Loading...

Kalėdos

2012 gruodžio 25

Brangieji broliai ir seserys, draugai Jėzuje Kristuje!

Belaukiant mūsų Gelbėtojo gimimo šventės aš noriu su jumis pasidalinti, kaip jis gelbsti mane šiandien mano ligoje. Su nuoširdžiausiu dėkingumu už jūsų maldas aš noriu liudyti, kaip bendruomenė man tapo jo rankomis ir kojomis, akimis ir širdimi.

Kai sužinojau diagnozę – vėžys, III stadija – nenustebau ir net apsidžiaugiau: juk tie 100 atsivertimų, širdies atvėrimų Dievo meilei per mėnesį, ypač musulmonų kraštuose, kurių meldžiau per Švenčiausiąją Mergelę Mariją, turi savo kainą. Ir aš norėjau ją sumokėti. O Jėzus iš meilės man leido.

Čia norėjau neišsiplėsti, bet dvasios tėvas paprašė parašyti aiškiau. Jūs žinoma suprantate, kad tokiam troškimui Dievas ruošė mane ilgai- bent jau 1,5 metų. Pirmiausia Jėzus siuntė savo Motiną. Nazarete po atleidimo tėvams maldos kunigo paprašyta išnešioti mane iš naujo kaip mylimą ir laukiamą kūdikį Marija džiaugsmingai priėmė mane po savo širdimi. Visus devynis mėnesius jutau jos nesudrumsčiamą džiaugsmą, pasigėrėjimą savo Dievu. Tai užgydė visas mano kūdikystės ir gyvenimo žaizdas, kad patikėčiau esanti verta meilės. Nusileidusi į Šv. Kapą Jeruzalėje, aš supratau, kad tai ne Jėzaus, bet Jo nugalėtos piktosios dvasios, Kaltintojo kapas. Po šio kapo akmeniu aš palikau visas Kaltintojo man primestas tikras ir įsivaizduojamas kaltes, savigraužą, priekaištus sau dėl netobulumo, skrupulus ir iš Šv. Kapo išėjau džiaugsmingas žmogus – juk Jėzus norėjo kad „jie patirtų manojo džiaugsmo pilnatvę“. Supratau, kad dažnai matome tik kryžių – kančią ir auką, nematydami už jo atsiveriančio begalinio Prisikėlimo džiaugsmo. Džiaugsmas turėtų nepalikti krikščionio bet kokioje gyvenimo situacijoje, nes Dievas nieko neleidžia įvykti be priežasties. Jei nėra džiaugsmo – ieškok piktosios dvasios spąstų ir tikriausiai rasi.

Penktą mėnesį po kelionės į Šv. Žemę dalyvavau tylos rekolekcijose. Čia Marija man leido pažinti savo dalyvavimą pasaulio varge: „Ir Tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ Dievas dažniausiai įsikiša į žmogaus gyvenimą tik jei žmogus to prašo. Bet, esant labai užkietėjusioms širdims ar nerandant kelio, gali įsikišti ir paprašius Marijai, kaip buvo Kanos vestuvėse. Tada Marija kreipėsi į Jėzų vietoj nesusigaudančių jaunavedžių. Ir nors dar nebuvo „atėjęs laikas“, Jėzus atliko stebuklą dėl Marijos prašymo. Po aštrios dvasinės kovos, per artimą ryšį su asmeniu, mačiusiu visus baisiausius karo nusikaltimus Arabijos pusiasalyje prieš 18 metų, aš susigyvenau su Marijos širdį veriančiu kalaviju savo širdyje. Tai mane įgalino nebeužsimerkti prieš baisiausius dalykus, vykstančius pasaulyje, jie manęs nebegniuždė, nes siunčiau juos Jėzui per pervertą Marijos širdį. Ypač karštai meldžiausi už musulmonų kraštus, kad į juos ateitų taika. Visgi daugiausia meldžiausi už taiką savo širdyje, už savo nuodėmes…Šiais metais rekolekcijų metu vyko Šv.Kryžiaus adoracija. Supratau, kad kelias į išsigelbėjimą nuo blogio jau atvertas, tik taip mažai norinčių juo eiti. Kryžius – nesuvokiama paslaptis, bet man užtenka žinoti: Jėzus trokšta, kad kuo daugiau žmonių žengtų tą vieną žingsnį link Kryžiaus, vieną žingsnį iš „Netikiu“ į „Tikiu“. Nieko daugiau nereikia – nei pasiaukojimo, nei žygdarbių, nei revoliucijų – tik vieno mažo žingsnelio į „Tikiu, Dieve, Tavo meile!“. Visa kita už mus ir per mus padarys pats Dievas. Daugeliui šis Kelias atrodo per paprastas, neteisingas, kvailas, suvaržantis laisvę. Pradėjau melstis už atsivertimus: Dieve užtvindyk savo meile daugiau sielų taip, kaip užtvindei manąją. Tą dieną net du kartus per Marijos radiją girdėjau kariškio iš JAV liudijimą. Jis meldė Mariją parūpinti afganų kariams 100 stingerių (kovinių raketų, kurios vienintelės įveikia šarvuotus sovietų malūnsparnius) per mėnesį. Jo prašymas, kad ir koks atrodytų „nekrikščioniškas“, buvo patenkintas, o stebuklingas Marijos įsikišimas ir kitais būdais šiame kare išgelbėjo daug gyvybių ir galėjo būti labai svarbus politiniams poslinkiams iš totalitarizmo į demokratiją. Nustebau ir apsisprendžiau: jeigu galima melsti „100 stingerių per mėnesį“, tai aš melsiu Mariją „100 atsivertimų per mėnesį“ bet kuriame pasaulio kampelyje, kur tik Marija pasirinks. Bet nemanau, kad tai tiesioginė mano ligos priežastis: jau dabar matau, kaip stipriai į pilnatvę, santarvę keičiasi mano ir mano artimųjų gyvenimas, gal tikroji malonė yra dar giliau, asmeniškiau. Mano vaikai pagaliau turi mamą, kuri nebedirba vakarais ir naktimis, gali pasikalbėti, galiu pabandyti užglaistyti savo nebuvimo šalia pasekmes, pripildyti jų gyvenimus motiniškų patarnavimų ir šilumos…

Ligonių patepimo sakramentą bendruomenės dėka gavau jau po kelių valandų, kai paaiškėjo liga. Ir išgyvenau jį kaip Sužadėtuves. Kaip visus sakramentus vienu metu: krikštas – piktosios dvasios atsižadėjimas; sutvirtinimas – delnų patepimas Šv. Dvasios aliejumi, jos apsauga; atgaila – savo trapumo, silpnumo, netobulumo suvokimas; santuoka – tai sąjunga su Jėzumi, tokia intensyvi ir intymi kaip giesmių giesmėje; netgi kunigystė – kunigo rankos ant galvos kaip per šventimus. Palendrių vienuolyne gavau patvirtinimą: esame kunigiška tauta, kiekvienas yra kunigas, kuris aukoja auką ir užtaria kitus prieš Dievo teismą. Net galima pasakyti, kad krikščionio gyvenimas – tai alchemija, kai iš menkaverčių, sunkių dalykų (kančia, baimė, praradimas, netgi mirtis) išlydomas auksas – išpirka už sielas. O perlydo Meilės, Džiaugsmo, Pasitikėjimo Dievo gailestingumu ugnis…

Kitą dieną – asmeninė adoracija Kulautuvos rekolekcijų namuose. Čia pasitaikė proga įvykdyti palydėtojo patarimą per rekolekcijas prieš porą mėnesių. Tuomet maldoje ilgai laukiau atsakymo į klausimą: „Į kokią gilumą Tu, Jėzau, mane kvieti irtis?“ Nesulaukusi atsakymo ir pasilikusi viena koplyčioje, prisislinkau prie pat tabernakulio, arti arti, ir išgirdau tylų, nedrąsų „Į meilę“. Palydėtojas pajuokavo: „Vadinasi, tau reikia melstis įkišus galvą į tabernakulį…“ Tada aš to neišdrįsau padaryti, bet dabar neabejojau- tai būtina. Ten buvo dangiškai šviesu, tai priminė man, kad mirtis nėra tamsa, tai perėjimas į šviesą. Tos Šviesos prisiminimas kartu su strėline malda per kelias minutes išsklaidė klaikią, gyvulišką mirties baimę iki pykinimo, užklupusią kitą vakarą. Ten, tabernakulyje, Jėzus man pažadėjo: „Aš būsiu su tavim.“ Mane tai labai guodė, nes bijojau, kaip susitvarkysiu su pooperaciniu laikotarpiu: šeimoje nebuvo laisvo žmogaus, kuris galėtų nuolat būti šalia. Ir Jėzus savo pažadą išpildė su kaupu per bendruomenę.  Esu iki ašarų dėkinga savo sesėms Kristuje, kurios visą savaitę budėjo prie mano lovos, nei minutei nepaliko manęs vienos, miegojo ant ratukų, virė sultinį, kalbėjo ryto, vakaro maldas ir dar daug daug savo bendrystės dovanų man dovanojo… Kad pajėgčiau priimti šiuos patarnavimus nesijausdama skolinga, Jėzus mane paruošė. Paskutinį vakarą prieš operaciją nuėjau į adoraciją, norėjau paprašyti Jėzaus būti mano širdies Karaliumi. Po kiek laiko išvydau prieš save besišypsantį Jėzų: „Gerai, aš būsiu tavo Karaliumi, o dabar leisk man nuplauti tau kojas.“ Aš, žinoma, sureagavau kaip Šv. Petras: „Ne, Karalius negali plauti kojų…“ O Jėzus šypsojosi toliau: „Bet aš noriu, nejaugi tu neleisi?“ Beliko susigraibyti nuolankumo, nurimti ir džiaugtis tuo krištoliniu vandeniu, kurį Jėzus pylė iš savo delnų… Supratau, kad meilė kuriama ne tik duodant, bet ir priimant.

Bet dar labiau jaučiau Jėzaus ištikimybę per jo norą kasdien mane aplankyti regimu būdu – per Šv. Komuniją. Kai būdavau per silpna patekti į mišias, jis neįtikėtinais būdais atrasdavo žmones, sudėliodavo aplinkybes, laužydavo visus stereotipus, kad tas susitikimas įvyktų. Esu labai dėkinga Jėzaus mylimiems kunigams, kurie patikėjo KG bendruomenės nariams atnešti man Švenčiausiąjį Sakramentą, ir tiems žmonėms, kurie dėl to net nemažai kilometrų turėjo nuvažiuoti. Ką Jėzus veikė pakeliui, kaip guodė, gydė ir pripildė meilės nešančias širdis, liko tų širdžių šilta paslaptis, bet aš žinau, kad tos paslaptys yra. Man Eucharistija – tai mano valios, mano gyvenimo užantspaudavimas Jėzaus valia, kad nebe aš gyvenčiau, mylėčiau, kentėčiau, sveikčiau, bet Jėzus manyje. Kartais patiriu didelę Šviesą, kartais net tikrą Jėzaus nešimą ant rankų, kaip jaunikis neša jaunąją, tik jo žingsniai tokie dideli, kad nuo jų supa ir truputį pykina (taip Jėzus mane ruošė chemoterapijai), bet dažniausiai Šv. Komunija tik įgalina mane pasakyti: “Tikiu Tavo meile.”

Taigi, jei jaučiate bent mažiausią paraginimą, lankykite savo ligonius, būkite švelnūs, patarnaukite, drąsiai kalbėkite apie Jėzų, dar drąsiau, gal net „įžūlokai drąsiai“, kaip moko tėvai jėzuitai, belskitės pas kunigus ir vienuolius, aukokite savo laiką, kad Eucharistija dažniau atkeliautų į ligonio namus. Jėzus trokšta ateiti pas ligonius, trokšta pašvęsti, įprasminti jų kančią, trokšta pasakyti, kokie jie svarbūs užtarimo maldoje, koks svarbus jų kentėjimas visam pasauliui, jei sujungia juos su Kristaus kančia už sielas! „Gyvenime kaltė neišperkama jokia kančia, tiesiog kenčiant, bet išperkama kenčiant kantriai, noriai, su meile ir širdies atgaila. Vertinga ne pati kančia, bet sielos troškimas… sekti Kristų.“

Taip Amžinoji Tiesa kalbėjo Kotrynai Sienietei. O aš galėčiau dar dešimt puslapių parašyti apie tai, kaip Jėzus padeda šį troškimą įgyvendinti nekantriesiems, kaip Jėzus pasiima skausmą, kai nebegali kentėti. Ne kartą patyriau, kaip maldoje tarsi pasitraukiu iš kenčiančio kūno. Skeptiškas protas vis vertė abejoti – juk ir nuskausminamųjų išgerdavau greta maldos. Tada vieną naktį užklupo toks baisus skausmas nugaroje, kad net neturėjau jėgų ieškoti tabletės. Dejavau ir šaukiausi Jėzaus: “Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk!” Po keliolikos minučių skausmas atlėgo. Taip Dievas įtikino mane, kad jis šalia ir nori padėti.

„Sieloms, kaip ir sportininkams, reikia jų vertų priešininkų, kad šie jas išmėgintų, išplėstų, priverstų iki galo panaudoti visas turimas galias ir apdovanotų už jas,“ – mąstė vienuolis trapistas Thomas Merton, žvelgdamas į savo vėžiu sergantį tėvą. Šia prasme nesijaučiu labai „sportiška“, bet dovanų Jėzus negaili 🙂 Tik perskaičiusi šią mintį išdrįsau prisiminti savo maldą prieš operaciją: „ Na gerai, Dieve, duok man tą vėžį ir piktą vėžį, nes aš noriu pereiti šią šiuolaikinę Golgotą, nukryžiavimą ant operacinio stalo, nužengimą į pragarus su chemoterapija, noriu atrasti čia šviesos.“ Netikiu, kad tai tik bausmė už nuodėmes, neteisingą mitybą ar slaptą savigraužą. Turi būti kažkokia gilesnė, pilnesnė meilės Dievo mintis ir aš jos ieškosiu.

Taip ir gyvenu – su sparnais. Ne baltais, bet nuaustais iš skausmingų naktų ir gelbstinčių Mylimojo rankų, ištikimybės iki suklupimo ir šuolių į Pasitikėjimo, Meilės bedugnę… O jūs, mano bendruomeniškiai, ypač grupelės sesės, esate tie angelai, kurie mano sparnus pakedenate ir pakylėjate, kai labai reikia… Tiesą sakant, manau, kad mes visi tokius sparnus turime, ir Dievas mus visus moko skraidyti, tik kiekvieną kitu būdu.

Dar kartą nuoširdžiausiai dėkoju, kad esate, meldžiatės, mylite, stengiatės pažinti Dievą ir nešti jo meilę, gerumą kitiems. Ramaus advento laukimo ir tyro Kalėdinio džiaugsmo!

Į viršų
2017-02-05T18:09:29+00:00