Loading...

Styveno istorija

 Styvenas: „Aš visada norėjau žaisti futbolą, būti komandoje kartu su kitais, koledže tikrai norėjau žaisti futbolą. Net juokinga, kaip viskas apsivertė man mokantis vidurinėje mokykloje: aš pradėjau plaukioti. Man patiko plaukioti, nes vandeny buvau tik aš ir galėjau kaltinti tik save, jei padarydavau kažką ne taip.“

 Styveno mama: „Buvo smagu stebėti Styveną, kad ir kokia sporto šaka jis tuo metu domėtųsi.  Jis pradėjo plaukioti. Viskas kažkaip pasikeitė.“

 Styvenas:  „Esu perfekcionistas. Man patinka tai, ką darau, daryti gerai. Esu pakankamai griežtas sau. Ypač, kai kalbama apie mokyklą ir sportą.“

 Styveno tėtis: „Jis turėjo psichologinio tvirtumo ir sugebėjimo vandenyje išbūti ilgai, plaukdamas baseine ratą po rato.“

 Styvenas:  „Baseine mes sportuodavom kiekvieną rytą nuo penktos valandos.  Tąkart vandenyje man buvo šalta, neapšilau ir nuo plaukiojimo. Norėdamas sušilti nuėjau į dušą, bet man vis tiek buvo labai šalta. Grįžau namo ir pramiegojau visą dieną. Vis tiek nesijaučiau geriau. Pakilo  temperatūra, gal 99°F (37.2°C) .“

Styveno mama: „Ketvirtadienį mes nuėjome pas gydytoją. Ji galvojo, kad Styvenas greičiausiai susirgo mononukleoze, todėl atliko kraujo tyrimą.“

Styvenas:  „Ketvirtadienį gavau kraujo tyrimo atsakymą, penktadienį  tiesiog gulėjau, o šeštadienį paskambino gydytoja ir telefonu išgirdau žodį „leukemija.“

Styveno mama: „Prisimenu tą skambutį. Kai Styvenas išgirdo gydytoją sakant žodį „leukemija“, sukniubo ant grindų, pradėjo verkti. Niekada neužmiršiu tos akimirkos. Aš buvau šoke. Buvo labai sunku.“

Pažįstamas šeimos kunigas tėvas Parks: „Žinia, kad Styvenas serga leukemija, man buvo labai netikėta. Negalėjau patikėti, kad tai atsitiko šiai šeimai. Kilo troškimas būti su Styvenu.“

Styveno tėtis: „Mes žinojome, kad tėvas Parks ateis pas Styveną, nuramins jį, padės suprasti, paaiškins, kas vyksta.“

tėvas  Parks: „Styveno tėvai man paskambino ir paprašė atvykti į ligoninę suteikti Styvenui  ligonių patepimą.“

Styvenas: „Pirmą kartą  gautas ligonių patepimas buvo vienas  reikšmingiausių ir įsimintiniausių mano išgyvenimų.“

tėvas  Parks: „Styvenas gulėjo lovoje. Aš paklausiau, ar jis norėtų gauti ligonių patepimo sakramentą. Jis sutiko. Mes meldėmės. Styvenas suprato gilią sakramento reikšmę. Ligonių patepimo metu Dievo prašėme dvejopo išgydymo: fizinio, jeigu tai Jo valia, ir dvasinio, kad turėtų jėgų, dvasinės stiprybės ir supratimo, kad jis nėra paliktas vienas šioje kovoje.“

Styveno mama: „Tikiu, kad Styvenas tą suprato:  jis jautė ramybę ir saugumą.“

Styvenas: „Kai gavau ligonių patepimą, supratau, kad viskas bus gerai, kad turiu būti pozityvus.  Turiu nuolat galvoti apie Dievą, Juo pasitikėti.  Jo man reikės visą likusį  gyvenimą ir ypač gydymo metu.“

Styveno tėtis: „Styvenui buvo diagnozuota lengviau pagydoma ūmi limfoblastinė leukemija.“

Styvenas: „Aš buvau gydomas beveik keturis mėnesius. Tai buvo sekinantis ir sunkus laikas. Jaučiausi labai pavargęs ir bejėgis, mane pykino. Visai neturėjau energijos. Buvo sunku.“

Styveno tėtis: „Styvenui prasidėjo komplikacijos ir, jeigu būtų  gydoma vien chemoterapija, jos mažino galimybę pasveikti iki 30%. Taigi mums reikėjo apsispręsti: arba gyvename su 30% pasveikimo tikimybe, arba galvojame apie kaulų čiulpų transplantaciją.“

2014 m. spalio 16 d. Styvenui buvo atlikta kaulų čiulpų persodinimo operacija.

Styvenas: „Po operacijos atsistatyti buvo sunku.  Buvau kaip ne aš. Žiūrėdamas į veidrodį nepažinau savęs: buvau be plaukų, o veidas tapo didelis tarsi pilnas mėnulis. Buvo sunku atsikelti ryte ir išgyventi dieną būnant kitokiu žmogumi nei buvau anksčiau. Tai tęsėsi apie pusę metų.“

Styveno mama: „Po Styveno kaulų čiulpų transplantacijos šešias savaites praleidome ligoninėje. Styvenas kentėdamas laukė, kol  kūnas priims naujus kaulų čiulpus. Tai buvo sunkiausios dienos mano gyvenime, nes mačiau, kaip kenčia Styvenas,  ir niekaip negalėjau jam padėti.
Dar ligos pradžioje Styvenas sužinojo apie atperkančią kančią. Žinau, kad tai išties pakeitė jo gyvenimą.“

tėvas  Parks: „Iš tiesų mes galime aukoti savo kentėjimus už kitus žmones ir, sujungus juos su Jėzaus kryžiumi, kančią panaudoti geram.“

Styveno mama:  „Chemoterapijos metu Styvenas ant sieninės lentos užrašydavo vardus kentėjimus patiriančių pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, už kuriuos aukodavo tos dienos savo kančią.“

Styvenas: „Manau, jog Dievas leidžia mums kentėti, nes tai labai  stiprus būdas paveikti kitus žmones.“

2014 m. lapkričio 21 d. Styvenas paliko ligoninės palatą ir tęsė gydymą namuose.

Styveno tėtis: „Styvenas sveiksta. Tai gali užtrukti dar keletą metų.“

Styvenas: „Per pastaruosius keturis mėnesius baigiau vartoti daugelį vaistų. Tai rodo, jog pagaliau grįžtu į normalų gyvenimą. Vis labiau pradedu pasitikėti savo paties kūnu, o ne vaistais, kurie padėdavo atlikti kai kurias kūno funkcijas.“

2015 m. rugpjūčio 12 d. Styvenas grįžta į mokyklą.

Styveno tėtis: „Daugelį žmonių giliai palietė tai, kaip Styvenas išgyveno savo ligą, ir kokia malonė jį lydėjo. Dabar žmonės džiaugiasi, kad jis sveiksta, grįžta į normalų gyvenimą, nori, kad jis aktyviai įsilietų į mokyklos ir sporto veiklą, kad jis plaukiotų.  Žmonės  jaučia jam meilę.“

Styvenas: „Šiuo metu aš stengiuosi lankytis mokyklos renginiuose bei praleisti kuo daugiau laiko su savo draugais. Vienas iš sunkiausių dalykų, kad negaliu žaisti futbolo…“

2015 m. rugsėjo 7 d. Styvenas pirmą kartą po kaulų čiulpų  transplantacijos grįžta į baseiną.

Styveno tėtis: „Mes jaudinamės, kai matome jį plaukiojantį. Styvenas geriausiai jaučiasi baseine. Plaukiodamas jis išsiugdė tvirtą valią, kuri padėjo įveikti ligą. Sūnaus pasinėrimas į vandenį mums tarsi krikštas.“

Styveno mama: „Styvenas man yra pasakęs: „Mama, aš visada meldžiausi, kad galėčiau pakeisti kitų žmonių gyvenimus.“ Tuomet aš pagalvojau, kad jo malda už žmones tam tikru būdu keičia pasaulį. Net kentėdamas Styvenas norėjo padėti kitiems. Pasiaukojanti širdis.“

Į viršų
2018-04-21T20:21:54+00:00