Loading...
Atperkanti meilė2018-04-20T20:04:31+00:00

Kančios įprasminimas

Popiežius  Benediktas XVI

Popiežius Emeritas Benediktas XVI savo naujojoje knygelėje „Asyžiaus malonė“ kalba apie mums suteiktą didelę malonę pasirūpinti ne tik savo, bet ir kitų sielų išgelbėjimu amžinajam gyvenimui. Jis svarsto apie tai atlaidų kontekste, tačiau jo mintys visiškai pagrindžia „atperkančios meilės“, t.y.kantriai dėl kitų iškęsto skausmo, nelaimės, kaip „teisaus darbo“ suvokimą krikščioniškoje pasaulėjautoje.

„Yra žmonių, kurie po savęs palieka tam tikrą meilės, iškęsto ir giliai išgyvento skausmo, džiugesio, nuoširdumo ir tiesos perteklių, kuris apgaubia ir kitus, juos lydi ir paremia. Esaties gelmėje iš tiesų esama tokio slėpinio kaip kito naštos prisiėmimas.

Visas Kristaus slėpinys ir yra juo paremtas.

Dabar galime tarti – gerai, tai tiesa. Bet, jeigu taip jau yra, tai pakanka Kristaus meilės pertekliaus ir nereikia nieko daugiau. Tik jis išlaisvina ir atperka, o visa kita reikštų prielaidą, neva mes galėtume iš savo ribotumo kažką pridurti prie Jo meilės begalybės.

Tai tiesa, bet dar ne visa.

Iš tiesų Kristaus meilės didybė yra tokia, kad neleidžia mums būti pasyviais stebėtojais, įtraukia mus į savo veikimą ir aistrą. Tai patvirtina garsios eilutės iš Laiško kolosiečiams: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno“ (Kol 1,24).

Dar norėčiau prisiminti vieną eilutę iš Naujojo Testamento, kurioje, mano manymu, ši tiesa yra nuostabiai perteikta. Apreiškime Jonui kalbama apie nuotaką, Bažnyčią, kuri atspindi išganytąją žmoniją. Ištvirkėlė Babelė pasirodo apsitaisiusi prašmatniais rūbais ir papuošalais, o nuotaka vilki paprastą balto lino drabužį, iš tos tyros ir puikios, ypač vertingos drobės. Tekstas pabrėžia:

„Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė-tai šventųjų teisūs darbai“ (Apr 19,8)

Šventųjų gyvenimais yra audžiama ta spindinti, tyra drobė, amžinybės drabužis.“ (…)

„Atlaidai mus kreipia prie šventųjų bendravimo, prie kito naštos prisiėmimo slėpinio, prie maldos kaip būdo tapti viena su Kristumi ir Jo valia. Jis kviečia mus dalyvauti audžiant baltą drabužį naujajai žmonijai, kurios tikrasis grožis yra paprastumas.“

Į viršų

Skausmo aukojimas

Taip, žinau, kas yra beprotiškas skausmas, kai nebegali mąstyti, melstis ir net… kvėpuoti. Draugė neseniai man sakė, kad po pirmosios operacijos prieš trejus metus jai atrodė, kad net visas palatos oras aplink mane buvo „įelektrintas“, sutirštėjęs, virpantis nuo mano skausmo. Kai morfijus padėjo tik valandai, chirurgas pašaipiai mestelėjo: „Esi labai lepi…“.

Turiu nemažą skausmo ir kančios patirtį po aštuonių operacijų, 30 chemoterapijos kursų. Paskutinius pusę metų taip pat gyvenu su nuolatiniu skausmu, kuriam malšinti vis dažniau prireikia morfijaus. Tačiau turiu ir gilią Dievo meilės man patirtį. Nesu teologė. Kryžius man yra didžiulis slėpinys. Man keistai skamba samprotavimai apie „išganymo ekonomiją“. Bet vienas dalykas dėl kurio esu tikra yra tai, kad „Dievas yra meilė“ ir Jis yra arti! O jeigu vienu sakiniu apie skausmo ir kančios aukojimą – man tai yra artimo meilės darbas.

Pagal Šv. Faustiną, artimo meilė išreiškiama trimis būdais – gailestingu veiksmu, gailestingu žodžiu ir malda. Kai buvau sveika, didžiąją dalį mano artimo meilės sudarė gailestingumo darbai, o dabar, kai susirgau – užtarimo malda. Turiu daugybę intencijų, kurios man labai brangios: už vaikus ir šeimą, už popiežių Pranciškų ir kunigus, už Siriją, už negimusiųjų gyvybę, už draugus ir geradarius… Apaštalas rašo, kad visi esame labai susiję, kaip vieno mistinio Kristaus kūno nariai. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Esu tuo įsitikinusi. Esu įsitikinusi, kad „nėra žmogaus, už kurį Kristus nebūtų numiręs“, kaip rašoma Katalikų bažnyčios katekizme. Esu įsitikinusi ir tuo, kad jei Dievą bei žmones myli tie, kuriems „nepasisekė“, kurie susirgo, tai ir visiems kitiems nariams lengviau mylėti. Tik mylintis žmogus yra laimingas. O meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Toks tikėjimas įgalina mane trims dalykams.

1. Tai suteikia prasmę ir pilnatvę kiekvienai mano gyvenimo dienai, net pačiai „tuščiausiai“, kai yra tik silpnumas ir skausmas. „Kartą paaukota intencija ir neatšaukta GALIOJA visuomet“, sako mano dvasios tėvas. Net jei aš skausmo metu ir nebegaliu apie ją galvoti, net jei nebegaliu nieko jausti ir mylėti, jei esu nepaguodoje ir dykumoje. Juk meilė yra apsisprendimas, valios veiksmas, ne tik švelnūs jausmai.

2. Leidžia išgyventi vienybę su Jėzumi. Katekizmas rašo, kad per ligonių patepimo sakramentą kentėjimas yra pašventinamas ir tampa „dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe“ (1521). Aš tai supratau kaip galimybę „panešti Jėzaus kryžių“, nors galiu įsivaizduoti tai tik kaip mažojo pirštelio pridėjimą, daugiau nepajėgčiau. Bet Jėzus ir neprašo daugiau: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos…“ (Oz 6, 6). Negaliu papasakoti tokių mistinių patirčių, kokias patyrė šventieji mistikai, kaip Ignacas, Kotryna, ar Teresė, bet jei mistika yra įdėmus Dievo žvilgsnis į žmogų, tai aš jį jaučiu nuolatos… Dvasios tėvas paaiškino: „Mistika nėra Dievo žvilgsnis į žmogų, nes Dievas tik taip ir žvelgia – su meile. Mistika yra tai, kad žmogus IŠGYVENA šį Žvilgsnį. Kad Jis duoda malonę pamatyti kitą JO žvilgsniu.“

Kryžius užbaigė visas aukas… Viskas yra čia ir dabar, šią akimirką, pas Dievą nėra laiko. Mes papildome savo kūne JO kančias ne dėl JO kančios neišbaigtumo, bet dėl apribojimo tik tame konkrečiame kūne kentėtas kančias. O mistinis kūnas, o Sirija, Ukraina, badaujantys, išniekinami ar tai ne Kristaus kūnas?

3. Padeda ištverti neištveriamus dalykus ir tęsti gydymą, nesvarstyti apie eutanaziją, nepasiduoti. Kai nuo skausmo tamsu akyse, kartoju paprastą maldą: „Prašau, priimki tai už Siriją“… Tikėjimas, kad tai svarbu ne tik mano pasveikimui, padeda ištverti. Ir netgi skausmas tuo momentu palengvėja… Tik meilė visa ištveria.

Bangos liudijimas

Į viršų

Šv. Švenčiausiosios Trejybės Elzbietos laiškai

  1. „Koks dieviškas patyrimas yra kančia“

Matau, kad Mokytojas su jumis elgiasi kaip su „sužadėtine“ ir dalijasi savo Kryžiumi. Koks didis, koks dieviškas patyrimas yra kančia! Jei palaimintieji danguje mums ko nors ir pavydi, tai tik šio didžio turto! Per tai veda tiesus kelias į gerojo Dievo širdį. Be to, argi nemanote, kad dovanoti Mylimajam yra malonu? Kryžius – Karmelio paveldėtas turtas. „Arba kentėti, arba mirti!“ – kartą sušuko šventoji mūsų motina Teresė. Kai Viešpats apsireiškė mūsų šventajam tėvui Kryžiaus Jonui ir paklausė, kokio atlygio norėtų už visus dėl Jo iškentėtus vargus, šis atsakė: „Viešpatie, kentėti ir būti paniekintam dėl Tavo meilės.“

Mieloji ponia, melskite savo bičiulei tokio užsidegimo aukotis. O aš gerojo Dievo prašysiu paremti jus skausmingoje kančioje, nes ilgai kentėdama siela praranda jėgas. Jums tereikia tiesiog būti prie Kryžiaus – pats kentėjimas yra geriausia malda. Kai tėvas Lakorderas (Lacordaire) sukaustytas ligos prieš mirtį nebegalėjo melstis, paprašydavo paduoti jam Nukryžiuotąjį ir sakydavo: „Žvelgiu į Jį“. Ir jūs žvelkite į Jį – dieviškoji Auka suteiks jums jėgų ir džiaugsmo kančioje. (Poniai Anlje, 1902 m. rugpjūčio 14 d.)

  1. „Gyvenimas pilnas kentėjimų“

Mano širdis taip pat kenčia skausmą, kuris ištiko jūsų šeimą. Perduokite savo mielajai mamytei mano užuojautą. Meldžiuosi už jūsų mirusįjį, kad „Dievas, apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), kuo greičiau padarytų jį tinkamą „paveldėti šventųjų dalį šviesoje“ (Kol 1, 12). Taip pat meldžiuosi ir už tuos, kurie liko, nes jų skausmas didžiulis.

Mano mieloji Žermena, gyvenimas pilnas kentėjimų. Manau, kad šiame pasaulyje laimingi yra tie, kurie pasirinko Kryžių kaip paveldą iš meilės tam, kuris, pasak šventojo Pauliaus, „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Šiuose keliuose žodžiuose slypi stiprioji ir tikroji mokymo apie meilę dalis. Viešpats savo gyvenimo žemėje dienomis taip kalbėjo: „Kadangi myliu Tėvą, visuomet darau, kas jam patinka, ir jis nepaliko manęs vieno – mano Siuntėjas visuomet su manimi“ (Plg. Jn 8, 29).

Ir mes, Žermena, visais savo veiksmais rodykime Jam meilę, darydamos, kas Jam patinka – ir Jis nepaliks mūsų vienų, bet apsigyvens mūsų sieloje ir pats bus mūsų ištikimybė. Iš savęs mes nieko neturime, tik nuodėmę, bet Jis yra Šventas ir gyvena mumyse, kad mus išgelbėtų, nuskaistintų ir padarytų panašius į save. Ar atsimenate apaštalo šūksnį: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 35) Jis tikrai pažino Mokytojo širdį, žinojo, kokios gailestingumo versmės ten slypi ir pasitikėdamas sakė: „Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ (2 Kor 12, 9)

Brangioji Žermena, mylėkite maldą. Noriu pabrėžti ne tiek kasdien garsiai kalbamų maldų svarbą, bet labiau tą sielos kėlimą į Dievą visame kame; tai apgyvendina mus nepertraukiamoje bendrystėje su Švenčiausiąja Trejybe, ir viską darome Jos akivaizdoje. Žinau apie jūsų pamaldumą šiam didžiam slėpiniui. Jei panorėsite, brangioji bičiule, ten galėtų susitikti mūsų sielos. Įžengsime į savo sielos gelmę, ten, kur gyvena Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir juose būsime viena. (Žermenai de Žemo, 1905 m. vasaris)

  1. „Apaštalavimas per kančią“

Matau, kad Mokytojas dar leidžia jums likti prikaltai prie Kryžiaus, kenčiant nervinius skausmus. Šventasis Paulius sakė: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24). Jūs irgi esate tarsi dar viena Jo žmogystė, kurioje leidžiate Jam kentėti, kurioje Jo Kančia išsiplečia; juk jūsų patiriami skausmai tikrai yra dvasiniai. Kiek sielų galite taip išgelbėti. Jūs apaštalaujate dviem būdais – per savo kančią bei veiksmais, ir, manau, pirmasis būdas pelno daug malonių antrajam. (Poniai Alo (Hallo), 1905 m.)

  1. „Visa priimti tiesiai iš dieviškųjų rankų“

[…] Suprantu, kaip nerimaujate artėjant operacijai; prašau Dievo, kad Jis pats sušvelnintų jūsų nerimą ir jus nuramintų. Šventasis apaštalas Paulius sako, kad Jis „visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 11), tad visa turėtume priimti tiesiai iš dieviškųjų rankų mūsų Tėvo, kuris mus myli ir visais išbandymais siekia vieno tikslo – „mus dar labiau suvienyti jame“. Tegul jūsų sielą nusineša pasitikėjimo ir atsidavimo banga, žinokite, kad visa, kas kelią nerimą ar baimę, kyla ne iš gerojo Dievo – juk Jis yra Taikos Kunigaikštis ir pažadėjo teikti ramybę visiems „geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14). Jei baiminatės, kad nevertai naudojotės Jo malone, kaip man rašėte, padvigubinkite pasitikėjimą, nes ir vėl apaštalas rašo: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20), ir dar: „Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ (2 Kor 12, 9). „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile […] mus pamilo“ (Ef 2, 4). Taigi daugiau nebijokite tos valandos, kuri visiems išmuš. Mirtis – tai vaiko užmigimas ant motinos širdies. Tuomet tremties naktis pasibaigs ir paveldėsime „šventųjų dalį šviesoje“ (Plg. Kol 1, 12). Šventasis Kryžiaus Jonas sako, kad būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome. Ta patį sako ir mūsų Viešpats Marijai Magdalietei: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47). Dažnai pagalvoju, kad turėsiu ilgai būti skaistykloje, nes iš to, kam daug duota, bus daug ir pareikalauta, o Jis tiek daug davė savo nuotakai. Bet tiesiog atsiduodu Jo meilei ir jau dabar nepaliauju giedojusi Jo gailestingumo! Jei kas dieną vis daugiau įsileistume Dievą į savo sielą, kaip ramu būtų laukti dienos, kuomet turėsime stoti prieš Jo begalinį šventumą!

Man atrodo, kad jūs jau radote raktą – atsižadėjimas padeda greičiau pasiekti tikslą; mirštame sau, kad gyventume Dievui. Ar pamenate tą Evangelijos vietą, kur mūsų Viešpats sako Nikodemui: „Iš tiesų sakau tau, jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės“ (Jn 3, 3)?

Tad atnaujinkime savo „proto dvasią“ (Plg. Ef 4, 23) ir, „nusivilkę senąjį žmogų, apsivilkime nauju pagal jo sukurtąjį paveikslą“ (Plg. Gal 3, 9–10). Tai vyksta paprastai – pamažu atsiskiriant nuo to, kas nėra Dievas. Tada siela, laisva nuo baimių ir troškimų, panardinusi savo valią Dievo valioje bei patyrusi vienybę, gali sušukti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Melskimės viena už kitą per šią šventą gavėnią. Išeikime su savo Mokytoju į dykumą ir mokykimės gyventi taip, kaip Jis gyvena. (Poniai Anlje, 1905 m. kovas)

Į viršų

Jono Pauliaus II paraginimas visiems kenčiantiesiems

Kristaus aukos dvasios persmelktas kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir šaltinis tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui išganyti. Kentėjimas labiau negu kas kita atveria kelią malonei, perkeičiančiai žmonių sielas (SD, 27). Žmogaus kentėjimas, suvienytas su atperkamąja Kristaus kančia, yra ypatinga parama gėrio jėgoms ir atveria kelią į šių išganingųjų jėgų pergalę. Tad svarbu aukoti Dievui savo silpnumą, negalavimus bei ligas ir, susiejant savo kančias su Kristaus kančiomis, melstis už nuodėmingo Pasaulio išgelbėjimą.

Ir jūs galite padėti kenčiantiesiems

Kristus sako: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 40). Kiek svarbūs šie žodžiai mūsų gyvenime? Gal kur nors šalia mūsų, už sienos, visų pamirštas sergantis kaimynas prašo mirties pas jį ateiti, nes nemato kančios prasmės, gyvenimo prasmės ir praleidžia jį veltui, nors galėtų kam nors padėti priartėti prie Dievo. Sukaupkite savyje jėgų ir aplankykite kenčiantį žmogų, suteikite jam paguodos ir vilties, kad mums visiems reikalinga jo malda.
Brangūs kenčiantieji, prašome jūsų šv. Jono Pauliaus II žodžiais: prašome pagalbos visų jūsų, kurie kenčiate. Ypač jūsų, kurie esate silpni, prašome tapti Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje gėrio ir blogio jėgų kovoje, kurią matome šių dienų pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta su Kristaus Kryžiumi, atneša pergalę! (SD, 31).

Į viršų

Styveno istorija

 Styvenas: „Aš visada norėjau žaisti futbolą, būti komandoje kartu su kitais, koledže tikrai norėjau žaisti futbolą. Net juokinga, kaip viskas apsivertė man mokantis vidurinėje mokykloje: aš pradėjau plaukioti. Man patiko plaukioti, nes vandeny buvau tik aš ir galėjau kaltinti tik save, jei padarydavau kažką ne taip.“

 Styveno mama: „Buvo smagu stebėti Styveną, kad ir kokia sporto šaka jis tuo metu domėtųsi.  Jis pradėjo plaukioti. Viskas kažkaip pasikeitė.“

 Styvenas:  „Esu perfekcionistas. Man patinka tai, ką darau, daryti gerai. Esu pakankamai griežtas sau. Ypač, kai kalbama apie mokyklą ir sportą.“

 Styveno tėtis: „Jis turėjo psichologinio tvirtumo ir sugebėjimo vandenyje išbūti ilgai, plaukdamas baseine ratą po rato.“

 Styvenas:  „Baseine mes sportuodavom kiekvieną rytą nuo penktos valandos.  Tąkart vandenyje man buvo šalta, neapšilau ir nuo plaukiojimo. Norėdamas sušilti nuėjau į dušą, bet man vis tiek buvo labai šalta. Grįžau namo ir pramiegojau visą dieną. Vis tiek nesijaučiau geriau. Pakilo  temperatūra, gal 99°F (37.2°C) .“

Styveno mama: „Ketvirtadienį mes nuėjome pas gydytoją. Ji galvojo, kad Styvenas greičiausiai susirgo mononukleoze, todėl atliko kraujo tyrimą.“

Styvenas:  „Ketvirtadienį gavau kraujo tyrimo atsakymą, penktadienį  tiesiog gulėjau, o šeštadienį paskambino gydytoja ir telefonu išgirdau žodį „leukemija.”

Styveno mama: „Prisimenu tą skambutį. Kai Styvenas išgirdo gydytoją sakant žodį „leukemija”, sukniubo ant grindų, pradėjo verkti. Niekada neužmiršiu tos akimirkos. Aš buvau šoke. Buvo labai sunku.“

Pažįstamas šeimos kunigas tėvas Parks: „Žinia, kad Styvenas serga leukemija, man buvo labai netikėta. Negalėjau patikėti, kad tai atsitiko šiai šeimai. Kilo troškimas būti su Styvenu.“

Styveno tėtis: „Mes žinojome, kad tėvas Parks ateis pas Styveną, nuramins jį, padės suprasti, paaiškins, kas vyksta.“

tėvas  Parks: „Styveno tėvai man paskambino ir paprašė atvykti į ligoninę suteikti Styvenui  ligonių patepimą.“

Styvenas: „Pirmą kartą  gautas ligonių patepimas buvo vienas  reikšmingiausių ir įsimintiniausių mano išgyvenimų.“

tėvas  Parks: „Styvenas gulėjo lovoje. Aš paklausiau, ar jis norėtų gauti ligonių patepimo sakramentą. Jis sutiko. Mes meldėmės. Styvenas suprato gilią sakramento reikšmę. Ligonių patepimo metu Dievo prašėme dvejopo išgydymo: fizinio, jeigu tai Jo valia, ir dvasinio, kad turėtų jėgų, dvasinės stiprybės ir supratimo, kad jis nėra paliktas vienas šioje kovoje.“

Styveno mama: „Tikiu, kad Styvenas tą suprato:  jis jautė ramybę ir saugumą.“

Styvenas: „Kai gavau ligonių patepimą, supratau, kad viskas bus gerai, kad turiu būti pozityvus.  Turiu nuolat galvoti apie Dievą, Juo pasitikėti.  Jo man reikės visą likusį  gyvenimą ir ypač gydymo metu.“

Styveno tėtis: „Styvenui buvo diagnozuota lengviau pagydoma ūmi limfoblastinė leukemija.“

Styvenas: „Aš buvau gydomas beveik keturis mėnesius. Tai buvo sekinantis ir sunkus laikas. Jaučiausi labai pavargęs ir bejėgis, mane pykino. Visai neturėjau energijos. Buvo sunku.“

Styveno tėtis: „Styvenui prasidėjo komplikacijos ir, jeigu būtų  gydoma vien chemoterapija, jos mažino galimybę pasveikti iki 30%. Taigi mums reikėjo apsispręsti: arba gyvename su 30% pasveikimo tikimybe, arba galvojame apie kaulų čiulpų transplantaciją.“

2014 m. spalio 16 d. Styvenui buvo atlikta kaulų čiulpų persodinimo operacija.

Styvenas: „Po operacijos atsistatyti buvo sunku.  Buvau kaip ne aš. Žiūrėdamas į veidrodį nepažinau savęs: buvau be plaukų, o veidas tapo didelis tarsi pilnas mėnulis. Buvo sunku atsikelti ryte ir išgyventi dieną būnant kitokiu žmogumi nei buvau anksčiau. Tai tęsėsi apie pusę metų.“

Styveno mama: „Po Styveno kaulų čiulpų transplantacijos šešias savaites praleidome ligoninėje. Styvenas kentėdamas laukė, kol  kūnas priims naujus kaulų čiulpus. Tai buvo sunkiausios dienos mano gyvenime, nes mačiau, kaip kenčia Styvenas,  ir niekaip negalėjau jam padėti.
Dar ligos pradžioje Styvenas sužinojo apie atperkančią kančią. Žinau, kad tai išties pakeitė jo gyvenimą.“

tėvas  Parks: „Iš tiesų mes galime aukoti savo kentėjimus už kitus žmones ir, sujungus juos su Jėzaus kryžiumi, kančią panaudoti geram.“

Styveno mama:  „Chemoterapijos metu Styvenas ant sieninės lentos užrašydavo vardus kentėjimus patiriančių pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, už kuriuos aukodavo tos dienos savo kančią.“

Styvenas: „Manau, jog Dievas leidžia mums kentėti, nes tai labai  stiprus būdas paveikti kitus žmones.“

2014 m. lapkričio 21 d. Styvenas paliko ligoninės palatą ir tęsė gydymą namuose.

Styveno tėtis: „Styvenas sveiksta. Tai gali užtrukti dar keletą metų.“

Styvenas: „Per pastaruosius keturis mėnesius baigiau vartoti daugelį vaistų. Tai rodo, jog pagaliau grįžtu į normalų gyvenimą. Vis labiau pradedu pasitikėti savo paties kūnu, o ne vaistais, kurie padėdavo atlikti kai kurias kūno funkcijas.“

2015 m. rugpjūčio 12 d. Styvenas grįžta į mokyklą.

Styveno tėtis: „Daugelį žmonių giliai palietė tai, kaip Styvenas išgyveno savo ligą, ir kokia malonė jį lydėjo. Dabar žmonės džiaugiasi, kad jis sveiksta, grįžta į normalų gyvenimą, nori, kad jis aktyviai įsilietų į mokyklos ir sporto veiklą, kad jis plaukiotų.  Žmonės  jaučia jam meilę.“

Styvenas: „Šiuo metu aš stengiuosi lankytis mokyklos renginiuose bei praleisti kuo daugiau laiko su savo draugais. Vienas iš sunkiausių dalykų, kad negaliu žaisti futbolo…“

2015 m. rugsėjo 7 d. Styvenas pirmą kartą po kaulų čiulpų  transplantacijos grįžta į baseiną.

Styveno tėtis: „Mes jaudinamės, kai matome jį plaukiojantį. Styvenas geriausiai jaučiasi baseine. Plaukiodamas jis išsiugdė tvirtą valią, kuri padėjo įveikti ligą. Sūnaus pasinėrimas į vandenį mums tarsi krikštas.“

Styveno mama: „Styvenas man yra pasakęs: „Mama, aš visada meldžiausi, kad galėčiau pakeisti kitų žmonių gyvenimus.” Tuomet aš pagalvojau, kad jo malda už žmones tam tikru būdu keičia pasaulį. Net kentėdamas Styvenas norėjo padėti kitiems. Pasiaukojanti širdis.“

Į viršų

Kančia. Kodėl?!

Vaidilė Šumskienė, Artuma 2009 m. Kovas

Mūsų ką tik gimusi dukrelė gulėjo inkubatoriuje ir miegojo. Kartkartėmis nubusdavo, ir tuomet jos veidelį iškreipdavo aštrus skausmas, ji imdavo muistytis ir verkti. Jos lūžusi rankytė buvo pamėlynavusi ir sutinusi. Dukrelė mėgindavo ją pajudinti ir tuomet, perverta skausmo, pravirkdavo. Ši rimta, kaip sakė medikai, gimdymo trauma, kurią patyrė mūsų vaikas, buvo dar skaudesnė mums, tėvams. Atrodė, jog tikriausiai ne viską padarėme, kad taip neatsitiktų ir jai nereikėtų dabar kentėti. Deja, šis mūsų vaikas pasaulį sutiko ne pajusdamas džiaugsmą ir šiltą mamos prisilietimą, bet veriantį skausmą. Mergaitė iš karto buvo nunešta į intensyvios terapijos skyrių, paguldyta inkubatoriuje. Gavusi stiprių nuskausminamųjų vaistų ji užmigo. Buvo skaudu ją matyti.

Kodėl mūsų dukrelė, kuri ką tik gimė ir dar nieko nespėjo atlikti šioje žemėje, jau turi kentėti? Kodėl net ir būdamas teisus Dievo akyse žmogus turi kentėti?

Šis klausimas kankino žmoniją nuo jos atsiradimo pradžios. Jį svarsto ir Šventasis Raštas, Jobo knyga. Jobas buvo turtingas žmogus, gerbiamas visuomenėje, turėjo gausią darnią šeimą. Taip pat jis karštai tikėjo į Dievą, melsdavosi Jam ir atlikdavo visas reikalingas apeigas pagal to meto supratimą. Maža to, jis net aukodavo auką už savo vaikus, jei kartais jie „nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje“ (Job 1, 5). Sakytume, buvo sąmoningas tikintysis, dorai ir teisiai besielgiantis ir savo darbe, ir šeimoje, ir visuomenėje: „Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (1, 1).

Tačiau tokiu Jobo atsidavimu Dievui abejoja šėtonas. Jis pasiūlo Dievui išmėginti Jobą. Šėtonas mano, kad Jobas tiki ir pasitiki Dievu dėl to, kad jam sekasi. „Argi veltui Jobas bijo Dievo <…>. Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“ (1, 9–11). Kaip žmogiška! Kiekvienas esame linkęs mylėti kitą asmenį tada, kai jis vienaip ar kitaip yra naudingas. Dievą mylėti dar naudingiau, Jis vienintelis Visagalis, nuo kurio priklausome… Netekęs visų turtų ir vaikų Jobas nepalūžta: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (1, 21). Antrasis išmėginimas dar griežtesnis. Šėtonas mano, kad žmogui brangiausia yra jo gyvybė, todėl palietus jo kūną bei kaulus nebeatlaikytų ir imtų keikti Dievą. Šis leidžia vėl išmėginti Jobą. Jobas suserga dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio. Taip atsitikus ir žmona nebepalaiko jo tikėjimo: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ (2, 9). Suvokdamas, kad jis niekuo nenusikalto, o Dievas vis tiek jam siunčia tokią kančią, Jobas nutyla septynias dienas. Tai laikas, kai Jobas išgyvena ir įsisąmonina savo kančią, laikas, kai jis patiria Dievo tylą. Kodėl taip atsitiko, atsakymo nėra.

Trys draugai ateina Jobo aplankyti. Jie liūdi ir tyli kartu su juo septynias dienas. Pagaliau jie mėgina Jobą paguosti, tačiau ieškodami atsakymo į klausimą, kodėl teisusis Jobas turi kentėti, pateikia įprastą to meto izraelitams įsitikinimą: Dievas atlygina palaima už gerus darbus, o už blogus baudžia ligomis, nelaimėmis ir pan. Todėl atrodytų, jei Jobą užgriuvo tiek nelaimių ir tokia sunki liga, jis yra kažką blogo padaręs: „Argi gali žmogus būti teisesnis už Dievą? Argi gali mirtingasis būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?“ (4, 17). O Jobas žino, jog jis yra be nuodėmės ir teisus Dievo akivaizdoje. Ši sankirta skatina jį kardinaliai pasikeisti.

Tačiau Aukščiausiasis tyli, ir Jobas, negaudamas atsakymo, kodėl kenčia, nutaria iškviesti Dievą į teismą. Ir vėlgi – kaip žmogiška! Žmogus negali suprasti, kaip dideli ir maži dalykai žemėje gali atsitikti be priežasties. Kiek iš mūsų, išsimokslinusių, daug patyrusių ir savo darbu nuoširdžiai užsidirbančių pragyvenimui, nemano taip pat? Akis už akį, dantis už dantį – tai principas, kuris vis dar gajus ir mūsų visuomenėje. Šėtono klausimas Dievui – argi veltui Jobas bijo Dievo – sudrebina pamatinius jo moralės principus. Tačiau elgtis teisiai vien dėl to, kad Dievas atlygintų turtų gausa ir artimųjų palaima, neužtenka. Jobo pyktis kyla iš suvokimo, kad ši samprata pasmerkta žlugti, nes yra žmogaus sumanyta ir negali saistyti Dievo.

Šios knygos trečiajame skyriuje Jobas keikia dieną, kai gimė, ir naktį, kai buvo pradėtas. Tai primena Pradžios knygos sukūrimo pasakojimą, tačiau čia pateikiamą paradoksaliai priešingai. Pradžios knygos pirmajame skyriuje Dievo kalba prasideda žodžiais: „Tebūna šviesa!“ ir baigiasi poilsio motyvu (plg. Pr 1, 3 ir 2, 1–3). Jobas savo monologą pradeda taip „Tebūna ji tamsa!“ ir baigia sakydamas: „Neturiu nei ramybės, nei paliovos, nei atvangos, nes užgriuvo kančia“ (3, 26). Septynių dienų tylą jis nutraukia ne malda Dievui ar kreipiniu į draugus, bet monologu, kuris išreiškia jo, kaip kalbėtojo, vienišumą ir atskirtį. Toks pasaulio sukūrimo perfrazavimas yra ne tiek Jobo pykčio rezultatas, kiek jo siekis pasakyti, jog tai, kas atsitiko, netelpa kasdienybės įprastume. Jobas siekia įspėti draugus Elifazą, Bildadą ir Zofarą, kad jie taip pat pasisaugotų. Nebeieškodamas problemos priežasčių, jis pataria bičiuliams, kad jie rimtai pasirengtų ir nusiteiktų tam, jog ateis diena, kai jie irgi susidurs su tokia pat, dabar jį draskančia, jėga. Turtų stygius, šeimos bei sveikatos nebuvimas skatina Jobą klausti. Tokia padėtis jam kelia mirties troškimą – stiprų tarsi plėšikų džiaugsmas: „Jie laukia mirties, bet ji neateina, jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno; jie labai džiūgauja ir jaučiasi smagiai, suradę kapą“ (3, 21–22). Per sukūrimą ir gimimą gautos dovanos Jobui tampa karčios, nes, iš dabartinės būklės žvelgdamas į savo gimimo dieną ir pradėjimo naktį, jis yra priverstas įžengti į sielos skausmą ir patirti Dievo priešiškumą. Ironiškas jo klausimas: „Kam gi duota šviesa vyrui, negalinčiam matyti kelio, Dievo iš visų pusių apsuptam?“ (3, 23) atskleidžia žodžių žaismą. Veiksmažodį „apsupti“ vartoja ir šėtonas (1, 10), nurodydamas visišką Dievo globą – Jis apsupęs Jobą savo apsauga iš visų pusių. Dabar Jobo nuotaika visiškai pasikeitusi – Dievas laiko jį apsupęs kančia. Jobas pyksta, bet trokšta vėl būti kartu su Dievu. Matydamas, jog to negalės padaryti savo jėgomis, Jobas nori užbaigti mirtimi savo kančią, kuri kyla ne vien iš fizinio skausmo, bet ir dėl Dievo nepatiriamumo.

Jobas atranda Dievą kaip Nedalyvaujantį jo buvime, drauge ir Priešą. Dievo nebuvimo tema persmelkia visą Bibliją: Mozė ir pranašai, kaip Jėzus ir krikščionys, nuolat jaučia Dievo trūkumą. Mistikai ir šventieji, kaip ir Jobas, žino, kaip Dievas tam tikrais momentais išsprūsta iš jų ieškojimų.

Dievas prabyla, tačiau Jo atsakymas pribloškia Jobą. Priešingai nei draugai, bandantys duoti pagrįstą žmogaus kančios paaiškinimą, Dievas nepateikia priežasčių ir nesvarsto jokių argumentų. Kančios taip ir lieka apgaubtos paslapties. Jobo kaltinimą, esą Dievas klastingas ir abejingas teisingumui, Jis netiesiogiai paneigia. Iš esmės Dievas užduoda Jobui tris klausimus: kas tu esi? kur tu esi? ar tu sugebi? Šie neįmanomi atsakyti, pamatiniai klausimai turi ypatingą galią – į juos reaguoti žmogus gali tik neigdamas: aš esu niekas, manęs ten nebuvo, aš nesugebu. Dievo kalba visiškai suglumina Jobą – vietoj atjautos ir paguodos žodžių jis girdi virtinę nesibaigiančių klausimų, savo turiniu sukeliančių jam beviltiškumo jausmą: „Argi priekaištų ieškotojas bylinėsis su Visagaliu? Kas ginčijasi su Dievu, tas turi atsakyti“ (40, 2). Teisiojo drama, virtusi tyla susidūrime su Dievu, tęsiasi tol, kol Jobas savo nauja tikėjimo pagava atranda, jog Dievo kalboje glūdi meilė. Jobo drama iškelia sunkų ir aštrų žmogaus pašaukimą – gyventi ir būti Dievo atvaizdu, o tai reiškia pripažinti, kad Dievo teisingumas nepriklauso nuo žmogaus supratimo ir žinojimo. Nors Jobas kentėjo būdamas nekaltas, jo kančia nebuvo beprasmė. Savo kančioje jis sutiko Dievą, Jį pažino, pajuto Jo meilę…

Žvelgiau į savo mažąją dukrelę ir mane nepaprastai šildė mintis, jog taip atsitiko ne dėl to, jog šios kančios kažkas norėjo ar siuntė. Visa širdimi žinojau, kad Dievas dabar kenčia ir liūdi kartu su mumis. Tai teikė neaprėpiamą Viltį…

Į viršų

Ligonių lankymas

Jėzus Palaiminimų kalne

Savanorės Irenos liudijimas

Antrus metus  Nacionaliniame vėžio institute kartu su kitais savanoriais šeštadienio rytais lankau ligonius.  Rytas prasideda Adoracija koplyčioje. Po jos skirstomės į skyrius.

Palatose kalbinu susirgusius: iš kur atvykę, kiek laiko gydosi, ar aplanko artimieji. Pakviečiu Mišioms, užrašau vardus tų, kurie patys negali nueiti iki ligoninės koplyčios, bet nori sakramentų ar pokalbio su kunigu, perduodu, kad už juos meldžiasi grupė, palieku Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį ir einu į kitą palatą.

Viena iš ligonių nustebo: “Tik prieš jums įeinant pagalvojau – juk turi būti tokioje ligoninėje koplyčia. Kažin kur?”

Sergantieji kas kartą nauji, bet kaskart vienas kitas atsiveria gilesniam pokalbiui: išsako savo lūkesčius, vidinį skausmą, o kartais ir nuoskaudas Dievui.  Kartą močiutė pasivijusi koridoriuje perskaitė savo sukurtą eilėraštį-dėkojimą, kurio dar niekam nerodė. Kita moteris nudžiunga, kad paduodu tą paveikslėlį, kurio nuo ryto norėjo.  Kažkuris kalba apie savo kelionę per ligą. Prasitaria, kaip artimieji palaiko malda. Arba ligonė, išsakiusi daug pykčio gydytojams, darbdaviui, nuoskaudų artimiesiems, staiga pasakoja savo gilią tylos patirtį vienoje iš Romos katedrų, kur nuvažiavo viena, iš santaupų… Tada jaučiu, kad Dievas eina pirma manęs. Pokabyje su kitu užduodu klausimą : „Kas įžeidė?” (pati nesitikėjau taip paklausti ). Tai žmogų dar labiau prakalbina, atriša įsisenėjusį mazgą: „Nesimeldžiu jau 20 metų, nuo tada, kai tas kunigas (…)  Atnešk maldaknygę”, – užbaigia pokalbį.

Nors ryte į pirmą nepažįstamų ligonių palatą įeinu nedrąsiai, aplankiusi juos išgyvenu, kad tie susitikimai Dievo norėti ir viltingi net sunkiose situacijose. Meldžiuosi už aplankytus žmones.

Akis į akį su kančia

Tėvas Jacques Philippe

Kančios baimė​

Viešpats gali leisti, kad pristigtume kai kurių pasaulio akimis būtinų dalykų, tačiau Jis niekuomet neleis mums pritrūkti esminių dalykų: savo Artumos, ramybės ir viso to, ko reikia, kad Jo planas visiškai išsipildytų mūsų gyvenime. Jeigu Jis ir leidžia kentėjimus, tai mūsų stiprybė yra tikėti, kaip sakė Teresė iš Lizjė, kad „Dievas neleidžia bergždžios kančios“.

Jei norime būti tikri krikščionys, turime būti įsitikinę, kad Dievas yra toks geras ir galingas, jog visą blogį, koks absurdiškas, beprasmis jis mums beatrodytų, gali panaudoti mūsų labui – tai galioja tiek mūsų asmeniniame gyvenime, tiek pasaulio istorijoje. Tam nerasime jokio loginio ar filosofinio įrodymo – tai tegali būti tikėjimo aktas. Tačiau būtent tam mus ir kviečia Jėzaus prisikėlimas, kai jį suprantame ir priimame kaip galutinę Dievo pergalę prieš blogį.

Blogis yra ir visuomet bus slėpinys bei papiktinimas. Reikia daryti visa įmanoma, kad jis būtų pašalintas, kad kančia būtų palengvinta, tačiau jis visuomet išliks ir mūsų asmeninio gyvenimo, ir viso pasaulio istorijoje. Išganymo ekonomijoje, persmelktoje Dievo išminties, blogis visuomet bus kažkas nesuprantamo. „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – VIEŠPATIES žodis. – Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8-9).

Tam tikromis gyvenimo valandomis krikščionis bus kviečiamas tikėti be jokio regimo pagrindo, „nematydamas jokios vilties“ (Rom 4, 18). Neišvengsime tokių aplinkybių, kai nesuprasime, kodėl Dievas šitaip veikia. Tai jau nebe žmogiška išmintis, mums prieinama, suprantama, protu paaiškinama, – čia įsikiša dieviška, slėpininga ir nesuvokiama Išmintis.

Kokia laimė, kad mes ne visuomet galime suprasti! Antraip, kaip leistume Dievo Išminčiai laisvai veikti pagal Jo sumanymą? Ar dar įstengtume pasitikėti? Tiesa, kad mes daug ką darytume kitaip nei Dievas! Tikrai nebūtume pasirinkę Kryžiaus beprotystės kaip Atpirkimo priemonės! Tačiau, laimė, viską tvarko ne mūsų, o Dievo Išmintis – nes ji yra neaprėpiamai galingesnė, labiau mylinti, o svarbiausia – gailestingesnė nei mūsiškė.

Jeigu Dievo Išminties keliai ir veikimas mūsų gyvenime, kartais visai išmušantis iš vėžių, mums yra nesuvokiamas, galime neabejoti, jog tai, ką ji yra parengusi tiems, kurie ja pasikliauja, taip pat mums nesuvokiama – ji rengia tai, kas savo garbe ir grožiu begal pranoksta mūsų vaizduotę ar suvokimą: „skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Žmogaus išmintis gali atlikti tik tiek, kiek žmogui įmanoma, vien dieviškoji Išmintis gali įvykdyti tai, kas dieviška, – juk Jos mums paskirta gyventi pagal dieviškąjį mastelį.

Štai į ką turime remtis susidūrę su blogiu: tai ne filosofinis atsakymas, tai – vaiko pasitikėjimas Dievu, jo Meile ir Išmintimi. Būkime tikri: „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ ir „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 28; 18).

Mūsų laikysena artimųjų kančios akivaizdoje

Kartais draugo ar vaiko kančia mus taip sujaudina, kad kelia daugiau rūpesčio nei mūsiškė. Iš esmės tai gražu, tačiau neturi tapti proga nevilčiai. Kai kas nors iš šeimos patiria sveikatos, nedarbo, depresijos išbandymų, šeimoje kartais įsiviešpatauja baisus nerimas. Kiek daug tėvų leidžiasi graužiami rūpesčio dėl kokios nors jų vaiko problemos.

Betgi Viešpats dėl visų tų minėtųjų priežasčių mus kviečia ir tuomet neprarasti vidinės ramybės. Mūsų skausmas teisėtas, bet tebūna jis ramus. Viešpats mūsų neapleis: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15).

Sykiu norėtųsi pabrėžti dar vieną dalyką: kaip svarbu mokėti gerai atskirti, kur esama tikro, o kur netikro nuolankumo, kur atgaila tikra, kupina ramybės ir pasitikėjimo, o kur ji netikra – kelianti nerimą ir sukaustanti sąžinės graužatis. Taip pat turime mokėti tikrą užuojautą atskirti nuo netikros.

Iš tiesų, kuo toliau einame krikščioniškojo gyvenimo keliu, tuo labiau didėja mūsų užuojauta. Nors iš prigimties mūsų yra abejingų ir kietaširdžių, tačiau šventieji, pasaulio vargą ir brolių kančią išvydę, lieja ašaras, nes artimas ryšys su Jėzumi, anot Arso klebono, „suskystina“ jų širdis. Šv. Dominykas ištisas naktis praleisdavo maldoje su ašaromis melsdamas Viešpaties: „O Gailestingume, kas gi bus su nusidėjėliais!“ Ir tikrai turime teisę abejoti, ko vertas dvasinis gyvenimas to žmogaus, iš kurio nematyti augančios užuojautos ženklų.

Šventųjų užuojauta yra gelminė, atvira pasaulio vargui, trokštanti jį palengvinti. Ji prisodrinta švelnumo, ramybės ir pasitikėjimo. Tokia užuojauta yra Dvasios vaisius.

O mūsų užuojauta dažnai būna persunkta susirūpinimo ir nerimo. Esame linkę įsitraukti į kito kančią ir dažnai tai darome neteisingai: labiau iš savimeilės, negu iš tikros artimo meilės. Manome, kad dera be ribų nerimauti, kad tai liudija apie mūsų meilę kenčiančiajam. Betgi taip nėra. Dažnai už tokio požiūrio slypi didelė savimeilė: negalime pakęsti, kad kitas kentėtų, nes patys bijome kentėti, nes mums trūksta pasitikėjimo Dievu.

Normalu, kad brangių žmonių kančia mus iki gelmių sujaudina, bet jei dėl to taip kamuojamės, kad net prarandame ramybę, vadinasi, mūsų meilė tam žmogui dar ne visiškai dvasinė, kad ji dar nėra pagal Dievo norą. Ši meilė dar perdėm žmogiška ir, be abejonės, savanaudiška. Ji nesiremia į nepalaužiamą pasitikėjimą Dievu.

Kad užuojauta būtų išties krikščioniška dorybė, ji turi prasidėti iš meilės, iš troškimo žmogui gero Dievo akistatoje ir pagal Jo sumanymą, o ne iš baimės – baimės kentėti, baimės kažką prarasti. Juk dažnai mūsų laikysena kenčiant artimiesiems būna labiau nulemta baimės negu pagrįsta meile.

Viena yra tikra: Dievas nepalyginamai labiau nei mes myli visus mūsų artimuosius – ir nepalyginamai geriau. Jis trokšta, kad mes tikėtume šia meile, kad mokėtume atiduoti brangius žmones į Jo rankas – dažnai tai būtų jiems daug veiksmingesnė pagalba.

Kenčiantiems mūsų broliams ir sesėms reikia, kad juos supantys žmonės būtų ramūs, pasitikintys, džiaugsmingi, jiems daug labiau padėtų pastarieji nei tie, kurie būgštauja ir nerimauja. Mūsų netikra užuojauta dažnai tik prideda kitam liūdesio ir sumaišties. Tokia užuojauta kenčiantiesiems nėra nei ramybės, nei vilties šaltinis.

Norėčiau pateikti konkretų pavyzdį, su kuriuo neseniai susidūriau. Vieną jauną moterį labai kamavo depresija, dėl kurios ji buvo taip apimta baimių ir baisaus nerimo, kad net negalėjo viena išeiti į miestą. Kalbėjausi su didžiai nuliūdusia ir apsiverkusia jos mama ir ši maldavo, kad pasimelstume už dukros išgijimą. Be galo gerbiu tokį suprantamą motinos skausmą. Žinoma, pasimeldėme už jos dukrą. Tačiau mane labiausiai apstulbino tai, kad kai vėliau turėjau progos pasikalbėti su pačia dukra, pamačiau, jog ji tą kančią išgyveno labai ramiai. Ji man pasakė: „Nesugebu melstis, vieninteliai žodžiai, kurių nepaliauju Jėzui kartoti, yra iš 23-iosios psalmės: „Viešpats yra mano ganytojas, – man nieko netrūksta“. Ji dar sakė, kad matanti ir teigiamus savo ligos vaisius, ypač per savo tėvą, kuris, kitados buvęs jai toks kietaširdis, ima keistis.

Esu matęs ne vieną atvejį, kai tas, kuris kenčia išbandymą, išgyvena jį geriau, negu besiblaškantys ir besisielojantys aplinkiniai! Būna, kad vis daugiau meldžiamės už išgydymą ar už išlaisvinimą, ieškome visokiausių įmanomų ar įsivaizduojamų būdų žmogui išgyti, nesuvokdami, kad ir kaip aiškiai matyti, jog ant to žmogaus – Viešpaties ranka. Nesakau, kad kenčiančiųjų nereikia palaikyti ištverminga malda, melsti jų išgydymo ir daryti visa, kas tik įmanoma žmogaus fizinėms ar dvasinėms jėgoms, kad tai įvyktų. Žinoma, tai mūsų pareiga. Tačiau viską turime daryti apimti ramybės ir su pasitikėjimu atsiduodami į Dievo rankas.

Kiekviename kenčiančiajame yra Jėzus

Norėdami rasti, kas padėtų išmokti ramiai pasitikti kančią su visu jos dramatizmu, turime gilintis į Įsikūnijimo ir Kryžiaus slėpinį. Jėzus prisiėmė mūsų kūną ir realiai užsikrovė sau mūsų kančias, todėl kiekviename, kuris kenčia, yra kenčiantis Jėzus. Evangelijos pagal Matą 25-ame skyriuje, ištraukoje apie Paskutinįjį teismą, Jėzus kreipiasi į tuos, kurie parodė rūpestį ligoniais ar aplankė kalinius, sakydamas: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“. Iš šių Viešpaties žodžių galime suprasti, kad, anot šv. Kryžiaus Jono, „gyvenimo vakarui nusileidus, būsime teisiami pagal meilę“, ir ypač meilę tiems broliams, kuriems jos labiausiai reikia. Taip, tai yra raginimas užjausti. Bet ar šie Jėzaus žodžiai nėra kartu ir kvietimas atpažinti kenčiančiuose Jo bruožus, Jo Artumą? Tai kvietimas ne tik visomis savo jėgomis stengtis tą kančią palengvinti, bet taip pat ir raginimas žiūrėti į ją vilties žvilgsniu. Kiekviena kančia yra su gyvenimo ir prisikėlimo daigu, nes joje yra pats Jėzus.

Jei būdami greta kenčiančiojo esame tvirtai įsitikinę, kad pats Jėzus jame kenčia ir, Pauliaus žodžiais tariant, atbaigia jame savo Kančią, kaip tuomet galime žiūrėti į šią kančią su neviltimi? Nejau Kristus neprisikėlė? Nejau Jo kančia neturi atperkančiosios galios? Tad „nenusiminkite kaip tie, kurie neturi vilties!“ (plg. 1 Tes 4, 13).

2006m.”Artuma”
Iš prancūzų k. vertė Aistė Masiokaitė
(Iš knygos „Jacques Philippe. Širdies ramybės ieškant“. UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“, Vilnius, 2004)
Tėvas Žakas Filypas (Jacques Philippe) priklauso Palaiminimų bendruomenei. Jis – iškilus pamokslininkas bei rekolekcijų vadovas ne vien Prancūzijoje, bet ir kitose šalyse, taip pat keleto populiarių dvasinio gyvenimo knygų autorius.

Į viršų

Tikėjimas gelbsti

Niekas tenedrįsta sakyti, kad mano tikėjimas neišgelbėjo manęs! (Ypač mano vaikai bus gundomi tai ištarti.) Nes Jėzus jau išgelbėjo mane nuo baisiausio dalyko pasaulyje – BESĄLYGINĖS MEILĖS ALKIO IR ILGESIO. Iš meilės ilgesio ar iš baimės mylėti padarome skaudžiausias klaidas, parsiduodame įvairioms vergovės formoms. Dabar žinau, kur trykšta besąlyginės meilės šaltinis – ten, kur vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Manim nusivilti gali visi – tėvai, vaikai ir ypač aš pati, bet Jėzus niekuomet nenusivilia.

Jo meilė yra tiksli (pagal Peterio Kreefto knygą „Trys gyvenimo filosofijos“). Jis myli mane be saiko, nes regi mane (ir kiekvieną) kaip šedevrą. „Niekas pro Jo žvilgsnį neprasprūsta, Jis viską mato taip, kaip yra. Jis mato visą jūsų gyvenimą, ir ne dalimis, kaip regite jūs. Jis mato jus užbaigtą, kaip paveikslą. Ir Jo tariamas vertinimas yra „tobula“.

Banga

Į viršų

Palaimintasis Vladimiras Gika (1873–1954)

Vladimiras Gika – rumunų princas, mažai žinomas, tačiau tikrai svarbus asmuo, atsivertęs į katalikybę ir 2013 m. popiežiaus Pranciškaus paskelbtas kankiniu.

Vincentas Paulietis

XX amžiaus pradžioje, tuo neramiu laikotarpiu, palaimintasis Vladimiras Gika tapo kunigu ir savo šalyje įkūrė pirmąjį katalikų institutą (tokio jo gimtinėje nėra buvę), skirtą meilės gailestingumo darbams. Jo įkvėpėjas buvo šventasis Vincentas Paulietis. Vladimiras visą savo energiją ir turtus skyrė vargšams bei ligoniams, jis taip pat sukūrė itin charakteringą „liturgiją artimui“, tapusią jo minties ir mokiniams perduodamo mokymo konstanta. „Liturgija artimui“ reiškia, kad apsilankius pas vargšus reikia švęsti „Jėzaus susitikimą su Jėzumi“. Jis rašė: „Dvilypė ir slėpininga liturgija: vargšas regi ateinantį pas jį Kristų gelbstinčio brolio pavidalu, geradarys regi varguolyje pasirodantį kenčiantį Kristų, prie kurio jis pasilenkia. Ir taip pat kartu vientisa liturgija, nes gestas ir vienam, ir kitam, yra tai, ko reikia, abiejose pusėse telieka dvejose sielose per dvi būtybes susijungęs Kristus, geradaris Kristus, atėjęs pas kenčiantį Kristų, kad įsilietų į pergalingąjį, šlovingąjį ir laiminantį Kristų.“ Tokiu būdu eucharistinė liturgija, jau pašvęsta prie altoriaus, tęsiasi apsilankymuose pas vargšus: tai tereiškia „skleisti Mišias visą dieną ir visame pasaulyje, kaip sklinda koncentrinės bangos, pasklidusios nuo eucharistinės ryto Komunijos.“[1]

Todėl kai prireikus Vladimirą pakviesdavo, jis eidavo taip melsdamasis: „Viešpatie, išvysiu vieną tų, kuriuos Tu pavadinai „kitu savimi“. Padaryk taip, kad mano kenčiantis brolis priimtų mano atnašaujamą auką ir širdį, su kuria ją atnašausiu. Padaryk taip, kad laikas, kurį su juo praleisiu, atneštų amžinojo gyvenimo vaisių, jam ir man. Viešpatie, paremk mane Tavųjų vargšų žvilgsniu. Viešpatie, priimk mane, taip pat, vieną dieną, į šventąjį Tavo vargšų būrį.“

Mylimiausias Vladimiro posakis buvo: „Niekas taip nepriartina Dievo, kaip artimas.“ Jis praktikavo šiuos žodžius iki paskutinės gyvenimo valandos komunistų kalėjime, į kurį buvo įmestas jau daugiau nei aštuoniasdešimties metų amžiaus. Kalėjimo siaube praleido paskutiniuosius gyvenimo mėnesius, palaikydamas kalinius meilumu, dėmesiu ir seno žmogaus pasakojimais. Komentuodamas evangelinį pasakojimą apie Emauso mokinius, sakė jiems: „Kai baigiasi diena, Jėzaus mokiniai gali būti atpažinti tik pagal tai, kaip jie – kaip ir jų Mokytojas – „laužia duoną“, pašvęsdami savo broliams gyvąją jų pačių kūnų duoną.“

Ištrauka iš knygos: Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba, Gailestingieji šventieji. – Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Černiuvienė. Vilnius: Magnificat leidiniai, 2016, p. 36–37.

Į viršų

Kiekviena diena skirta gyventi

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

„Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmiškų įsipareigojimų“, – paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais dalijosi jau anapilin iškeliavusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Kentėjimas, teikiantis prasmę, leidžiantis labiau pažinti Kūrėją, labiau pamilti gyvenimą ir tuos, kurie jame tau yra siųsti, – apie tai kalbamės su Aušra ČIRVYDIENE. Jos gyvenimas prieš septynerius metus pasisuko netikėta linkme. Ką tik baigusi vidurinę mokyklą ir turėdama daug gražių svajonių, susirgo leukemija – kraujo vėžiu, ir gydytojai davė vos keletą procentų vilties išgyventi.

Gyvybė dykumoje – ligos pradžia

Nelengva sugrąžinti žmogų į skausmingą praeitį. Tačiau galimybė kalbėtis su Aušra buvo tartum dovana pamatyti tiek vilties ir džiaugsmo – optimizmas jos neapleido ir sunkioje ligoje. Tad drąsiai klausiu – kokia buvo pirma reakcija sužinojus, kad sunkiai serga? „Jau baigdama vidurinę pajutau, kad organizmas pavargęs, kad kažkas vyksta, bet svajonės, visos viltys, sudėtos į mokslą, noras pradėti naują gyvenimą vedė į priekį. Deja, nepavyko ilgai apgaudinėti savęs, kad viskas gerai, teko išgirsti diagnozę – leukemija. Kokia pirma reakcija? Aišku, atmetimas. Pasirašinėji dokumentus ir matai, kad mirties galimybė 95 proc., o tu negali patikėti, jog tai tiesa. Galbūt ir gerai, kad apie šią ligą labai daug ko nesupratau ir net nesistengiau gilintis. Suvokiau, kad tai laikina, kad turiu iškentėti. Antra reakcija – kodėl man? Ir pagaliau – gan keistai skambantis atsakymas: kad labiau patirčiau Dievo meilę. Tuo patikėjęs pradedi daryti viską, kas priklauso nuo tavęs, ir neprarandi vilties, o tada jau lauki Dievo pagalbos.“

Vienijimasis su kitų kančia

Negaliu nepaklausti, ar iš tiesų per ligą ir kančią galima patirti Dievo meilę? Aušra patvirtina: taip, nes liga keičia. Kas labiausiai palaikė sunkiomis akimirkomis? „Labiausiai vilties teikė kitų maldos, palaikymas, priėmimas realybės, kurioje buvojau. Ne kiekvienas galėdavo ateiti ir būti tame skyriuje, kvėpuoti pro kaukę ir tiesiog būti priimant mano situaciją. Tas buvimas labiausiai gydė, kai žmonės nesigailėjo, bet būdami šalia tikėjo ir padėjo pačiai tikėti, kad iš tiesų tai laikina. Be artimiausių šeimos narių – mamos, tėtės, sesers, ateidavo ir maldos grupės Ugnies vaikai bičiulių, keletas seminaristų, kunigų, brolių iš Tiberiados bendruomenės. Kartais palata pasidarydavo panaši į vienuolyno celę, ją pasipuošdavau šventais paveikslėliais. Svarbu susikurti aplinką, kuri padėtų kentėti ir sveikti.

Kenčiant skausmus mama dažnai primindavo: ‘Aukok kančią už skaistyklos sielas’. Ir tai iš tikrųjų padėdavo, visą laiką nešiojausi Tiberiados brolių padovanotą kryželį, apsikabinusi jį jausdavau, kad vienijuosi su tuo, kuris dar ne taip kentėjo. Kryžius – kančios simbolis – labai suvienija. Jis labai padėdavo ruošiantis skausmingiems tyrimams. Daug kas priklausė ir nuo nusiteikimo, pati turėdavau dirbti su savimi. Padėjo ir kitų kančia. Brolis Egidijus (iš Tiberiados) atnešė kardinolo Suenenso knygą „Iškalbingas karaliaus Bodueno gyvenimas“, kurią pakaitom skaitydavo tie, kurie ateidavo aplankyti. Kai pati kenti, skaitymas apie kančią labai padeda; pamatai, kad iš tiesų esi ne vienas,“ – dalijasi Aušra.

Pirmaisiais mėnesiais skaityti nebuvo jėgų, bet vėliau ji skaitė Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, pradėjo piešti, kad užsimirštų, nes nedaug pramogų ligoninėje – išeiti į lauką negalėdavo, stebėdavo kitus tik pro langą, nes jo net praverti neleisdavo. Vėliau, pagerėjus sveikatai, pradėjo naudotis kompiuteriu, žiūrėti televizorių. Ilgą laiką vienintelis Aušros džiaugsmas buvo ateinantys lankytojai, labiausiai tie, kurie sugebėjo priimti jos ligą „nelaidodami“, bet tiesiog būdami, priimdami ją tokią, kokia yra, dažnais mėnesiais nuslinkusiais plaukais, sutrūkinėjusiomis lūpomis, kenčiančią skausmą. Džiaugėsi žmonėmis, kuriems jos vidus buvo daug svarbesnis nei išorinis grožis. Atėjus artimam žmogui svarbu ne tik pasipasakoti, kaip gyvena, bet ir išgirsti kitą, nukeliauti su juo mintimis kur nors, kur dabar iš tikro negali, įsijausti į kito gyvenimą ir pasvajoti.

Tik atvykusi į ligoninę Aušra pasinaudojo dar viena malone – Ligonių sakramentu, priimdama jį kaip pagalbą išgyvenant kančią ir sveikstant. Kas savaitę atnešamas Švenčiausiasis Sakramentas buvo dar viena malonė, padėjusi sveikti ir ištverti skausmą.

Ligos tikrovėje – prakalbinti kitą

Aušrai teko gulėti uždarame skyriuje, į kurį lankytojai privalėdavo ateiti vilkėdami specialiais drabužiais, kur gydėsi sunkūs ligoniai, vaikai ir suaugusieji. Po poros savaičių poilsio namuose vėl tekdavo sugrįžti į ligoninę mėnesį tęsti gydymo, ir taip visus metus. Ligoninėje svajodavo – išeis ir pradės gyventi kitaip, džiaugtis kiekviena diena. Kas mėnesį sugrįžtant ir ligoninėje matant tuos pačius veidus, turi išmokti džiaugtis šia diena ir dėkoti už tai, kad esi gyvas, kad, nors ir labai po truputį, sveiksti. Visko būta. Pasak Aušros, „sunkiausia būdavo priimti, kad kitų žmonių jau nebėra. Atrodo, girdi juos kalbant, matai lėtai vaikščiojant po ligoninės koridorius su pakabintomis lašelinėmis, ir vieną dieną jie kažkur dingsta. Į klausimą, kur vienas ar kitas žmogus, dažnai artimieji neatsakydavo, bet po kurio laiko sužinodavai, kad jie jau iškeliavo pas Viešpatį. Sunkiausia – ne pačiam kentėti, bet matyti kitą kenčiantį. Matyti, kad kiti nepriima į savo kančią Dievo, nepasinaudoja jo teikiamomis malonėmis. Sunku matyti, kad kitų artimieji net nepagalvoja, jog sergančiajam reikia kunigo, reikia žmogaus, kuriam viską galėtų pasipasakoti, kad Ligonių sakramentas nėra paskutinis patepimas, o tai malonė, padedanti tau sveikti. Matydami ateinančius draugus ir kunigus, kai kurie žmonės pradėdavo klausinėti apie Dievą, viena mergina po ilgo laiko pasiprašė kunigą atlikti išpažinties“.

„Kūčios ligoninėje – kalėdaitis, perlaužtas su seserimi, gimtadienio šventė – draugė su glėbiu balionų, didžiausias džiaugsmas prisiminus tas akimirkas, kai kažkas būna su tavimi, kai nesi vienas“, – prisimena Aušra. Atrodo, kad liga suartina ne tik artimus draugus, šeimos narius, bet ir tuos, kurie nebuvo tokie artimi iki ligos, maldoje suvienija net ir tuos, kurie anksčiau niekada nesimelsdavo. O maldos galia dar kartą įrodė, kad stebuklai vyksta.

Esi kaip ir visi?!

Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ rašoma, jog galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų… ir kai tu ko nors labai trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą. Tai dar viena knyga, kurią ligos metu skaitė Aušra, turėdama didelį troškimą nukeliauti į Pasaulio jaunimo dienas Kelne (Vokietijoje). Nors beveik stebuklas, jog praėjus mėnesiui po gydymo pradžios išryškėjo pirmieji sveikimo požymiai, gydytis dar teko visus metus. Svajonė išvykti į Pasaulio jaunimo dienas vedė į priekį, žinojimas, kad esi laukiamas, priimamas, teikė jėgų. Kelionėje nebuvo lengva, jėgos dar buvo ne tos, užtat Dievas buvo dosnus savo malonių.

Mūsų visuomenė dar nepasiruošusi priimti neįgalių ar sergančių, ir daugiausia ko gali susilaukti – tai gailesčio ar įdėmaus, veriančio žvilgsnio, tačiau sergančiam žmogui tikriausiai ne to reikia. Jam reikia ne klausimo apie skausmą, bet buvimo šalia ir laikymo už rankos, kai sunkiausia. „Ligoninėje, kur visi tokie patys, atrodo, lengviau, bet išėjus iš ligoninės susilauki daug žvilgsnių. Galbūt sunkiausia ir buvo priimti plaukų nukirpimą, atrodė, tai yra viskas, ką tu turi, tavo išskirtinumas… Bet ir su tuo susitaikai, žvelgi optimistiškai. Kadangi plaukai tai ataugdavo, tai nuslinkdavo, galėdavau išbandyti įvairias šukuosenas, ko sau anksčiau neleisdavau, o įsigijus įvairių skarelių buvo galima varijuoti jomis pagal nuotaikas. Net ligoninėje pasitardavome vienos su kitomis, kaip galima jas įdomiau užsirišti“, – dalijasi Aušra.

Liga – dovana ir kryžius  

Liga ne tik suartino pačius artimiausius ir mokė juos branginti, bet ir ugdė nuolankumą. „Anksčiau būdavo sunku priimti kitų pagalbą, bet patarnauti, padėti kitiems – didelis džiaugsmas. Viskas apsivertė, reikėjo mokytis priimti kitų pagalbą, net paprašyti jos. Pavyko atsikratyti baimių, išlaisvėti, atsiduoti kitų globai. Atrodo, kad tikrai daug ko išmokau per tą ligą, iš tiesų priartėjau prie Dievo“, – džiaugsmingai pasakoja Aušra.

Šiame mūsų pokalbyje buvo sunku patikėti, jog kalbu su tuo pačiu žmogumi, kuris prieš kelerius metus kovojo su mirtimi, o dabar – laiminga, baigusi studijas, pradėjusi dirbti ir ištekėjusi moteris. Atrodo, iš tiesų nieko ir nepraradusi. Paklausta apie tai, Aušra atsako: „Nebent laiko praradau, bet ką tai reiškia palyginti su tuo, ką gavau, – beveik antrą gyvenimą, kurį dar labiau branginu. O laikas… mes ir taip per dažnai bėgame. Tad liga išmokė dar ir branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Net ir ligoje pasižiūrėjus atgal pamatai, kiek visko daug gražaus gyvenime jau įvyko ir koks Dievas dosnus, kad jau leido tai patirti.“

Visas gyvenimas yra išmėginimas, o kiekvienas sunkumas gali būti nauja galimybė. Kai kurie išmėginimai atrodo gerokai didesni, nei mes galėtume pakelti, o kitų net nelabai ir pastebime. Bet visi jie turi reikšmės mūsų gyvenimui ir amžinybei, jie augina mus, mūsų charakterį ir tikėjimą. Ir net tada, kai išbandymai atrodo per dideli, Aušros pasidalijimas, jos švytinčios akys parodė, kad Dievas visada didesnis už išbandymus, jei tik leidžiame jam būti mūsų gyvenimo dalimi ir priimame jo malonę.

2012 m. vasario mėn. „Artuma”

Į viršų

Ama Sinkletika

7. Dar ji sakė: „Velnias turi daug pinklių. Jei jam nepavyksta sudrumsti sielos neturtu, ima vilioti ją turtais. Jei nepasiekia pergalės užgauliojimais ir nešlove, imasi pagyrų ir šlovės. Įveiktas sveikatos, žmogų susargdina. Negalėdamas sugundyti malonumais, stengiasi priveikti netyčinėmis kančiomis. Prie jų dar prideda labai sunkią ligą, kad sutrikdytų silpnaširdžių meilę Dievui. Be to, kūną nuniokoja sunkia karštlige, prislegia nepakeliamu troškuliu. Jei tu, nusidėjėlis, visa tai patirsi, prisimink būsimą bausmę, amžinąją ugnį ir teisingumo kančias – tada neprarasi drąsos. Džiaukis, kad Dievas tave lanko ir kartok šį palaimintą posakį: „Nors Viešpats iš tikrųjų mane plakė, betgi mirčiai manęs neatidavė“ (Ps 118, 18). Buvai geležis, bet liepsna nudegino nuo tavęs rūdis. Jei teisuolis susirgs, jis darysis tik stipresnis. Esi auksas? Tada pereisi liepsnas apvalytas. „Duotas dyglys kūne”? (2 Kor 12, 7) Džiūgaukite ir ieškokite, kas dar to paties nusipelnė: garbė kentėti tą patį, ką iškentė šv. Paulius. Esate išmėginami karštlige? O gal jus moko šalčiu? Tiesa rašoma Šventajame Rašte: „Perėjome per ugnį ir vandenį, bet tu išvedei mus į saugią vietą“ (Ps 66, 12). Ištraukei pirmą burtą? Lauk antrojo. Dorybės skatinamas garsiu balsu tark šventus žodžius. Juk yra pasakyta: „Bet aš esu nuskriaustas ir kenčiu“ (Ps 69, 30). Šiomis kančiomis būsi padarytas tobulas. Juk Jis sakė: „Viešpats mane išklauso, kai jo šaukiuosi“ (Ps 4, 4). Tad plačiau išsižiok, mokykis sielos pratimais, nes visi mes esame priešo akivaizdoje.

8. Dar ji sakė: „Jei liga prislegia, nepradėkime sielvartauti, tarsi dėl ligos ir kūno negalių negalėtume giedoti: juk visa tai yra dėl mūsų naudos, mūsų troškimams išgryninti. Iš tiesų, pasninkauti ir miegoti ant žemės mums skirta dėl mūsų juslingumo. Jei liga šį juslingumą silpnina, nebelieka priežasties taip elgtis. Tai ir yra didis asketiškumas: susirgus valdyti save ir giedoti Dievui padėkos giesmes.“

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014, p. 344.

Į viršų

Jurga Ivanauskaitė. Švęskime gyvenimą (2007)

Pernai, gruodžio 12–ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: ryte sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: „Šitaip nežaidžiama!“ Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Šiemet gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų moterimi. Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006–aisiais aš nieko neveikiau ir ničnieko nenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą. Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę. Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį. Kartais atrodo, kad 2006–ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44–erių metų periodą. „Magaryčios“ – žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampindavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų į laikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.

Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis – šiaudo.

Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomis kepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija – juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi prasideda naujas, aukštesnis būties etapas. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip palatose, kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių – sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio. Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti mano pakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Žanos d‘Ark ryžtu grūmėsi už būtį. Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę, ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nenorėjo mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą. Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos išėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, o kada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: „Mano Sese, Mirtie…“

Filosofai ir antropologai teigia, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos – jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjų pasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis turi žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti į viešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it „Coca–Cola“ reklama užrašas: „Memento mori“ Atmink, kad mirsi. Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai,tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologinės ligos nepagydomos.

Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rupūžių ir korių kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis. Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjį tikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau „mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais“. Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu. Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys – neva karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos. Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip „atkeršyta“ už keliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose Evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams… Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo akademijos akademikai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias „panacėjas“ viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais „čakra“, „aura“, „prana“, „ajurveda“, „Tibeto medicina“, jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo. Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų čia išvardytų menkystų.

Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą. Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tysau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis – dar nereiškia niekam tikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka. Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti haute couture (1) drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui. Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai – bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!

Ivanauskaitė, Jurga. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
Į viršų

Steve Jobs, “Apple” įkūrėjas

Praradimas artimo žmogaus čia, žemėje, tai laikas, kai vėl iš naujo bandau sustatyti į savo vietas gyvenimo prioritetus.

O kas tie prioritetai ? TIK MEILĖ ! Labai asmeniška. Labai švari.
Be veidmainystės, be savimeilės, be puikavimosi.
MEILĖJE nėra tuštybės.

Štai paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:

,,Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.

Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.

Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…

Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams… Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

Į viršų

Sesuo Cecilija iš Santa Fe Karmelio (Argentina) liudija meilę Kristui savo kovoje su plaučių vėžiu.

Paprastam mirtingajam mirtis yra tragedija, ir vis tik su tikėjimu amžinybe bei tikintis Dangiškojo Dievo glėbio mirtis tampa švytinti.

Mes šiandien dalinamės nuo plaučių vėžio kentėjusios sesers Cecilijos A Santa Fe Argentina Karmelitų mirties žinia. Ji būdama agonijoje stebino ją supančius žmones ir besišypsanti pasitiko savo kulminaciją.

Santa Fe Karmelis paskelbė sesers Cecilijos mirtį jų broliams ir seserims bei Karmelio draugams trumpa, bet gilia žinute:

Brangūs broliai, seserys ir draugai:

Jėzus! Vos kelios eilutės Jūsų žiniai, kad mūsų labai brangi seselė tyliai užmigo Viešpatyje po ypatingai skausmingos ligos, kurią ji visada išgyveno su džiaugsmu ir atsidavimu savo Dieviškajam Sutuoktiniui. Mes siunčiame jums visą mūsų šilumą, esame dėkingos už Jūsų paramą ir maldas per šį laiką, kuris yra toks liūdnas, bet tuo pačiu ir nuostabus. Mes tikime, kad ji nuskrido tiesiai į dangų, bet, kaip ir anksčiau, prašome, kad jūs nepaliautumėte už ją melstis. Iš dangaus ji jus apdovanos.

Šiltas apkabinimas iš jūsų seserų Santa Fe.

Mirštančios Karmelitų sesers nuotraukos internete, kaip sakoma, vertos tūkstančio žodžių. Bet tie vaizdai, ​​kurie keliavo po pasaulį, yra tik istorijos dalis. Tiems, kurie gyveno šalia jos besikankinančios, vienuolės džiaugsmo ir ramybės liudijimas, kaip ir jos veidas, buvo viską nušviečiantis.

Naujienos apie jos prastėjančią sveikatą ir jos švytėjimą greitai išplito per socialinę žiniasklaidą. Net Popiežius Pranciškus sekė jos situaciją. Ir sesuo Cecilija Marija, basoji karmelitė, žinojo apie kiekvieno maldą.

Nepaisant savo ligos ji neprarado džiaugsmo, kurį palaikė artumoje pasilikę šeimos nariai. Džiaugsmingi dukterėčios ir sūnėnai susirinko į šalia ligoninės, kurioje ji buvo paguldyta keletą savaičių, esantį sodą. Ten jie rašė jai laiškus ir siuntė helio balionus linksmindami ir patraukdami jos dėmesį pro langą.

Jos džiaugsmą lydėjo – arba galbūt paaiškino – gilus maldos būvis. Kai tik ji galėdavo, ji pagal savo įprotį dalyvaudavo Mišiose ligoninės koplyčioje. Ji išgyvendavo šias Mišias su tuo pačiu atsidavimu, būdingu jos gyvenimui už Karmelio Villa Pueyrredon Buenos Airėse grotelių.

Nepaisant savo ligos sesuo Cecilija liko visiškai skaisti. Nors per savo paskutinius mėnesius ji negalėjo kalbėti, jos silpni gestai kiekvienose Mišiose suteikė įrodymų apie jos dėmesį ir aistrą. Kai tikinčiųjų maldos įtraukdavo ir ligonių intencijas, sesers išraiška rodydavo jos dėkingumą.

Ją matę kalbėjo apie sesers veidą, liudijantį džiaugsmą ir ramybę. Ji buvo ta, kuri laukia susitikimo su Vieninteliu, mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuriam ji atidavė savo gyvenimą.

Per jos paskutinius mėnesius dvi religingos seserys ją slaugė: viena, jos kraujo sesė, Įsikūnijusio Žodžio vienuolė, ir kita, dvasinė sesuo iš jos kongregacijos. Nepaisant liūdesio šios seserys, kaip ir kiti šeimos nariai, būdamos su Cecilija visada šypsojosi. Tai gražus liudijimas apie vidinę Bažnyčios galią kartu vienybėje sutinkant tokius sunkius momentus.

Sesuo Cecilija Marija gegužę rašė: „Esu labai patenkinta, nustebinta Dievo darbu per kančią ir tuo, kad tiek daug žmonių už mane meldžiasi.”

Net popiežius Pranciškus iš Romos per balso pranešimą patikino seserį apie savo maldas. Jis taip pat sakė, kad žino apie jos auką ir kad jis ją labai labai myli.

Tai nebuvo pirmas kartas, kai Kristaus vikaras parodė savo dėmesį seseriai Cecilijai. Prieš tapdama vienuole ji turėjo galimybę asmeniškai pasakyti popiežiui Jonui Pauliui II apie savo pašaukimą.

Likus kelioms valandoms iki mirties karmelitė gavo Komuniją, sudrėkindama lūpas Brangiuoju Mūsų Viešpaties Krauju. Liga jau kažkada anksčiau pasiglemžė liežuvį, „švenčiausią pateną gauti Jo Kūną ir Kraują”, – kaip sesuo jį apibūdino.

Kaip ir Pal. Chiara Luce Badano, ji prašė, kad per jos laidotuves būtų meldžiamasi ir švenčiama. Mylimoji pagaliau susitiks su Mylimuoju.

„Ji užmigo tyliai Viešpatyje po ypatingai skausmingos ligos, kurią ji visada išgyveno su džiaugsmu ir atsidavimu savo Dieviškajam Sutuoktiniui,” – taip jos seserys iš Santa Fe Karmelio pranešė apie mirtį.

Į viršų

Gimėme ir jau nebemirsime

Žmogus gyvena ne dėl to, kad kvėpuoja, o dėl to, kad myli.

Tai patvirtina jaunos italės Kjaros Korbelos Petrilo istorija. Jiedu su vyru Enriku neteko dviejų kūdikių, kurie mirė vos gimę.  Laukiantis trečiojo užklupo netikėta žinia – Kjarai vėžys. Ji atidėjo gydymą, kad išnešiotų ir pagimdytų vaikelį, ir mirė sulaukusi vos 28 metų.

Šios poros išgyvenimai, tikėjimo tvirtybė ir gebėjimas džiaugtis kančios akivaizdoje sukrėtė tūkstančius žmonių visame pasaulyje. 2018 m. Kjarai pradėta beatifikacijos byla.

Ši knyga yra liudijimas tiems, kurie nori atverti širdį – Dievas yra geras ir galima mirti laimingiems.

Kas toji Kjara? Kodėl jai tiek dėmesio? Ką ji padarė? Iš pirmo žvilgsnio, tai dramatiška istorija apie motiną, kuri mirė nuo vėžio, palikusi vyrą su sūnumi. Ko gero, istorija, panaši į daugelį kitų. Bet šioje istorijoje yra kažko visiškai išskirtinio. Jie viską išgyveno su džiaugsmu, ir tai tapo gyvenimu kitiems.

Šioje istorijoje yra žinia. Tai pranešimas, aiškus ir patikimas, apie kai ką, kas įvyko prieš du tūkstančius metų ir nuo tada vyksta kiekvieną dieną. „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais.“

Žmogus miršta taip, kaip gyveno. Kjara mirė neįtikėtinai, šypsodamasi mirčiai į akis. Ji buvo daugiau nei rami – ji buvo laiminga. Būdamas šalia jos galėjai matyti, kaip gyvena ir miršta Dievo vaikas.

Frančeskas ir drakonas

Prieš pat sužinodama, kad vėl laukiasi, Kjara pastebėjo ant liežuvio opelę. Iš pradžių nekreipia į ją dėmesio, bet opelė negyja kelias savaites ir tik blogėja. Per kitus apsilankymus pas loristą matyti, kad darinys padidėjęs ir visi požymiai rodo, kad jį būtina skubiai šalinti. Nutariama nelaukti. Tai pirmasis iš dviejų intervencijos etapų. Antrojo etapo teks laukti, kol Frančeskas gims. (…)

Po operacijos Kjara negali kalbėti ir vos ne vos pajėgia nuryti. Toji naktis jai buvo siaubinga. Prisimindama tai, Kjara rašys:

„Taip, negalėdama kalbėti ir netgi nuryti seilių, aš praleidau pačią ilgiausią savo gyvenime naktį. Viduje šaukiau Dievui: „Kodėl nenumalšini man skausmo, žinau, kad gali tai padaryti!“ Vieną akimirką, klejodama, pasakiau sau: „Dievas neegzistuoja, Jis man taip nedarytų.“ Bet tą akimirką pajutau stiprų skausmą širdyje ir pasijutau tokia vieniša, kaip niekad gyvenime, ir aš nuliūdau, kad taip galėjau pagalvoti.“

Po šių žodžių Kjara pajunta kitą kančią: atpažįsta gilesnį skausmą žmogaus, kuris jaučiasi apleistas ant kryžiaus – Jėzaus skausmą. Tai tikėjimo išbandymas.
(…)

Ateina galutinis histologinio tyrimo atsakymas: „Blogai diferencijuota plokščialąstelinė karcinoma (G3), išplitusi į liežuvio šaknį, priekine dalimi suaugusi su liežuviu.“ Tai pabaisos tapatybės kortelė. Liežuvio karcinoma – viena iš agresyviausių vėžio formų, kuria dažniausiai serga vyrai, rūkaliai ir peržengę šešiasdešimtmetį. Kjarai 27-eri, ji niekada nerūkė. Jokio loginio ryšio.

Kjara pavadins savo vėžį drakonu, kaip ir vyskupas Toninas Belas, taip pavadinęs jį puolusį blogį. Lemiamoje kovoje Kjara susirems su drakonu, ir ta kova prasidės lygiai kaip pasakoje – kai į jos ir Enriko gyvenimą tarsi atpildas už ilgai kęstą vargą pagaliau ateis mažasis Frančeskas. (…)

Kjara žino, kad koja kojon su jos pilve augančiu Frančesku auga ir drakonas. Bet, kaip mama, nori prisiimti sau pavojus, pakibusius virš jos kūdikio, nukelti nuo jo šią naštą ir užsikrauti sau. Nori laukti kiek įmanoma ilgiau, nes savaitėms bėgant rizika jam vis mažėja. Tai – meilė. Būtent tai ir nori daryti Kjara – eiti tol, kol gali. Jai, nepaisant medikų taktiškumo, vizitas pas juos atneša nusivylimą: ji galvoja tik apie tai, kaip duoti Frančeskui visa, ko jam reikia. (…)

Dienos iškart po operacijos buvo labai sunkios. Bet tą patį sekmadienį Kjara, sėdėdama vežimėlyje, nuvažiuoja jo aplankyti į vaikų skyrių: jos morfino dozės nedidelės, todėl jai leidžiama žindyti. Kjara be galo laiminga. Gera žinia padeda lengviau ištverti skausmą.
Tėvas Vitas pasakė, kad toks kūnas kaip Kjaros, kaip Jėzaus – sužeistas, pervertas, kraujuojantis – mums parodo, kad žmogus gyvena ne dėl to, kad kvėpuoja, o dėl to, kad myli. Gyvenimas prasmingas, jei save eikvoji dėl kito. Kjaros vaisingumas daro stebuklus, jai mirti reiškė gyventi iš tikrųjų. (…)

Pamatęs savo žmonos tyrimų rezultatus, Enrikas instinktyviai pratrūksta raudoti. Jis gailėsis, kad negalėjo susitvardyti, bet, kaip paskui prisipažins, pamačius tomografijos nuotraukas jam pasidarė visiškai aišku, kad Kjarai liko nedaug gyventi.

Iš Kjaros palatos onkologijos skyriuje tuo laiku sklido juokas ir linksmybės. Atrodė, lyg būtum kur nors kitur, ne onkologijos skyriuje. Kjara niekada nekalbėjo apie save, vis apie kitus. Ypač apie Frančeską ir jo poreikius. Ji kentėjo, bet su juo buvo labai kantri.

Malonė patirti malonę

Balandžio 4-ąją, Didįjį trečiadienį, gaunami kepenų biopsijos rezultatai. Tai paskutinis tyrimas, kurio nuosprendis bus galutinis. Kjaros palatoje, be Enriko, yra ką tik atėjusi draugė Veronika. Ją matydama Kjara šypsosi ir sako: „Na štai, pagaliau atėjo Veronika! Ar atnešei rankšluostį?“ Veronika supranta, kad atėjo labai jautriu momentu, bet nė neįsivaizduoja, kokiu. Ir ji, kaip Evangelijos Veronika, nušluostanti Jėzaus veidą, Jam kopiant į Kalvarijos kalną, po tos dienos širdyje nešiosis meilės paveikslą. „Veronika, mes laukiame rezultatų“, – tarė jai Enrikas.

Gydytojas pasivedė Enriką nuošaliau ir pranešė tyrimo išvadas – Kjara yra mirštamas ligonis. Tai, kas buvo įtariama, dabar tapo tikrove: metastazės išplitusios daugelyje vietų. Gydytojas norėtų padėti Enrikui pasakyti tai žmonai, bet jo akyse ašaros, gerklėje gumulas. (…)

Po kelių akimirkų susikibę rankomis jie vėl eina koridoriumi. Enrikas – prislėgtas, Kjara – šypsodamasi slaugytojoms, kurios stabteli pasikalbėti su ja. Ji su visais atsisveikina, laikas susirinkti daiktus ir grįžti namo.
Dar vakar vakare palatoje įvykusiame pokalbyje Kjara taip apibūdino, kas yra santuoka: tai kelias, kuriuo nueinama į Dangų. Jai atrodo, kad našlys turi visą teisę dar kartą tuoktis, nes juk svarbiausia nueiti į Dangų.
Prieš kurį laiką ji domėjosi, kaip būtų galima atidaryti vaikų hospisą, kuriame būtų galima padėti susitikti su mirtimi onkologiniams ligoniukams ir jų tėvams. Ji visada galvojo apie kitus, sava kančia ją dar labiau suartina su ligoniais, skurstančiaisiais. Padedama malonės, ji pasirengusi eiti iki pat galo. (…)

Šios minutės buvo neįtikėtinos ramybės metas, tarsi krosnies kaitroje būtų sudeginti paviršutiniški dalykai ir likusi tik esmė – meilė, toji, kurią gavai, ir toji, kurią dovanojai. Esame sukurti Dangui ir draugaujant tai reikia prisiminti.
Po galutinės diagnozės medikai bando sulaikyti Kjarą ir Enriką paskutiniams tyrimams, bet nepajėgia: jie supranta, kad neverta likti ligoninėje, nėra prasmės likti ten ir vogti laiką, kurį jie galėtų praleisti drauge, su šeima, su Frančesku, tarp savų.
Balandžio 4-osios vakarą visi draugai susirenka pas Kjarą su Enriku kalbėti rožinio jos tėvų namuose netoli Koliziejaus. Ji su džiaugsmu atveria duris savo draugams, priimdama juos netgi dabar, kad pasidalytų šiomis valandomis. Kai visi atvyksta, kėdės jau sustatytos ratu, paruoštos maldai, jau daugiau kaip metus lydinčiai sutuoktinių gyvenimą. (…)

Šiuo metu Enrikas ir Kjara šoka su Jėzumi. Dabar jie labiau nei kada nors anksčiau ima prašyti Dievo leisti gyventi dabartimi kiekvieną dieną – kad neišprotėtų. Iš tiesų, jei tik ima galvoti apie praeitį, liūdesys juos gali palaužti; jei galvoja apie ateitį, gali sukaustyti baimė, nes nežino, kas bus. „Praeitį palikime gailestingumui, dabartį – malonei, ateitį – Dievo Apvaizdai, – sakė Enrikas. – Prašykime malonės…“
Viešpats išklauso šios maldos, ir kryžius jų nesutraiško: kiekvieną rytą dėl malonės dėka jie gali tą kryžių panešti, vėl tai ištverti iki vakaro. Kaip Petras, jie eina vėjo šiaušiamais vandenimis, įsmeigę žvilgsnį į Jėzų. (…)

Enrikui ir Kjarai dabar svarbiausia būti su Dievu, išgyventi šį išbandymą su Viešpačiu. Jie nesiblaško ieškodami kitų gydytojų ar alternatyvių gydymų, jiems reikia jausti Dievo buvimą, jie prašo Eucharistijos. Tėvas Vitas suteikia jiems kasdienes Mišias, adoraciją, išpažintį. Jei turi atvykti Sužadėtinis, reikia gerai pasirengti, kiekvienam su savo kryžiumi. „Sulaukti namuose Viešpaties, – pasakojo Enrikas, – buvo neįtikėtina dovana.“
Diagnozavus paskutinę ligos stadiją, labai lengva pasiduoti baimei. Enrikas ir Kjara prašo Dievo malonės gyventi dabartimi – kad neišprotėtų. Ypač Enrikas. Jis nė nepasakytų, kas sunkiau – būti ant kryžiaus ar prie kryžiaus, kaip Mergelė Marija prie savo Sūnaus. Jis taip myli savo žmoną, kad galėtų pasikeisti su ja. (…)

Artėjant prie gyvenimo pabaigos, Kjaros žvilgsnis tampa tiesus, ji jau nesileidžia blaškoma kvailų juokelių. Ji vis labiau pasiryžusi keliauti į Rojų, susitikti su savo Jėzumi. Atrodo, kad jai jau neberūpi, kas dedasi aplink. Ji nori „pažinti Viešpatį kaip galima iš arčiau“, būti budri, kad galėtų ištikimai sekti Jėzaus žodžiais iki paskutinio atodūsio, su didžiausiu uolumu ir užsidegimu, kokį tik gebės parodyti. Šiuo savo pasirinkimu ji priima malonę gyventi dabartimi.

Tas laikas, kančios laikas, kada nors baigsis. Kryžius yra „laikini pusryčiai“, kaip rašė Toninas Belas. Kalbėdami su grupe rožinį Kjara ir Enrikas perskaito būtent šią ištrauką, ir tai ištirpdo baimę širdyse tų, kas jų klausosi. Daniela ant spalvotos kortelės užrašo šiuos žodžius, jie visada bus šalia nukryžiuotojo, priešais Kjaros ir Enriko lovą, kad suteiktų jai vilties, kad praneštų: liko jau nedaug.

Kjara iš tiesų yra ant kryžiaus. Gegužės mėnesį jos skausmai prilygsta Kalvarijai, ir ji juos ištveria padedama tikėjimo, įsikibusi į Jėzų visomis jėgomis. Jai skauda akį; grįžus iš Medžiugorjės buvo pradėtas spindulinis gydymas, siekiant sušvelninti simptomus. Gydymas sumažino skausmą, bet negalėjo jo pašalinti, kaip ir dvejinimosi akyse. Jai skauda ir burną, dažnai sunku net išsižioti dėl metastazių kakle. Vaistus praryti padeda vandenyje pamirkyta ostija. Be to, ją kankina stiprūs krūtinės skausmai. Nugarą tiek viršuje, tiek apačioje su kiekvienu atsikosėjimu varsto diegliai: vėžio pažeistos krūtinplėvės, įprastai slystančios viena kitos paviršiumi, dabar linkusios sulipti, o paskui plyšti.

Tačiau tarp Kjaros ir jos kūno nėra jokio neatitikimo: taip, ji kenčia, bet kūnas priklauso jai, todėl ji jo neniekina. Jai svarbi tik dabarties akimirka, kaip ir turėtų būti visiems, kurie seka Jėzumi. Kjara paklūsta kiekvieną dieną, nėra rytojaus ar vakarykštės dienos, tik šiandiena. Nepaisant to, kad jėgų jai liko labai nedaug, kiek galėdama dalijasi artimo meile. Štai per vienas Mišias ji pastebi, kad neseniai insultą patyrusios močiutės drebanti koja išslinko iš vežimėlio. Niekas, išskyrus ją, to nepastebėjo, tad ji, kamuojama skausmų, atsistojo ir perkėlė koją į vietą.

Tik mylėdamas tikrai įgyji, vienintelis būdas ką nors iš tiesų turėti – turėti Viešpatyje. Tuo metu, kai Kjara nyksta ir valanda po valandos ją vis labiau apleidžia jėgos, joje vis ryškiau švyti kitas gyvenimas. Ir Kjaros dvasia tampa vis stipresnė. (…)

Kjara numirė savo kambaryje 12.00 val. Jai buvo 28-eri. Ji laukė, kol visi pasirengs priimti jos išėjimą, pasirengs ją išleisti. Šalia esančiame kambaryje pilna žmonių, visi susijaudinę, verkia, bet nejaučia nevilties. Vis dar būdamas šalia žmonos Enrikas paima į rankas gitarą ir pradeda giedoti. Šalia stovi Kjaros tėvai ir sesuo.

Kjara aprengiama nuotakos rūbais. Jos iškankintas kūnas švyti. Veide atsiranda šypsena.

Vyras Kjarai parašė tokius žodžius:

Mes užlipome drauge ant kalvos

Ir Jam pažadėjome

Mylėti vienas kitą iki dienų pabaigos.

Tikėjomės išvysti Jį ateinantį iš tolo.

Mes deginome šviesas per dienas ir naktis,

Svajojome išvysti Jį drauge,

Bet Jis mums daugiau norėjo.

Atėjo tyliai kaip pavasaris,

Žiedais nubarstė mūsų taką,

Tikriausiai mus lydėjo,

Vieniems nebūtų užtekę jėgų.

Jis kvepėjo žiedų ramybe.

Neužmiršiu

Tos amžinybės tavo akyse –

Jau buvau jas sutikęs, bet negalėjau patikėti

Savo akimis, atsispindinčiomis tavosiose, ir ta ramybe –

Tik Jis atneša ramybę,

Pažinau Jį iš meilės.

Mano akys vis dar įsmeigtos į Jo akis.

Kad tavęs neprarasčiau ir nebijočiau,

Mūsų įsimylėjusios širdys – ant kryžiaus.

Pavasario stebuklas,

Koks stebuklas tas pavasaris,

Kiek kartų žvelgiau į tave,

Tik dabar pamačiau tavo grožį.

Tu – gražiausia gėlė,

Aš – laimingiausia bitė.

Aš nujaučiau,

Jis žinojo,

Koks stebuklas yra gyvenimas, meile mano!

Visad tuščiomis rankomis prieš Jį.

Ir taip – per amžius

Nesibaigiantis Jo dosnumas.

Jis – tai gyvenimas,

Per tave jį patyriau.

Jis išrinko mane iš tūkstančių tau palydėti,

Suteikė drąsos su tavimi atsisveikinti.

Maniau, baigėsi džiaugsmas,

Bet Frančeskas jį man sugrąžino.

Jis – tai Dievo ištikimybė,

Meilė, kuri nenuvilia,

Meilės kryžiaus beprotystė,

Paprastai dovanota,

Kalbėjo: „Kaip mane siuntė Tėvas,

Taip aš siunčiu jus.“

Tik dabar supratau žodžių prasmę:

Mylėti taip gali tik Dievas.

Vieniems tai neįmanoma.

Mes esame pavasario stebuklas,

Dovanojame gyvybę žiemai,

Žinodami, kad mirsime laimingi.

Mes mirdami nugalėsime mirtį.

Myliu tave, kaip pavasaris myli žiemą,

Švelniai ir tyliai.

Tu ištirpdei mano pykčius,

Kad dar labiau nustebintum

Nepatikliuosius, kai pamatys mus grįžtančius

Dar kartą,

Tik šįkart – visiems laikams

Kartu.

Kitos dienos buvo labai gražios. Kjara buvo pašarvota atvirame karste erdvioje svetainėje, kurioje tiek kartų buvo kalbamas rožinis ir kuri dabar tapo nuostabia koplyčia.
Kjara, aprengta kaip nuotaka, su rožiniu ir levandų puokštele rankose, yra visų maldų ir apeigų centre. Jos veidas išteptas mira, kurios kvapas pasitinka visus įeinančius. Jaučiamės kaip ant Taboro kalno. Būdami šalia Jėzaus, tokio apčiuopiamo ir gyvo, nenorime eiti šalin, norime pasistatyti tris palapines ir pasilikti.
Žmonės įeina ir išeina be perstojo. Daugybė žmonių atvyksta atsisveikinti su Kjara. Visi – nuo tėvų iki pažįstamų, – dalijasi prisiminimais apie savo patirtį šalia Petrilų. (…)

Enrikas be galo laimingas. Tai ne toks džiaugsmas, kuris nusisuka nuo skausmo ir ašarų, bet toks, kuris jas surenka. Žinojimas, kad dalį jo Kjara nuneš Jėzui, abiejų Sužadėtiniui, tam, kurio laukė su uždegtais žibintais ir kurį mylint galima pakilti ant kryžiaus, yra neprilygstama paguoda.

„Nemanau, kad galėtų būti didesnis stebuklas nei mirtis ramybėje. Man tai brangiausias perlas, vertesnis už visa, ką turi“, – sakė Enrikas.

Altorius papuoštas augalėliais, kurių prašė nupirkti jo žmona. Ji nenorėjo, kad į laidotuves žmonės atvyktų tam, kad atneštų gėlių, labiau norėjo, kad iš laidotuvių jie parsivežtų namo ženklą, priminsiantį jiems esminį dalyką: gyvenimas yra tai, kas yra už mūsų ribų. Tai – Jėzus.

Simone Troisi, Cristiana Paccini

Gimėme ir jau nebemirsime

„Magnificat leidiniai“, 2019

Neplanuotos dvasinės pratybos ir Emanuelis

2013 m. gruodžio 28 d.

Sveika, mūsų bendruomene. Tikiu, kad iš Šventosios  Dvasios, mums dovanotos per Įsikūnijimą, pajutau paskatinimą parašyti šį laišką. Tai ir darau, kai švenčiame naują džiaugsmingą Jo kūdikio gimimo šventę.

Praėjusiais Tikėjimo metais rimtai susirgau. Vasarį, o tiksliau, savo gimimo dieną, sužinojau diagnozę – krūties vėžys. Operacija vasario 11-tą, Pasaulinę ligonių dieną. Pirmasis chemoterapijos seansas kovo 14-tą, tik iš vakaro su visais patyrus naujojo Popiežiaus išrinkimo malonę. Jau tada pradėjau vis geriau suprasti bendruomenės sesės Bangos žodžius, kad ir ligą Viešpats gali leisti iš meilės. Ėmiau ją patirti ir priimti kaip neplanuotas dvasines pratybas, tik prasidėjusias ne nuo Pradžios ir Pagrindo, kaip esam įpratę,bet nuo 3-čios savaitės – Kryžiaus. Nors jau turiu tiek metų gydytojos darbo patirties, 8 chemoterapijos seansai ir visa, kas su tuo susiję, naujai suartino su kūno kančias patiriančiais žmonėmis, iš dar arčiau atvėrė ligonių pasaulį. Ir Jėzų ant kryžiaus. Visa aukojau Jam, jungiau prie Jo kančios dėl didesnės žmonių – artimų ir nepažįstamų – Dievo meilės ir Jo malonės, dėl mano širdies tyrinimo, stengdamasi pasitikėti vedimu. Drauge ėjo ir 2-osios savaitės malonė – gilesnis Jėzaus žmogiškumo pažinimas, naujo artumo akimirkos, kai daugiau nieko nebereikia. Daug kam sakiau, kad ilgos vidinės tamsos Jis man neleido: nepaisant kūno sunkumų meilė ir malonė beveik kasdien paliesdavo. Ir pirmiausia – per žmones: mano šeimą, artimiausius draugus, bendradarbius, kurių pagalbą, palaikymą, dėmesį nuolat jutau. Ypatingu būdu Jo veidą ir širdį man liudijo ir atvėrė bendruomenė (apaštalinis kūnas!), ir ją naujai atradau. Per asmeninius ryšius jutau grupelių gyvenimą Šiauliuose ir kituose miestuose, nešė visų malda. Net toli esančių krikštatėvių prancūzų (Nadinos, Francuazos), latvių, kitų. Daug man reiškė galimybė ir kvietimas gegužę Šiluvoje su visa grupe duoti gilesnį pažadą – įsipareigojimą Kristui, taip pat artimai išgyventas bendruomeniškių Kristinos ir Liudos bei t.Algimanto SJ dėka mūsų priėmimas į Pasaulinę bendruomenę. Šios dovanos atlydėjo į 6-šių savaičių spindulinę terapiją spalį – lapkritį, kurios metu vyko ir gilesnė savo gyvenimo peržvalga, prasivėrė vidinės kovos, nuodėmės tamsos ir beviltiškumo praraja be Jėzaus ir Jo malonės dovanos mano kelionėje iki šiol. Iš širdies į širdį. Per tą laiką sesutės eucharistietės ne tik priėmė į savo namus Vilniuje, bet ir supo ramiu, giliu supratimu, tyliu dėmesiu, palaikymu, žinau, lydėjo ir malda. O po to – 3 savaitės Pradžios ir Pagrindo malonės Druskininkuose, kur man buvo skirta reabilitacija po kūną išsekinusio gydymo. Žiūrėjau, klausiausi, uodžiau, liečiau žiemai nurimstančią gamtą, skonėjausi gyvenimu vaikščiodama miške, prie Nemuno ir gydymo procedūrose, bendraudama su žmonėmis. Viešpats parūpino  kambario draugę, su kuria ir melstis kartu galėjom. Dėkojau Kūrėjui, kad visa taip nuostabiai padaryta, ir už Jo meilę man, už buvimą.

O 4-oji savaitė? Jėzaus Prisikėlimas ir kontempliacija meilei įgyti paliesdavo ir lydėjo visą laiką – ryškiai artimai ar tik vos vos. Jei kartais to nejausdavau, tikiu, Jis vis tiek buvo kartu. Emanuelis, kurį naujai atradau, nes Jis atrado mane. Kuris kviečia naujam gyvenimui, nors kas 3 mėnesius ir reikės kurį laiką atlikti tyrimus, ar liga neatsinaujina. Dėkoju Jam, leidusiam naujai suprasti, patirti, giliau priimti Šv.Rašto žodžius, jog ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Visada esame Jo. Dėkoju žmonėms, buvusiems ir esantiems kartu gyvenimo kelionėje, lydintiems „kūniškai“ ir dvasiškai, – kelionėje, kurioje niekada nežinom, kas mūsų laukia pakeliui, bet visur išbūti leidžia tikėjimas tos kelionės tikslu – Jėzumi Kristumi.

Su meile, Aldona

2013 m. gruodžio 28 d.

Į viršų

Neregimasis Jono Pauliaus II vienuolynas

Bažnyčios ir visos žmonijos stiprybės šaltinis

Kenčiantys žmonės yra kviečiami vienytis savo kentėjimais su kenčiančiu Jėzumi. Atsiliepdami į šį ypatingą pašaukimą jie priima Dievo malonę jos nešvaistydami ir tapdami palaiminimu sau ir kitiems.

Regėjimas

2005 m. balandžio 8-oji, Jono Pauliaus II laidotuvių diena, Prancūzija. Nedidelis kambarys tapo koplyčia. Šventąją valandą, kurią buvo meldžiamasi prieš Švč. Sakramentą, Martijalis Kodiu, pasaulietis diakonas, tarnaujantis ligoniams, vaizduotėje pamatė regėjimą. Po to malda paaiškino gilią jo prasmę. Martijalis matė kryžių, kurio skersinė sija simbolizavo laikinąjį gyvenimą, o vertikalioji sija – kelią į dangų, kuris numatytas Bažnyčiai. Ant skersinės sijos stovėjo didžiulė minia žmonių, balansuojančių tarp gėrio ir blogio. Šie žmonės negalėtų išlaikyti pusiausvyros ir būtų įstumti į prarają, jei šios sijos neremtų dvi kolonos ir Šv. Petro bazilikos skliautas, simbolizuojantis Kristaus Sužadėtinę Bažnyčią. Kolona, remianti laikinojo gyvenimo siją kairėje pusėje, reiškė šių laikų kankinius mažus vaikelius, įskaitant abortų aukas. Kolona dešinėje pusėje – tai ligoniai, neįgalieji, kaliniai. Abi kolonos yra Marijos rankose. Ji yra Visatos ir visuomenės atstumtųjų bei silpniausių jos narių, prašančių visus išgelbėti, Karalienė. Pripažintas Bažnyčios vadovybės, šis regėjimas tapo Neregimojo Jono Pauliaus II vienuolyno idėja.

Neregimojo vienuolyno misija

Šiuolaikiniam pasauliui, kuris labai bijo kančios, šis didžiulis darbas, kylantis iš Gerosios Naujienos, naujai atskleidžia gilią teigiamą kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos kančios prasmę: „Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus kartu išaukštino žmogiškąją kančią pakeldamas ją į Atpirkimo lygmenį“ (Jonas Paulius Salvifici doloris, 19). „Kristus įvykdė Atpirkimą pilnutinai ir galutinai, tačiau tuo pat metu Kristus jo neuždarė: išganingoje kančioje, kuria buvo atpirktas pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai žmogiškajai kančiai“.

Pasauliui reikia priminti šią tiesą. Būtent tie, kuriuos pasaulis laiko nenaudingais ir beverčiais, palaiko jo egzistavimą.

​Atrodo, atperkamosios Kristaus kančios pačią esmę sudaro tai, kad ji turi būti nepaliaujamai papildoma. (…) Tačiau Atpirkimas, nors ir iki galo atliktas per Kristaus kančią, ypatingu būdu tęsiasi ir rutuliojasi žmonijos istorijoje. Jis auga kaip Kristaus Kūnas, Bažnyčia, ir šioje dimensijoje kiekviena žmogiškoji kančia dėl meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią taip, kaip Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą“ (SD, 24).

Gyvosios ostijos

Neregimajam vienuolynui priklauso tie, kurie kenčia fizines arba dvasines kančias: ligoniai, neįgalieji, įkalintieji, visuomenės atstumtieji ir nepriimtieji. Visi, kurie priėmė Kristaus kvietimą, dėl Jo begalinio gailestingumo trokšta bendradarbiauti su Juo, gelbstint pasaulį. Būdamos tarp keturių ligoninės, slaugos namų ir kalėjimo sienų, šios sielos pasiaukodamos vienijasi su tais, kurie gyvena vienuolinį gyvenimą įvairiose viso pasaulio kongregacijose. Svarbiausia, jos gyvena vienybėje su Kristaus auka ir Jo Motina Marija. Visiškai save patikėdamos Jėzui, aukodamos Jam savo maldas ir kentėjimus, jos tampa gyvosiomis ostijomis. „Uždaryti tarp keturių sienų, jie aukojasi kaip per nuolatines šv. Mišias. Taigi jų kančia tampa Golgota, kurioje Kristus atnaujina savo auką per kentėjimus“ (Martijalis Kodiu).

„Kiekviena žmogiškoji kančia dėl meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią taip, kaip Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą“ (šv. Jonas Paulius II)

Dalyvaudami Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje misijoje, jie tampa Dievo malonės kanalais pasauliui, Neregimojo tarpininkais, kurie atveria žmonių širdis Dievui. Nors Kristus numirė už mus ir siūlo kiekvienam išganymą, nors Jis ėjo iki kryžiaus beprotybės iš meilės mums, Jis gerbia mūsų laisvę. Kristus negelbsti mūsų, jei su tuo nesutinkame. Turime norėti priimti mums siūlomą išgelbėjimą. Tačiau labai daug tokių, kurie jo nepriima.

Tiesa dalinių tiesų pasaulyje

Pasauliui reikia priminti šią tiesą. Būtent tie, kuriuos pasaulis laiko nenaudingais ir beverčiais, palaiko jo egzistavimą. Silpniausi jo nariai – neįgalieji, kenčiantieji, seni žmonės, kaliniai yra nepaprastai kilnūs, nes yra pašaukti jungtis su Kristaus kentėjimais, tai reiškia atiduoti savo gyvenimą kitiems.

Jonas Paulius II nuolat skelbė šią tiesą savo mokymuose ir paliudijo ją savo gyvenimu. Jis priminė pasauliui: „Negalima pakęsti, kai seni žmonės išstumiami iš visuomenės gyvenimo ar tiesiog atmetami“. Šis popiežius priminė apie jų gyvenimo vertingumą ir svarų indėlį į kartų dialogą, neįkainojamą įnašą skelbiant Gyvybės Evangeliją, gausų patyrimų ir išminties lobyną bei unikalų vaidmenį liudijant meilę ir viltį jaunesnėms kartoms (Evangelium vitae, 94).

Be to, Jonas Paulius II iškėlė į šviesą nepakeičiamą neįgaliųjų vaidmenį, kurį palaidojo šiuolaikinis hedonizmas: „Žmogui invalido vežimėlyje reikia tiek pat žmoniškumo, kaip ir inžinieriui, statančiam tiltą… Kančią patiriantis žmogus yra ne tik naudingas kitiems, bet ir atlieka ypatingą tarnystę“. Jonas Paulius II visuose, kurie kenčia, įžvelgė Bažnyčios ir visos žmonijos stiprybės šaltinį. Jis priminė ne tik pasauliui, bet ir kenčiantiesiems, kad jie turi atlikti savo misiją: „Viešpats kreipiasi visus ir kiekvieną: ligoniai irgi pasiųsti dirbti vynuogyne. Našta, slegianti kūną ir atimanti dvasios giedrumą, jokiu būdu negali atleisti nuo to darbo, ji šaukia sergančius veikliai patirti žmogaus ir krikščionio pašaukimą bei dalyvauti Dievo karalystės augime nauju, dar vertingesniu būdu“ (Christifideles laici, 53). „Nemanykite, kad jūsų trapumo ir ligų aukojimas neduoda jums jokios naudos. Tai yra lemiami momentai, kurie gali duoti daug vaisių jūsų brangiesiems ir visiems kitiems“.

Palaiminta kančia

Neregimasis vienuolynas padeda sieloms į savo kentėjimus žvelgti kaip į Dievo malonės ir palaiminimų laiką, jei tik jos paaukoja tai kokia nors intencija. Tokiu būdu daug žmonių atranda gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Taip nutiko ir 86-erių metų Marcelei, kuri buvo pirmoji patikėjusi save Jėzui Kristui Neregimajame Jono Pauliaus II vienuolyne. Marcelė buvo visiškai išsekusi. Kažkada ji dirbo gydytoja, gyveno aktyvų dvasinį gyvenimą ir rūpinosi senyvo amžiaus žmonėmis. Dabar ji jautėsi visiškai nenaudinga, vieniša ir apleista. Marcelė meldė Dievą vienintelio dalyko kad kuo greičiau numirtų. Lankantis diakonui Martijaliui, ji buvo nusivylusi gyvenimu. Be paliovos verkė, o jis, nežinodamas, ką sakyti, sutriko. Jis paragino Marcelę aukoti savo kentėjimus kenčiančiam Kristui ir taip vienytis su Jo kančia, tampant gyvąja auka. Kai jis kitą kartą atėjo pas Marcelę, ji švietė iš džiaugsmo ir štai ką pasakė: „Pagaliau aš supratau. Daugiau neverksiu ir neprašysiu Dievo pasiimti mane iš šio pasaulio. Aš laiminga, kad esu čia tokios būklės, kokios esu. Būdama gydytoja, aš paskyriau visą savo gyvenimą gydyti fizinėms ligoms. Bet dabar, savo negalios dėka, tapau sielos ligų gydytoja. Aš darau tai vienybėje su Nukryžiuotu Jėzumi čia, šitame kambaryje, kuriame pasiliksiu iki gyvenimo pabaigos“.

Kaliniai

Pamąstykime apie dešiniąją Neregimojo vienuolyno koloną, kuri simbolizuoja kenčiančiuosius, ligonius, neįgaliuosius ir kalinius. Jiems apribotos laisvės laikotarpis taip pat gali tapti didelės malonės laiku, skirtu susitikti su gailestinguoju Kristumi, kuris, kaip ir Tėvas, laukia savo palaidūno sūnaus. Kreipdamasis į kalinius Lione (Prancūzijoje), popiežius Jonas Paulius II metė jiems iššūkį palikti savo beviltišką padėtį ir paaukoti savo kentėjimus: „Žvelkite į Nukryžiuotąjį, kuris buvo pasmerktas dėl mūsų išgelbėjimo, nors nėra padaręs nieko blogo. Žvelkite į Jo meilę ir kantrybę, gerkite iš Jo Prisikėlimo versmės. Atiduokite Jam visa, ką esate patyrę, nes tai per sunku jums pakelti vieniems. Viską paaukokite maldoje už savo brangiuosius ir save pačius“. Kristus, nugalintis žmogaus vargus ir nuodėmes, visus kalinius kviečia į bendrystę su Juo. Per sakramentus Jis atskleidžia savo pašventinančią meilę, kuri išlaisvina sielas iš visų pančių, grąžina joms prarastą orumą ir siunčia gelbėti kitų sielų. Viešpats labai pasitiki šiomis sielomis. Priimdamos Jo kvietimą, jos gali atsiprašyti už savo ir kitų nuodėmes.

Vaikų paaukotos aukos

Kitą laikinojo gyvenimo sijos pusę Martijalio regėjime remia kairioji Neregimojo vienuolyno kolona. Tai jauni kankiniai, motinų įsčiose ir ankstyvame amžiuje mirę vaikai, abortų aukos. Jie yra tarsi maži rakteliai, atrakinantys savo tėvų širdis Dievo meilei. Neretai jie išmeldžia savo tėvų atsivertimą. Taip nutiko ir diakonui Martijaliui, kuris atsivertė po didelės tragedijos šeimoje – jo sūnėno mirties.

Negimusių kūdikių auka gali padėti tėvams susitaikyti su Dievu, išlaisvinančiu juos nuo prisirišimo prie kaltės už tai, kad pasirinko abortą, ir grąžinančiu širdims ramybę.

„Ypač jūsų, kurie esate silpni, prašome, kad taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje gėrio ir blogio jėgų kovoje, kurią matome šiandieniame pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta su Kristaus Kryžiumi, bus pergalinga!“ (Šv. Jonas Paulius II)

Viena moteris, augusi katalikiškoje šeimoje, pastojo ne santuokoje. Bijodama gėdos, kurią užtrauks savo šeimai, ji nusprendė pasidaryti abortą, kuris labai paveikė jos fizinę, psichologinę ir dvasinę būklę. Nors ši moteris priėmė Atgailos sakramentą, vis dėlto daugybę metų negalėjo sau atleisti už šį veiksmą, atskyrusį ją nuo Dievo ir žmonių meilės. Vieną naktį Viešpats atsiuntė jai sapną, kuri ji apibūdino tokiais žodžiais: „Viešpats sapne parodė mano pirmagimį. Gražuolis mano berniukas sakė: „Mamyte, ateik, mamyte, ateik“. Tai išlaisvino mane nuo kaltintojo gniaužtų ir geluonies. Tik tada padedant Dievui ėmiau siekti to, kas atrodė neįmanoma – atleisti sau. Supratau, kad tai Dievo malonė, ir jaučiau Jo stiprybę. Nuo tada prasidėjo mano tikrasis atsivertimas. Nuolankiai galėjau visiškai sau atleisti, nes žinojau, kad Dievas gali išgydyti gilias mano žaizdas ir leisti subręsti šio skausmo vaisiams – atgailai ir meilei… Dabar aš dirbu su moterimis ir sutuoktiniais, kurie patiria panašių problemų“.

Tėvai, kenčiantys dėl vaiko netekties, taip pat turi vietą Neregimajame vienuolyne, kaip ir tie, kurie buvo sužaloti neteisingo sprendimo atimti kito gyvybę. Bažnyčios maldų dėka jie taip pat gali aukoti savo skausmą už pasaulio išgelbėjimą.

Pagalbininkai

Neregimajame Jono Pauliaus II vienuolyne sielos gali mylėti abipuse meile. Sergantys jo nariai būna patikimi kelionės draugų globai. Jie gyvena sakramentinį gyvenimą ir yra kunigo paskirti šiai užduočiai, kad būtų įkurtas Neregimasis vienuolynas parapijoje. Tokiai misijai pagalbininkai yra rengiami. Jų užduotis – stiprinti kenčiančių ir kalinių dvasią; drąsinti juos būti atkaklius; pranešti Neregimojo vienuolyno maldos intencijas, kurias įtraukiami Bažnyčios, vyskupijos ir parapijos reikalai; skaityti jiems (jei neskaito patys arba yra gilioje komoje) pasiaukojimo maldą; nuolat už juos melstis ir atnešti Eucharistiją tiems, kurie yra priimti į Neregimąjį vienuolyną (tais atvejais, kai dėl tam tikrų priežasčių to negali padaryti kunigas). Kelionės draugai yra ligonių misionieriai. užduotis drauge yra turėti sąrašą visų tos parapijos ligonių, kad ir kur jie būtų slaugos namuose, ligoninėse, kalėjimuose ar namuose. Kelionės draugai platina Jėzaus kvietimą aukoti savo kentėjimus ir taip įsitraukti į Jo išgelbėjimo darbą. Taip pat jie ruošia šiuos žmones asmeniniam pasiaukojimui Jėzui Kristui Neregimajame vienuolyne. Dažnai šie pagalbininkai lydi ligonius paskutinėmis žemiškosios gyvenimo kelionės akimirkomis. Ruošdami juos šventai numirti, su didele užuojauta ir taktu praneša apie tikrąją sveikatos būklę ir parengia juos priimti sakramentus. Šventieji sakramentai suteikia mirštančiajam tvirtumo ir proto ramybės, įgalina atkakliai ir ištvermingai save aukoti iki pat pabaigos. Šią akimirką, kuri lemia amžinąjį likimą, labai svarbu vengti klaidingų atsakymų, apgaunančių mirštantįjį, ir nedelsti drąsinti atlikti sakramentinę išpažintį, priimti šv. Komuniją ir Ligonio patepimą.

Kaip prisijungti prie Neregimojo vienuolyno?

Tie, kurie nori pasiaukoti Jėzui Neregimajame vienuolyne ir tapti jo dešiniosios kolonos dalimi (įskaitant ligonius, slaugomus dėl amžiaus, ligos ar negalios, ir kalinius), savo kentėjimuose turi palaikyti artimą ryšį su Jėzumi per sakramentinį gyvenimą. Dažnas šventųjų sakramentų priėmimas – tai kelias į ramybę, kurią Jėzus nori suteikti. Kol gali, žmogus yra raginamas priimti šv. Komuniją bent kartą per savaitę. Jis aukoja save kaip gyvąją ostiją, kalbėdamas Kenčiančiųjų pasiaukojimo maldą (ji yra kasdienė Neregimojo vienuolyno narių malda). Nors tai galima atlikti ir asmeniškai, rekomenduojama tam pasirinkti kokią nors oficialią iškilmę. Geriausia, kad pasiaukojantysis tai padaryti per šv. Mišias, kunigo aukojamas jo kambaryje. Svarbu, kad ateitų ir pagalbininkas bei kiti liudininkai. Jei ligonis negali kalbėti, šią maldą už jį turi kalbėti pagalbininkas. Šv. Mišių pabaigoje, po palaiminimo, pasiaukojimas įamžinamas nuotrauka, kuri įdedama pasiaukojusiųjų Jėzui Kristui per tarnystę Neregimajame vienuolyne į parapijos žurnalą.

Parapijos lobis

Pašaukimas į Neregimąjį vienuolyną yra didelis lobis tiems, kurie į jį įstojo ir drauge su Kristumi dalyvauja kaip tarpininkai atpirkimo misijoje, išmelsdami savo parapijai daugybę malonių. Į šį užtarimą jungiasi ir skaistykloje esančios sielos, kurioms gyvieji Neregimojo vienuolyno nariai prašo Dievo gailestingumo.

Vienuolyno nariai gali aukoti savo maldas ir kentėjimus, pavyzdžiui, už kokios nors parapijos jaunimą; už sakramentams vaikus ruošiančius katechetus; už evangelizacinį darbą parapijoje; už joje tarnaujančius kunigus; už pasiklydusias sielas; už krizę patiriančias šeimas. Jonas Paulius II pažymėjo: „Kristaus Kūne, kuris be perstojo gimsta iš Atpirkėjo kryžiaus, būtent persmelktas Kristaus aukos dvasia kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui išganyti“ (SD, 27). Diakonas Martijalis prašo Neregimojo vienuolyno užtarimo maldos už sužadėtinių pasiruošimą santuokai ir tėvų pasiruošimą vaiko krikštui. Pradėdamas apeigas, jis primena priėmusiems šį sakramentą, kad būtent šią akimirką yra žmonių, su didele meile aukojančių save už juos. Jis ragina aplankyti šiuos žmones ir jiems padėkoti. Tokiais paprastais būdais statome Neregimąjį vienuolyną ir meilės civilizaciją. Mes visi esame pašaukti tai daryti.

Žurnalo Mylėkite viens kitą atsakas

Kristus mums sako: „Kiek karty tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Kaip atpažįstame šiuos žodžius savo gyvenime? Galbūt šalia mūsų gyvena visų užmirštas kaimynas, maldaujantis Dievą mirties, nes nemato savo kančios prasmės. Būdami abejingi, praleidžiame progą padėti jam atsiversti. „Kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 45). Būtent šiuos žodžius Kristus taria mums šiandien. O į jus, brangūs kenčiantieji, kreipiamės šventojo Jono Pauliaus II žodžiais: „Prašome pagalbos ir visų jūsų, kurie kenčiate. Ypač jūsų, kurie esate silpni, prašome, kad taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje gėrio ir blogio jėgų kovoje, kurią matome šiandieniame pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta su Kristaus Kryžiumi, bus pergalinga!“ (SD, 31).

Kenčiančiųjų pasiaukojimo malda

Viešpatie Jėzau Kristau! Meile, užuojauta ir gailestingumu deganti Širdie!
Aš aukoju Tau save tokį(-ią), koks(-ia) esu.
Aukoju Tau visa, ką turiu, visą savo gyvenimą vienybėje su Neregimojo vienuolyno broliais ir seserimis.
Su meile aukoju Tau visus savo dabartinius ir būsimus kentėjimus.
Padėk man dar labiau Tave pamilti. Net jei mano liežuvis ir kūnas negalės Tau išreikšti šios meilės, tai mano širdis tai kartoja tiek kartų, kiek įkvėps mano krūtinė…
Padėk man nuolankiai priimti kiekvieną savo dabartinio gyvenimo akimirką tokią, kokia ji yra.
Tegul mano gyvenimas per jam iš meilės sakomą „taip“ būna sujungtas su gyvąja Tavo Širdies versme, užliejančia viso pasaulio šeimas.
Taip pat prašau, kad Tu savo malone remtum visus, kurie turi sunkią užduotį mane lankyti ir teikti pagalbą.
O tu, Mergele Marija, mūsų Motina, kuri esi su mumis per visas piligrimystės žemėje dienas, padėk man žengti per Amžinybės slenkstį, kad patirčiau širdies ramybę. Būk Dangaus Vartais visoms šeimoms, už kurias aukoju savo gyvenimą.
Amen.

Pagal Martijalio Kodiu knygą „Neregimasis Jono Pauliaus II vienuolynas” parengė Malgožata Rodomska

straipsnis iš žurnalo „MYLĖKITE VIENAS KITĄ”  Nr.2

Į viršų