Ligonių maldos

Gvidas

Brolis Kristuje

2000 m. gabus jaunuolis Gvidas baigė Kauno jėzuitų gimnaziją ir nusprendė pasirinkti jėzuito kelią. Baigęs dviejų metų naujokyną, jis davė neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus. Po to studijavo Dubline, Miltauno (Milltown) teologijos ir filosofijos institute, ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Dar po kelerių metų Ignaco Lojolos universitete Čikagoje įgijo filosofijos magistro laipsnį.

2009 m. Gvidas pradėjo teologijos studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir kartu tęsė filosofijos daktaratą Lojolos universitete Čikagoje. 2013-ųjų vasarą jaunasis jėzuitas turėjo būti įšventintas kunigu. Deja, Gvido gyvenimas pasuko netikėta kryptimi – sutrikus sveikatai, jis kreipėsi į gydytojus, o 2011 m. iš Čikagos susirūpinęs savo bičiuliams rašė:

Man diagnozuotas skrandžio vėžys. Iš pradžių manėme, kad tik antros ar trečios stadijos, bet neseniai paaiškėjo, kad vis tik ganėtinai pažengęs. Gydytojai nusprendė nedaryti operacijos, bet taikyti chemoterapiją ir stebėti, kaip vėžys į ją reaguos.

[…] Po devynių savaičių chemoterapijos buvo paskirtas tyrimas. Susitikau su chirurgu, kuris paaiškino tyrimo rezultatus ir padėjo nutarti, koks bus tolimesnis gydymo kelias. Kūno skenavimas parodė, kad vėžys buvo ir yra šiek tiek išplitęs už skrandžio. Nusprendėme, kad ir toliau agresyviai jį atakuosime. Mane operuos, pašalins visą skrandį ir visus galimus išplitimus. Chirurgas buvo labai atviras ir įvardijo šią operaciją kaip labai sudėtingą. Ji truks apie 6–7 valandas. Bet jis nusiteikęs pozityviai. Po operacijos bus skirta daugiau chemoterapijos ir gal net radiacijos. Bet viskas priklausys nuo to, ar sėkmingai pavyks pašalinti išplitusį vėžį. Neslėpsiu, kad diagnozė sukėlė šoką, lydimą liūdesio ir melancholijos. Vis galvojau, kad neteisinga būtų dabar numirti, nes taip norėčiau atiduoti Jėzaus Draugijai nors dalį to, ką ji man per šiuos vienuolika metų padovanojo. Vis atrodė, kad visus šiuos metus praleidau kaupdamas patirtį, mokydamasis, o dalinausi tik minimaliai. Bet vėliau grįžo viltis. Supratau, kad ne pasiekimuose ir darbuose glūdi prasmė. Esu laimingas jėzuitas ir nieko nekeisčiau savo gyvenime. Tad dėkoju Dievui už visokią patirtį ir priimu su ramybe bei viltimi viską, ką jis man yra parengęs. Atvirai galiu pasakyti, kad Viešpats, skirdamas išbandymus, suteikia ir jėgų juos visus pakelti. Žinau, kad didelė dalis mano pasitikėjimo ateina dėl jūsų kasdienės maldos. Chemoterapijos metu ar kai būna liūdna lyg iš niekur staiga užlieja paguoda ir ramybė; po jos ateina gilus suvokimas, kad kažkas už tave pasimeldė. Tad esu nešamas jūsų maldos. Labai jums visiems dėkoju ir prašau toliau mane maldose prisiminti. Aš ir pats už jus visus kasdien meldžiuosi. Kai būna sunkiau, aukoju nerimą, fizinį skausmą už visus jus, kad Viešpats laimintų darbus, duotų naujų pašaukimų į Jėzaus Draugiją, darytų visus šventus, tarnaujančius Dievui ir jo Bažnyčiai. Paskutiniuosius mėnesius leidžiu ganėtinai gerai. Meldžiuosi, skaitau, valgau ir laukiu operacijos. Daug laiko praleidžiu vienas, skaitydamas ar paskendęs savo mintyse. Nors kartais užplūsta nerimas, iš esmės esu nešamas ramybės ir vilties. Daug išmokau per šį laiką ir esu Dievui už viską labai dėkingas.Vienas dvasios tėvas Romoje mus, studentus, ragino nuolatos ir apie viską kalbėtis su Jėzumi. Tiesiog paprastai pasakoti jam apie viską. Neilgai trukus šis monologas virsta dialogu, išmoksti atpažinti Jėzaus balsą, atrandi jo asmens grožį, humoro jausmą ir t. t. Nuo diagnozės pradžios apsisprendžiau, kad tai bus mano svarbiausias projektas – nuolatos kalbėtis su Jėzumi ir ieškoti jo veido. Nesu toks tobulas, kad galėčiau pasigirti didele pažanga, bet džiaugiuosi, kad priartėjau prie Jėzaus ir vis labiau mano monologas virsta giliu širdies dialogu. Jaučiuosi esąs arti Jėzaus, ir tai pati didžiausia dovana. Galbūt tai yra viena iš ligos malonių? Bet aš laukiu ir daugiau jų, nes esu tikras, kad visų maldos mane apdovanos dar daugeliu dalykų. Priimdamas chemoterapiją, maniau, kad dėl maldų galbūt pasveiksiu ir operacijos neprireiks. Dabar žinau, kad tai ne ta malonė. Operacija bus. Tačiau giliai širdyje vis laukiu ir su tam tikru smalsumu žvelgiu į ateitį – įdomu, ką Dievas yra man dar parengęs ir ko dar mane išmokys. Šis požiūris man sukelia nuotykio jausmą. Esu dėkingas, kad keliauju ne vienas ir turiu jėgų pakelti viską su džiaugsmu ir viltimi. Tad nuotykis tęsiasi… Telaimina jus Viešpats. Prisimenu jus visus kasdienėje maldoje.

Nuo 2012 m. balandžio 20 d. ypatingas Gvido nuotykis su Viešpačiu tęsiasi kitaip…

Malda Marijai

Dievo Motina, o mano Gelbėtoja,
jau ilgai ir daug kenčiu. Man sunku melstis.
Niekas neatneša man palengvėjimo.
Net pokalbiai su giminaičiais, draugais mane vargina.
Mano širdyje pamažu nyksta kantrybė ir viltis,
O jų vietą užima kartėlis, skausmas ir liūdesys.
Į Tave, Marija, sudedu visą savo viltį!
Noriu tikėti, kad Tu girdi mane.
O Marija, padėk man, suteik jėgų kentėti,
pasitikėti Tavimi ir priimti kančią.
Prašau, padėk man
prašyti sveikatos, aukoti skausmą už pasaulį.
Amen.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiais metais Pasaulinę ligonių dieną siūlau apmąstyti Evangelijos pasakojimą apie vestuves Kanoje (Jn 2, 1–11), kur Jėzus, įsikišus Jo Motinai, padarė pirmąjį savo stebuklą.

Liga, ypač sunki, visada priverčia kelti svarbius klausimus. Iš pradžių žmogus gali maištauti: kodėl tai nutiko man? Gali pasiduoti nevilčiai ir galvoti, jog viskas prarasta, dabar niekas nebeturi prasmės…

Tokiose situacijose tikėjimas atskleidžia teigiamą savo galią. Ne todėl, kad panaikina ligą, skausmą ar jų keliamus klausimus, bet todėl, kad duoda galimybę suvokti gilesnę prasmę to, kas patiriama. Galimybę suvokti, kad liga gali būti kelias labiau priartėti prie Jėzaus, einančio greta mūsų. Ir šitą galimybę, šitą raktą mums patiki Marija, mūsų Motina, gerai pažįstanti šį kelią.

Per vestuves Kanoje Marija yra rūpestinga moteris, – ji pamato sutuoktiniams iškilusią labai svarbią problemą: vynas, šventinio džiaugsmo simbolis, baigėsi. Marija, išvydusi sunkumą, tam tikra prasme padaro jį savą ir nedelsdama taktiškai pradeda veikti. Ji nelieka stebėtoja, juolab nepuola aiškintis, kas kaltas, bet kreipiasi į Jėzų išdėstydama Jam šį keblumą: „Jie nebeturi vyno.“ Ir kai Jėzus atsako, kad dar neatėjo metas Jam apsireikšti, ji taria tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Tada Jėzus padaro stebuklą – daug vandens paverčia vynu, kuris išsyk pasirodo esąs geriausias šioje šventėje. Ko šis vestuvių Kanoje slėpinys mus moko Pasaulinę ligonių dieną?

Koks viltingas mums yra šis įvykis! Turime Motiną, kurios akys tokios pat budrios ir geros kaip Sūnaus; kurios motiniška gailestinga širdis tokia pat kaip Jo; kurios rankos trokšta padėti lygiai taip, kaip Jėzaus rankos, kurios laužė duoną išalkusiems, lietė ir gydė ligonius. Visa tai pripildo mus pasitikėjimo ir atveria Kristaus malonei bei gailestingumui. Marijos užtarimas leidžia mums pajusti paguodą. Marija yra „paguosta“ Motina, guodžianti savo vaikus.

Kanoje Jėzus yra tas, kuris ateina padėti sunkumų ir vargų ištiktiems žmonėms. Jis išlaisvina daugybę žmonių iš ligų, kančių ir piktųjų dvasių, akliesiems dovanoja regėjimą, paralyžiuotuosius pakelia vaikščioti, raupsuotiesiems grąžina sveikatą bei orumą, prikelia mirusius, vargdieniams skelbia Gerąją Naujieną.

Patikėkime Mergelei Marijai savo bėdas ir prašykime paguodos. Kreipkime į ją savo maldą, kad ji pažvelgtų į mus savo gailestingomis akimis, ypač skausmo akimirkomis, ir padarytų mus vertus šiandien ir amžinai regėti savo Sūnaus Jėzaus gailestingąjį veidą.

To visiems melsdamas teikiu jums savo apaštališkąjį palaiminimą.

Popiežius Pranciškus, Pasaulinė ligonių diena, 2016 m. (vertimas iš „Bažnyčios žinių“)

Kenčiančiojo pokalbis su Dievu

Mano Dieve, ateinu pas Tave toks, koks esu.
Noriu savo ligą ir kančią atiduoti Tau kaip atgailą.
O amžinasis Gailestingume,
padėk man kalbėtis su Tavimi, kad nepalūžčiau.
Labai prašau Tavo pagalbos, pažvelk į mane.
Pasigailėk manęs, Viešpatie,
bent kiek numalšink mano skausmą.
Tačiau jei turiu kęsti tai,
ko nenoriu, nesuprantu ir bijau,
apgaubk mane tyliu, ramiu,
guodžiančiu savo buvimu.
Ateik į mano liūdesį,
Viešpatie, padėk man pasveikti.
Mano Dieve, mano Dieve,
Tu žinai, kad mano skausmas didelis,
aš pavargau, man sunku kovoti,
sunku melstis, pasitikėti Tavimi.
Prašau, Viešpatie, padėk man tikėti,
kad galiu savo kančią aukoti
maldoje už šeimą, už visą pasaulį.
Kaip, Viešpatie, man pasiekti Tavo širdį?

Kaip būti gailestingu ir patirti širdies džiaugsmą?

  • Pasiryžtu savo palatoje nepraleisti akimirkų, kai galiu patirti džiaugsmą; suprasti gydytojų, slaugytojų nuovargį.
  • Nusišypsoti palatos kaimynui, atjausti kito žmogaus skausmą.
  • Pastebėti gamtos grožį ir juo džiaugtis.
  • Atrasti jėgų priimti Dievo gailestingumą Išpažinties sakramente.
  • Pagalvoti, už ką galiu dėkoti.
  • Pasiryžtu melstis su Dievo Motina Marija, patikėti jai savo ligą ir prašyti paguodos.
  • Stengtis atrasti savo kančios prasmę Jėzaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime.

„Magnificat” leidinys ligonių dienai 2017

Psalmė 38, 7-12. 22-23

Susitraukęs ir jėgų netekęs,
slankioju niūrus per visą dieną.
Juk mano strėnos pilnos deginančio skausmo,
nėra nieko sveiko mano kūne.
Visiškai atbukęs ir nukamuotas vaitoju,
nes širdis man iš nerimo plyšta.
Viešpatie, tu žinai, ko aš trokštu,
tu girdi mano vaitojimą.
Mano širdis virpa, netekau jėgų,
mano akys migla apsitraukė.
Mano draugai ir bičiuliai laikosi atokiai
dėl mano ligos opų,
net mano artimieji iš tolo težiūri.
Nepalik manęs, VIEŠPATIE!
Mano Dieve, nesitolink nuo manęs!
Skubėk man padėti,
Viešpatie, skubėk manęs gelbėti!