Kai mylimas žmogus nori mirti namie

Parengta pagal Patti Normile
Vertė Eglė Skiauterytė

Rasti kelią

Iki praeito amžiaus vidurio dauguma žmonių pasaulyje mirdavo namie. Daugelyje pasaulio vietų taip ir tebevyksta. Tačiau šiandien kartu su technologijų bei sveikatos priežiūros pažanga labiau išsivysčiusiose šalyse nebėra neįprasta savo paskutinį atodūsį iškvėpti apsuptam pypsinčių ir mirksinčių įrenginių ligoninėje arba savo kambaryje slaugos namuose.

Nors institucinė globa yra būtina tam tikru kritiniu momentu galutinėje ligos stadijoje, tačiau tie, kurie gali pasirinkti, vis dažniau renkasi mirti namuose, jei tik įmanoma. Jie nori praleisti paskutines gyvenimo akimirkas šiltoje, šeimyninėje, patogioje aplinkoje namuose, ir tai yra suprantama. Bet kartais lengviau pasakyti nei padaryti.

Kaip pasirūpinti mirštančiu mylimu žmogumi, kuris paskutines savo gyvenimo dienas ar savaites nori praleisti namuose? Kaip reikėtų pasiruošti ir kokių atsargumo priemonių imtis, kad palengvintumėte šį svarbų išėjimą? Kur galėtumėte kreiptis patarimo ar pagalbos pritaikant namus?

Prieš daugelį kartų žmonės galėjo pasitikėti šeima ir artimaisiais bei nusistovėjusiais papročiais, kurie padėjo atsakyti į iškilusius klausimus ir įvykdyti šią sunkią, bet kilnią užduotį – padėti mylimam žmogui numirti namuose. Šiomis dienomis, kai šeimas dažnai skiria tūkstančiai kilometrų, tampa sunkiau surasti reikalingos paramos. Gera žinia ta, kad yra prieinamų išteklių ir nuorodų, ką daryti, kurie jums padėtų. Pateikiame keletą patarimų, nuo ko pradėti.

Turėkite planą

Ligoniui persikėlus iš medicininės priežiūros įstaigos, pritaikytos gydyti, į paliatyvios slaugos namus, pritaikytus patogesniam gyvenimui, gali padėti ruošimasis ir planavimas. Planavimas suteikia struktūrą ateinančioms iššūkio dienoms. Skirtingi asmenys gali būti skirtinguose ateities priėmimo tarpsniuose. Kai kurie mano, kad ruošimasis mirčiai reiškia, kad pasiduodame, bet iš tiesų planuojami susitikimai su artimaisiais atveria duris gedėjimui.

Šeimos ar artimų draugų susibūrimas kiekvienam suteikia galimybę išreikšti savo jausmus. Susidūrus su pasipriešinimu, kompromisas yra esminė ruošimosi ir planavimo dalis. Būkite atviri kitų idėjoms ir jas siūlykite patys. Gali prireikti kelių susitikimų, kad planas taptų aiškus. Šie susibūrimai kiekvieną švelniai nukreipia panašia linkme. Jūs galite pasirinkti, ar norėsite įtraukti ligonį į šiuos susitikimus, priklausomai nuo jo ar jos psichinės ir fizinės būklės, taip pat nuo to, kiek ligonis suvokia savo būklę. Atsižvelkite į ligonio norus. Juk močiutė gali norėti paskutines dienas praleisti namuose, kuriuose proanūkiai gali žaisti šalia jos lovos. Dėdė Haris gali nenorėti „būti našta“ ir todėl pasirinks slaugos namus.

Jei ligonio netraukiate į susirinkimus, atminkite, jog klausa dažniausiai yra paskutinis pojūtis, kurio netenkame. Todėl jei ligonis yra netoliese, kalbėkite tik tai, kas dera jai ar jam girdėti.

Palaiminimai mirštančiajam namuose

Buvimas kartu su mylimu žmogumi gyvenimo pabaigoje yra palaiminga kelionė. Kartu praleistas laikas teikia galimybę pasidalyti žodžiais, kurie lyg tvyrojo ore, bet nebuvo ištarti – tai meilės, atleidimo ar prašymo atleisti žodžiai.
Prisiminti nuostabias akimirkas. Kartais užtenka tiesiog laikyti už rankos ar glostyti galvą. Brangių akimirkų patyrimas namuose šeimos apsuptyje teikia paguodą.

Įvertinkite galimybę rūpintis ligoniu

Kas galės rūpintis ligoniu 24 val. septynias dienas per savaitę? Kas bus pagrindinis slaugytojas? Kas pasirūpins namų pritaikymu ir tvarkaraščio užtikrinimu? Ar pagrindinio slaugytojo sveikata yra pakankami stipri rūpintis ligoniu ilgą laiką?

Daugelis, kuriems teko patirti artimojo mirtį namuose, pataria susisiekti su paliatyvios slaugos tarnybomis ar hospisu jau paskutiniojo etapo pradžioje. Paliatyvios slaugos ar hospiso specialistai padės sužinoti, kokių paslaugų galite kreiptis. Naudinga žinoti, iš ko galima rinktis, net jei neprireiks nei vienos iš jų.

Paliatyvios slaugos tarnybose ir hospisuose dirba specialistai, galintys paskirti skausmą lengvinančių vaistų. Jie teikia informaciją apie medikamentus, parūpina reikiamą įrangą, paaiškina, kokie yra besiartinančios mirties požymiai. Taip pat dažnai jie gali nuraminti ir pasirūpinti dvasiškai, palaikyti draugiją, padėti pasirūpinti pamaldomis už mirusįjį. Jie gali suteikti informaciją, kaip perkelti pacientą į specializuotas paliatyvios slaugos vietas ir paaiškinti apie ambulatorinės slaugos galimybes. Didelė paliatyvios slaugos paslaugų dalis gali būti dengiama iš sveikatos draudimo fondo, tačiau visada geriau pasitikslinti. Daugiau informacijos apie Lietuvoje teikiamą paliatyvią pagalbą galite rasti tinklapyje http://www.paliatyvipagalba.lt.

Sakralaus mirimo susivienijimas

Gražinkite šventumą mirčiai tarnaudami tiems, kurie yra prie gyvenimo pabaigos slenksčio.

Nuspręskite, kas rūpinsis tvarkaraščio vykdymu. Galbūt tuo galėtų pasirūpinti kas nors, neteikiantis fizinės priežiūros. Svarbu numatyti, kas slaugys, pasirūpins transportavimu bei maistu, kas prižiūrės namus. Lankstumas sumažina įtampą atsiradus netikėtiems pasikeitimams, pavyzdžiui, kai teta Marytė staiga prisimena turinti apsilankyti pas odontologą ir negalinti pasilikti su sergančia mama. Numatykite atsarginius variantus ir patikėkite, kad dauguma pagalbą siūliusių žmonių tai darė nuoširdžiai. Taigi, nesidrovėkite prašyti! Ir nepamirškite pasirūpinti pagrindiniu slaugytoju, kuris tomis dienomis patiria daug streso.

Parenkite lankytojus

Galite sulaukti lankytojų, kurie dovanų neša gėles ar maisto. Kartais jie ateina netinkamu laiku. Pasiruoškite širdingai sutikti lankytojus. Įrašyta žinutė telefono atsakiklyje gali leisti sužinoti sergančiojo būklę ir patarti, kurios lankymo valandos yra priimtiniausios. Jei turėsite užrašų knygelę, kurioje pasižymėsite atėjusius lankytojus kartu su jų adresais ir telefono numeriais, ji bus neįkainojama, kai reikės padėkoti ar pranešti apie ligonio mirtį. Jei naudosite vienkartines lėkšteles ir puodelius, sutaupysite laiko ir mažiau jo praleisite virtuvėje. Pavaišinę lankytojus puodeliu kavos ar arbatos, gaiviojo gėrimo ar vandens parodysite lankytojams savo svetingumą.

Nors mirties artumas negali būti paneigtas, mes gyvename kultūroje, kuri visaip stengiasi tai daryti. Toks kultūrinis požiūris gali trukdyti žmonėms paskirti laiko pabuvimui su mirštančiuoju. Kvietimas prisėsti arčiau, pastumti kėdę prie lovos, priartina lankytoją prie ligonio. Pasitinkantis lankytojus žmogus gali pasiūlyti paimti ligonio ranką ar prisiminti kartu patirtas ypatingas akimirkas.

Vienam vyrui esant prie mirties slenksčio jo žmona pakvietė draugus paskutiniam apsilankymui. Ligonis nebejautė skausmo, jis buvo šviesaus proto. Kaimynų vaikai ir seni draugai susėdo aplink jį ant didžiulės lovos ir dalinosi gyvenimo akimirkomis. Tai buvo ypatinga patirtis! Dabar laikas pasakyti:„Aš tave myliu!“.

Keletas iššūkių, kylančių pasirinkus mirti namuose

Ligos ir mirties prisiminimai gali tvyroti namuose. Slaugymas gali išsekinti. Stebėkite ženklus, ar slaugantieji nepatiria per daug įtampos. Jei taip atsitinka ar ligos komplikacijos tampa per sunkios, apsvarstykite galimybę perkelti savo artimąjį į slaugos namus. Tiesą sakant, kai kurie ligoniai jaučiasi saugiau ligoninėje ar slaugos namuose.

Nepasiduokite neigiamoms emocijoms ir išsekimui

Medicininių sprendimų priėmimas gali sukelti kaltės jausmą. Sprendimas, kad medicininės intervencijos nebegali pakeisti ligos eigos, yra sunkus, bet kartais vienintelis teisingas. Kai ligonis nustoja valgyti, mes galime jausti pareigą ką nors daryti. Galbūt mums net atrodo, kad savo artimąjį mariname badu? Gal padėtų maitinimo vamzdelis? Paliatyvios slaugos slaugytojos padeda artimiesiems atpažinti mirties stadijas, pavyzdžiui, kada kūnui gęstant maistas jau nebegali būti suvirškintas. Mus gali užplūsti ir kitos kaltinančios mintys. Pavyzdžiui, jūs galite pradėti save kaltinti, kad anksčiau neatpažinote ligos simptomų.

Pastebėkite, ar nesate išsekęs ir pervargęs, nes tai gali atverti duris negatyvioms mintims. Tai dažnos slaugančiųjų bėdos, ypač jei vienas žmogus prisiima didžiąją priežiūros dalį. Susierzinimas kyla dėl nuovargio.

Kitas kraštutinumas – tie, kurie negali praleisti laiko su mirštančiu mylimu žmogumi dėl atstumo ar kitų aplinkybių, gali jaustis lyg išsisukinėtų nuo savo pareigų.
Ir galiausiai, jei pats ligonis yra piktas, nerimastingas ar sumišęs, mes galime pradėti nekantriai reaguoti, o tuomet juntame kaltę dėl savo reakcijos į tokį jo elgesį.
Su savimi turime elgtis taip pat švelniai kaip su kitais – atleisdami. Sau sakydami:„Ši akimirka yra tokia ideali, kokia tik gali būti“, padėsime atleisti sau ir kitiems už tikras ar įsivaizduojamas klaidas.

Būkite dėkingi už galimybę mylėti ir rūpintis šiuo ypatingu žmogumi jūsų gyvenime, net ir jei kartais tai kelia didžiulę įtampą.

Mano kaimynas Andrius labai mėgo ledus. Savo paskutiniosiomis dienomis jis jau nieko nebegalėjo suvirškinti, tačiau vis dar galėjo valgyti ledus. Jo didelė šeima – vaikai, anūkai ir proanūkiai – kiekvieną vakarą rengdavo ledų vakarėlį savo vidiniame kieme. Prisiminę šį gyvenimo šventimą Andriaus artimieji net ir dabar, jam iškeliavus, vis dar nusišypso.

Gerumą ir džiaugsmą galime atrasti ir sunkiausiais gyvenimo momentais, jei liekame atviri galimybėms. Tikėjimas mus palaiko praradimo metu. Padėdami savo mylimam žmogui mirti namuose, mes galime ramiai ilsėtis žinodami, kad padarėme viską ką galėjome geriausio , kad išpildytume jo paskutinį norą mirti mieloje šeimos aplinkoje. Tokiu poelgiu mes atnešėme į savo namus ir gyvenimus palaiminimą, kuris praturtins visus ateinančius gyvenimo metus.

Papildomas informacijos šaltinis

Catherine Gleeson ir kt. „Dvasinė pagalba mirštančiajam”-, The Tiltas Trust,  2011. (Lietuviško vertimo red. prof. Arvydas Šeškevičius)

Šią knygelę galite nemokamai atsisiųsti iš tinklapio Knyga: Dvasine Pagalba

Pati Normile yra video mokymų „Lankyti ligonius ir rūpintis jais tikėjime“, skirtų susiduriančiais su gyvenimo ir mirties klausimais žmonėms, autorė bei buvusi ligoninės sielovadininkė.

RĖMĖJAI:

Abbey Press
Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa
Ateitininkų medikų korporacija„Gaja“
Eucharistinio Jėzaus seserys

nuotrauka Ligitos Ryliškytės, SJE

Sielovadinės pagalbos ligoniai ir jų artimieji gali kreiptis į:

  • Nacionalinio vėžio instituto Gailestingumo Motinos koplyčios bei Gerontologijos ir reabilitacijos centro Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės koplyčios Vilniuje kapelioną kun. Algirdą Šimkų (tel. 8 652 94049, interneto puslapis: http://www.koplycia.lt/, el.paštas: sodnelis@gmail.com) bei koplyčios savanorius (parasyk@savanoriui.lt)
  • Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dievo gailestingumo koplyčios kapelioną kun. Rimgaudą Šiulį (tel. 8 643 23834)
  • LSMU Kauno klinikų Šv. Luko koplyčios kapelionus – mons. Artūrą Jagelavičių, kun. Andrių Alminą, kun. Gytį Stumbrą, kun. Robertą Grigą, kun. Vytenį Vaškelį, kun. Nerijų Pipirą (tel. (37) 32 78 10, mob. 8 671 71716)
  • Sielovados centro Vilniuje „Bendrakeleiviai“ sunkiai sergančius artimuosius slaugančiųjų savipagalbos grupių vadovę psichologę Reginą Morkūnienę (tel. 8 67664542, interneto puslapis: http://www.bendrakeleiviai.lt/, el. paštas: info@bendrakeleiviai.lt)
  • Krikščioniško gyvenimo bendruomenės dvasinius palydėtojus visoje Lietuvoje (el. paštas: ligoniusielovada@gmail.com)

Rekomenduojamos knygos :

  • Anselm Grun „Pasitikėk savo jėgomis: kaip įveikti krizes“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Valerio Albisetti „Atsigęžk į save“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Bebedict J.Groeschel, C.F.R „Dievo ašaros: Kaip ištverti sunkų sielvartą ir sukrėtimą“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014
  • Nick Donnelly „Gyvenimas su liga ir kančia“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2012
  • Henri J.M. Nouwen „Vidinis meilės balsas: Kelionė per kančią į laisvę“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009
  • C.S.Lewis „Ištvertas sielvartas”, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009
  • Reinhard Abeln, Anton Kner „Tu mano vargus pažįsti. Kaip melstis sergant“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2006
  • Kathryn J. Hermes, FSP, „Vidinės ramybės keliu“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011