Loading...

Eucharistijos šventimas

Kad Kristus ligonius lankytų

Artūras Kazlauskas

Visi žinome, kad mūsų bažnyčiose yra tabernakuliai (lotyniškai – palapinės). Kai kas net juos laiko svarbiausiais bažnyčių elementais. Tačiau svarbesnis yra altorius Paskutinės vakarienės stalas, ant kurio sudėta mūsų duona ir taurė vyno Šventosios Dvasios galia ir Jėzaus žodžių jėga tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Susibūrusi aplink altorių Dievo šeima yra kviečiama valgyti. Bet ne visi valgo. Kai kurie nenori, kai kurie negali. Todėl ir yra tabernakuliai. Kad galėtume nesuvalgytą Duoną saugiai laikyti tiems, kurie dabar jos nevalgė.

Taigi tabernakulis skelbia, kad Bažnyčioje kai kas negerai. Kad yra sergančių, įkalintų, nuodėmingų, išsižadėjusių tikėjimo, juo nesidominčių… Jei nevalgysi, negyvensi. Jei nepriimsi Komunijos, neturėsi savyje gyvybės. Vis dėlto nevalgoma… Švenčiausiojo Sakramento adoracijos turėtų apimti ir maldą už tuos, kurie nedalyvauja sakramentinėje Komunijoje. Tai jiems per Mišias nesuvalgytas Švenčiausiasis maistas skirtas, tai už juos ir mūsų maldos! Ar atkreipėte dėmesį į tabernakulio pavadinimą? Palapinė nėra nuolatinio gyvenimo vieta. Ji – keliautojų namas. Šiandien čia, rytoj kitur. Kai kurie maldingieji kalba apie Jėzų – tabernakulio kalinį. Čia ne kalėjimas. Čia nenustygstančio vietoje Bendrakeleivio būstinė. Jis nori būti su mumis. Ten, kur būname mes, ir Jis nori būti. Net kalėjimuose, net ligoninėse bei slaugos namuose, ir ligonio kambarėlio tyloje. Tik ne tabernakuliuose, o širdyse, kurios leidžia gyventi, kurios gyvena. Anądien sužinojau apie seserį vienuolę, kurios gyvenimas yra, anot patarlės – arti bažnyčia, toli Dievas. Neužeina jos ordino seserys… O kaip su kasdiene vienuolės Komunija? Jei jau su Dievui pašvęstąja šitaip, ką kalbėti apie eilinius tikinčiuosius, nuo ligos ar senatvės nusilpusiais keliais! O tabernakuliuose Komunijos perteklius! Ydingas Komunijos Duonos konsekravimas ateičiai, supratau, yra ydingos pastoracijos simbolis. Kaip daug tabernakuliuose Duonos, taip daug neaplankytų ligonių!

Kaip padėti Kristui palikti tabernakulius? Jau ir Lietuvoje kai kuriose vyskupijose yra rengiami ekstraordinariniai (ypatingieji, neįprastieji) Komunijos dalintojai. Tai savanoriai, pasiryžtantys aplankyti ligonius. Ir ne šiaip sau, o atnešti didžiausią dovaną – Kristų, norintį keliauti su mumis ir duoti jėgų visada, o ypač sunkiausių bandymų kely. Kas pasakys, kad ne vienas didžiausių bandymų?!

Nepamirštamas įspūdis iš tarnysčių Italijoje. Rytinių Mišių Komunijos metu Roza, Antonio ir Pietro su Marija atsineša indelius ir sušnabžda: penki, du, aštuoni, vienas. Suprask, duok man Duonos, kad Kristų nuneščiau savo kaimynams ir sergančiai žmonai. Palaiminta šalis, kur ligoniai savo skausmus sujungia su Kristaus merdėjimu. O gal ir mūsų Lietuvoje jau laikas Kristui išeiti iš palapinių?

P. S. Vyrai ir moterys, norintys įsipareigoti sekmadienio (o gal ir kasdienei!) ligonių Komunijai, turi kreiptis į parapijos kleboną, kuris dėl to tariasi su vyskupu. Sėkmės naujose tarnystėse.

​​publikuotas 2016 „Artuma“ rugsėjis (p. 3)

Nuo 2013 metų Lietuvos vyskupijos pradėjo ruošti ekstraordinarinius Komunijos dalintojus – žmones, kurie parapijos klebono, kunigų siuntimu gali atnešti Švenčiausiąjį Sakramentą ligoniui į namus, jei šis pageidauja dažniau priimti Kristaus Kūną, pasisemti iš Jo stiprybės, suvienyti savąją kančią su Jėzaus kančia už pasaulį.

Birutės, vienos iš Kauno Arkivyskupijos ekstraordinarinių Komunijos dalintojų, liudijimas

O Gailestingumo Kongreso sekmadienį prisimenu kaip  asiliukas, kuris nešė savo Karalių per miestą! Prasidėjus  procesijai su Gailestingojo Jėzaus paveikslu Gedimino prospektu, šventėme mišias labai sunkaus ligonio namuose (ketvirta kasos vėžio stadija, didžiuliai skausmai ir silpnumas)… Visas mišias jutau neįtikėtiną Jėzaus didybę (juk išsipildė Jo pranašystė,regėjimu užrašyta Šv. Faustinos dienoraštyje,kai ji matė paveikslą, nešamą per miestą ir Jėzų,sutraukantį tinklą, užmestą virš jo žmonių!..) ir Jo realų veikimą- taip, Jo paveikslas buvo nešamas per miestą, bet čia, tą pačią valandą, prie ligonio lovos Jis kovojo už savuosius, vienydamasis su ligoniais ir sutraukydamas piktosios dvasios tinklus per Šv. Leono XIII maldą!!! Čia vyko realūs Jo gailestingumo darbai- Jis priminė man, kad Jo dar laukia kita onkologinė ligonė, negalinti išeiti iš namų, ir pasirūpino, kad kunigas turėtų indelį Šv. Komunijai! Štai kur nuostabus mūsų bendradarbiavimas, kad įvyktų Jo valia!!! Nesudalyvavau procesijoje,bet man užteko vieno žvilgsnio į Gedimino prospektą, kai pravažiavome pro jį glaudžiant Švenčiausiąjį prie širdies!… Pagalvojau, kad tai dar stipresnis tos pranašystės išsipildymas, nei regimasis Jo paveikslo nešimas per miestą – Jis pats, Gyvasis Jėzus, keliavo iš vienų namų į kitus, kad pastiprintų tuos, kurie labiausiai kenčia, kad atneštų ramybę ir šviesą, ten, kur grasina ir siautėja mirtis, kad apgaubtų ir paguostų silpniausius savo meile ir viltimi! Taip, tai stebuklas, kad paveikslas išliko per karą ir negailestingą sovietmetį, bet dar didesnis stebuklas vyksta mišiose ir per Šv. Komunijos nešimą ligoniams! Palaiminti, kurie tai supranta ir džiūgauja tapdami asiliukais…

Pas aplankytąją chemoterapijos ir ligos išvargintą ligonę, išgyvenau didelę pagarbą tam, kas vyksta. Greta švarutėlių namų ir paruošto staliuko jutau visos jos šeimos susikaupimą ir susivienijimą maldoje. Ypač džiaugiausi, kad jos šešiolikmetis sūnus išreiškė norą priimti Švenčiausiąjį- tai visą gyvenimą jį lydės,tas jausmas, kad „aš noriu kaip mama“…

Į viršų
2017-02-05T20:44:45+00:00