Loading...

Palaimintasis Vladimiras Gika (1873–1954)

Vladimiras Gika – rumunų princas, mažai žinomas, tačiau tikrai svarbus asmuo, atsivertęs į katalikybę ir 2013 m. popiežiaus Pranciškaus paskelbtas kankiniu.

Vincentas Paulietis

XX amžiaus pradžioje, tuo neramiu laikotarpiu, palaimintasis Vladimiras Gika tapo kunigu ir savo šalyje įkūrė pirmąjį katalikų institutą (tokio jo gimtinėje nėra buvę), skirtą meilės gailestingumo darbams. Jo įkvėpėjas buvo šventasis Vincentas Paulietis. Vladimiras visą savo energiją ir turtus skyrė vargšams bei ligoniams, jis taip pat sukūrė itin charakteringą „liturgiją artimui“, tapusią jo minties ir mokiniams perduodamo mokymo konstanta. „Liturgija artimui“ reiškia, kad apsilankius pas vargšus reikia švęsti „Jėzaus susitikimą su Jėzumi“. Jis rašė: „Dvilypė ir slėpininga liturgija: vargšas regi ateinantį pas jį Kristų gelbstinčio brolio pavidalu, geradarys regi varguolyje pasirodantį kenčiantį Kristų, prie kurio jis pasilenkia. Ir taip pat kartu vientisa liturgija, nes gestas ir vienam, ir kitam, yra tai, ko reikia, abiejose pusėse telieka dvejose sielose per dvi būtybes susijungęs Kristus, geradaris Kristus, atėjęs pas kenčiantį Kristų, kad įsilietų į pergalingąjį, šlovingąjį ir laiminantį Kristų.“ Tokiu būdu eucharistinė liturgija, jau pašvęsta prie altoriaus, tęsiasi apsilankymuose pas vargšus: tai tereiškia „skleisti Mišias visą dieną ir visame pasaulyje, kaip sklinda koncentrinės bangos, pasklidusios nuo eucharistinės ryto Komunijos.“[1]

Todėl kai prireikus Vladimirą pakviesdavo, jis eidavo taip melsdamasis: „Viešpatie, išvysiu vieną tų, kuriuos Tu pavadinai „kitu savimi“. Padaryk taip, kad mano kenčiantis brolis priimtų mano atnašaujamą auką ir širdį, su kuria ją atnašausiu. Padaryk taip, kad laikas, kurį su juo praleisiu, atneštų amžinojo gyvenimo vaisių, jam ir man. Viešpatie, paremk mane Tavųjų vargšų žvilgsniu. Viešpatie, priimk mane, taip pat, vieną dieną, į šventąjį Tavo vargšų būrį.“

Mylimiausias Vladimiro posakis buvo: „Niekas taip nepriartina Dievo, kaip artimas.“ Jis praktikavo šiuos žodžius iki paskutinės gyvenimo valandos komunistų kalėjime, į kurį buvo įmestas jau daugiau nei aštuoniasdešimties metų amžiaus. Kalėjimo siaube praleido paskutiniuosius gyvenimo mėnesius, palaikydamas kalinius meilumu, dėmesiu ir seno žmogaus pasakojimais. Komentuodamas evangelinį pasakojimą apie Emauso mokinius, sakė jiems: „Kai baigiasi diena, Jėzaus mokiniai gali būti atpažinti tik pagal tai, kaip jie – kaip ir jų Mokytojas – „laužia duoną“, pašvęsdami savo broliams gyvąją jų pačių kūnų duoną.“

Ištrauka iš knygos: Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba, Gailestingieji šventieji. – Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Černiuvienė. Vilnius: Magnificat leidiniai, 2016, p. 36–37.

Į viršų
2018-04-24T19:27:26+00:00