rinktis licėjų. Kad galėtų susimokėti už licėjų, jis gyveno ir dirbo globėjo šeimoje. Jie taip pat buvo neturtingi ir kartais, kai pritrūkdavo maisto, Robertas atiduodavo savo maisto dalį globėjo mažiausiajam sūneliui, nes jis labai norėdavo valgyti ir verkdavo. Taip tekdavo į licėjų eiti tuščiu pilvu.

Globėjas nebuvo krikščionis ir Robertas sekmadieniais eidavo į Šv. Mišias vienas. Po to jis surinkdavo gatvės vaikus ir mokydavo juos melstis „Tėve mūsų“ maldą. Robertas mėgo pasakoti vaikams įvairiausias juokingas istorijas, sakė, kad jam būtų patikę tapti juokdariu. Bet labiausiai Robertui patiko patarnauti, padėti kitiems.

Robertas pasakojo, kad pavasarį jo kūną išberdavo spuogais, kurie po kurio laiko pranykdavo. Kai pradėjo šešioliktuosius  metus, staiga prarado daug svorio. Mokytojai jį nusiuntė pas licėjaus medikę. Ji pasakė, kad reikia truputį poilsio, vitaminų, daugiau maisto ir viskas susitvarkys. Mokyklos draugai pradėjo šnibždėtis tarpusavyje, kad Robertas serga raupsais, bet niekas atvirai jam to nesakė. Mokytojai Robertu buvo labai patenkinti ir nenorėjo atleisti iš mokyklos, nes buvo labai gabus… „Bet dabar man jau nieko nebereikia…“ – taip tą vakarą užbaigė savo pasakojimą Robertas.

Netrukus Robertas gavo pašalpą iš mokyklos mokytojų. Jis klausė t. Raimundo, kam galėtų atiduoti šiuos pinigus. T. Raimundas atsakė: „Tu daliniesi su kitais viskuo. Mes rasim kam juos duoti, bet pasilik ir sau šiek tiek, kad nusipirktum pagerintos duonos sveikatai sustiprinti.“ O Robertas atsakė: „Tėveli, aš nieko nenoriu sau pasilikti. Nusiųsk juos mano broliui. Jis vargsta, kad išlaikytų savo šeimą.“ T. Raimundas nustebo: „Tavo broliui? Jis buvo pas tave tik vieną kartą…“ Tačiau Robertas atsakė: „Bet juk tai tu, tėveli, išmokei, kad viskuo reikia dalintis, nes Jėzus yra tas, kuris dalinasi viskuo…“

Vieną dieną Robertas sako: „Aš esu panašus į Jėzų ant kryžiaus, bet aš laimingas, kad galiu savo kančią kentėti kartu su Juo ir Jam atiduoti savo gyvenimą. Jis mane myli ir aš Jį myliu. Ir taip mes drauge gyvenam.“

Mažasis Robertas domėjosi visais ir visiems dėkojo už viską. Kartą vienas žmogus jam atvežė minkštesnį čiužinį. Robertas labai jam dėkojo ir sakė, kad jo neužmirš, kad dabar jam daug mažiau skauda votis, kai jis guli minkščiau. Jis mokėjo dėkoti. Kaip tikras vargšas, kuris neturi nieko ir viską priima iš kitų malonės. Žmogus išvažiavo, labai paliestas pokalbio su Robertu.

Tie, kuriems Robertas sakė, kad jų niekada neužmirš, pajautė to vaisius savo gyvenimuose… Robertas savo kančia buvo tiesiog susiliejęs su Jėzaus širdimi ir jo užtarimo malda buvo ypač vaisinga.

Vakarais sesutė išdalindavo vaistus. Kartais, sugrįžusi po valandos, rasdavo juos dar nepaliestus. Robertas  sakydavo: „Visuomet galime kokį nors mažą dalyką paaukoti Dievui.“ Jis atsisakydavo tuoj pat išgerti vaistus, paaukodamas Dievui kelias skausmo minutes.

1969 metų gruodį tėvas Raimundas trumpam išvyko į Paryžių. Kalėdoms Robertas jam rašė: „Mylimasis Tėveli, Jūs esate mano didysis draugas, o aš esu Jūsų mažasis draugas. Aš Jus myliu iš visos širdies. Žinau, kad Jūs meldžiatės už mane, o aš meldžiuosi už Jus. Padėkite man visuomet, Tėveli. Nes ir Jėzui, kai Jis jau nebegalėjo nešti savo kryžiaus, padėjo Simonas… Linkiu Jums džiugių Kalėdų.“

1970 m. liepą Robertas labai kenčia. Jokie vaistai jam jau nepadeda. T. Raimundas veža jį pas gydytoją į sostinę už 17 kilometrų. Tai buvo begalinės kančios kelias. Kiekvienas mašinos krustelėjimas kėlė didelius skausmus, nes kūne buvo vienos žaizdos. Pažvelgęs į Roberto kūną gydytojas apstulbo. Visiems buvo aišku: gydytojui, tėvui Raimundui ir pačiam Robertui – išeities nėra: kūnas visiškai supuvęs. Po šio vizito Robertas pasakė: „Aš supratau, kad dabar mano pašaukimas – mirti. Mano kryžiaus kelias baigiasi. Prieš einant pas Tėvą, man liko išgyventi paskutinę kančios stotį. Aš trokštu mylėti ir aukoti savo kančią iš meilės, ir kuo greičiau eiti gyventi kartu su Juo.“

Labai daug žmonių iš Prancūzijos rašė mažajam Robertui, prašydami jo maldos. Tai tėvo Raimundo dėka žmonės sužinojo apie jį. Tėvelis stažuočių Prancūzijoje metu visiems pasakodavo apie mažąjį raupsuotąjį kankinį. Robertas tapo maldos apaštalu. Tėvas Raimundas vakarais skaitydavo Robertui žmonių jam atsiųstus laiškus…

Vieną vakarą tėvas Raimundas keitė tvarsčius. Visur matėsi tik pūliai su krauju. Tuomet t. Raimundas jam papasakojo istoriją apie mažąją Teresėlę, kuri kaip ir jis buvo labai pasiligojusi… „Ji norėjo būti apaštale, kunige, misioniere, kankine… viskuo vienu metu! Ir Bažnyčia ją išrinko misijų globėja, nes ji tam paaukojo visą savo kančią.“ Kitą dieną, po šv. Komunijos Robertas pasakė t. Raimundui: „Tėveli, ir aš noriu būti kaip šv. Teresėlė. Aš noriu atiduoti savo kūną, kad visas jaunimas pažintų Jėzų. Kančia – tai kaip mano darbo įrankis, tai kaip kirtiklis, kuriuo aš jaunimui nuvalysiu brūzgynus pakeliui į Dangų. Jie neturi tokios laimės kaip aš pažinti gerąjį Dievą ir Jam paaukoti savo gyvenimus. Jie leidžia naktis gerdami ir krėsdami kvailystes, bet širdies gilumoje yra liūdni. Jie nežino, kad Dievas juos myli. Aš noriu jiems nuvalyti kelią į Dangų. Aš noriu būti kaip futbolo komandos kapitonas ir juos visus savo kančios dėka treniruoti Dangui… Kai Dievas mane pamatys ateinantį pas Jį, Jis gerai žinos, dėl ko aš kentėjau. Jis žino, kad žmonės manęs bijo, nes aš raupsuotas. Todėl iš pradžių Jis mane paslėps nuo jų akių, lyg už teatro uždangos. Ir aš ten jų lauksiu. Kai jie ateis pas Dangaus Tėvą, stebėsis ir klaus, kas jiems nuvalė kelią,  Dangaus Tėvas pasikvies mane ir tars: „Eikš čionai, Robertai, tavo draugai yra čia.“ Jie nustebs, matydami mažąjį raupsuotąjį, kurio bijojo ir nuo kurio bėgo. O aš jiems tarsiu: „Įsitaisykite ir mes pradėsime šventę: dainuosim ir šoksim šlovindami mūsų Tėvą, tokį švelnų Tėvą. Ir mūsų orkestras bus labai didelis! Aš juos visus patrauksiu į Dangų per savo kančią.“ Klausydamasis jo, tėvas Raimundas galvojo: „Jis tęsia šv. Teresėlės misiją.“

Rugpjūčio 15 d. rytą t. Raimundas užėjo pas Robertą. Robertas tarė: „Tėveli Raimundai, nežinau, ar gerai padariau. Šį rytą paprašiau mamos Marijos, kad man duotų ką nors, ką galėčiau jai paaukoti, nes aš nieko neturiu. Tačiau pasvarstęs prisiminiau, kad turiu abi akis dar nepaliestas raupsų. Tuomet jai tariau: „Mama Marija, mano akys ­tai tau. Aš tau jas paaukoju iš visos širdies.“ Po kelių dienų Robertas apako. Tačiau prieš apakdamas jis dar spėjo paaukoti savo akis Marijai…

Rusėjo 27 d. Robertas gauna ligonių sakramentą. Jis nepaliaujamai meldžiasi rožinį.

Prieš mirtį prie jo naktį budėjusiai seseriai Albertai tarė: „Pasakykite t. Raimundui, kad aš jo niekada nepamiršiu…“ –  ir vėl šnibždėjo „Sveika Marija…“

Robertas mirė 1970 m. spalio 1 d., vidurnaktį, kai Bažnyčia minėjo šv. Teresėlę.

Tėvas Raimundas tuoj pat pajautė mažojo kankinio Roberto užtarimo vaisius: į Kamerūną pas jį atvyko jo brolis kunigas Petras. Matydami, kad žaizdų tvarstymas raupsuotiesiems niekuo nepadeda, jie surado gydytoją, kuris išmokė t. Raimundą amputuoti apmirusias galūnes.

Broliai pradėjo gaminti raupsuotiesiems protezus ir išmokė juos pačius tuos protezus pasigaminti bei pasitaisyti. Daug raupsuotųjų atsistojo ant kojų ir pradėjo normalų gyvenimą. Brolių t. Raimundo ir t. Petro misijų laukai: Afrika, Kolumbija, Indija, Haitis, Filipinai, Madagaskaras, Egiptas, Kinija ir kitos šalys. Tėvas Raimundas sako, kad tai vis mažojo Roberto užtarimo vaisiai…

Malda su mažuoju Robertu

​Mažasis Robertai,

Kančioje, kurios negalėjai ištverti be Jėzaus ir Marijos pagalbos, tave Viešpats pakvietė kartu su Juo dalintis savo Kryžiumi.
Kad visiškai atsiduotum Tėvo valiai, tu sėmeisi jėgų iš mažosios Teresėlės širdies.
Tu kaip ir ji norėjai būti misionieriumi bei skelbti Gerąją Naujieną po visą pasaulį.
Tu troškai tik to. Dabar tu gali įgyvendinti šį troškimą Danguje.
Darbuokis su šv. Teresėle, nes ji pažadėjo būdama Danguje daryti gera Žemėje.
Būk prie tų, kurie kenčia, prie visų sergančiųjų, prie viso tavo kartos jaunimo, už kuriuos atidavei savo gyvenimą.
Padėk mums sekti tavo pavyzdžiu, kad, aukodami savo kančias, drauge su tavimi būtume misionieriais ir gelbėtume sielas.
Nuolankiai pavedame tau savo maldas ir intencijas (…………..).
Prašome, kad tu jas paaukotum Mergelei Marijai ir Šventajai Dvasiai.
Jungdamiesi su tavimi, meldžiame: sustiprink mūsų tikėjimą, panardink mus viltyje ir uždeki meile Nukryžiuotojo Jėzaus širdžiai.
Tegul Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia Mergelės Marijos užtarimu mus palaimina ir suteikia Ramybę ir Džiaugsmą.

1 Tėve Mūsų, 10 Sveika Marija, 1 Garbė Dievui

 

Imprimatur:
Dovala, Kamerūnas, 2016 balandžio 4 d.
Vyskupas Dieudonné Bayemeg,
Dovalos Arkivyskupijos Generalinis vikaras

Į viršų
2018-04-21T20:13:50+00:00