Loading...

Šv. Raštas (Dievo pažadas)

Dievas kalba. Ar girdi?

„Tai Dievo meilės laiškas tau. Asmeniškai tau. Įsivaizduok, kad tai tau parašė“, – tikina tėvas jėzuitas Aldonas Gudaitis SJ ir pataria, kaip skaityti Šventąjį Raštą ir juo gyventi kasdienoje. Jei per šią Knygą Dievas iš tiesų kalba žmogui, ką daryti, jei negirdim, ir atrodo, kad Jis tyli? O galbūt mes netinkamai klausomės arba nemokame skaityti?

Kada pirmą kartą į rankas paėmėte Bibliją?

Mūsų šeimoje buvo Biblija, žinojau, kad tai šventa knyga, kuria remiasi krikščionybė, bet man ji nekalbėjo. Tai atrodė nesuprantama, kažkas iš praeities. Tik vėliau kilo klausimų: ar istoriškai tai tiesa, ar tik legendų rinkinys? Ar Senajame Testamente Mozė perėjo per jūrą, ar ne? Ar Jėzus tikrai Dievas, o gal tik istorinis personažas? Tai labai rūpėjo. Mano tėčiui patikdavo cituoti Bibliją. Jei pamatydavo, kad kuris nors iš vaikų turi puikybės, tuoj pat primindavo muitininko ir fariziejaus maldas, kai fariziejus dėkojo Dievui, kad nėra toks, kaip plėšikai, sukčiai, svetimautojai, ar toks, kaip muitininkas, kuris tuo tarpu stovėjo nedrįsdamas pakelti akių į dangų, tik mušėsi į krūtinę (plg. Lk 18, 9–14). Kartais nervindavo, kai tėtis kartodavo tą patį, bet jo žodžiai mokė nuolankumo, vertingesnio už daugybę talentų.

Evgenios Levin nuotrauka

Šventasis Raštas, kurį parašė Dievo įkvėpti žmonės, šiuo metu man yra tiesiog maistas. Dievas prisitaikė prie to meto kultūros, papročių, pasaulio supratimo, Jo paties įvaizdžių. Jis kalbėjo per žmonių patirtį, kurią jie suprastų. Nors po dviejų tūkstantmečių mums tai gali pasirodyti keista, galime manyti, kad tai tik kažkokių žydų raštai, Dievas vis dar bando prakalbėti žmogui.

Ar tai reiškia, kad ir dabar Dievas kalba per Bibliją?

Pradžioje Dievas sukūrė pasaulį, o prieš du tūkstančius metų gimė Jėzus. Vis bandome atspėti, prieš kiekgi metų atsirado gyvybė ir pati žemė. Norime atsekti laiką, o pagal Viešpaties Žodį viskas vyksta dabar, laikas neegzistuoja. Skaitydamas Šventąjį Raštą, įsivaizduoju, kad šiuo metu Dievas kalba ne vien tik žydų tautai, Abraomui, Lukui ar Pauliui. Jis kalba man čia ir dabar. Ir tau kalba, kai klausai Dievo žodžio ar skaitai jį. Tai Dievo meilės laiškas tau. Asmeniškai tau. Įsivaizduok, kad tai tau parašė. Tai ne fantazija ar iliuzija, tai tikrovė, kad Dievui nėra laiko! Tik reikia išlaukti malonės. Ne visiems Šventasis Raštas taip staigiai prakalba. Daugiau protu kažką išmąstome, bandome suprasti, tiesa tai ar ne, bet paskui ateina malonė, Dievas ją dovanoja. Daugelis žmonių dalijasi, kad Šventraštis ima ir atsiveria. Pvz., parašyta, kad Žmogaus Sūnus atėjo ne pasmerkti, bet išgelbėti žmonių. Staiga įsivaizduoju – ne pasmerkti tavęs, Aldonai, bet išgelbėti! Pakeliu akis, ir šypsosi tas Viešpats. Mane daug išmokė šv. Ignacas: skaitant psalmes ar evangelijas nebūtinai visas tekstas turi kalbėti, kartais užkabina tik viena eilutė, tada ir sakome – prabilo, prakalbėjo pagal nuotaiką, kasdienybėje.

Kas Jums asmeniškai svarbiausia skaitant Dievo žodį?

Tai, kad kiekviename tekste yra viltis. Viešpats per Bibliją nesėja nevilties, bausme negrasina, kad tu, vargšeli, susigūžęs lauktum pasaulio pabaigos. Ne. Net ir pasaulio pabaigos tekstai, kurie tikrai baisiai skamba, visi baigiasi tuo, kad ateis Žmogaus Sūnus! Ateis mylintis Jėzus. Vadinasi, man pasaulis tik prasideda! Jei tikrovė kalba apie nuodėmę, jei skaudu ar Viešpats nuliūdęs, Šventraščio tekstuose visuomet yra viltis. Visuomet. Dievas neužbaigia savo žodžio su prislėgimu, kankinimu ar grasinimu.

Sakoma – melskitės su Šventuoju Raštu; o kaip?

Yra skirtumas tarp maldos su Šventuoju Rašto ir jo studijų. Tai šiek tiek panašu, bet ir labai skirtinga. Nors Biblijoje yra vietų, kurias be teologijos ar biblistikos studijų sunku suprasti, tačiau melstis su Dievo žodžiu kiekvienas gali. Žinoma, jeigu paima tą Knygą labai paprastai, įsivaizduodamas, kad tai Dievo meilės laiškas. Šv. Ignacas siūlo pirmiau patirti, jog Dievas tave myli, o kai tikrai žinai, kad myli, tai ir skaitydamas, jei ko nors nesupranti, nenori atmesti, tiesiog bandai suprasti. Nešiojiesi savo širdyje, mintyse, klausi, ką toji Meilė nori man pasakyti. Meldžiantis su Šventraščiu ne svarbiausia išsiaiškinti detales, nors ir logika yra gerai. Tiesiog įsivaizduokime mylintį Dievą, kuris rašo laišką mums.

Jei Dievas įkvepia norą labiau pasigilinti, peržvelgti Biblijos tyrinėtojų komentarus, rasti atsakymus – tai puiku. Štai Gyvenimo ir tikėjimo institutas siūlo Šventojo Rašto kursus, yra ir teologijos studijos. Šiuo metu įprasta ir tai yra dovana, kad žmonės kas dieną gyvena Dievo žodžiu pagal liturginius tekstus – yra įvairiausių knygelių, pvz., MagnificatŽodis tarp mūsų, taip pat internete (žr. www.katalikai.lt) galime rasti Evangelijos ištraukas kiekvienai dienai. Štai studentai klierikai yra kviečiami perskaityti visą Šventąjį Raštą, nuo pradžios iki pabaigos.

Gal kai kurios knygos ir nekalba, gal kai kur per daug skaičių, vardų, bet vertinga žinoti Dievo žodžio visumą. Taip pat yra grupių, kurios sutaria skaityti ir apmąstyti tam tikrą Rašto vietą advento ar gavėnios laikotarpiu. Kitos grupelės susirenka kas savaitę aptarti ateinančio sekmadienio Evangelijos. Kai pats ruošiuosi pamokslui ar skaitau, visuomet paprašau Šventosios Dvasios įkvėpti, padėti. Ir dar klausiu, ką skaitomas tekstas man reiškia šiuo metu, šią dieną. Pvz., vykstant teroristiniams išpuoliams Paryžiuje, žiūriu, ką Šventasis Raštas gali pasakyti tų įvykių akivaizdoje.

Tai ar neužtenka mums tiek, kiek girdime bažnyčioje? Būtina skaityti papildomai?

Šeimoje kartais pajuokaujama. Žmona sako vyrui: „Žinai, prieš 10 metų apsiženijom, tu man pasakyk kada nors, kad mane dar myli“, o vyras atsako: „Prieš 10 metų aš tau pasakiau prie altoriaus ir neatšaukiau, tai ko tu dar nori?!“ Jei Biblija yra meilės laiškas ne vien tik bendruomenei, bet ir kiekvienam asmeniškai, tai ta meile gyvename, prie jos sugrįžtame. Žinoma, nereikia skaityti ir nesustoti, Šventasis Raštas labiau skaitomas maldingai, nebent tai būtų studijos.

Manyčiau, Dievo žodį girdėti bažnyčioje yra minimalu. Kai kunigas kartais paklausia: „Ar supratote, ką šiandien skaitėme?“, dauguma jau būna užmiršusi, netgi kokia tos dienos Evangelija. Gal grįžus namo dar kartą pasiskaityti visai prasminga, pažiūrėti, kur Dievas prakalbėjo. Kodėl gi ne. Aš turiu kelis laiškus, rašytus mano mamos ir tėčio. Dažnai juos pasiimu, pasiskaitau, man neužtenka vieno karto. Taip ir su Dievo meilės laišku. Kaip gali pakakti vieno karto?

Kai kurie Šventąjį Raštą vadina taisyklių rinkiniu. Ar jis nesuvaržo mūsų laisvės?

Yra ir taisyklių, bet ne vien. Jei į Šventąjį Raštą žiūrėtume tik kaip į taisyklių rinkinį, tai atsiranda pavojus tapti fariziejais, išmokti taisykles ir tik dėl to norėti į dangų. Kita vertus, Biblijoje daug išminties mūsų kasdienybei. Daug taisyklių ir patarimų yra susiję su mūsų žmogiška patirtimi, bet yra pavojus vadinti Šventraštį taisyklių rinkiniu. Juk Jėzus mokė žiūrėti dvasios, o ne raidės. Virš visokių įstatymų ir taisyklių yra meilė.

Dėkoju už pokalbį!
Kalbino Valdonė Minciūtė, Artuma

Irenos liudijimas

Apie tai, kad sergu skydliaukės vėžiu, sužinojau praeitais metais, pirmą balandžio penktadienį važiuodama į Mišias ir Adoraciją Jėzaus širdies garbei (medikų privilegija sužinoti diagnozę telefonu).

Buvau sutrikusi: kaip? Kur reiks operuotis? Kas seks toliau? Nedrįsau to niekam sakyti. Tą vakarą Mišiose skaitė Evangeliją pagal Jn, 21. Mane labiausiai kalbino 4-6 eilutės: “Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“ Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. 4 Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. 5 O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne.“ 6 Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.”

Po Mišių ir Adoracijos atsirado tikrumas, kad Jėzus kažkokiu būdu duos žinoti į „kurią pusę užmesti tinklą.“ Dar sustiprino kitą rytą gautas ligonių patepimas.

Toliau viskas rutuliojosi tarsi „savaime“: manim ypatingai ėmė rūpintis ir operacijos datą skubinti jauna gydytoja endokrinologė, kurios iki tol net nepažinojau. Bandžiau registruotis pas rekomenduotą chirurgą, tačiau nebuvo vietų. „Stebuklingu“ būdu  sutikau jį ligoninės koridoriuje. Po savaitės paguldė į ligoninę. Tai buvo balandžio 20-a. Neprireikė skubiai ieškoti pavaduojančios darbuotojos:  būtent tą dieną turėjau pradėti Ignaco rekolekcijų  savaitę, todėl iš anksto buvau pasiėmusi atostogas.  Po operacijos išsivystė kalcio trūkumas (galima komplikacija po skydliaukės pašalinimo). Lankantys bendruomenės žmonės net ir tuo pasirūpino: vienas atvežė varškės sūrį, kita-  mėlynių uogienės, kad lengviau būtų sūrį suvalgyti… To nepakako. Paskambino Laimutė ir klausia, ko skanaus norėčiau, kad atvežtų?  „Kalcio citrato“, – pasinaudojau Daivos patarimu.  „O, kaip tik nusipirkau. Atvešiu.“ Atrodytų neįmanoma, bet penktą dieną po operacijos Birutė atvežė į rekolekcijas. Pirmos meditacijos metu išgyvenau, kad  JĖZUS SAVO PAŽADĄ ĮVYKDĖ. Leido sužinoti, į kurią pusę man užmesti tinklą. „Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.“ (Jn 21, 6).

Kelionė tuo nesibaigė. Dievas nesiliauja stebinęs toliau.

Ačiū Jam, kad Jis ypač arti mūsų išbandymuose. Ir jums visiems, kurie sutikote/sutinkate tapti Jo įrankiais.

Kasdieniniai Šventojo Rašto apmąstymai

http://kasdienapmastau.lt/

Švento Rašto ištraukos:

1 Jn 4, 7-11

7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus,
nes meilė yra iš Dievo.
Kiekvienas, kuris myli,
yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.
8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
9 O Dievo meilė pasireiškė mums tuo,
jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų,
kad mes gyventume per jį.
10 Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą,
bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų
kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
11 Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo,
tai ir mes turime mylėti vieni kitus.

Iz 49,8-16:

8 Taip kalba VIEŠPATS: „Malonės metu tave išklausau,
išganymo dieną tau padedu.
Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai,
kad atstatytum kraštą
ir išdalytum nuniokotus paveldus.
9 Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’
ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą!’
Pakelėse jie ganysis,
ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų.
10 Nekęs nei alkio, nei troškulio,
nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė,
nes gailestingasis juos veda
ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių.
11 Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus,
mano vieškeliai bus išlyginti.
12 Štai! Šitie ateina iš toli,
vieni iš šiaurės ir vakarų,
o kiti iš Syenės šalies“.
13 Dangūs, džiūgaukite!
Iš džiaugsmo šokinėk, žeme!
Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės!
Nes VIEŠPATS paguodė savąją tautą,
pasigailėjo savo varguolių.
14 Bet Zionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS,
užmiršo mane Dievas“.
15 „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį,
būti nešvelni savo įsčių sūnui?
Net jeigu ji ir užmirštų,
aš tavęs niekad neužmiršiu.
16 Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne;
tavo mūrus prieš akis turiu nuolat.

Ez 34, 11-16

11 Nes šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
‘Štai! Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu.
12 Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene,
kai jo kaimenės avys yra išblaškytos,
taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis.
Išgelbėsiu jas iš visų vietų,
kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos.
13 Išvesiu jas iš visų tautų ir surinksiu jas
iš visų kraštų, parvesiu jas į jų pačių žemę.
Ganysiu jas Izraelio kalnuose, paupiuose ir visose krašto gyvenvietėse.
14 Ganysiu jas vešlioje ganykloje, – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė.
Izraelio kalnų aukštumose, jos ilsėsis aukštumose, – geroje buveinėje,
– ir ganysis vešlioje ganykloje.
15 Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties DIEVO žodis.
16 Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu,
aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas,
bet riebias ir stiprias sunaikinsiu.
Ganysiu jas teisingumu!’“

Jn 6, 35-39

35 Jėzus atsakė:
„Aš esu gyvybės duona!
Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks,
ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.
36 Bet aš jums jau sakiau:
jūs mane regėjote, ir netikite.
37 Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane,
ir ateinančio pas mane
aš neatstumsiu,
38 nes aš nužengiau iš dangaus
vykdyti ne savo valios,
bet valios to, kuris mane siuntė.
39 O mano Siuntėjo valia reikalauja,
kad nepražudyčiau nė vieno,
kuriuos jis man pavedė,
bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.

Mk 10, 46-52

46 Taip jie ateina į Jerichą.
O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho,
aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio.
47 Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas,
jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“
48 Daugelis jį draudė, kad nutiltų,
bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
49 Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį,
sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“.
50 Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus.
51 Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“
52 Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.
Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

Jer 20, 7-9

7 Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE, –
aš leidausi suvedžiojamas.
Tu buvai stipresnis už mane, –
tu nugalėjai.
Nuolat esu traukiamas per dantį, –
kiekvienas šaiposi iš manęs.
8 Kada tik kalbu, turiu rėkti, –
turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“
VIEŠPATIES žodis man atnešė
nuolatinę užgaulę ir pajuoką.
9 Bet kai sakau: „Užmiršiu jį!
Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ –
tada jis yra kaip ugnis,
įsiliepsnojusi mano širdyje,
užsklęsta mano kūne.
Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti,
bet nepajėgiu.

Iz 43, 2-7

2 Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, –
upėse tu nepaskęsi.
Kai eisi per ugnį, nesudegsi, –
liepsnos tavęs nepraris,
3 nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,
Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti.
Tavo išpirkai Egiptą atiduodu,
Kušą ir Sebą mainais už tave.
4 Kadangi esi man brangus
ir vertingas, ir mylimas mano,
todėl atiduodu kraštus už tave
ir tautas už tavo gyvybę mainais.
5 Tu nebijok, nes aš su tavimi!
Palikuonis tavo iš rytų parvesiu,
iš vakarų tave surinksiu.
6 Pasakysiu šiaurei: ‘Atiduok juos!’
ir pietums: ‘Nesulaikykit!’
Parveski mano sūnus iš tolimų kraštų
ir mano dukras iš žemės pakraščių,
7 kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, –
kiekvieną, kurį aš savo garbei
ir sukūriau, ir pašaukiau, ir parengiau“.

Jer 31, 31-34

31 „Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis,
– kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais.
32 Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną,
kada paėmęs juos už rankos išvedžiau iš Egipto žemės.
Nors aš buvau jų Valdovas, o jie sulaužė manąją sandorą,
– tai VIEŠPATIES žodis.
33 O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais,
atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis,
– įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį.
Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.
34 Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį
ar broliui savo brolį: ‘Pažinkit VIEŠPATĮ!’
Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai VIEŠPATIES žodis,
– nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“

Mk 4, 26-29

26 Ir vėl jis kalbėjo:
„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą.
27 Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną,
sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.
28 Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą,
pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.
29 Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.

Ps 145, 8-18

8 Atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS,
lėtas pykti ir pilnas gerumo.
9 Geras kiekvienam yra VIEŠPATS
ir gailestingas visiems savo kūriniams.
10 Tedėkoja tau, VIEŠPATIE, visi tavo kūriniai
ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina.
11 Tepasakoja apie tavo karalystės garbę,
tavo galybę tegarsina,
12 kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius
ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį.
13 Tavo viešpatavimas – amžinas viešpatavimas,
tavo valdžia tveria per visas kartas.
VIEŠPATS yra ištikimas visais savo žodžiais
ir maloningas visais savo darbais.
14 VIEŠPATS prilaiko kiekvieną, kas klumpa,
pakelia visus gyvenimo palaužtus.
15 Visų akys žvelgia į tave su viltimi, –
tu duodi jiems peno, kai reikia.
16 Atveri savo ranką,
patenkini kiekvieno gyvūno troškimą.
17 Visi VIEŠPATIES keliai yra teisūs
ir gailestingi visi jo darbai.
18 VIEŠPATS yra arti kiekvienam, kas jo šaukiasi –
visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta.

1 Kor 2, 9

9 Bet skelbiame, kaip parašyta:
Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo,
kas žmogui į mintį neatėjo,
tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.

Į viršų
2018-04-21T20:08:58+00:00