Loading...
Ko neviltis gali išmokyti apie viltį 2018-04-20T19:56:32+00:00

Ko neviltis gali išmokyti apie viltį

Parengta pagal Tom McGrath
Vertė Giedrė Labušauskaitė

Keliaujant pirmyn

Sapnavau, jog mano skruostais bėga ašaros. Buvau įkalintas tamsiame pilkame koridoriuje su begale durų, bet nei vienų negalėjau atidaryti. Jaučiausi taip, lyg būčiau pasmerktas tame tuščiame pilkame koridoriuje stovėti amžinai.
Kai pabudau, vis dar jaučiausi sukrėstas. Tuo metu buvau bebaigiąs studijas koledže, tačiau visi mano planai ir ateities svajonės buvo sudaužytos. Kelias, kuriuo norėjau eiti nuo mažens, man užsivėrė. Kaip ir savo sapne, jaučiausi praradęs kryptį, viltį ir net aiškumą, kuo aš noriu būti ir kuo galėčiau tapti. Aš skendau siaube ir širdgėloje, atsiskyręs nuo viso pasaulio. Akiratyje nesimatė pagalbos.
Ir iki tol ir po to teko patirti įvairių sunkumų bei iššūkių, tačiau tą kartą išties nebejaučiau jokios vilties. Jaučiausi nebeturįs jėgų ieškoti išeities ar atsakymų. Tai buvo sunkiausias mano gyvenimo periodas.
Keista, tačiau ta neviltis mane ir atvedė į didžiausią teigiamą pasikeitimą mano gyvenime. Supratau, jog neviltis, kad ir kokia skausminga, mane išmokė be galo svarbių dalykų, kurie vėliau man padėjo visą gyvenimą. Žinoma, niekada nebenorėčiau atsidurti toje beviltiškumo būsenoje, tačiau niekuomet neatsisakyčiau ir tų pamokų, kurias anuomet išmokau.
Galbūt jūs ar jūsų mylimieji yra tokioje beviltiškai atrodančioje situacijoje dabar? Kokių gi pamokų gali išmokyti neviltis?

Mes turime stiprybės, kurios net neįtarėme esant

Mano anyta užaugo namuose, kuriuose jos visais poreikiais buvo pasirūpinta. Jai nereikėjo dirbti net namų ruošos darbų. Kai kas ją vadino išlepinta, ir ji pati su tuo būtų sutikusi. Tačiau užaugusi ji prarado savo sutuoktinį antrojo pasaulinio karo metais tepraėjus keliems mėnesiams po vestuvių. Vėliau neteko savo antrojo vyro, kuris mirė po ilgos kovos su vėžiu, palikdamas ją rūpintis dviem vaikais. „Aš niekada negalvojau, kad pasaulis pareikalaus šitiek daug ir aš visa tai įveiksiu. Tačiau aš įveikiau. Nežinau kaip, bet įveikiau.“
Kiekvienas mūsų turi slaptų jėgų, apie kurias mes dažnai net nežinome iki tol, kol gyvenimas iš mūsų pareikalauja jas panaudoti. Kai išgyvename neviltį, mes prarandame pasitikėjimą, jog senosios mūsų gyvenimo kolonos gali atlaikyti mūsų skausmą ar netekties sielvartą. Būtent tada mes pradedame ieškoti naujų rezervų ir atrandame savo dorybes, charakterio stiprumą ir ryžtą, kurie iki tol mums neatrodė būdingi.
Nei vienas mūsų nenorėtų patirti nevilties išbandymų, tačiau dažnai būtent tamsiausiais gyvenimo laikotarpiais atrandame, kas mums yra svarbiausia gyvenime, ir kokie stiprūs, kūrybingi ir atsparūs galime būti.

Pamatyti priėmimo vertę

Dažnai neviltis apima situacijose, kai nieko negalime pakeisti. Tad didelę savo gyvenimo dalį mes praleidžiame bandydami pakeisti tai, kaip jaučiamės, – tinkamai valgydami, žiūrėdami tinkamą filmą, paskambindami tinkamam asmeniui ir panašiai. Tačiau nevilties situacijose nėra lengvų receptų. Be to, įprastai šie jausmai per stiprūs, kad juos galėtume ignoruoti. Todėl tokiu atveju pirmiausia turime pripažinti savo jausmus ir būsenas. Nors niekam nepatinka išgyventi šių jausmų teikiamą skausmą, tam tikras palengvėjimas gali slypėti paprasčiausiame pripažinime: „Aš dabar jaučiu neviltį.“ Tik tada būsime pasiruošę išmokti šio gyvenimo momento teikiamą pamoką.

Suprasti, jog mes ne vieni savo sielvarte

Beviltiškumo patyrimas augina mūsų gebėjimą atjausti ir mylėti. Tam, kad pasipriešintumei neviltį lydinčiai atskirčiai, pabandyk atsiverti kitų, esančių panašioje (o gal net ir blogesnėje) situacijoje, kančiai. Kai pajunti ryšį su kitais, kurie dabar irgi kenčia, patiri atjaučiančios meilės palaiminimą.

Girdėjau vieną dvasinį vadovą siūlant paprastą pratimą, palengvinantį nevilties jausmą. Jis siūlė: įsitaisyk ramioje vietoje ir įsivaizduok, kad įkvepi savo jaučiamą neviltį, bet iškvepi palaiminimą visiems, kurie ją dabar išgyvena. Šis pratimas padeda skausmo energiją pakeisti palaiminimu. Tai patvirtina posakį: „Kiekvieno gyvenime skausmas neišvengiamas, o nusivylimas pasirenkamas“.

Tomas Mertonas

„Melstis ir mylėti išmoksti tada, kai malda tampa neįmanoma ir kai tavo širdis pavirsta į akmenį.“

Įsitaisyk ramioje vietoje ir įsivaizduok, kad įkvepi savo jaučiamą neviltį, bet iškvepi palaiminimą visiems, kurie ją dabar išgyvena. Šis pratimas padeda skausmo energiją pakeisti palaiminimu.

Pasikliauk dieviška pagalba

Kai padarėme viską, ką buvo įmanoma, o gyvenimas vis dar atrodo siaubingas, esame labiau linkę atsisukti į Dievą. Tai pasidavimo dvasingumas. Tada tiesiog „paleidžiame vadžias“, nieko nebekontroliuojame ir patikime Dievui savo gyvenimus ir situacijas. Taip darydami leidžiame Dievo malonei pasireikšti mūsų gyvenime.
Daugelis priklausomybę alkoholiui ir kitiems dalykams turinčių žmonių atrado, jog tada, kai pasiekė nevilties dugną, pagaliau galėjo paleisti iš rankų savo senąjį gyvenimą ir atsisukti į dievišką pagalbą. Ir kaip tik tada prasidėjo kilimas. Naujasis jų gyvenimas atskleidžia paradoksalią tiesą: „Pasidavimas veda į pergalę.“
Atsisukimas į Dievą nereiškia, kad tą pačią sekundę visos ligos tiesiog pradings. Iš tiesų, mūsų išorinė situacija gali likti labai panaši kaip buvo, bent jau kurį laiką. Bet kaip kad uždegta žvakė šviečia tamsiame kambaryje, taip ir viskas po truputį pradeda keistis, kai užsižiebia viltis.

Išmok priimti kitų pagalbą

Benas visą gyvenimą tvirtai tikėjo, kad vyras turi būti visiškai savarankiškas. Jo šeimos vyrai tiek žodžiais, tiek ir darbais pabrėždavo, jog pagalbos ieškojimas yra silpnumo ženklas, ir jo turi būti vengiama bet kokia kaina.

Vieną dieną jis smarkiai susižeidė darbe ir daugiau kaip metus buvo nedarbingas. Kaimynai ir draugai iš bažnyčios siūlėsi padėti jaunai Beno šeimai atlikti namų ruošos darbus ir aprūpinti maistu. Jis nuolat atsisakinėjo pagalbos, kol vieną kartą po tiesaus pokalbio su savo kunigu suprato, jog išdidumas blokuoja Dievo ir kitų rūpestį juo ir jo šeima. Po to jis pradėjo pastebėti ir vertinti daugybę jam rodomų pagalbos ir gerumo ženklų. Tai taip pat pažadino jo kūrybingumą ir jis
suprato, kaip gali padėti kitiems. Tuomet jo neviltis ėmė trauktis.

Žmonės sukurti gyventi bendruomenėje, o tai reiškia – padėti vienas kitam ir vertinti vienas kito dovanas. Kai viskas gyvenime gerai klostosi, mes esame„ant bangos“, gali atrodyti, kad mums nereikia niekieno pagalbos. Tačiau kai išgyvename neviltį, vienas kelias iš to nusiminimo yra atsiverti ir priimti kitų pagalbą.

Ir tau reikia išmokti nešti savo sielvartą. Net jei atrodo, kad jis grasina tave sugniuždyti, tu vėl atsitiesi, nes žmogus yra toks stiprus. Tavo sielvartas turi tapti tavo dalimi, nereikia nuo jo bėgti.

Etty Hillesum, nužudyta nacių koncentracijos stovykloje

Judėk reikalingų pasikeitimų tavo gyvenime link

Kartais neviltis mums parodo, kad turėtume kažką kardinaliai pakeisti savo gyvenime. Tai gali būti gyvenimo būdas, prisirišimai (prie žmonių, vietos, arba dalykų, kurie nėra geri mums) arba koks nors mūsų įsitikinimas apie save patį arba pasaulį. Skausmas dažnai yra stipriausias keistis skatinantis veiksnys, ir kartais neviltis yra mūsų širdies būdas atkreipti dėmesį į tai, kad mums reikia keistis. Taigi, svarbu ne tik gydyti nevilties ir depresijos simptomus, bet ir sąžiningai bei drąsiai ieškoti juos sukėlusios priežasties. Tai darydami galime atrasti, kaip dabartinis mūsų gyvenimo būdas nutolino mus nuo tikrųjų vertybių.

Taip galvojant neviltis gali būti tikra dovana, padedanti ištiesinti gyvenimo kelius ir tapti geriausiuoju„aš“ – tokiu asmeniu, kokiu Dievas mane sukūrė būti. Tai pamoka, kurią pradėjau mokytis patirdamas neviltį koledže. Atkryčiai, kuriuos patyriau, privertė klausti savęs pamatinių klausimų: „Kas aš esu?“, „Kodėl aš čia?“, „Koks yra mano gyvenimo tikslas?“. Sąžiningas atsakymų į šiuos klausimus ieškojimas tapo mano išėjimo iš nevilties keliu.

Iškentę nevilties išbandymą išmokstame vertingą pamoką: net ir tai praeina. Dar daugiau, galime išmokti, kad net įvykiams klostantis blogiausiai kaip tik įmanoma, gelmėje tebeslypi tiesa, jog esi labai mylimas, ir kad tavo tikrasis gerumas negali būti sunaikintas. Turbūt pačią svarbiausią neviltyje išmoktą pamoką galėčiau nusakyti savo dvasios vadovo Tėvo Raimondo Novačeko, CSV, žodžiais: „Kiekvienoje akimirkoje gėris yra įmanomas.“

Tai nereiškia, kad blogi dalykai nėra blogi, bet kad net ir blogiausioje situacijoje mūsų atsakymas į skausmą gali būti dorybė, meilė ir gerumas. Ir tai iš tiesų vertinga pamoka.

Tom McGrath yra knygų suagusiems („Kasdienės meditacijos užimtiems tėvams“, Acta Publications, 2002) ir vaikams (“Kai sergi ar guli ligoninėje“, Abbey Press, 2002) autorius bei TrueQuest Communications įkūrėjas, šioje organizacijoje atsakingas už homilijų ruošimo išteklius.

RĖMĖJAI:

Abbey Press
Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa
Ateitininkų medikų korporacija„Gaja“
Eucharistinio Jėzaus seserys

nuotrauka Ligitos Ryliškytės, SJE

Į viršų

Sielovadinės pagalbos ligoniai ir jų artimieji gali kreiptis į:

  • Nacionalinio vėžio instituto Gailestingumo Motinos koplyčios bei Gerontologijos ir reabilitacijos centro Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės koplyčios Vilniuje kapelioną kun. Algirdą Šimkų (tel. 8 652 94049, interneto puslapis: http://www.koplycia.lt/, el.paštas: sodnelis@gmail.com) bei koplyčios savanorius (parasyk@savanoriui.lt)
  • Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dievo gailestingumo koplyčios kapelioną kun. Rimgaudą Šiulį (tel. 8 643 23834)
  • Vaikų ligoninės Santariškėse dvasinę asistentę ses. Lilę Marazaitę (tel. 8 67967611, el. paštas: lile.marazaite@gmail.com )
  • LSMU Kauno klinikų Šv. Luko koplyčios kapelionus – mons. Artūrą Jagelavičių, kun. Andrių Alminą, kun. Gytį Stumbrą, kun. Robertą Grigą, kun. Vytenį Vaškelį, kun. Nerijų Pipirą (tel. (37) 32 78 10, mob. 8 671 71716)
  • Sielovados centro Vilniuje „Bendrakeleiviai“ sunkiai sergančius artimuosius slaugančiųjų savipagalbos grupių vadovę psichologę Reginą Morkūnienę (tel. 8 67664542, interneto puslapis: http://www.bendrakeleiviai.lt/, el. paštas: info@bendrakeleiviai.lt)
  • Krikščioniško gyvenimo bendruomenės dvasinius palydėtojus visoje Lietuvoje (el. paštas: ligoniusielovada@gmail.com)

Rekomenduojamos knygos :

  • Anselm Grun „Pasitikėk savo jėgomis: kaip įveikti krizes“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Valerio Albisetti „Atsigęžk į save“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Bebedict J.Groeschel, C.F.R „Dievo ašaros: Kaip ištverti sunkų sielvartą ir sukrėtimą“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Nick Donnelly „Gyvenimas su liga ir kančia“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2012
  • Henri J.M. Nouwen „Vidinis meilės balsas: Kelionė per kančią į laisvę“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009
  • C.S.Lewis „Ištvertas sielvartas”, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009
  • Reinhard Abeln, Anton Kner „Tu mano vargus pažįsti. Kaip melstis sergant“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2006
  • Kathryn J. Hermes, FSP, „Vidinės ramybės keliu“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011