Loading...

„Aš esu vynmedis, o tu – šakelė“

2013 m. sausio 3 d.

Garbė Jėzui Kristui! Atleiskite, kad vėl trukdau, bet labai nenoriu pražiopsoti kokios nors Dievo malonės kaip buvo per rekolekcijas, todėl labai prašau peržvelgti šio ryto meditaciją, ar nepaklydau? Vakar vakare girdėjau nuostabų nuncijaus mokymą apie tai, kad krikščionio gyvenime svarbiausia ne daryti tikėjimo darbus, kurie patiktų Dievui, bet PRIIMTI Dievo meilę, LEISTI Jam mus mylėti. Tikėjimas – tai tik atsakas į patirtą meilę, gautą dovaną (tai girdėjau ir pagrindo rekolekcijose, bet, matyt, girdėjau kaip žirafa :). Labai palietė nuncijaus asmeninis pokalbis su Dievu maldoje. Kai jis kiek nuliūdęs klausė Jėzaus, ką šiandien galėtų dėl Jo padaryti, Jėzus atsakė: „Ar tai tu kažką dėl manęs darai? Atverk akis ir pamatyk, ką aš dėl tavęs darau.“ Tai pakeitė jo nuotaiką daugeliui metų. Tą patį Dievas pasakė ir Mozei, ir Šv. Petrui. Tą patį jis sakė ir man, tik nesupratau. Šiąnakt suvokiau, kad svarbiausia meditacija buvo „Aš esu vynmedis, o tu – šakelė.“ Man buvo labai sunku tai priimti. Kaip visada norėjau aukotis, norėjau kad Jėzus įsišaknytų manyje, mano meilė norėjo atiduoti jam visus savo syvus. Bet jis sakė: „Ne, tai aš noriu atiduoti tau savo syvus!“ Jūs irgi pajutote, kad čia kažką praleidžiu, todėl liepėt nekalbėti apie vaisius, o tiesiog priimti Dievo meilę, leisti Jam ilsėtis mano širdyje. Tada buvau laimingiausia. Šiąnakt, nuncijaus dėka, aš supratau, kad GELBSČIU sielas ir pasaulį ne tada, kai „AUKOJU“ savo ligą ir chemoterapiją, bet tada, kai PRIIMU Dievo meilę, kai suprantu, kaip Dievas „serga meile“ man nuo pat mano gimimo, netgi dar anksčiau! Iš asmeninės patirties puikiai suprantu, kaip sunku, kai kažkas nepriima tavo meilės, nes nepasitiki.

Kai birželį per Kryžiaus adoraciją suvokiau, kaip Dievui sunku ir skaudu, kai mes nepriimame Jo meilės, apsisprendžiau melsti Mariją, kad per mėnesį 100 sielų atsivertų, priimtų Dievo meilę. Pirminė intencija buvo būtent tokia: ne „atsivertimas“, ką mes dažniausiai suprantame kaip tapimą krikščioniu, bažnyčios lankymą, gerus darbus artimui ir t.t., bet kad priimtų Dievo meilę (to ir man pačiai labiausiai reikia). Mes tik „šakelės“- nei šaknys, nei vaisiai nėra mūsų. Mes duodame tokius vaisius, kokiame medyje mes esame. Ir šaknys, ir vaisiai yra Jėzaus, jei mes esame Jo vynmedyje. Mes galime būti tik Jo syvų, jo meilės nešėjai, laidininkai. Jei mes pradėsime tuos vaisius savintis, galvoti, kad be mūsų vynmedis negali tokių vaisių sunokinti, tai labai suklysime. Nes vynmedis visada gali išsprogdinti naują šakelę su dar daugiau vaisių.

„Viskas ir visada yra Dievo meilė mums. Mes manome, kad kai kurie įvykiai nėra Dievo meilė, bet viskas visada yra.“- sako nuncijus. Vėžys – tai toks Dievo meilės potvynis, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes skęstame, žūvame. Bet jei nustotume blaškytis, griebtis bet kokio šiaudo, kad tik iškeltume galvą „virš vandens“, nurimtume ir priimtume tokią „skandinančią“ Dievo meilę, mes taptume tarsi „amfibijomis“, kurios gyvena, juda Dievo meilėje, kvėpuoja ja! Tokiems žmonėms norisi bučiuoti rankas. Jie yra „niekas“, „nenaudingi“ pasauliui, bet jų širdyje Dievas gali ilsėtis: čia priimtas kiekvienas Jo meilės lašelis, kiekvienas širdies kampelis jau „apsemtas“ Dievo meilės, čia gydoma Dievo meilės žmogui liga. „Stiprink mane razinų tešlainiu, atgaivink mane obuoliais, nes aš sergu meile.“ (Gg 2,5) Gal dėl to Atono kalno vienuoliai vėžį vadina palaiminimu ir meldžia Dievą šios ligos kaip didžiausios malonės, kaip „greitkelio“ į šventumą.

Šventumas – tai ne auka, tai didžiausia laimė priimti visas Dievo meilės dovanas. Ir būsima chemoterapija – tai ne mano auka už taiką Jeruzalėje, tai mano širdies praplatinimas, kad joje tilptų dar daugiau Dievo meilės. Gal tai patrauks ir širdis arabų šalyse, gal nuo to ten pražys atleidimo žiedai ir liausis kankinimai?

Kiekvienas kūdikis – tarsi vėžys. Visi žinome, kad nėštumo metu dingsta apetitas, silpna ir pykina (kaip chemoterapijos metu), daug nepatogumų ir skausmų sukelia užaugęs pilvas ir gimdymas, kūdikis reikalauja pastovaus dėmesio, moteris negali nieko dirbti, tarsi iškrenta iš visuomenės, o ką bekalbėti apie bemieges naktis, nuovargį ir liūdesį, kai kūdikis suserga! Taigi pasaulio akimis, kūdikis yra tarsi vėžys: kvailystė ir vargas, nesėkmė, ypač jei tai jau antras, trečias ar septintas kūdikis šeimoje. Bet mylinčios motinos akimis, tai nuostabiausia Dievo dovana, didžiausia laimė, praplatinanti širdį ir vedanti į šventumą.

Gal kai mes nepriimame kūdikių per kontracepciją ir abortus, vėžys yra kitas būdas Dievui pasibelsti į mūsų širdis, pakviesti į šventumą? Tie, kurie atviri Dievo meilei ir dovanoms, su vienodu džiaugsmu priima ir kūdikį, ir vėžį. Vėžys – tai mano šiandieninis kūdikis, ir aš mylėsiu jį visa širdimi kaip tikrą Dievo dovaną, kaip perlą. Man buvo labai baisu, kol chemoterapiją priėmiau kaip grėsmę, o ne turtą. Dabar esu laiminga.

Į viršų
2018-02-08T07:43:28+00:00