Loading...

Ligonių lankymas

Jėzus Palaiminimų kalne

Savanorės Irenos liudijimas

Antrus metus  Nacionaliniame vėžio institute kartu su kitais savanoriais šeštadienio rytais lankau ligonius.  Rytas prasideda Adoracija koplyčioje. Po jos skirstomės į skyrius.

Palatose kalbinu susirgusius: iš kur atvykę, kiek laiko gydosi, ar aplanko artimieji. Pakviečiu Mišioms, užrašau vardus tų, kurie patys negali nueiti iki ligoninės koplyčios, bet nori sakramentų ar pokalbio su kunigu, perduodu, kad už juos meldžiasi grupė, palieku Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį ir einu į kitą palatą.

Viena iš ligonių nustebo: “Tik prieš jums įeinant pagalvojau – juk turi būti tokioje ligoninėje koplyčia. Kažin kur?”

Sergantieji kas kartą nauji, bet kaskart vienas kitas atsiveria gilesniam pokalbiui: išsako savo lūkesčius, vidinį skausmą, o kartais ir nuoskaudas Dievui.  Kartą močiutė pasivijusi koridoriuje perskaitė savo sukurtą eilėraštį-dėkojimą, kurio dar niekam nerodė. Kita moteris nudžiunga, kad paduodu tą paveikslėlį, kurio nuo ryto norėjo.  Kažkuris kalba apie savo kelionę per ligą. Prasitaria, kaip artimieji palaiko malda. Arba ligonė, išsakiusi daug pykčio gydytojams, darbdaviui, nuoskaudų artimiesiems, staiga pasakoja savo gilią tylos patirtį vienoje iš Romos katedrų, kur nuvažiavo viena, iš santaupų… Tada jaučiu, kad Dievas eina pirma manęs. Pokabyje su kitu užduodu klausimą : „Kas įžeidė?“ (pati nesitikėjau taip paklausti ). Tai žmogų dar labiau prakalbina, atriša įsisenėjusį mazgą: „Nesimeldžiu jau 20 metų, nuo tada, kai tas kunigas (…)  Atnešk maldaknygę“, – užbaigia pokalbį.

Nors ryte į pirmą nepažįstamų ligonių palatą įeinu nedrąsiai, aplankiusi juos išgyvenu, kad tie susitikimai Dievo norėti ir viltingi net sunkiose situacijose. Meldžiuosi už aplankytus žmones.

Akis į akį su kančia

Tėvas Jacques Philippe

Kančios baimė​

Viešpats gali leisti, kad pristigtume kai kurių pasaulio akimis būtinų dalykų, tačiau Jis niekuomet neleis mums pritrūkti esminių dalykų: savo Artumos, ramybės ir viso to, ko reikia, kad Jo planas visiškai išsipildytų mūsų gyvenime. Jeigu Jis ir leidžia kentėjimus, tai mūsų stiprybė yra tikėti, kaip sakė Teresė iš Lizjė, kad „Dievas neleidžia bergždžios kančios“.

Jei norime būti tikri krikščionys, turime būti įsitikinę, kad Dievas yra toks geras ir galingas, jog visą blogį, koks absurdiškas, beprasmis jis mums beatrodytų, gali panaudoti mūsų labui – tai galioja tiek mūsų asmeniniame gyvenime, tiek pasaulio istorijoje. Tam nerasime jokio loginio ar filosofinio įrodymo – tai tegali būti tikėjimo aktas. Tačiau būtent tam mus ir kviečia Jėzaus prisikėlimas, kai jį suprantame ir priimame kaip galutinę Dievo pergalę prieš blogį.

Blogis yra ir visuomet bus slėpinys bei papiktinimas. Reikia daryti visa įmanoma, kad jis būtų pašalintas, kad kančia būtų palengvinta, tačiau jis visuomet išliks ir mūsų asmeninio gyvenimo, ir viso pasaulio istorijoje. Išganymo ekonomijoje, persmelktoje Dievo išminties, blogis visuomet bus kažkas nesuprantamo. „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – VIEŠPATIES žodis. – Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8-9).

Tam tikromis gyvenimo valandomis krikščionis bus kviečiamas tikėti be jokio regimo pagrindo, „nematydamas jokios vilties“ (Rom 4, 18). Neišvengsime tokių aplinkybių, kai nesuprasime, kodėl Dievas šitaip veikia. Tai jau nebe žmogiška išmintis, mums prieinama, suprantama, protu paaiškinama, – čia įsikiša dieviška, slėpininga ir nesuvokiama Išmintis.

Kokia laimė, kad mes ne visuomet galime suprasti! Antraip, kaip leistume Dievo Išminčiai laisvai veikti pagal Jo sumanymą? Ar dar įstengtume pasitikėti? Tiesa, kad mes daug ką darytume kitaip nei Dievas! Tikrai nebūtume pasirinkę Kryžiaus beprotystės kaip Atpirkimo priemonės! Tačiau, laimė, viską tvarko ne mūsų, o Dievo Išmintis – nes ji yra neaprėpiamai galingesnė, labiau mylinti, o svarbiausia – gailestingesnė nei mūsiškė.

Jeigu Dievo Išminties keliai ir veikimas mūsų gyvenime, kartais visai išmušantis iš vėžių, mums yra nesuvokiamas, galime neabejoti, jog tai, ką ji yra parengusi tiems, kurie ja pasikliauja, taip pat mums nesuvokiama – ji rengia tai, kas savo garbe ir grožiu begal pranoksta mūsų vaizduotę ar suvokimą: „skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Žmogaus išmintis gali atlikti tik tiek, kiek žmogui įmanoma, vien dieviškoji Išmintis gali įvykdyti tai, kas dieviška, – juk Jos mums paskirta gyventi pagal dieviškąjį mastelį.

Štai į ką turime remtis susidūrę su blogiu: tai ne filosofinis atsakymas, tai – vaiko pasitikėjimas Dievu, jo Meile ir Išmintimi. Būkime tikri: „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ ir „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 28; 18).

Mūsų laikysena artimųjų kančios akivaizdoje

Kartais draugo ar vaiko kančia mus taip sujaudina, kad kelia daugiau rūpesčio nei mūsiškė. Iš esmės tai gražu, tačiau neturi tapti proga nevilčiai. Kai kas nors iš šeimos patiria sveikatos, nedarbo, depresijos išbandymų, šeimoje kartais įsiviešpatauja baisus nerimas. Kiek daug tėvų leidžiasi graužiami rūpesčio dėl kokios nors jų vaiko problemos.

Betgi Viešpats dėl visų tų minėtųjų priežasčių mus kviečia ir tuomet neprarasti vidinės ramybės. Mūsų skausmas teisėtas, bet tebūna jis ramus. Viešpats mūsų neapleis: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15).

Sykiu norėtųsi pabrėžti dar vieną dalyką: kaip svarbu mokėti gerai atskirti, kur esama tikro, o kur netikro nuolankumo, kur atgaila tikra, kupina ramybės ir pasitikėjimo, o kur ji netikra – kelianti nerimą ir sukaustanti sąžinės graužatis. Taip pat turime mokėti tikrą užuojautą atskirti nuo netikros.

Iš tiesų, kuo toliau einame krikščioniškojo gyvenimo keliu, tuo labiau didėja mūsų užuojauta. Nors iš prigimties mūsų yra abejingų ir kietaširdžių, tačiau šventieji, pasaulio vargą ir brolių kančią išvydę, lieja ašaras, nes artimas ryšys su Jėzumi, anot Arso klebono, „suskystina“ jų širdis. Šv. Dominykas ištisas naktis praleisdavo maldoje su ašaromis melsdamas Viešpaties: „O Gailestingume, kas gi bus su nusidėjėliais!“ Ir tikrai turime teisę abejoti, ko vertas dvasinis gyvenimas to žmogaus, iš kurio nematyti augančios užuojautos ženklų.

Šventųjų užuojauta yra gelminė, atvira pasaulio vargui, trokštanti jį palengvinti. Ji prisodrinta švelnumo, ramybės ir pasitikėjimo. Tokia užuojauta yra Dvasios vaisius.

O mūsų užuojauta dažnai būna persunkta susirūpinimo ir nerimo. Esame linkę įsitraukti į kito kančią ir dažnai tai darome neteisingai: labiau iš savimeilės, negu iš tikros artimo meilės. Manome, kad dera be ribų nerimauti, kad tai liudija apie mūsų meilę kenčiančiajam. Betgi taip nėra. Dažnai už tokio požiūrio slypi didelė savimeilė: negalime pakęsti, kad kitas kentėtų, nes patys bijome kentėti, nes mums trūksta pasitikėjimo Dievu.

Normalu, kad brangių žmonių kančia mus iki gelmių sujaudina, bet jei dėl to taip kamuojamės, kad net prarandame ramybę, vadinasi, mūsų meilė tam žmogui dar ne visiškai dvasinė, kad ji dar nėra pagal Dievo norą. Ši meilė dar perdėm žmogiška ir, be abejonės, savanaudiška. Ji nesiremia į nepalaužiamą pasitikėjimą Dievu.

Kad užuojauta būtų išties krikščioniška dorybė, ji turi prasidėti iš meilės, iš troškimo žmogui gero Dievo akistatoje ir pagal Jo sumanymą, o ne iš baimės – baimės kentėti, baimės kažką prarasti. Juk dažnai mūsų laikysena kenčiant artimiesiems būna labiau nulemta baimės negu pagrįsta meile.

Viena yra tikra: Dievas nepalyginamai labiau nei mes myli visus mūsų artimuosius – ir nepalyginamai geriau. Jis trokšta, kad mes tikėtume šia meile, kad mokėtume atiduoti brangius žmones į Jo rankas – dažnai tai būtų jiems daug veiksmingesnė pagalba.

Kenčiantiems mūsų broliams ir sesėms reikia, kad juos supantys žmonės būtų ramūs, pasitikintys, džiaugsmingi, jiems daug labiau padėtų pastarieji nei tie, kurie būgštauja ir nerimauja. Mūsų netikra užuojauta dažnai tik prideda kitam liūdesio ir sumaišties. Tokia užuojauta kenčiantiesiems nėra nei ramybės, nei vilties šaltinis.

Norėčiau pateikti konkretų pavyzdį, su kuriuo neseniai susidūriau. Vieną jauną moterį labai kamavo depresija, dėl kurios ji buvo taip apimta baimių ir baisaus nerimo, kad net negalėjo viena išeiti į miestą. Kalbėjausi su didžiai nuliūdusia ir apsiverkusia jos mama ir ši maldavo, kad pasimelstume už dukros išgijimą. Be galo gerbiu tokį suprantamą motinos skausmą. Žinoma, pasimeldėme už jos dukrą. Tačiau mane labiausiai apstulbino tai, kad kai vėliau turėjau progos pasikalbėti su pačia dukra, pamačiau, jog ji tą kančią išgyveno labai ramiai. Ji man pasakė: „Nesugebu melstis, vieninteliai žodžiai, kurių nepaliauju Jėzui kartoti, yra iš 23-iosios psalmės: „Viešpats yra mano ganytojas, – man nieko netrūksta“. Ji dar sakė, kad matanti ir teigiamus savo ligos vaisius, ypač per savo tėvą, kuris, kitados buvęs jai toks kietaširdis, ima keistis.

Esu matęs ne vieną atvejį, kai tas, kuris kenčia išbandymą, išgyvena jį geriau, negu besiblaškantys ir besisielojantys aplinkiniai! Būna, kad vis daugiau meldžiamės už išgydymą ar už išlaisvinimą, ieškome visokiausių įmanomų ar įsivaizduojamų būdų žmogui išgyti, nesuvokdami, kad ir kaip aiškiai matyti, jog ant to žmogaus – Viešpaties ranka. Nesakau, kad kenčiančiųjų nereikia palaikyti ištverminga malda, melsti jų išgydymo ir daryti visa, kas tik įmanoma žmogaus fizinėms ar dvasinėms jėgoms, kad tai įvyktų. Žinoma, tai mūsų pareiga. Tačiau viską turime daryti apimti ramybės ir su pasitikėjimu atsiduodami į Dievo rankas.

Kiekviename kenčiančiajame yra Jėzus

Norėdami rasti, kas padėtų išmokti ramiai pasitikti kančią su visu jos dramatizmu, turime gilintis į Įsikūnijimo ir Kryžiaus slėpinį. Jėzus prisiėmė mūsų kūną ir realiai užsikrovė sau mūsų kančias, todėl kiekviename, kuris kenčia, yra kenčiantis Jėzus. Evangelijos pagal Matą 25-ame skyriuje, ištraukoje apie Paskutinįjį teismą, Jėzus kreipiasi į tuos, kurie parodė rūpestį ligoniais ar aplankė kalinius, sakydamas: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“. Iš šių Viešpaties žodžių galime suprasti, kad, anot šv. Kryžiaus Jono, „gyvenimo vakarui nusileidus, būsime teisiami pagal meilę“, ir ypač meilę tiems broliams, kuriems jos labiausiai reikia. Taip, tai yra raginimas užjausti. Bet ar šie Jėzaus žodžiai nėra kartu ir kvietimas atpažinti kenčiančiuose Jo bruožus, Jo Artumą? Tai kvietimas ne tik visomis savo jėgomis stengtis tą kančią palengvinti, bet taip pat ir raginimas žiūrėti į ją vilties žvilgsniu. Kiekviena kančia yra su gyvenimo ir prisikėlimo daigu, nes joje yra pats Jėzus.

Jei būdami greta kenčiančiojo esame tvirtai įsitikinę, kad pats Jėzus jame kenčia ir, Pauliaus žodžiais tariant, atbaigia jame savo Kančią, kaip tuomet galime žiūrėti į šią kančią su neviltimi? Nejau Kristus neprisikėlė? Nejau Jo kančia neturi atperkančiosios galios? Tad „nenusiminkite kaip tie, kurie neturi vilties!“ (plg. 1 Tes 4, 13).

2006m.“Artuma“
Iš prancūzų k. vertė Aistė Masiokaitė
(Iš knygos „Jacques Philippe. Širdies ramybės ieškant“. UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“, Vilnius, 2004)
Tėvas Žakas Filypas (Jacques Philippe) priklauso Palaiminimų bendruomenei. Jis – iškilus pamokslininkas bei rekolekcijų vadovas ne vien Prancūzijoje, bet ir kitose šalyse, taip pat keleto populiarių dvasinio gyvenimo knygų autorius.

Į viršų
2018-04-24T19:26:18+00:00