Loading...

Kančia. Kodėl?!

Vaidilė Šumskienė, Artuma 2009 m. Kovas

Mūsų ką tik gimusi dukrelė gulėjo inkubatoriuje ir miegojo. Kartkartėmis nubusdavo, ir tuomet jos veidelį iškreipdavo aštrus skausmas, ji imdavo muistytis ir verkti. Jos lūžusi rankytė buvo pamėlynavusi ir sutinusi. Dukrelė mėgindavo ją pajudinti ir tuomet, perverta skausmo, pravirkdavo. Ši rimta, kaip sakė medikai, gimdymo trauma, kurią patyrė mūsų vaikas, buvo dar skaudesnė mums, tėvams. Atrodė, jog tikriausiai ne viską padarėme, kad taip neatsitiktų ir jai nereikėtų dabar kentėti. Deja, šis mūsų vaikas pasaulį sutiko ne pajusdamas džiaugsmą ir šiltą mamos prisilietimą, bet veriantį skausmą. Mergaitė iš karto buvo nunešta į intensyvios terapijos skyrių, paguldyta inkubatoriuje. Gavusi stiprių nuskausminamųjų vaistų ji užmigo. Buvo skaudu ją matyti.

Kodėl mūsų dukrelė, kuri ką tik gimė ir dar nieko nespėjo atlikti šioje žemėje, jau turi kentėti? Kodėl net ir būdamas teisus Dievo akyse žmogus turi kentėti?

Šis klausimas kankino žmoniją nuo jos atsiradimo pradžios. Jį svarsto ir Šventasis Raštas, Jobo knyga. Jobas buvo turtingas žmogus, gerbiamas visuomenėje, turėjo gausią darnią šeimą. Taip pat jis karštai tikėjo į Dievą, melsdavosi Jam ir atlikdavo visas reikalingas apeigas pagal to meto supratimą. Maža to, jis net aukodavo auką už savo vaikus, jei kartais jie „nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje“ (Job 1, 5). Sakytume, buvo sąmoningas tikintysis, dorai ir teisiai besielgiantis ir savo darbe, ir šeimoje, ir visuomenėje: „Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (1, 1).

Tačiau tokiu Jobo atsidavimu Dievui abejoja šėtonas. Jis pasiūlo Dievui išmėginti Jobą. Šėtonas mano, kad Jobas tiki ir pasitiki Dievu dėl to, kad jam sekasi. „Argi veltui Jobas bijo Dievo <…>. Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“ (1, 9–11). Kaip žmogiška! Kiekvienas esame linkęs mylėti kitą asmenį tada, kai jis vienaip ar kitaip yra naudingas. Dievą mylėti dar naudingiau, Jis vienintelis Visagalis, nuo kurio priklausome… Netekęs visų turtų ir vaikų Jobas nepalūžta: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (1, 21). Antrasis išmėginimas dar griežtesnis. Šėtonas mano, kad žmogui brangiausia yra jo gyvybė, todėl palietus jo kūną bei kaulus nebeatlaikytų ir imtų keikti Dievą. Šis leidžia vėl išmėginti Jobą. Jobas suserga dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio. Taip atsitikus ir žmona nebepalaiko jo tikėjimo: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ (2, 9). Suvokdamas, kad jis niekuo nenusikalto, o Dievas vis tiek jam siunčia tokią kančią, Jobas nutyla septynias dienas. Tai laikas, kai Jobas išgyvena ir įsisąmonina savo kančią, laikas, kai jis patiria Dievo tylą. Kodėl taip atsitiko, atsakymo nėra.

Trys draugai ateina Jobo aplankyti. Jie liūdi ir tyli kartu su juo septynias dienas. Pagaliau jie mėgina Jobą paguosti, tačiau ieškodami atsakymo į klausimą, kodėl teisusis Jobas turi kentėti, pateikia įprastą to meto izraelitams įsitikinimą: Dievas atlygina palaima už gerus darbus, o už blogus baudžia ligomis, nelaimėmis ir pan. Todėl atrodytų, jei Jobą užgriuvo tiek nelaimių ir tokia sunki liga, jis yra kažką blogo padaręs: „Argi gali žmogus būti teisesnis už Dievą? Argi gali mirtingasis būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?“ (4, 17). O Jobas žino, jog jis yra be nuodėmės ir teisus Dievo akivaizdoje. Ši sankirta skatina jį kardinaliai pasikeisti.

Tačiau Aukščiausiasis tyli, ir Jobas, negaudamas atsakymo, kodėl kenčia, nutaria iškviesti Dievą į teismą. Ir vėlgi – kaip žmogiška! Žmogus negali suprasti, kaip dideli ir maži dalykai žemėje gali atsitikti be priežasties. Kiek iš mūsų, išsimokslinusių, daug patyrusių ir savo darbu nuoširdžiai užsidirbančių pragyvenimui, nemano taip pat? Akis už akį, dantis už dantį – tai principas, kuris vis dar gajus ir mūsų visuomenėje. Šėtono klausimas Dievui – argi veltui Jobas bijo Dievo – sudrebina pamatinius jo moralės principus. Tačiau elgtis teisiai vien dėl to, kad Dievas atlygintų turtų gausa ir artimųjų palaima, neužtenka. Jobo pyktis kyla iš suvokimo, kad ši samprata pasmerkta žlugti, nes yra žmogaus sumanyta ir negali saistyti Dievo.

Šios knygos trečiajame skyriuje Jobas keikia dieną, kai gimė, ir naktį, kai buvo pradėtas. Tai primena Pradžios knygos sukūrimo pasakojimą, tačiau čia pateikiamą paradoksaliai priešingai. Pradžios knygos pirmajame skyriuje Dievo kalba prasideda žodžiais: „Tebūna šviesa!“ ir baigiasi poilsio motyvu (plg. Pr 1, 3 ir 2, 1–3). Jobas savo monologą pradeda taip „Tebūna ji tamsa!“ ir baigia sakydamas: „Neturiu nei ramybės, nei paliovos, nei atvangos, nes užgriuvo kančia“ (3, 26). Septynių dienų tylą jis nutraukia ne malda Dievui ar kreipiniu į draugus, bet monologu, kuris išreiškia jo, kaip kalbėtojo, vienišumą ir atskirtį. Toks pasaulio sukūrimo perfrazavimas yra ne tiek Jobo pykčio rezultatas, kiek jo siekis pasakyti, jog tai, kas atsitiko, netelpa kasdienybės įprastume. Jobas siekia įspėti draugus Elifazą, Bildadą ir Zofarą, kad jie taip pat pasisaugotų. Nebeieškodamas problemos priežasčių, jis pataria bičiuliams, kad jie rimtai pasirengtų ir nusiteiktų tam, jog ateis diena, kai jie irgi susidurs su tokia pat, dabar jį draskančia, jėga. Turtų stygius, šeimos bei sveikatos nebuvimas skatina Jobą klausti. Tokia padėtis jam kelia mirties troškimą – stiprų tarsi plėšikų džiaugsmas: „Jie laukia mirties, bet ji neateina, jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno; jie labai džiūgauja ir jaučiasi smagiai, suradę kapą“ (3, 21–22). Per sukūrimą ir gimimą gautos dovanos Jobui tampa karčios, nes, iš dabartinės būklės žvelgdamas į savo gimimo dieną ir pradėjimo naktį, jis yra priverstas įžengti į sielos skausmą ir patirti Dievo priešiškumą. Ironiškas jo klausimas: „Kam gi duota šviesa vyrui, negalinčiam matyti kelio, Dievo iš visų pusių apsuptam?“ (3, 23) atskleidžia žodžių žaismą. Veiksmažodį „apsupti“ vartoja ir šėtonas (1, 10), nurodydamas visišką Dievo globą – Jis apsupęs Jobą savo apsauga iš visų pusių. Dabar Jobo nuotaika visiškai pasikeitusi – Dievas laiko jį apsupęs kančia. Jobas pyksta, bet trokšta vėl būti kartu su Dievu. Matydamas, jog to negalės padaryti savo jėgomis, Jobas nori užbaigti mirtimi savo kančią, kuri kyla ne vien iš fizinio skausmo, bet ir dėl Dievo nepatiriamumo.

Jobas atranda Dievą kaip Nedalyvaujantį jo buvime, drauge ir Priešą. Dievo nebuvimo tema persmelkia visą Bibliją: Mozė ir pranašai, kaip Jėzus ir krikščionys, nuolat jaučia Dievo trūkumą. Mistikai ir šventieji, kaip ir Jobas, žino, kaip Dievas tam tikrais momentais išsprūsta iš jų ieškojimų.

Dievas prabyla, tačiau Jo atsakymas pribloškia Jobą. Priešingai nei draugai, bandantys duoti pagrįstą žmogaus kančios paaiškinimą, Dievas nepateikia priežasčių ir nesvarsto jokių argumentų. Kančios taip ir lieka apgaubtos paslapties. Jobo kaltinimą, esą Dievas klastingas ir abejingas teisingumui, Jis netiesiogiai paneigia. Iš esmės Dievas užduoda Jobui tris klausimus: kas tu esi? kur tu esi? ar tu sugebi? Šie neįmanomi atsakyti, pamatiniai klausimai turi ypatingą galią – į juos reaguoti žmogus gali tik neigdamas: aš esu niekas, manęs ten nebuvo, aš nesugebu. Dievo kalba visiškai suglumina Jobą – vietoj atjautos ir paguodos žodžių jis girdi virtinę nesibaigiančių klausimų, savo turiniu sukeliančių jam beviltiškumo jausmą: „Argi priekaištų ieškotojas bylinėsis su Visagaliu? Kas ginčijasi su Dievu, tas turi atsakyti“ (40, 2). Teisiojo drama, virtusi tyla susidūrime su Dievu, tęsiasi tol, kol Jobas savo nauja tikėjimo pagava atranda, jog Dievo kalboje glūdi meilė. Jobo drama iškelia sunkų ir aštrų žmogaus pašaukimą – gyventi ir būti Dievo atvaizdu, o tai reiškia pripažinti, kad Dievo teisingumas nepriklauso nuo žmogaus supratimo ir žinojimo. Nors Jobas kentėjo būdamas nekaltas, jo kančia nebuvo beprasmė. Savo kančioje jis sutiko Dievą, Jį pažino, pajuto Jo meilę…

Žvelgiau į savo mažąją dukrelę ir mane nepaprastai šildė mintis, jog taip atsitiko ne dėl to, jog šios kančios kažkas norėjo ar siuntė. Visa širdimi žinojau, kad Dievas dabar kenčia ir liūdi kartu su mumis. Tai teikė neaprėpiamą Viltį…

Į viršų
2017-02-05T20:02:31+00:00