Loading...

Skausmo aukojimas

Taip, žinau, kas yra beprotiškas skausmas, kai nebegali mąstyti, melstis ir net… kvėpuoti. Draugė neseniai man sakė, kad po pirmosios operacijos prieš trejus metus jai atrodė, kad net visas palatos oras aplink mane buvo „įelektrintas“, sutirštėjęs, virpantis nuo mano skausmo. Kai morfijus padėjo tik valandai, chirurgas pašaipiai mestelėjo: „Esi labai lepi…“.

Turiu nemažą skausmo ir kančios patirtį po aštuonių operacijų, 30 chemoterapijos kursų. Paskutinius pusę metų taip pat gyvenu su nuolatiniu skausmu, kuriam malšinti vis dažniau prireikia morfijaus. Tačiau turiu ir gilią Dievo meilės man patirtį. Nesu teologė. Kryžius man yra didžiulis slėpinys. Man keistai skamba samprotavimai apie „išganymo ekonomiją“. Bet vienas dalykas dėl kurio esu tikra yra tai, kad „Dievas yra meilė“ ir Jis yra arti! O jeigu vienu sakiniu apie skausmo ir kančios aukojimą – man tai yra artimo meilės darbas.

Pagal Šv. Faustiną, artimo meilė išreiškiama trimis būdais – gailestingu veiksmu, gailestingu žodžiu ir malda. Kai buvau sveika, didžiąją dalį mano artimo meilės sudarė gailestingumo darbai, o dabar, kai susirgau – užtarimo malda. Turiu daugybę intencijų, kurios man labai brangios: už vaikus ir šeimą, už popiežių Pranciškų ir kunigus, už Siriją, už negimusiųjų gyvybę, už draugus ir geradarius… Apaštalas rašo, kad visi esame labai susiję, kaip vieno mistinio Kristaus kūno nariai. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Esu tuo įsitikinusi. Esu įsitikinusi, kad „nėra žmogaus, už kurį Kristus nebūtų numiręs“, kaip rašoma Katalikų bažnyčios katekizme. Esu įsitikinusi ir tuo, kad jei Dievą bei žmones myli tie, kuriems „nepasisekė“, kurie susirgo, tai ir visiems kitiems nariams lengviau mylėti. Tik mylintis žmogus yra laimingas. O meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Toks tikėjimas įgalina mane trims dalykams.

1. Tai suteikia prasmę ir pilnatvę kiekvienai mano gyvenimo dienai, net pačiai „tuščiausiai“, kai yra tik silpnumas ir skausmas. „Kartą paaukota intencija ir neatšaukta GALIOJA visuomet“, sako mano dvasios tėvas. Net jei aš skausmo metu ir nebegaliu apie ją galvoti, net jei nebegaliu nieko jausti ir mylėti, jei esu nepaguodoje ir dykumoje. Juk meilė yra apsisprendimas, valios veiksmas, ne tik švelnūs jausmai.

2. Leidžia išgyventi vienybę su Jėzumi. Katekizmas rašo, kad per ligonių patepimo sakramentą kentėjimas yra pašventinamas ir tampa „dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe“ (1521). Aš tai supratau kaip galimybę „panešti Jėzaus kryžių“, nors galiu įsivaizduoti tai tik kaip mažojo pirštelio pridėjimą, daugiau nepajėgčiau. Bet Jėzus ir neprašo daugiau: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos…“ (Oz 6, 6). Negaliu papasakoti tokių mistinių patirčių, kokias patyrė šventieji mistikai, kaip Ignacas, Kotryna, ar Teresė, bet jei mistika yra įdėmus Dievo žvilgsnis į žmogų, tai aš jį jaučiu nuolatos… Dvasios tėvas paaiškino: „Mistika nėra Dievo žvilgsnis į žmogų, nes Dievas tik taip ir žvelgia – su meile. Mistika yra tai, kad žmogus IŠGYVENA šį Žvilgsnį. Kad Jis duoda malonę pamatyti kitą JO žvilgsniu.“

Kryžius užbaigė visas aukas… Viskas yra čia ir dabar, šią akimirką, pas Dievą nėra laiko. Mes papildome savo kūne JO kančias ne dėl JO kančios neišbaigtumo, bet dėl apribojimo tik tame konkrečiame kūne kentėtas kančias. O mistinis kūnas, o Sirija, Ukraina, badaujantys, išniekinami ar tai ne Kristaus kūnas?

3. Padeda ištverti neištveriamus dalykus ir tęsti gydymą, nesvarstyti apie eutanaziją, nepasiduoti. Kai nuo skausmo tamsu akyse, kartoju paprastą maldą: „Prašau, priimki tai už Siriją“… Tikėjimas, kad tai svarbu ne tik mano pasveikimui, padeda ištverti. Ir netgi skausmas tuo momentu palengvėja… Tik meilė visa ištveria.

Bangos liudijimas

Neplanuotos dvasinės pratybos ir Emanuelis

2013 m. gruodžio 28 d.

Sveika, mūsų bendruomene. Tikiu, kad iš Šventosios  Dvasios, mums dovanotos per Įsikūnijimą, pajutau paskatinimą parašyti šį laišką. Tai ir darau, kai švenčiame naują džiaugsmingą Jo kūdikio gimimo šventę.

Praėjusiais Tikėjimo metais rimtai susirgau. Vasarį, o tiksliau, savo gimimo dieną, sužinojau diagnozę – krūties vėžys. Operacija vasario 11-tą, Pasaulinę ligonių dieną. Pirmasis chemoterapijos seansas kovo 14-tą, tik iš vakaro su visais patyrus naujojo Popiežiaus išrinkimo malonę. Jau tada pradėjau vis geriau suprasti bendruomenės sesės Bangos žodžius, kad ir ligą Viešpats gali leisti iš meilės. Ėmiau ją patirti ir priimti kaip neplanuotas dvasines pratybas, tik prasidėjusias ne nuo Pradžios ir Pagrindo, kaip esam įpratę,bet nuo 3-čios savaitės – Kryžiaus. Nors jau turiu tiek metų gydytojos darbo patirties, 8 chemoterapijos seansai ir visa, kas su tuo susiję, naujai suartino su kūno kančias patiriančiais žmonėmis, iš dar arčiau atvėrė ligonių pasaulį. Ir Jėzų ant kryžiaus. Visa aukojau Jam, jungiau prie Jo kančios dėl didesnės žmonių – artimų ir nepažįstamų – Dievo meilės ir Jo malonės, dėl mano širdies tyrinimo, stengdamasi pasitikėti vedimu. Drauge ėjo ir 2-osios savaitės malonė – gilesnis Jėzaus žmogiškumo pažinimas, naujo artumo akimirkos, kai daugiau nieko nebereikia. Daug kam sakiau, kad ilgos vidinės tamsos Jis man neleido: nepaisant kūno sunkumų meilė ir malonė beveik kasdien paliesdavo. Ir pirmiausia – per žmones: mano šeimą, artimiausius draugus, bendradarbius, kurių pagalbą, palaikymą, dėmesį nuolat jutau. Ypatingu būdu Jo veidą ir širdį man liudijo ir atvėrė bendruomenė (apaštalinis kūnas!), ir ją naujai atradau. Per asmeninius ryšius jutau grupelių gyvenimą Šiauliuose ir kituose miestuose, nešė visų malda. Net toli esančių krikštatėvių prancūzų (Nadinos, Francuazos), latvių, kitų. Daug man reiškė galimybė ir kvietimas gegužę Šiluvoje su visa grupe duoti gilesnį pažadą – įsipareigojimą Kristui, taip pat artimai išgyventas bendruomeniškių Kristinos ir Liudos bei t.Algimanto SJ dėka mūsų priėmimas į Pasaulinę bendruomenę. Šios dovanos atlydėjo į 6-šių savaičių spindulinę terapiją spalį – lapkritį, kurios metu vyko ir gilesnė savo gyvenimo peržvalga, prasivėrė vidinės kovos, nuodėmės tamsos ir beviltiškumo praraja be Jėzaus ir Jo malonės dovanos mano kelionėje iki šiol. Iš širdies į širdį. Per tą laiką sesutės eucharistietės ne tik priėmė į savo namus Vilniuje, bet ir supo ramiu, giliu supratimu, tyliu dėmesiu, palaikymu, žinau, lydėjo ir malda. O po to – 3 savaitės Pradžios ir Pagrindo malonės Druskininkuose, kur man buvo skirta reabilitacija po kūną išsekinusio gydymo. Žiūrėjau, klausiausi, uodžiau, liečiau žiemai nurimstančią gamtą, skonėjausi gyvenimu vaikščiodama miške, prie Nemuno ir gydymo procedūrose, bendraudama su žmonėmis. Viešpats parūpino  kambario draugę, su kuria ir melstis kartu galėjom. Dėkojau Kūrėjui, kad visa taip nuostabiai padaryta, ir už Jo meilę man, už buvimą.

O 4-oji savaitė? Jėzaus Prisikėlimas ir kontempliacija meilei įgyti paliesdavo ir lydėjo visą laiką – ryškiai artimai ar tik vos vos. Jei kartais to nejausdavau, tikiu, Jis vis tiek buvo kartu. Emanuelis, kurį naujai atradau, nes Jis atrado mane. Kuris kviečia naujam gyvenimui, nors kas 3 mėnesius ir reikės kurį laiką atlikti tyrimus, ar liga neatsinaujina. Dėkoju Jam, leidusiam naujai suprasti, patirti, giliau priimti Šv.Rašto žodžius, jog ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Visada esame Jo. Dėkoju žmonėms, buvusiems ir esantiems kartu gyvenimo kelionėje, lydintiems „kūniškai“ ir dvasiškai, – kelionėje, kurioje niekada nežinom, kas mūsų laukia pakeliui, bet visur išbūti leidžia tikėjimas tos kelionės tikslu – Jėzumi Kristumi.

Su meile, Aldona

2013 m. gruodžio 28 d.

Į viršų
2018-04-20T21:15:46+00:00