1.3. Kaip būti geru klausytoju

Iš esmės, geras klausymas gali būti padalytas į dvi dalis – fizinę ir psichologinę. Dauguma nejaukių momentų bendraujant atsiranda dėl kelių paprastų taisyklių nežinojimo.

1

Sukurkite tinkamą aplinką

Tai yra labia svarbu, todėl verta skirti pakankamai laiko pasiruošti pokalbio pradžiai:

  • Patogiai įsitaisykite;
  • Atsisėskite;
  • Pabandykite atsipalaiduoti (net jei taip ir nesijaučiate, pamėginkite bent taip atrodyti);
  • Parodykite, jog esate pasirengęs praleisti laiką su šiuo žmogumi (pavyzdžiui, nusivilkite savo paltą)
  • Išjunkite savo mobilaus ryšio telefoną, parodydami, jog jūsų pokalbis nebus pertrauktas.

Jūsų ir pašnekovo akys turėtų būti viename lygyje – jei ligonis sėdi, tai beveik visada reiškia, kad reikia atsisėsti.Jei jūsų artimasis guli lovoje, kaip taisyklė, geriau atsisėsti prie lovos negu stovėti. Pabandykite sukurti kiek galima artimesnę ir asmeniškesnę atmosferą. Nesikalbėkite koridoriuje ar ant laiptų. Gali pasirodyti, kad tai – menka ar nereikšminga, bet dažnai pokalbis nepavyksta dėl šių paprastų dalykų.

Tarp kalbančiųjų: asmens, su kuriuo kalbate ir jūsų, turi būti tinkamas ir patogus abiems atstumas. Per didelis atstumas sukuria nejaukumo ir oficialumo jausmą, o per artimas atstumas gali priversti kitą asmenį jaustis užspaustu. Jei asmuo guli lovoje ir neturi kur atsitraukti, tai gali tapti didesne problema. Pasistenkite, kad tarp jūsų nebūtų fizinių kliūčių (stalo, naktinio staliuko ir pan). Gali būti nelengva. Tačiau, jūs visada galite pasakyti: “Nėra labai lengva kalbėtis, kai šis stalas yra tarp mūsų, ar galėčiau jį patraukti?”

Palaikykite akių kontaktą ir tuo metu kai kitas kalba, ir tuo metu kai kalbate jūs. Akių kontaktas parodo kitam asmeniui, kad pokalbis yra tiktai tarp judviejų. Kai kuriose kultūrose natūralu tiesiai žiūrėti į kito asmens akis. Kitose kultūrose tai nėra priimtina. Reikėtų suprasti, kaip kitas asmuo jaučiasi, kai žiūrite tiesiai į jį, nes tiesus žvilgsnis gali jį suvaržyti.

Jei iškyla skausmingas momentas ir jūs negalite žiūrėti vienas į kitą, likite šalia ir laikykite asmens ranką ar prisilieskite, jei galite ir tai atrodys tinkama.

2

Išsiaiškinkite, ar asmuo, kuris serga nori kalbėtis

Gali būti, kad tą dieną sergantysis tiesiog neturi nuotaikos kalbėtis. Galbūt dėl gydymo ar ligos simptomų jis nesijaučia pakankamai gerai. Taip pat gali būti, jog jis nori kalbėtis tik apie ganėtinai įprastus “mažus” dalykus (tokius kaip televizijos programos, sporto įvykiai ar kitos kasdienės temos). Pabandykite neįsižeisti, jei taip atsitiktų. Vis dėlto ir paprastų, kasdieninių dalykų išklausymas ar tik buvimas šalia yra labai naudingas sergančiajam.

Jei jūs nežinote, ko jūsų draugas ar artimasis nori, jūs galite tiesiai paklausti, ar jis nori su jumis pasišnekėti. Toks paklausimas yra tinkamesnis nei iš karto pradėti rimtą ir gilų pokalbį (kaip pvz.: papasakok man apie savo jausmus).

Žmonės, sergantys vėžiu, dažnai jaučia, kad jų nuotaikos keičiasi diena iš dienos, ir jie vieną dieną gali norėti kalbėtis, o kitą dieną – ne. Taigi, jūs neturėtumėte galvoti, jog tai jūsų kaltė, jei sergantysis nusprendžia, kad nenori kalbėti.

3

Klausykite ir parodykite, kad klausote

Kai jūsų draugas ar giminaitis kalba, iš tikrųjų svarbu klausyti jų ir negalvoti, ką ketinate pasakyti vėliau. Taip pat svarbu parodyti, kad jūs klausote.

Kad klausytumėte tinkamai, jūs turite skirti visą savo dėmesį tam, ką jūsų artimasis sako. Svarbu negalvoti, ką jūs ketinate atsakyti. Iš tikrųjų, jūs neklausote, jei galvoje repetuojate, ką ketinate pasakyti vėliau. Taip pat labai svarbu nepertraukinėti pašnekovo. Tačiau, jei pertraukia jus tuo metu, kai jūs  sakote kažką su “bet” ar “aš galvojau”, ar kažką panašaus, sustokite ir leiskite jam/jai tęsti.

4

Padrąsinkite asmenį, sergantį vėžiu, kalbėtis

Geras klausymas – nėra tik sėdėjimas panašus į garso įrašymo aparatą. Jūs galite padėti asmeniui, kuris serga, kalbėtis, kas jam neduoda ramybės, padrąsinti jį. Gali padėti labai paprasti dalykai. Jūs galite kūnu parodyti, kad klausote – pabandyti linksėti, ar pasakyti “Taip”, “Aš matau”, ar “Kas įvyko vėliau?”. Tai atrodo itin paprasta, bet kartais įtampos metu paprasti dalykai yra tie, kurie padeda geriausiai.

Jūs taip pat galite parodyti, kad jūs klausote, pakartodamas asmens pasakyto sakinio du ar tris paskutinius žodžius. Tai padeda sergančiajam, kuris kalba, jausti, kad jo žodžiai yra išgirsti ir priimami.

Jūs taip pat galite pakartoti pašnekovui, ką jūs išgirdote. Iš vienos pusės, kad pasitikrintumėte, kad jūs supratote teisingai, iš kitos pusės, kad parodytumėte, jog klausote ir bandote suprasti. Galite pasakyti kažką panašaus: “Turi omenyje, kad..” ar “Jei aš gerai supratau, jautiesi…”.

5

Naudokite tylą ir nežodinį bendravimą

Jei sergantysis nustojo kalbėti, paprastai reiškia, kad jis galvoja apie kažką skausmingo ar jautraus. Palaukite minutėlę drauge su juo – palaikykite jo ranką ar palieskite jį, jei jaučiate, kad tai tinkama. Vėliau paklauskite, apie ką galvojo. Neskubinkite , net jei atrodo, jog tyla trunka per ilgai.

Kitas punktas apie tylą – kartais galite manyti, kad “aš nežinau, ką pasakyti”. Taip gali būti todėl, kad nėra ką pasakyti. Jei taip yra, nebijokite patylėti ir tik būti šalia. Tokiais atvejais, buvimas šalia, prisilietimas ar apkabinimas gali padėti daugiau, negu bet koks pasakymas.

Kartais nežodinis bendravimas (bendravimas kitais būdais – ne žodžiais), toks kaip kūno poza ar judesiai, sako daug daugiau kitam asmeniui negu kalba. Vienas pavyzdys iš gydytojo patirties:

“Neseniai, aš gydžiau vidutinio amžiaus moterį, kurios vardas buvo Ona. Iš pradžių ji atrodė labai pikta, tyli ir nebendraujanti. Aš bandžiau padrąsinti kalbėdamas, bet ji liko susikausčiusi ir užsidariusi savyje. Per vieną susitikimą, tuo metu, kai aš kalbėjau, paliečiau ją savo ranka – nesąmoningai, nes nebuvau įsitikinęs, kad tai bus teisingas poelgis. Mano nuostabai, ji paėmė mano ranką, stipriai suspaudė ir nebepaleido. Atmosfera tučtuojau pasikeitė. Ji pradėjo kalbėti apie savo nuogąstavimus dėl tolimesnės operacijos bei jos šeimos narių nutolimą.”

Taigi verta pabandyti užmegzti ir nežodinį kontaktą. Jei, pavyzdžiui, jūs paimate asmens, segančio vėžiu, ranką ir jis ją ištraukia ar žvilgsniu parodo, kad jam nepatogu ir nemalonu, jūs galite atsitraukti ir laikytis reikiamo atstumo.

6

Nebijokite įvardinti savo jausmų

Jums leidžiama pasakyti tokius dalykus kaip: “Man sunku apie tai kalbėti” ar ”Aš nesu geras pašnekovas šia tema…” ar net “Aš nežinau, ką pasakyti”. Jausmų pripažinimas, kurie paprastai yra ganėtinai akivaizdūs abiems pašnekovams (net jei tie jausmai yra jūsų, o ne jūsų artimojo), gali padėti jūsų pokalbiui. Tai gali sumažinti nejaukumo ar gėdos jausmus, kuriuos kartkartėmis jaučiame mes visi. Tai gali pagerinti bendravimą tarp jūsų.

7

Įsitikinkite, kad gerai supratote

Jei esate įsitikinę, kad suprantate, ką artimasis turi omenyje, galite apie tai pasakyti. Tokie atsakymai kaip: “Tu šneki labai liūdnai“ ar “Manau, kad dėl to labai supykai”, pašnekovui pasako, kad ir jūs jautėte tas pačias emocijas, kurias jis jautė tuo metu, kai kalbėjotės. Bet jei nesate įsitikinęs, galite paklausti: “Kaip tai privertė tave jaustis?”, “Ką galvoji apie tai?”, “Kaip jautiesi dabar?”. Gali įvykti nesusipratimas, jei manote, kad jūs žinote, kaip kitas asmuo jaučiasi, bet iš tikrųjų supratote visai ne taip. Paprašymas pasakyti: “Padėk man suprasti, ką turi galvoje”, ar “Papasakok, truputį daugiau”, ar “Nesu įsitikinęs, kad supratau, kaip jautiesi”, gali būti naudingas.

8

Nekeiskite temos

Jei jūsų artimasis nori kalbėti, koks jis jaučiasi išsigandęs, svarbu leisti jam apie tai kalbėti. Tai, ką jis pasakoja, gali kelti stresą ir susirūpinimą jums. Tačiau, jei sugebėsite išklausyti ir pasilikti šalia artimojo, galite jam labai padėti. Jei pasijaučiate labai nejaukiai ir manote, kad pokalbis šiuo metu jums yra per sudėtingas, galite taip pasakyti ir pasiūlyti aptarti viską vėliau. Galite pasakyti kažką labai paprasto, tokio kaip: “Dabar jaučiu daug stiprių jausmų ir man sunku apie tai kalbėti – bet aš norėčiau pasikalbėti apie tai vėliau.” Tiesiog nekeiskite temos, nepripažindamas fakto, kad apie ką jūsų artimasis kalba, yra labai svarbu ir jautru jums abiems.

Kai yra iškeliama susirgimo vėžiu tema, nepradėkite iš karto kalbėti apie pažįstamą, kuris serga ar sirgo vėžiu. Tai nukelia kalbos objektą nuo žmogaus, kuris nori išsipasakoti, į kitą asmenį – svarbu kalbos centre išlaikyti asmenį, kuris šiuo metu kalba su jumis.

9

Neduokite patarimo per anksti

Idealiu atveju, niekas niekam neturi duoti patarimų, nebent paprašoma. Tačiau, idealių situacijų nėra ir dažnai pagauname save duodant patarimus, nors jų niekas neprašė. Bandykite neduoti pa- tarimo pokalbio pradžioje, todėl, kad jis stabdo dvipusę diskusiją. Jei negalite neduoti patarimo, naudokite tokias frazes kaip: “Ar galvojai pabandyti…” ar “Mano draugas kartą bandė…”. Šios frazės yra mažiau drąsios nei: “Tavim dėtas aš būčiau…”, kuri priverčia jūsų pašnekovą galvoti (ar net pasakyti), “bet tu nesi aš”, tai gali, iš tikrųjų, nutraukti pokalbį.

10

Atsakykite į humorą

Daugelis mano, kad jei asmuo serga vėžiu, nebelieka nieko, dėl ko būtų galima juokauti. Nederėtų pamiršti, jog humoras yra labai naudingas būdas susidoroti su grėsmėmis ir baimėmis. Tai gali leisti mums atsikratyti intensyvių jausmų ir pamatyti situaciją iš kitos perspektyvos. Humoras yra vienas iš būdų, kuriais žmonės bando susidoroti su situacijomis, kurias įveikti atrodo neįmanoma.

Apskritai, bendriausios pokštų temos apima anytas, skridimo baimę, mokyklą, ligonių ir gydytojų santykius ir pan. Nė vienas dalykas pats savaime nėra juokingas. Sakykim, ginčas su anyta tikrai gali sukelti stresą. Tačiau, toks ginčas su anyta yra anekdotų objektas jau šimtmečiais. Taip yra todėl, kad lengviausia juoktis iš dalykų, kurie mums sudėtingiausi ir sukelia stresą. Mes juokiamės iš šių dalykų, kad pažvelgtume į juos iš kitos perspektyvos, sumažindami jų reikšmę mums ir tuo pačiu jų keliamą grėsmę.

Viena apie keturiadešimties metų moteris turėjo laikyti kateterį (vamzdelį) pūslėje – tai buvo gydymo dalis. Tuo metu, kai ji buvo ligoninėje, ji nešiojosi šlapimui nudrenuoti skirtą maišelį kaip rankinuką ir garsiai sakydavo, jog gaila, kad dar niekas nesukūrė drenažo maišelio, kuris tiktų prie jos pirštinių. Išėmus iš konteksto, gali skambėti ne itin gražiai, tačiau šiai moteriai tai buvo būdas susidoroti su problema, keliančia sielvartą ir stresą. Jos elgesys parodė jos drąsą ir norą pakilti aukščiau virš atsiradusių fizinių problemų.

Juokas gali padėti pajusti daugiau savikontrolės ir tikėjimo, jog galima susidoroti su situacija. Jei jūsų artimasis nori pajuokauti – net jei humoras pašaliniui galėtų atrodyti žiaurus – verta pasijuokti drauge su juo. Nereiškia, kad jūs turite bandyti pralinksminti savo artimąjį nuolat sakydami pokštus – tai neveikia. Geriausia, kaip galite elgtis, – jautriai atsakyti į jų humorą, užuot bandę sukurti tokią nuotaikos atmosferą, kokios norite jūs.

11

Leiskite artimajam būti liūdnam ar prislėgtam

Daugelis žmonių mano, kad pozityvus nusiteikimas gali padėti išgydyti vėžį ir bijosi, kad liūdesys, neigiamos mintys ar emocijos gali sulėtinti asmens gijimą ar pagreitinti vėžio plėtimąsi, paskatinti jo atsinaujinimą. Taip iš tikrųjų nėra. Natūralu jaustis išsigandusiam ar nuliūdusiam, išgirdus vėžio diagnozę ar gydantis nuo jo. Nors mūsų mintys, jausmai ir požiūris gali turėti įtakos vėžio vystymuisi, šis vystymasis priklauso nuo daugybės kitų dalykų, tokių kaip aplinka, dieta, genetiniai ypatumai.

Svarbu, kad jūs prisimintumėte, kad jūsų artimojo blogas nusiteikimas ligos neįveikimo atveju, gali būti jos progresavimo priežastimi, nes sergantysis nemąstė teigiamai. Žmonės kartais daro spaudimą savo artimajam, sakydami, kad, jei jie pakankamai stipriai kovos, jie įveiks vėžį. Jei vėžys atsinaujina arba negali būti išgydytas, tai nėra pačio asmens kaltė: vėžys yra labai sudėtinga liga ir šiuolaikinis gydymas ne visada gali padėti.

Net kai žmonės baigia gydymą, būna momentų, kai jie jaučiasi liūdni ir susirūpinę – tokioje situacijoje sudėtinga džiaugtis gyvenimu. Būvimas teigiamai nusiteikus, nereiškia visa laiką jaustis laimingu ir linksmu. Svarbu pripažinti sau ir artimajam, jog bus momentų, kai jie jausis pavargę, susirūpinę ar pikti. Reikia leisti artimajam pasakyti, jei jie jaučiasi liūdni ar nori verkti ir būti šalia, leisti išsikalbėti apie tokias sunkias temas kaip vėžys, jo gydymas ar net apie paskutiniuosius sergančiojo norus.

Viliojanti mintis gali būti pabandyti pralinksminti ar paguosti artimuosius, sakant tokius dalykus kaip “Nesijaudink, viskas bus gerai” ar “Vėžys tikrai negrįš, nusiteik pozityviai”. Tai trukdo kalbėtis, kaip asmuo jaučiasi iš tikrųjų. Tinkamiau yra pripažinti emocijas, sakant kažką panašaus į “Aš suprantu, jog esi prislėgtas, labai sudėtinga būti stipriam viso šio gydymo metu, tikriausiai labai pavargsti” ar “Aš įsivaizduoju, jog labai sunku pozityviai žiūrėti į priekį, kai nežinai, kas laukia ateityje”.

Jei jūsų artimasis verkia, nebandykite sustabdyti jo, bet galite pasakyti, jog verkti yra gerai. Ašaros yra natūralus atsakas į sielvartą. Asmeniui gali būti svarbu išsilieti ir išsiverkti. Kartais sunku matyti artimąjį verkiant, tuomet svarbu prisiminti, kad visi jausmai  ir  mintys  praeina,  ir  praėjus  kuriam  laikui  jis  pasijaus geriau.

12

Dvasinis palaikymas

Kartais, kai žmonės sunkiai serga, pradedama abejoti tikėjimu, dvasine gerove. Jei jūs jaučiate, kad nesugebėsite savo artimajam padėti religijos ar dvasingumo klausimu, galite suorganizuoti susitikimą su dvasininku ar pan. Jei jie yra ligoninėje ar slaugos ligoninėje, joje turėtų būti kapelionas ar dvasinis asistentas.

Apibendrinant, jautraus klausymo tikslas yra kuo geriau suprasti, ką kitas asmuo jaučia. Galbūt jūs niekada pilnai nesuprasite kito, bet kuo arčiau būsite su juo ir kuo geriau suprasite, tuo geriau ir efektyviau bendrausite.

Į viršų