Kaip įveikti vienatvę po artimojo netekties

Parengta pagal Erin Diehl
Vertė Domantė Sakalauskaitė

Rasti kelią

Prieš aštuonerius metus mano vyras Dovydas mirė nuo vėžio. Jis sirgo tik tris mėnesius. Tuomet mane apėmė toks vienišumo jausmas, atrodė, jog skausminga tuštuma krūtinėje niekada nebus užpildyta. Dienos buvo begalinis beprasmės rutinos labirintas, o mano jausmai nesuvaldomai mainėsi.

Naktimis buvo dar blogiau. Aš negalėdavau užmigti, todėl vienišas valandas leidau bandydama skaityti ar melstis ar vaikščiodavau iš kambario į kambarį, tarsi ieškodama nežinia ko. Aš buvau tokia vieniša sename milžiniškame Viktorijos stiliaus name, kupiname daiktų ir atsiminimų apie 43 laimingus santuokos
metus. Tuomet atrodė, kad neištversiu viena.

Dabar, kai prisimenu praeitį, nors ir ilgiuosi savo vyro gerumo ir meilės, jaučiu tik švelnų sopulį krūtinėje. Dabar jau galiu sutikti su nežinomo autoriaus citata, kurią prieš aštuonerius metus užklijavau ant šaldytuvo: „Viskas ne taip jau blogai – ir tu nesi vienintelė, kuri tai patiria.“ Kaip man pavyko vėl nuraminti savo širdį?

Prieš aštuonerius metus apsisprendžiau „kurti savo išgyvenimą“, kaip kad rašoma vienoje iš daugelio knygų apie gedėjimą, kurias skaičiau bemiegėmis naktimis. Tai, ką tuomet skaičiau, kaip įmanydama bandžiau įgyvendinti praktiškai. Nors labai ilgą laiką nesijaučiau savimi, kai kurie dalykai, kuriuos tuomet atradau, galbūt pagelbės ir jums.

Palaikykite ryšius su draugais

Aš visada turėjau daug draugų – tai vienas iš brangiausių man duotų palaiminimų. Galbūt taip įvyko dėlto, kad buvau vienintelis vaikas šeimoje ir anksti išmokau užmegzti santykius su kitais.
Po vyro mirties supratau, kad, kai nebegaliu ištverti vienatvės, nereikia tiesiog sėdėti ir laukti – gal kas paskambins. Turiu pati imtis iniciatyvos.

Buvo atvejų, kai aš nusivildavau. Kartais nustebdavau, kai žmonės, iš kurių tikėjausi dėmesio ir paramos, neturėjo tam laiko. Kiti, iš kurių nesitikėjau nieko ypatingo, apdovanojo mane meile ir parama.
Taip gali nutikti ir su šeimos nariais. Kai kurie jums labai nuostabiai ir nuoširdžiai padės. Kiti negalės padėti taip, kaip trokštate.
Nenusivilkite. Jei ieškosite paramos, ją rasite.

Mano draugė, Elena, buvo – ištikimas stiprybės šaltinis. Mes abi gyvename tame pačiame mažame miestelyje, tačiau pažinojome viena kitą tik iš matymo, kol prieš trejus metus mirė jos vyras. Jos drąsa ir tikėjimas bandant gyventi našlystės vienatvėje mane labai sustiprino. Su Elena greitai susidraugavome. Galbūt ir jūsų aplinkoje yra panašių išgyvenimų patiriančių žmonių, su kuriais galėtumėte užmegzti abipusio palaikymo ir draugystės ryšius.

Įprasminkite netektojo atminimą

Jei gedite dėl mirusio mylimo žmogaus, suraskite būdų, kurie išreikštų patiriamą netekties skausmą ir ženklintų besitęsiantį mylimo asmens dalyvavimą jūsų gyvenime. Mano draugai, kurie neteko savo trisdešimtmečio sūnaus dėl AIDS po laidotuvių surengė gražią ceremoniją mūsų bažnyčios pusrūsyje. Tai buvo džiugus pasidalinimas jų sūnaus Juozo gyvenimo akimirkomis: jo senoji futbolininko apranga, apdovanojimai už įvairius pasiekimus, daugybė nuotraukų – brangūs prisiminimai apie vaikino gyvenimą. Dabar šių draugų svetainėje, tarp kitų vaikų nuotraukų, kabo ir nuostabi Juozo nuotrauka, kuri tarsi sako: „Taip, mes ilgimės Juozo, bet jis vis dar yra kartu su mumis“.

Raskite būdą švęsti jūsų mylimo žmogaus nukeliautą žemišką gyvenimą kaip dovaną jums. Galbūt galite jo atminimui pasodinti medį ar parašyti eilėraštį. Kad ir kaip nuspręstumėte įamžinti savo artimąjį, nepamirškite, kad niekas negali iš jūsų atimti visų brangių su mylimu žmogumi susijusių prisiminimų ar ištrinti tų nenusakomų būdų, kuriais jis prisilietė prie jūsų gyvenimo. Tai visada bus jūsų turtas.

Šv. Teresė Avilietė

Te niekas tavęs negąsdina,
Te niekas tavęs nebaugina.
Viskas praeina,
Dievas visuomet lieka tas pats.
Kantrybė viską pasiekia.
Kas turi Dievą, turi viską.
Vien Dievo gana.

Tikėkite, kad skausmas praeis

Mano draugė Marija labai kentėjo, kai jos vyras staiga ją paliko vieną su šešiais vaikais. Ir nors santuoka toli gražu nebuvo tobula, Marija patyrė tikrą vienišumo agoniją. Bet tikėjimas leido jai įveikti pačius sunkiausius momentus – šiandien ji daug išmintingesnė ir stipresnė moteris.

Ji sako: „Mes tikrai galime įveikti skausmą, nes jis nesitęs amžinai.“ Marija tiki, kad visas gyvenimas pilnas dovanų ir praradimų. „Tai nenutrūkstantis ratas, kuris į mūsų gyvenimą atneša vis naujus džiaugsmus ir skausmus“. Jei atrodo, kad skausmas neįveikiamas, galite guostis galvodami, kad jis ne visada bus toks stiprus kaip šiandien.

Leiskite sau gedėti ir po truputį gyti. Nėra nustatyto laiko, kiek tai gali užtrukti, ir neprivalote būti įsitraukę į nuolatinį veikimą. Pabuvimas kurį laiką vienatvėje gali padėti suvokti apie save daug vertingų dalykų, kurie padės jums bendrauti su kitais ateityje.

Mūsų praradimas gali tapti atradimu – palaiminimu, kuris gimė skausme.

Branginkite vienatvę

Mano jaunesnis draugas Steponas labai kentėjo dėl kelių nutrūkusių santykių. Galiausiai jis suvokė, kad yra didelis skirtumas tarp vienišumo ir vienatvės. Jis sako: – „Turite išvystyti gebėjimą sutarti su savimi. Aš supratau, jog nėra nieko bloga būti vienam, kad netgi galiu gerai jaustis būdamas vienas.“

Raskite sau malonią veiklą, kuri neštų ramybę į jūsų protą ir širdį. Galbūt tai sodininkystė, piešimas, muzika, skaitymas ar pasivaikščiojimai – sąrašas gali tęstis kiek leidžia jūsų vaizduotė. Tomis akimirkomis, kai praradimo skausmas ima gniuždyti, užsiimkite veikla, kuri jums teikia džiaugsmą. Niekas nepakeis
žmogaus, kurio netekote, bet jūs galite rasti paguodą vienumoje, jei su ja susidraugausite. Tylus laikas, praleistas maldoje, gali jus išmokyti labiau vertinti ir džiaugtis buvimu vienumoje.

Nebijokite priimti pagalbą

Po skaudžios netekties natūralu patirti daug įvairių emocijų. Jei jaučiate, jog jums reikia pagalbos, kad galėtumėte geriau pažinti savo emocijas ir išsilaisvinti iš kai kurių jus slegiančių jausmų gniaužtų, pasvarstykite apie psichologo ar psichoterapeuto konsultacijas ar jūsų poreikius atitinkančią paramos grupę – o gal net apie abu šiuos variantus.

Kartą man teko dalyvauti savitarpio pagalbos grupėje, skirtoje žmonėms, kurie neturi darbo. Daug narių buvo neseniai atleisti dėl etatų mažinimo. Koks didžiulis smūgis pasitikėjimui savimi! Tačiau kai kurie nariai būtent šioje grupėje užmezgė kontaktus,
kurie padėjo jiems vėliau susirasti naują darbą. Kiti pradėjo naujas karjeras, ir darbas jiems ėmė teikti daug daugiau džiaugsmo nei iki tol. Labiausiai šios grupės nariams padėjo supratimas,
kad jie nėra vieninteliai tokį praradimą išgyvenantys. Jūs taip pat galite sulaukti didžiulio palaikymo dalindamiesi išgyvenimais su tais, kurie patiria panašias netektis.

William Shakespeare

Bet jei apie tave, o mielas drauge pagalvoju,
Visi manieji praradimai tirpsta,
Ir skausmas pasitraukia.

Stiprybės prašykite Dievo

Tikėjimas Dievu buvo ir yra mano geriausias ginklas kovojant su sunkumais. Malda ir meditacija gali tapti nuostabiu keliu į vidinę ramybę ir harmoniją. Jei jaučiatės per daug apimtas sielvarto, kad galėtumėte melstis ar būti tyloje, nepamirškite, kad yra daugybė puikios dvasinės literatūros ir įrašų.

Julija Kameron (Julia Cameron) „Kūrėjo kelias“ rekomenduoja per dieną prirašyti tris dienoraščio puslapius. Jūs galite kalbėtis su Dievu rašydami ar tiesiog popieriuje išliedami susikaupusius jausmus. Vidinio skausmo „išleidimas“ į išorę rašymo, piešiant ar kitais būdais yra labai naudingas. Pažvelkite į kiekvieną iš šių dalykų kaip į maldą. Tai gali būti jūsų meldimosi būdas. Jau keletą metų priklausau vienai kas savaitę susitinkančiai maldos grupei. Mes esame dvylika artimų ir vienas kitu besirūpinančių draugų, kurie susitinka kartu pasimelsti ir pasidalinti giliomis dvasinėmis patirtimis. Meldžiamės už kitus ir už save. „Prašykite ir gausite“, sakė Jėzus. Nepamirškite, jog Šventoji Dvasia yra jumyse, ir kad jūs galite jos prašyti įvairiausių dovanų, teikiančių stiprybės ir jėgų netekties ir skausmo kelyje.

Benediktinų vienuolis brolis Dovydas Steindlis-Rastas (David Steindl-Rast) pabrėžia, kad svarbu būti dėkingam. Žinoma, sunku būti ir dėkingam ir liūdnam vienu metu. Skirkite šiek tiek laiko apmąstyti daugybę dalykus, už kuriuos esate dėkingi. Atėjus laikui galbūt pajusite dėkingumą net ir už tai, ką vadiname skaudžiomis pamokomis – dalykus, kurių išmokstate išgyvendami dabartinę netektį.

Kiekvienais metais atlieku rekolekcijas vienuolių trapistų Getsemanės vienuolyne Kentukyje. Nuostabioje aplinkoje ir vienatvėje galiu melstis panašiai kaip Tomas Mertonas sakydama, kad nors ir nežinau, kur einu, aš galiu pasitikėti Dievu ir nebijoti. Viešpats visada su manimi, ir jis neleis man susidurti su pavojais vienai.

Šv. Teresė Avilietė pasakė mintį, kuria aš gyvenu, ir kurią mano vyras išgraviravo man ant apyrankės: „Viskas praeina“. Ir tai tiesa – visa, net šis nepakeliamas skausmas, kurį jūs galbūt dabar jaučiate, praeina. Labai žmogiška trokšti, kad kančia palengvėtų. Ir Dievas, kuris mus myli pirmas, atlieps į mūsų troškimą.

Erina Dijel yra ligoninių sielovadininkė, dvasinė palydėtoja, rašytoja ir keturių suaugusių vaikų motina.

RĖMĖJAI:

Abbey Press
Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa
Ateitininkų medikų korporacija„Gaja“
Eucharistinio Jėzaus seserys

nuotrauka Ligitos Ryliškytės, SJE

Į viršų

Sielovadinės pagalbos ligoniai ir jų artimieji gali kreiptis į:

  • Nacionalinio vėžio instituto Gailestingumo Motinos koplyčios bei Gerontologijos ir reabilitacijos centro Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės koplyčios Vilniuje kapelioną kun. Algirdą Šimkų (tel. 8 652 94049, interneto puslapis: http://www.koplycia.lt/, el.paštas: sodnelis@gmail.com) bei koplyčios savanorius (parasyk@savanoriui.lt)
  • Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dievo gailestingumo koplyčios kapelioną kun. Rimgaudą Šiulį (tel. 8 643 23834)
  • LSMU Kauno klinikų Šv. Luko koplyčios kapelionus – mons. Artūrą Jagelavičių, kun. Andrių Alminą, kun. Gytį Stumbrą, kun. Robertą Grigą, kun. Vytenį Vaškelį, kun. Nerijų Pipirą (tel. (37) 32 78 10, mob. 8 671 71716)
  • Sielovados centro Vilniuje „Bendrakeleiviai“ sunkiai sergančius artimuosius slaugančiųjų savipagalbos grupių vadovę psichologę Reginą Morkūnienę (tel. 8 67664542, interneto puslapis: http://www.bendrakeleiviai.lt/, el. paštas: info@bendrakeleiviai.lt)
  • Krikščioniško gyvenimo bendruomenės dvasinius palydėtojus visoje Lietuvoje (el. paštas: ligoniusielovada@gmail.com)

Rekomenduojamos knygos :

  • Anselm Grun „Pasitikėk savo jėgomis: kaip įveikti krizes“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Valerio Albisetti „Atsigęžk į save“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Bebedict J.Groeschel, C.F.R „Dievo ašaros: Kaip ištverti sunkų sielvartą ir sukrėtimą“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Nick Donnelly „Gyvenimas su liga ir kančia“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2012
  • Henri J.M. Nouwen „Vidinis meilės balsas: Kelionė per kančią į laisvę“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009
  • C.S.Lewis „Ištvertas sielvartas”, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009
  • Reinhard Abeln, Anton Kner „Tu mano vargus pažįsti. Kaip melstis sergant“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2006
  • Kathryn J. Hermes, FSP, „Vidinės ramybės keliu“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011